Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lalila“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl išlaidų advokato pagalbai kitoje byloje atlyginti atsakovė pažymėjo, kad šios išlaidos (337,12 Eur) žalos administravimo metu nebuvo nurodytos kaip ieškovės patirta ir prašoma atlyginti žala, be to, ji nelaikytina nuostoliais.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas palaikė ieškinį jame nurodytais motyvais, prašė jį tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad reikalavimas išmokėti draudimo išmoką yra ne žalos atlyginimas, o sutartinės prievolės vykdymas natūra. Advokato nuomone, įsilaužimo požymius atitinka bet koks vagono plombų nuėmimas, net ir teisėtas. Kadangi vagonas buvo paliktas be priežiūros, mano, kad egzistuoja neteisėto patekimo požymiai. Pasisakydamas dėl žalos dydžio pabrėžė, kad žala turi būti nustatoma retroaktyviai, ir iš jos išskaičiuojant besąlyginę išskaitą. Kadangi nagrinėjamu atveju nuostolius atlygino ne atsakovė, o AB „Lietuvos draudimas“, pagal Krovinių draudimo taisyklių Nr. 24 7.8 punkto nuostatas besąlyginė išskaita neturėjo būti skaičiuojama.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Ieškovė ir atsakovė laikotarpiui nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. liepos 29 d. sudarė krovinio (priedo pašarams) gabenimo draudimo sutartį, pagal kurią maksimalus draudiko atsakomybės limitas – 239 525 Eur (e. b. l. 16). Papildomose sąlygose susitarė, kad Vagystės, apiplėšimo atveju taikoma besąlyginė išskaita, lygi 10 proc. nuo nuostolių sumos, bet ne mažiau kaip 1000 Eur (5 punktas); kad į krovinio draudimo sumą įskaitomas su krovinio pardavimu susijęs numatomas pelnas iki 10 proc. krovinio vertės (6 punktas) (e. b. l. 17).

Krovinių draudimo taisyklių Nr. 24 (toliau –Taisyklės) Draudimo sąlygų 4 dalyje („Nedraudžiamieji įvykiai“) nustatyta, kad Draudimo išmoka be kita ko nemokama dėl krovinio trūkumo, išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, kad jis atsirado dėl „B“ draudimo apsaugos variante išvardytų įvykių ar priežasčių (4.1.6 punktas). Šių Taisyklių 2 dalyje 1.34 punkte nurodyta, kad ,,vagystė – krovinio trūkumas esant įsilaužimo pėdsakams į transporto priemonę (praplėštas tentas, nuplėšta plomba, pažeistas transporto priemonės korpusas ar padaryti kiti transporto priemonės apgadinimai, kai per pažeidimo vietą galima buvo išimti trūkstamą krovinį), konteinerį (nuplėšta plomba nuplėšta plomba ar pažeistas korpusas, kai per pažeidimo vietą galima buvo išimti trūkstamą krovinį), dėžę (pažeistas korpusas, kai per pažeidimo vietą buvo galima išimti trūkstamą krovinį) ar saugojimo vietą (pažeisti langai, sienos, vartų ar durų spyna, tvora ar kiti apsaugos elementai, kai per pažeidimo vietą buvo galima išimti trūkstamą krovinį), kai krovinio trūkumo faktas ir kiekis yra užfiksuotas krovinio vežimą reglamentuojančius norminius aktus atitinkančiomis pastabomis važtaraščiuose ar konosamentuose.

Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Marijampolės pašarai“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,Lietuvos geležinkeliai“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Lalila“, kuriuo ieškovei UAB „Marijampolės pašarai“ buvo priteista 49 496,25 Eur žalos atlyginimo iš AB „Lietuvos geležinkeliai. Teismas konstatavo, kad ieškovė pakrovusi vagoną uždėjo aštuonias plombas ir jų visų numeriai buvo identiški – „UAB Marijampoles pasarai KUB LG 24 Marijampole“. Rusijos Federacijos pareigūnai veterinarijos patikrinimo metu nuėmė plombas ir 2016 m. birželio 6 d. administracinio patikrinimo atidarymo akte bei Teritorinės Tverės ir Pskovo apskričių valdybos veterinarinės–sanitarinės apžiūros akte nurodė, kad prieš atidarant vagoną buvo nuimtos aštuonios siuntėjo plombos, nurodant jų tipą bei ženklus – „švino plombos UAB“.

