- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-16
- Bylos Nr.
- eI2-2406-1066/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09784-2022-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis (pirm.), Indrė Pukanasytė-Biekšė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Fomičiovos, Indrės Pukanasytės-Biekšės ir Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. (K. K.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas K. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai (toliau – Ambasada) 2022 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. TR-2022-938 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ Turkijos piliečiui K. K. (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti šią Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą; 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Savo skundo reikalavimus pareiškėjas grindžia tokiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas kreipėsi į Ambasadą dėl nacionalinės vizos išdavimo, tačiau skundžiamu Sprendimu nusprendė atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui, nes pastarasis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Šalies argumentai
2.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, teigia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
2.3. Nurodo, kad Ambasada visiškai nepagrįstai atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 19 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Pareiškėjas pateikė Ambasadai prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, siekdamas įsidarbinti UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas iš esmės realiai gali atlikti minėtas vairuotojo darbo funkcijas ir, atitinkamai, įgyti reikalingų profesinių įgūdžių. Duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, nėra.
2.3.1. Pažymi, kad profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąraše tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamas tik reikalavimas turėti C, CE kategorijas. Šiame sąraše jokie kiti reikalavimai (stažo, vairuotojo liudijimo turėjimo ar pan.) nenustatyti. Pareiškėjo profesinę kvalifikaciją ir įgūdžius patvirtina jam išduotas vairuotojo pažymėjimas, pažyma apie išklausytus mokymus. Pareiškėjas turėjo reikiamą kvalifikaciją ir ją pagrindė pateiktais rašytiniais įrodymais. Šie įrodymai buvo pateikti Ambasadai. Akivaizdu, jog Ambasados abejonės dėl pareiškėjo profesinių įgūdžių stokos yra teisiškai nepagrįstos.
2.3.2. Be to, buvo pateikta ir darbo sutartis Nr. 2040V dėl Turkijos piliečio K. K. įdarbinimo UAB „Hegelmann Transporte“ (lietuvių ir turkų kalba) ir sutikimas, jog UAB „Hegelmann Transporte“ suteikia pareiškėjui apgyvendinimą. Taigi tokiu atveju pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvą (dirbti vairuotoju) ir buvimo jo bei darbo sąlygos buvo aiškios ir pagrįstos.
2.4. Be kita ko, Ambasada visiškai nepagrįstai atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui Įstatymo 19 str. 1 d. 10 p. pagrindu. Pasak pareiškėjo, Ambasada pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę tiesiogiai sieja su pateiktų dokumentų nepatikimumu. Pareiškėjo teigimu, iš pareiškėjo pateiktų dokumentų galima akivaizdžiai matyti, jog pareiškėjo dokumentai yra patikimi, Ambasada neišreiškė jokių abejonių dėl UAB „Hegelmann Transporte“ patikimumo ar jos vykdomos veiklos, todėl Ambasada nepagrįstai konstatavo, jog kyla nelegalios migracijos grėsmė.
Pažymi, kad Ambasadai iškilus klausimų dėl pareiškėjo turimų profesinių įgūdžių ir / ar jo pateiktų dokumentų, yra galimybė iškilusius neaiškumus išsiaiškinti. Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, pareiškėjo pokalbiui nekvietė, neprašė pareiškėjo pateikti papildomų duomenų, patvirtinančių prašyme ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis, nors tokia pareiga Ambasadai nustatyta.
