- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-09
- Bylos Nr.
- 2-1284/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00453-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Milašienė
- Ieškovas
- V. R. D., D. D., A. D., Z. M., Ž. M., K. G., P. G., A. P., V. D., R. K., D. G., uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“, B. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko bei uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva“
- Kategorijos
- 106.8.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Milašienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų V. R. D., D. D. , A. D. , Z. M. , Ž. M. , K. G. , P. G. , A. P. , A. D. , V. D. , R. K. , D. G. , uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės automobilių keliai“, B. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2050-601/2014, kuria atsisakyta priimti ieškovų V. R. D., D. D. , A. D. , Z. M. , Ž. M. , K. G. , P. G. , A. P. , A. D. , V. D. , R. K. , D. G. , UAB „Šilutės automobilių keliai“, B. G. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko bei uždarajai akcinei bendrovei „Deloitte Lietuva“ dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai V. R. D. , D. D. , A. D. , Z. M. , Ž. M. , K. G. , P. G. , A. P. , A. D. , V. D. , R. K. , D. G. , UAB „Šilutės automobilių keliai“, B. G. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydami priteisti ieškovų naudai solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko ir UAB ,,Deloitte Lietuva“ ieškovų patirtus nuostolius iš viso 9 318 338,73 Lt sumai.
Ieškinyje nurodė, kad žala atsirado dėl Lietuvos banko ir UB ,,Deloitte Lietuva“ veiksmų (neveikimo), t. y. Lietuvos bankas ir jo tarnautojai netinkamai ir aplaidžiai vykdė Ūkio banko priežiūrą – turėdamas pareigą prižiūrėti Ūkio banko veiksmus, turėdamas teises bei galimybes imtis atitinkamų priemonių, Lietuvos bankas nesukontroliavo (nesustabdė) Ūkio banko paskolų, kurių grąžinimas nebuvo tinkamai užtikrinamas, teikimo su banko akcininku susijusioms įmonėms. Jeigu Lietuvos bankas būtų uždraudęs tokias operacijas ir/arba sustabdęs banko veiklą tuo metu, indėlininkai nebūtų patyrę žalos nes: nebūtų padėję indėlių į pasmerktą žlugti banką; kadangi banko turto ir įsipareigojimų santykis buvo geresnis būtų likę pakankamai turto (ar bent jau daugiau nei 2013 m. vasarį), kad atsiskaityti su esamais indėlininkais. Priežiūros institucija laiku nesiėmė poveikio priemonių, kai kilo grėsmė saugiai ir patikimai banko veiklai, kai bankas nevykdė riziką ribojančių normatyvų (kapitalo pakankamumo normatyvo), kai jis pažeidinėjo įstatymus ir teisės aktus, dėl ko kilo grėsmė banko indėlininkų interesams. Ūkio banko veiklą reikėjo stabdyti dar 2009 m. gale ar anksčiau, nes jau tuo metu jis neatitiko kapitalo pakankamumo ir likvidumo rodiklių.
Nuostolius kildindami iš UAB ,,Deloitte Lietuva“ veiksmų, ieškovai nurodė, kad Ūkio banko finansinės ataskaitas iki pat 2013 m. buvo audituojamos nepriklausomų auditorių kompanijos UAB „Deloitte Lietuva“, kaip tą numato LR Finansų įstaigų įstatymas. Teikdama išvadas, kad Ūkio banko finansinės ataskaitos visais reikšmingais atžvilgiais teisingai atspindėjo banko finansinę būklę atitinkamai 2003-2013 metais, audito įmonė grubiai pažeidė visas LR finansų įstaigų įstatymo 44 str. normas, nes jos išvados kardinaliai priešingos Lietuvos banko inspektavimo išvadoms. Dėl to audito kompanijai UAB „Deloitte Lietuva“ kyla atsakomybė ne tik dėl netinkamai atliktos pareigos, bet ir dėl ieškovų nuostolių atlyginimo, nes jeigu audito įmonė būtų tinkamai atlikusi auditą ir paskelbusi realią būklę atitinkančias išvadas, ieškovai nebūtų pasirašę su Ūkio banku indėlių ir kitų sutarčių, kurių pagrindu kilo nuostoliai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų V. R. D., D. D. , A. D. , Z. M. , Ž. M. , K. G. , P. G. , A. P. , A. D. , V. D. , R. K. , D. G. , UAB „Šilutės automobilių keliai“, B. G. ieškinį.
Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, įvertino, ar reikalavimas reiškiamas tam teismui ir ieškinys paduotas nepažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklių. Iš ieškinio ir jo priedų medžiagos teismas nustatė, kad ieškovai kilusią žalą kildino iš Lietuvos banko ir UAB ,,Deloitte Lietuva“ veiksmų (neveikimo).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes sprendė, kad ieškovai nepagrįstai sprendžiant rūšinio teismingumo klausimą rėmėsi absorbcijos principo taikymu ir platesne bendrosios kompetencijos teismo kompetencija. Taip pat, teismo vertinimu ieškinio reikalavimas atsakovui UAB ,,Deloitte Lietuva“, kelia abejonių dėl ieškinio pagrįstumo, kadangi šio atsakovo veiksmai (neveikimas) nėra iš esmės susiję su ieškinio reikalavimu atlyginti ieškovų patirtą žalą, jie atitolę nuo faktinės ieškinio situacijos (audito išvada nėra skirta indėlininkams). Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovai nurodė, jog auditoriai neatliko savo pareigų, numatytų įstatyme, kas reiškia, kad žala kildinama ne iš sutarties, o dėl netinkamo pareigų atlikimo, kurios įtvirtintos įstatyme. Šioje byloje ginčas kilęs dėl pareigos prižiūrėti ir kontroliuoti bankų veiklą nevykdymu, klaidinančios informacijos skleidimu ir kt., taip pat pažeidžiant Bankų įstatymą, Finansinių įstaigų įstatymą. Teismo vertinimu, nurodytos pareigos klausimas, kaip ir esminis byloje reikalavimas, iš esmės yra siejamas su Lietuvos banko veikla (veiksmais ar neveikimu), o reiškiamas reikalavimas atsakovui UAB ,,Deloitte Lietuva“ galimai yra tik ieškovų siekis, perkelti bylos nagrinėjimą į bendrosios kompetencijos teismą. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nepagrįstai prašomą priteisti žalą kildina iš abiejų atsakovų veiksmų (neveikimo) ir prašo taikyti solidariąją atsakomybę, nes tam nėra nei įstatyminio pagrindo, nei nurodytos tokios aplinkybės (apart bendro pobūdžio teiginių), iš kurių galima būtų kildinti solidariąją atsakomybę. Lietuvos banko, kaip bankų priežiūros ir kontrolės institucijos veiksmai (neveikimas), nėra ir negali būti priežastiniame ryšyje su audito įmonės veiksmais, nes teiktos audito įmonės 2010 m. – 2011 m. išvados, kurios savo turiniu visiškai neinformatyvios (už 2012 m. jų nėra), yra tik vieni iš daugelio dokumentų, kuriais gali remtis (arba nesiremti) Lietuvos bankas vykdydamas savo funkcijas bankų priežiūros srityje.
Teismas nurodė, jog pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 21 str. 1 d., CPK 36 str. 2 d.). Taigi, šiuo atveju taikytinas ne absorbcijos ar platesnės kompetencijos principas, o svarbu nustatyti, kokie teisiniai santykiai bus bylos pagrindas ir esmė. Teismo nuomone, šioje byloje vyraujantis (dominuojantis) ginčo santykis yra būtent administracinis teisinis santykis, kadangi, kaip nustatyta, tikrasis šalių ginčas ir reiškiamas reikalavimas byloje yra susijęs su centriniu viešojo administravimo funkcijas įgyvendinančiu subjektu Lietuvos banku (tikėtina, kad reikalavimas atsakovui UAB ,,Deloitte Lietuva“ reiškiamas formaliai, siekiant įtakoti bylos rūšinį teismingumą). Minėtos aplinkybės teismui sudarė pagrindą pripažinti, kad ginčas teismingas administracinio teismo kompetencijai (Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 16 d. nutartis Nr. T-77/2013).
Taip pat teismas pažymėjo, jog ieškovai nurodė, kad yra sumokėję už ieškinį 32 378 Lt dydžio žyminį mokestį, pridėję vietinio mokėjimo nurodymą. Teismas nurodė, kad 2014 m. balandžio 29 d. ieškovai V. R. D. , D. D. , A. D. , Z. M. , Ž. M. , K. G. , P. G. , A. P. , A. D. , V. D. , R. K. , D. G. , UAB „Šilutės automobilių keliai“, B. G. buvo pateikę ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, UAB „Delotte Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, tačiau ieškinį atsiėmė, todėl teismas civilinėje byloje Nr. 2-1957-480/2014 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškinį pripažino nepaduotu bei grąžino jį padavusiems asmenims. Taip pat grąžino ieškovų vardu advokatų profesinės bendrijos „Magnusson ir partneriai“ 2014 m. balandžio 22 d. sumokėtą 32 378 Lt žyminį mokestį - nutartis įsiteisėjusi. Kadangi ieškovai šioje byloje žyminio mokesčio sumokėjimą grindė tuo pačiu, kaip ir civilinėje byloje Nr. 2-1957-480/2014 mokėjimo nurodymu (32 378 Lt sumai žyminio mokesčio mokėjimą patvirtinančiu dokumentu), nesant pagrįstų duomenų apie žyminio mokesčio sumokėjimo faktą šiuo atveju, žyminio mokesčio grąžinimo klausimo CPK 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu teismas nesprendė.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovai V. R. D. , D. D. , A. D. , Z. M. , Ž. M. , K. G. , P. G. , A. P. , A. D. , V. D. , R. K. , D. G. , UAB „Šilutės automobilių keliai“, B. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį ir priimti ieškinį nagrinėti civiline tvarka Kauno apygardos teisme.
Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
1. Apeliantų teigimu, teismas pažeidė dispozityvumo principą, t. y. teismas už ieškovus nepagrįstai sprendė koks ieškinys turėtų būti reiškiamas ir kas turėtų būti traukiami atsakovais – teismas visiškai nemotyvavo savo išvados dėl atsakovui UAB „Deloitte Lietuva“ ieškinio pagrįstumo ir nepaneigė nei vieno ieškinio 83-89 p. motyvo, pagrindžiančio akivaizdžius audito kompanijos neteisėtus veiksmus ir solidarią atsakomybę. Pasak apeliantų, šioje bylos apimtyje, kurioje ieškinys reiškiamas audito bendrovei reikalaujant atlyginti žalą, kilusią dėl netinkamai atlikto audito, ieškinys teismingas išskirtinai tik bendros kompetencijos teismui.
2. Apeliantų įsitikinimu, teismas nutartį priėmė nesusipažinęs ir/arba neįsigilinęs į ieškinio argumentus. Teismas neįvertino, kad ieškovai reikalavimą dėl audito įmonės atsakomybės visų pirma kelia todėl, kad kasmet viešai skelbiamos audito įmonės išvados dėl Ūkio banko finansinės būklės suklaidino ieškovus, o ne Lietuvos banką.
3. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad audito išvada(-os) nėra skirta(-os) indėlininkams. Pasak apeliantų, Bankų įstatymo 56 straipsnio 3 dalis numato, kad kiekvienam esamam ar galimam klientui, jeigu jis prašo, bankas privalo pateikti metinių finansinių ataskaitų rinkinius ir auditoriaus išvadą.
4. Anot apeliantų, teismas visiškai nevertino ieškinio argumentų ir aplinkybių, kad byloje privaloma aiškintis kurie Lietuvos banko darbuotojai kalti dėl atsiradusios žalos ir tuo pagrindu ieškinys būtų tikslinamas, traukiant juos papildomais atsakovais.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis paliktina nepakeista.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovų V. R. D., D. D. , A. D. , Z. M. , Ž. M. , K. G. , P. G. , A. P. , A. D. , V. D., R. K. , D. G. , UAB „Šilutės automobilių keliai“, B. G. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko bei UAB „Deloitte Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovų V. R. D., D. D. , A. D. , Z. M. , Ž. M. , K. G. , P. G. , A. P. , A. D. , V. D. , R. K. , D. G. , UAB „Šilutės automobilių keliai“, B. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties, 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi kreipėsi į specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu išspręsti, ar civilinė byla pagal ieškovų V. R. D., D. D. , A. D. , Z. M. , Ž. M. , K. G. , P. G. , A. P. , A. D. , V. D. , R. K. , D. G. , UAB „Šilutės automobilių keliai“, B. G. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko bei UAB „Deloitte Lietuva“ dėl žalos atlyginimo, priskirtina nagrinėti bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui.
Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi konstatavo, kad byla teisminga administraciniam teismui. Specialioji teisėjų kolegija nurodė, jog kadangi nagrinėjamu atveju reikalavimas solidariai atlyginti žalą kildinamas tiek iš viešojo administravimo subjekto viešojo administravimo srityje atliktų neteisėtų veiksmų, tiek iš privataus subjekto (juridinio asmens) neteisėtų veiksmų, tad keliamas ginčas yra mišrus. Specialioji teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniams teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (CPK 36 str. 2 d.). Specialioji teisėjų kolegija šioje byloje pripažino vyraujančiais administracinius teisinius santykius, nes pagrindinis byloje sprendžiamas klausimas yra dėl Lietuvos banko veiksmų bankų priežiūros ir kontrolės srityje.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis specialiosios teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 263 str. 1 d., 302 str., 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį nepakeistą.