Teismas nurodė, kad vien atsakovės AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ teiginiai, jog minėtuose aktuose nurodyti sutrumpinti važtaraštyje nurodytų plombų numeriai, nesant tokius teiginius patvirtinančių jokių kitų objektyvių duomenų, neteikia pagrindo paneigti AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ griežtą atsakomybę už krovinio dalies praradimą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad net ir įrodžius, jog patikrinimo metu nuimtos plombos buvo tvarkingos bei tos pačios, kurias uždėjo siuntėjas, tai visiškai neeliminuotų AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybės, nes pastaroji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad niekas, išskyrus partikrinimą atlikusius pareigūnus, prie krovinio nebuvo ir neturėjo galimybės prieiti.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo reikšmingos aplinkybės, susijusios su vagono atidarymo, patikrinimo ir saugojimo aplinkybėmis, atliekant veterinarinį–sanitarinį krovinio patikrinimą, todėl faktas, kad nėra įsilaužimo požymių, savaime teisinės reikšmės neturi.

Dėl įvykio kvalifikavimo (ne)draudžiamuoju

Tarp šalių kilo ginčas, ar dingusi krovinio dalis gali būti laikoma pavogta pagal Taisyklių II dalies 1.34 punkte nurodytą „vagystės“ sąvoką. Kaip jau minėta, Taisyklėse vagystė apibrėžiama kaip krovinio trūkumas esant įsilaužimo pėdsakams į transporto priemonę (praplėštas tentas, nuplėšta plomba, pažeistas transporto priemonės korpusas ar padaryti kiti transporto priemonės apgadinimai, kai per pažeidimo vietą galima buvo išimti trūkstamą krovinį), konteinerį (nuplėšta plomba nuplėšta plomba ar pažeistas korpusas, kai per pažeidimo vietą galima buvo išimti trūkstamą krovinį), dėžę (pažeistas korpusas, kai per pažeidimo vietą buvo galima išimti trūkstamą krovinį) ar saugojimo vietą (pažeisti langai, sienos, vartų ar durų spyna, tvora ar kiti apsaugos elementai, kai per pažeidimo vietą buvo galima išimti trūkstamą krovinį), kai krovinio trūkumo faktas ir kiekis yra užfiksuotas krovinio vežimą reglamentuojančius norminius aktus atitinkančiomis pastabomis važtaraščiuose ar konosamentuose.

Taigi, pagal šalių pasirašytą draudimo sutartį, ne bet koks krovinio dingimas yra laikomas vagyste, o turi būti nustatyti privalomi papildomi požymiai, t. y., kad buvo įsilaužimas; per transporto priemonės pažeidimo vietą galima išimti krovinį; kad krovinio trūkumas užfiksuotas važtaraščiuose ar konosamentuose.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad dalis krovinio yra dingusi ir kad krovinio trūkumas buvo užfiksuotas dokumentuose. Šalys nesutaria, ar nagrinėjamu atveju galima laikyti, kad buvo draudimo sutartyje nurodyti įsilaužimo pėdsakai.

Ieškovės nuomone, teismų sprendimai pirmiau nurodytoje byloje patvirtina, kad arba siuntėjo uždėtos plombos buvo nuimtos iki atvykstant į stotį, kurioje buvo atliekamas veterinarinis patikrinimas (t. y. siuntėjo uždėtos plombos su numeriais: „UAB Marijampoles pasarai KUB LG 24 Marijampole“ ir Rusijos Federacijos pareigūnų veterinarijos patikrinimo metu nuimtos plombos, kurios 2016 m. birželio 6 d. administracinio patikrinimo atidarymo akte bei Teritorinės Tverės ir Pskovo apskričių valdybos veterinarinės–sanitarinės apžiūros akte pažymėtos kaip „švino plombos UAB“ nėra tos pačios plombos) arba krovinys buvo pavogtas patikrinimo metu palikus atidarytą vagoną. Pastaruoju atveju ieškovė laikosi pozicijos, kad siuntėjo uždėtų plombų nuėmimas atliekant veterinarinį patikrinimą, jei po to krovinys buvo neprižiūrėtas ir dalis jo dingo, laikytinas atitinkančiu įsilaužimo sąvoką, aptartą draudimo sutartyje.

Atsakovės teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje aiškiai konstatuota, kad įsilaužimo požymių nėra, o teisėtas vagono atidarymas nuimant plombas tam, kad būtų galima atlikti veterinarinį patikrinimą, negali būti traktuojamas kaip įsilaužimas.