2.5. Tvirtina, kad šiuo atveju įvertinus ginčijamo Sprendimo priėmimo procedūrą ir jo pagrindimą gero administravimo principo požiūriu, pripažintina, kad Ambasados darbuotojai, atidžiai ir rūpestingai vertindami pareiškėjo pateiktus dokumentus ir veikdami nešališkai bei objektyviai, privalėjo atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas pateikė visus reikalaujamus dokumentus, o tuo pačiu kilus abejonėms pareiškimo patikimumo, Ambasados darbuotojai, veikdami pagal gero administravimo principą, turėjo apie tai informuoti pareiškėją ir pasiūlyti jam papildomai pateikti dokumentus, kas nebuvo padaryta, dėl ko Sprendimas naikintinas.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – URM) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą pateikia tokią poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:
Šalies argumentai
3.1. Pareiškėjas kartu su prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą, kvalifikacijos pažymą, vairuotojo pažymėjimą, darbo sutartį, įsipareigojimo dėl gyvenamosios vietos raštą, lėktuvo bilieto rezervaciją, Užimtumo tarnybos leidimą dirbti, sveikatos draudimo dokumentą, pažymą dėl teistumo, banko sąskaitos išrašą. Konsulas, siekdamas įsitikinti deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei deklaruojamomis pareiškėjo buvimo Lietuvoje sąlygomis nustatė, kad nors pareiškėjas prašyme išduoti vizą deklaravo, kad kelionės ir pragyvenimo išlaidas buvimo metu padengs pats pareiškėjas, tačiau pareiškėjas pateikė banko sąskaitos išrašą, kuriame nėra pakankamos lėšų sumos buvimui Lietuvoj ir / arba grįžimui į kilmės šalį. Pokalbio su pareiškėju metu pareiškėjas
neigė dalyvavęs kokiose nors mokymuose ar kursuose (nors ir pateikė pažymą, kad įvykdė motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programoje numatytą teorinio mokymo dalį), taip pat negalėjo nurodyti informacijos apie kviečiančią įmonę, algą, darbo sutarties trukmę, Lietuvoje galimų laukiamų mokymų turinio, kiek valandų dirbs, kokius krovinius ir kur vežios ir pan., negalėjo nurodyti, kur apsistos. Be kita ko, pareiškėjas akcentavo darbą radęs per draugą Turkijos pilietį Y. K., dirbantį kviečiančioje įmonėje, bet kada pastarasis pradėjo dirbti, negalėjo nurodyti, teigdamas, jog nieko nežino, išskyrus tai, kad jis šiuo metu yra Ispanijoje.
3.2. Nurodo, kad teisinis reglamentavimas imperatyviai numato, kad užsienietis, siekdamas gauti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą turi pareigą Lietuvos vizų tarnybai užsienyje arba per išorės paslaugų teikėją, be kita ko, pateikti nustatytos formos prašymą išduoti nacionalinę vizą, užpildytą naudojantis elektroninėmis paraiškos pildymo ir pateikimo priemonėmis bei patvirtinamuosius dokumentus. Konsulas, vertindamas pareiškėjo prašymą bei jo pateiktus duomenis ir informaciją raštu ir žodžiu, įvertino ne tik kaip šie duomenys ir informacija atitinka formaliuosius kriterijus, t. y. pateiktų dokumentų formą, bet įvertino ir pareiškėjo pateiktos informacijos bei konsulo savarankiškai surinktos informacijos turinį – pareiškėjo prašyme išduoti vizą deklaruojamų ketinimų realumą ir autentiškumą. Buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo konsului pateikti prašymas išduoti vizą bei patvirtinamieji dokumentai ir informacija, liečiantys jo socialinius ryšius kilmės valstybėje (jaunas, nepateikė jokių duomenų apie šeimą, turimą turtą kilmės valstybėje ir pan.), darbo planus-Lietuvoje, gyvenimo sąlygas, pajamų (ne)turėjimą ir pan. vertintini kaip nepatikimi, nes informacija nebuvo konkreti, todėl vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui.
3.3. Pažymi, kad konsulo gautos informacijos visuma leido jam priimti pareiškėjo skundžiamą Sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą. Kadangi pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka pareiškėjui, tai pareiškėjas, norėdamas gauti vizą vykti į Lietuvą dirbti, elgdamasi rūpestingai ir atidžiai, turėjo domėtis savo darbo sąlygomis, gyvenamąja vieta ir pateikti išsamius paaiškinimus konsului pastarajam pokalbio – interviu metu aiškinantis, pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu ir buvimo sąlygomis.
3.4. Atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra neteisus, nes papildomų dokumentų pareikalavimas ginčo situacijoje niekaip nepakeistų paties pareiškėjo sukurtos situacijos, t. y. prašymą išduoti nacionalinę vizą pareiškėjas užpildė akivaizdžiai netinkamai (klaidingai); pareiškėjas nepagrindė vykimo į Lietuvą tikslą bei buvimo sąlygas bei ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos pagrindžiančių patvirtinamųjų dokumentų; pareiškėjas pokalbio metu su konsuliniu pareigūnu teikė nepatikimą informaciją.