Atsakydamas į šiuos argumentus teismas pirmiausiai pasisakys dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-225-464/2018 konstatuotų aplinkybių ir padarytų išvadų reikšmės šiai bylai.

Pažymėtina, kad minėtoje byloje buvo sprendžiamas vežėjos AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybės klausimas prieš krovinio siuntėją UAB „Marijampolės pašarai“ ir teismas padarė išvadą, kad: 1) nepakanka įrodymų nustatyti, jog siuntėjos uždėtos plombos buvo tos pačios, kurios buvo nuimtos atliekant veterinarinį patikrinimą Rusijos stotyje; 2) net įrodžius, kad tai buvo tos pačios plombos, tai nepašalintų vežėjos AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsakomybės, nes ji nepateikė įrodymų, kad niekas, išskyrus patikrinimą atlikusius Rusijos pareigūnus, prie krovinio nebuvo ir neturėjo galimybės prieiti.

Taigi, teismas konstatavo, kad tam, jog vežėja AB „Lietuvos geležinkeliai“ išvengtų atsakomybės, ji turėjo įrodyti tiek plombų tapatumą, tiek krovinio apsaugą vagonui esant atidarytam dėl patikrinimo, tačiau to nepadarė. Teismas savo procesiniame sprendime nekonstatavo, kad siuntimo valstybėje (Lietuvoje) uždėtos plombos ir patikrinimo stotyje (Rusijoje) nuimtos plombos nebuvo tos pačios, jis tiesiog nurodė, kad trūksta įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog plombos buvo tos pačios.

Kadangi nagrinėjamoje byloje, siekiant konstatuoti vagystės faktą, reikia įrodyti įsilaužimo požymių egzistavimą, t. y., reikia nustatyti faktą, kad plombos buvo neteisėtai nuimtos, teismas laiko, jog pirmiau nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartis, atsižvelgiant į toje byloje buvusį įrodinėjimo dalyką bei joje vartojamas formuluotes, nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu (įsilaužimo požymių buvimu) nėra nei informatyvi, nei saistanti šią bylą nagrinėjantį teismą. Kaip jau minėta, teismas pirmiau nurodytoje byloje pasakė, kad trūksta įrodymų, jog plombos yra tos pačios, tačiau tai jokiu būdu savaime nereiškia, jog pirmiau aptartoje byloje buvo įrodyta, kad plombos buvo skirtingos.

Atkreiptinas ypatingas dėmesys, kad nutarties 23 punkte esantis sakinys: „Todėl toks faktas, kad nėra įsilaužimo požymių, savaime teisinės reikšmės neturi“ yra atsakymas į vežėjos AB „Lietuvos geležinkeliai“ argumentus, kad tinkamą krovinio priežiūros faktą patvirtina komercinio akto 12, 15 paragrafuose konstatuotos aplinkybės, jog vagono krosnių liukai uždaryti, vienas jų iš vidaus užvirtinas, suvirinimo siūlė sena; kitas liukas iš vidaus užsandarintas tašais; šoniniai liukai uždaryti; vagono grindys ir karkasas nepažeisti.

Pažymėtina, kad aktas buvo surašytas kroviniui jau atvykus į paskirties vietą, todėl teismas pabrėžė, kad byloje buvo reikšmingos aplinkybės, susijusios su vagono atidarymo, patikrinimo ir saugojimo aplinkybėmis, atliekant veterinarinį–sanitarinį krovinio patikrinimą, o ne vykstant iš stoties, kurioje buvo atliktas šis patikrinimas, iki paskirties vietos.

Taigi, atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties 23 punkte esantis sakinys: „Todėl toks faktas, kad nėra įsilaužimo požymių, savaime teisinės reikšmės neturi“ nagrinėjamu atveju neturi prejudicinės reikšmės, nes jame kalbama apie tai, kad nebuvo įsilaužimo vykstant iš stoties Rusijoje, kurioje buvo atliktas veterinarinis patikrinimas, iki paskirties vietos, o nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl įsilaužimo požymių kroviniui vykstant iš Lietuvos iki Rusijos, kurios stotyje buvo atliktas veterinarinis patikrinimas.

Padarius išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartyje konstatuoti faktai ir padarytos išvados nėra pakankami spręsti, ar nagrinėjamu atveju buvo įsilaužimo požymiai, kaip juos aprašoma Draudimo sutartyje, teismas šią aplinkybę nustatinės savarankiškai, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

Kaip jau buvo nurodyta, šalių sudarytos Draudimo sutarties, kurios sudedamąja dalimi yra Krovinių draudimo taisyklės Nr. 24 Draudimo sąlygų 4 dalyje („Nedraudžiamieji įvykiai“) nustatyta, kad Draudimo išmoka be kita ko nemokama dėl krovinio trūkumo, išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, kad jis atsirado dėl „B“ draudimo apsaugos variante išvardytų įvykių ar priežasčių (4.1.6 punktas), kurių viena – krovinio vagystė.

Taigi, šalių sudarytos Draudimo sutarties nuostatos atleidžia draudiką nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, jei yra nustatomas krovinio trūkumas, nebent būtų įrodyta, kad jis atsirado dėl vagystės.

Pažymėtina, kad Draudimo sutartis sudaryta tarp juridinių asmenų, jos nuostatų teisėtumas ir (ar) galiojimas nėra nuginčytas ar ginčijamas nagrinėjamoje byloje, todėl laikytina, kad šalys susitarė nedraudžiamuosius įvykius apibrėžti naudojant būtent tokią loginę konstrukciją: krovinio trūkumas nėra draudžiamasis įvykis, nebent bus įrodyta, kad jis atsirado dėl vagystės. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad pareiga įrodyti, jog krovinio trūkumas atsirado dėl vagystės, tokiu atveju tenka draudėjui.

Taisyklių 2 dalyje 1.34 punkte nurodyta, kad ,,vagystė – krovinio trūkumas esant įsilaužimo pėdsakams į transporto priemonę (praplėštas tentas, nuplėšta plomba, pažeistas transporto priemonės korpusas ar padaryti kiti transporto priemonės apgadinimai, kai per pažeidimo vietą galima buvo išimti trūkstamą krovinį), konteinerį (nuplėšta plomba nuplėšta plomba ar pažeistas korpusas, kai per pažeidimo vietą galima buvo išimti trūkstamą krovinį), dėžę (pažeistas korpusas, kai per pažeidimo vietą buvo galima išimti trūkstamą krovinį) ar saugojimo vietą (pažeisti langai, sienos, vartų ar durų spyna, tvora ar kiti apsaugos elementai, kai per pažeidimo vietą buvo galima išimti trūkstamą krovinį), kai krovinio trūkumo faktas ir kiekis yra užfiksuotas krovinio vežimą reglamentuojančius norminius aktus atitinkančiomis pastabomis važtaraščiuose ar konosamentuose.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys draudimo sutartyje vagystę apibrėžė ne kaip bet kokį krovinio pasisavinimą, o tik tokį, kuris buvo atliktas įsilaužiant. Dėl šios priežasties ieškovės atstovo teismo posėdžio metu išsakyti argumentai, kad bendrinėje kalboje vagyste laikomas ir prekių pasiėmimas iš atidaryto vagono, nėra teisiškai reikšmingi šiuo atveju, nes šalys susitarė ne dėl bendrinėje kalboje vartojamo, o dėl specifinio vagystės apibrėžimo.

Draudėja (ieškovė), įrodinėdama vienos iš būtinųjų sąlygų – įsilaužimo pėdsakų – egzistavimą, iš esmės rėmėsi dviem argumentais: 1) kad plombos, uždėtos siuntimo valstybėje, nesutampa su plombomis, nuimtomis atliekant veterinarinį patikrinimą Rusijoje; 2) kad net jei plombos buvo tapačios, jų nuėmimas Rusijoje atliekant veterinarinį patikrinimą, laikytinas įsilaužimu, jei prie krovinio galėjo prieiti ir jį pasisavinę asmenys.

Dėl pirmojo argumento teismas atkreipia dėmesį, kad, kaip jau buvo minėta, įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje byloje nebuvo konstatuota, kad plombos, nuimtos patikrinimo stotyje Rusijoje, nebuvo tapačios uždėtoms siuntimo vietoje (Lietuvoje), o tik buvo pasakyta, kad nėra įrodymų, jog buvo tapačios.