Pareiškėjas skunde nenurodo, kokius dar papildomus dokumentus, kurie būtų galėję įtakoti Sprendimo turinį, konsulas galėjo (ar privalėjo) pareikalauti iš pareiškėjo, pats pareiškėjas su skundu nepateikė jokių papildomų dokumentų (duomenų), kurie galimai nebuvo įvertinti konsulo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Turkijos Respublikoje, Irano Islamo Respublikai, Pakistano Islamo Respublikai ir pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Prašymas), kuriame, be kita ko, nurodė: 1) dabartinė profesinė veikla - vairuotojas (19 punktas); 2) kelionės tikslas - darbas (23 punktas); 3) numatomas atvykimas j Lietuvą - 2022-12-09 (29 punktas), numatomo išvykimo iš Lietuvos data – 2023 m. gruodžio 8 d. (30 punktas); 4) kviečianti įmonė - UAB „Hegelman Transporte“ (32 punktas), 6) kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas buvimo metu padengia - pats pareiškėjas ir rėmėjas (33 punktas).
4.2. Pareiškėjas kartu su Prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą, kvalifikacijos pažymą, vairuotojo pažymėjimą, darbo sutartį, įsipareigojimo dėl gyvenamosios vietos raštą, lėktuvo bilieto rezervaciją, Užimtumo tarnybos leidimą dirbti, sveikatos draudimo dokumentą, pažymą dėl teistumo, banko sąskaitos išrašą.
4.3. Konsulas, siekdamas įsitikinti deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei deklaruojamomis pareiškėjo buvimo Lietuvoje sąlygomis su pareiškėju atliko pokalbį.
4.4. 2022 m. gruodžio 7 d. Lietuvos Respublikos ambasada Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai priėmė sprendimą Nr. TR-2022-938 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ Turkijos piliečiui K. K.“;
4.5. Pareiškėjas pateikė skundą teismui dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Vizų išdavimo sąlygas, atsisakymo išduoti vizą ir vizos panaikinimo pagrindus bei kitus su vizomis susijusius klausimus nustato Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), nuostatos ir Vizų išdavimo tvarkos aprašo nuostatos. Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnyje.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.
Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai nustatyti Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamento (EB) Nr.2016/399 nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c papunktis nustato, kad trečiųjų šalių piliečiams (t. y. asmenims, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai) nustatomos tokios atvykimo į Šengeno valstybių zoną sąlygos: 1) jie turi pagrįsti numatomo buvimo tikslą; 2) jie turi pagrįsti numatomo buvimo sąlygas; 3) jie turi pagrįsti, kad turi pakankamai pragyvenimų lėšų numatomo buvimo laikotarpiui ir grįžimui į kilmės šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jie tikrai būtų įleisti, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų.
Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio (šiuo metu 6 straipsnis) 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas, visų pirma, grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu.
Taigi laikytina, kad pagal Vizų kodeksą diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga prisiima visą atsakomybę vertindamos imigracijos pavojų. Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie, remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į Šengeno valstybes nares ir jose įsikurti. Pagal Vizų kodeksą, siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendime „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“ konsuliniams pareigūnams išdėstyta nuosekli tvarka dėl pateikiamų dokumentų vizoms į Šengeno zonos valstybes gauti forma, turinys ir pan. Tvarkoje pažymima, kad vertinimas, ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo ketina iš valstybės narių teritorijos išvykti iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos iš esmės priklauso nuo to asmens socialinės ir ekonominės padėties jo gyvenamosios vietos šalyje, t. y. su darbu, finansine padėtimi, šeimos ryšiais susijusio stabilumo. Pagal šį vertinimą nustatomas migracijos pavojus. Tokiais dokumentais, be kitų, laikoma ir nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas: giminystės ryšiai, profesinė padėtis.