Nagrinėjamu atveju, siekiant paneigti, kad įvykis yra nedraudžiamasis, t. y. įrodyti, kad įvyko vagystė (kaip ji apibrėžta Taisyklių 2 dalyje 1.34 punkte), buvo būtina įrodyti, kad siuntimo valstybėje uždėtos plombos ir patikrinimo metu nuimtos plombos skyrėsi, tačiau tai nebuvo padaryta. Kitaip tariant, nors nepakanka įrodymų, kad siuntėjo uždėtos plombos su numeriais: „UAB Marijampoles pasarai KUB LG 24 Marijampole“ ir Rusijos Federacijos pareigūnų veterinarijos patikrinimo metu nuimtos plombos, kurios 2016-06-06 administracinio patikrinimo atidarymo akte bei Teritorinės Tverės ir Pskovo apskričių valdybos veterinarinės–sanitarinės apžiūros akte pažymėtos kaip „švino plombos UAB“ yra tapačios, tačiau pats savaime toks faktas nėra pakankamas ir jų netapatumui konstatuoti, todėl laikytina, kad neteisėtas plombų nuėmimas iki krovinys pasiekė patikrinimo stotį Rusijoje, nėra įrodytas.

Dėl antrojo ieškovės argumento, kad plombų nuėmimas atliekant veterinarinį patikrinimą, jei po to krovinys buvo paliktas be priežiūros ir jo dalis buvo pasisavinta, laikytina atitinkančiu įsilaužimo sąvoką, nurodytą Taisyklių 2 dalies 1.34 punkte, teismas pažymi, kad nei iš bendrinės kalbos, nei iš draudimo sutartyje ar jos prieduose naudojamų formuluočių negalima daryti išvados, kad teisėtas plombos nuėmimas galėtų būti laikomas įsilaužimu. Nors sutiktina su ieškovės atstovo teiginiais, kad Taisyklių 2 dalies 1.34 punkte skliausteliuose pateikiami pavyzdžiai („praplėštas tentas“, „nuplėšta plomba“; kt.) nėra baigtinis sąrašas ir plomba galėjo būti nupjauta, nudeginta ar kitaip pašalinta, tačiau tai turėjo būti padaryta neteisėtai, t. y. neturint įgaliojimo plombą nuimti. Jei plomba nuimama siekiant atlikti krovinio veterinarinį patikrinimą, t. y. teisėtai, toks patekimas į vagoną negali būti laikomas įsilaužimu. Šioje byloje neteisėtas plombų nuėmimas vagonui esant patikrinimo stotyje, neįrodytas.

Kasacinis teismas savo nuosekliai praktikoje yra suformavęs ir išplėtojęs pagrindines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, kad galiojant rungtyniškumo ir dispozityvumo principui procese, teismas nėra aktyvus ir nerenka įrodymų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti ieškovo įrodinėjamas aplinkybes ar pagrįstų atsakovo atsikirtimo pagrindus. Tuo atveju, jei ieškovas neįrodo savo reikalavimo pagrindo, jam tenka neigiami padariniai – ieškinys yra atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų neteisėtą plombų nuėmimą ir galėtų būti laikomas įsilaužimu.

Pirmiau nurodytoje civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Marijampolės pašarai“ ieškinį atsakovei AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, jog niekas, išskyrus partikrinimą atlikusius pareigūnus, prie krovinio nebuvo ir neturėjo galimybės prieiti; kad laiko tarpe nuo 01 val. 01 min iki 01 val. 23 min. atidarytas vagonas ir jame esantis krovinys buvo prižiūrimas ir saugomas ir prie jo negalėjo patekti ir nepateko pašaliniai asmenys.

Šias aplinkybes savo ieškinyje akcentavo ir pati ieškovė, jas išskirdama paryškintu šriftu (ieškinio 5, 16 punktai, e. b. l. 3, 6).

Teritorinės Tverės ir Pskovo apskričių valdybos veterinarinės-sanitarinės apžiūros akte Nr. 727658 (e. b. l 57), kurį ieškovė pridėjo prie ieškinio, nurodyta, kad prekė buvo atvežta su lydraščiu, kuriame nurodytas kiekis – 2600 maišų. Joks krovinio trūkumas (atsižvelgiant į tai, kad 65 tonas sudarė 2600 maišų, o galutinėje stotyje, kaip nurodyta 2016-08-24 prekybiniame akte, trūko 591 maišo) šiame akte nėra nurodytas.

Muitinės priežiūros akte (e. b. l. 131) nurodyta, kad muitinės patikrinimas buvo atliekamas 2016 m. birželio 6 d. nuo 00 val. 45 min. iki 01 val. 00 min. atvykus į Posin geležinkelio stotį Rusijoje. Šiame akte pažymėta, kad vizualiai apžiūrėjus vagoną, gabenamą iš Lietuvos į Azerbaidžaną, siuntėjo plombos nepažeistos, jų numeriai atitinka lydimuosiuose dokumentuose nurodytus duomenis.

Žalos tyrimo ataskaitoje (T2, e. b. l. 59), atliktoje DP survey group, nurodoma, kad turimos informacijos nepakanka, siekiant tiksliai nurodyti, kada ir kur būtent atsirado krovinio trūkumas. Tyrėjai, atsižvelgdami į tai, kad veterinarijos patikrinimo metu traukinių stotyje Rusijoje nebuvo nurodyti jokie krovinio kiekio neatitikimai, o vagonas buvo pristatytas į tikslą nepaliestomis plombomis, uždėtomis po veterinarinio patikrinimo, buvo linkę manyti, kad krovinys dingo Posin (Rusija) stotyje laikotarpiu tarp veterinarinio patikrinimo ir vagono užplombavimo.

Atsižvelgdamas į aptartus byloje esančius įrodymus, teismas vertina, kad jų visuma leidžia manyti esant daugiausiai tikėtiną aplinkybę, jog krovinys dingo Posin (Rusija) stotyje laikotarpiu tarp veterinarinio patikrinimo ir vagono užplombavimo. Tokia įvykių schema nepaneigta ir teismų procesiniuose sprendimuose civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Marijampolės pašarai“ ieškinį atsakovei AB ,,Lietuvos geležinkeliai“.

Kitokia krovinio dingimo versija byloje nėra įrodyta, todėl, atsižvelgiant į tai, kad labiausiai tikėtina, jog krovinys dingo Posin (Rusija) stotyje, teismas daro išvadą, kad toks dingimas pagal šalių sudarytos draudimo sutarties nuostatas negali būti laikomas vagyste, nes jai konstatuoti yra reikalinga nustatyti įsilaužimo pėdsakus, o nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad vagono plombos šioje stotyje buvo nuimtos teisėtai, t. y. įgaliotiems pareigūnams atliekant muitinės ir veterinarinį patikrinimą.

Teismas nesutinka su ieškovės atstovo teismo posėdžio metu išsakyta pozicija, kad krovinio pasisavinimas iš atidaryto vagono, kai jo plombas teisėtai nuima patikrinimą atliekantys pareigūnai, yra laikytinas turintis įsilaužimo požymių, kaip juos apibrėžia draudimo sutartis.

Įsilaužimas yra vienas iš įsibrovimo būdų, kai kliūtys, trukdančios patekti prie pasisavinamo objekto, yra pašalinamos neteisėtai. Įsibrovimas yra galimas ir patenkant be kliūčių (pvz., kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti). Nagrinėjamu atveju kliūtis, trukdanti patekti į vagoną, t. y. plombos, buvo pašalintos teisėtai, pareigūnams atliekant patikrą. Esant atidarytam vagonui, tiek vagystė (jei pasisavinamas nepriklausantis daiktas), tiek įsibrovimas (jei asmuo neturi teisės patekti į vagoną) bendrinės kalbos ar baudžiamojoje teisėje naudojamų sąvokų prasme yra įmanomas, bet nagrinėjamu atveju šalys draudimo sutartyje susitarė, kad ne bet koks pasisavinimas yra laikomas vagyste ir ne bet kokio įsibrovimo atveju, o tik toks, kuris buvo padarytas įsilaužiant.

Nagrinėjamoje byloje neįrodžius, kad kliūtys, trukdančios patekti į vagoną, buvo pašalintos neteisėtai, t. y. įsilaužiant, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistavo aplinkybės, atitinkančios Taisyklių 2 dalyje 1.34 punkte aprašytus vagystės požymius. Dėl šios priežasties laikytina, kad nėra įrodyta, jog krovinio trūkumas atsirado dėl draudžiamojo įvykio. Atitinkamai, nenustačius, kad įvyko draudžiamasis įvykis, draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką neatsiranda, todėl ieškinys atmestinas.

Konstatavus, kad byloje neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, dėl kitų ieškinio argumentų, susijusių su draudimo išmokos ar besąlyginės išskaitos dydžiais, kaip teisiškai nereikšmingų ginčo išsprendimui, teismas nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Atmetus ieškinį, atsakovei iš ieškovės priteistinas jos turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 65,33 Eur už dokumentų vertimo paslaugas, atlyginimas.

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (3 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 302310374) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lalila“ (j. a. k. 110051834) 65,33 Eur (šešiasdešimt penkių Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.