Taigi laikytina, kad konsulatai įpareigoti įvertinti pavojų – ar prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo neteisėtai imigruos į valstybių narių teritoriją (t. y. prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo, siekdamas neteisėtai ilgam laikui įsikurti valstybių narių teritorijoje, kelionės tikslu nurodo turistinę kelionę, verslo reikalus, studijas ar pan.), atsižvelgti į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat į bendrą padėtį gyvenamosios vietos šalyje (pvz., politiškai nestabilios vietovės, aukštas nedarbo lygis, plačiai paplitęs skurdas) prašymą pateikiančio asmens socialinės ir ekonominės padėties stabilumui. Kiekvienu atveju stabilumo lygis priklauso nuo tam tikrų veiksnių: šeimos ir kitų asmeninių ryšių gyvenamosios vietos šalyje, šeimos ar kitų asmeninių ryšių valstybėse narėse, šeiminės padėties, su darbu susijusios padėties (atlyginimo dydžio), socialinio statuso gyvenamosios vietos šalyje. To paties kodekso 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog siekiant nustatyti pareiškėjo kelionės tikslą, jei kyla abejonių dėl pateiktų ir patvirtintų dokumentų autentiškumo, įskaitant abejonę dėl jų turinio teisingumo, arba pokalbio metu gautos informacijos patikimumo, diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga vizos neišduoda.
2013 m. gruodžio 19 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-84/12 R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies nuostatą vizą atsisakoma išduoti, jei egzistuoja viena iš šio straipsnio 1 dalies a punkte išvardytų sąlygų arba jei kyla pagrįstų abejonių dėl vienos iš tos dalies b punkte išvardytų aplinkybių (35 punktas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą vizai išduoti (pvz., 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Kompetentingos institucijos prašymą išduoti vizą turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. minėtą ESTT sprendimą byloje Nr. C-84/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019). Nesant informacijos apie tai, jog užsieniečio atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimai atsisakyti išduoti nacionalines vizas, teismo negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022).
ESTT sprendime byloje Nr. C-84/12 konstatavo, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiuose nuostatose išvardintais pagrindais. Kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą. Tačiau nustatytas teisinis reguliavimas nereikalauja, kad kompetentingos institucijos, siekdamos nustatyti, ar privalo išduoti vizą, įsitikintų, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Jos turi nustatyti, tik ar kyla pagrįstų abejonių dėl tokio ketinimo. Prašymą išduoti vizą pateikiantis asmuo turi pateikti informaciją, kurios patikimumas patvirtinamas patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti abejones dėl jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kurių gali kilti visų pirma atsižvelgiant į bendrą situaciją jo gyvenamosios vietos šalyje arba migracijos srautą iš tos šalies į valstybes nares.
Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą apima pagrįstas abejones. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.) ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi, bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje A858-619/2014). Asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.
6. Pareiškėjas kartu su Prašymu išduoti vizą pateikė ir dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą, kvalifikacijos pažymą, vairuotojo pažymėjimą, darbo sutartį, įsipareigojimo dėl gyvenamosios vietos raštą, lėktuvo bilieto rezervaciją, Užimtumo tarnybos leidimą dirbti, sveikatos draudimo dokumentą, pažymą dėl teistumo, banko sąskaitos išrašą. Konsulas, siekdamas įsitikinti deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei deklaruojamomis pareiškėjo buvimo Lietuvoje sąlygomis nustatė, kad nors pareiškėjas Prašyme išduoti vizą deklaravo, kad kelionės ir pragyvenimo išlaidas buvimo metu padengs pats pareiškėjas, tačiau pareiškėjas pateikė banko sąskaitos išrašą, kuriame nėra pakankamos lėšų sumos buvimui Lietuvoj ir/arba grįžimui į kilmės šalį. Todėl konsulas atliko pareiškėjo interviu. Interviu metu pareiškėjas: 1) neigė dalyvavęs kokiose nors mokymuose ar kursuose (nors ir pateikė pažymą, kad įvykdė motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programoje numatytą teorinio mokymo dalį; 2) negalėjo nurodyti informacijos apie kviečiančią įmonę, gausimą algą, darbo sutarties trukmę, Lietuvoje galimų laukiamų mokymų turinio, kiek valandų dirbs, kokius krovinius ir kur vežios ir pan., negalėjo nurodyti, kur apsistos; 3) akcentavo darbą radęs per draugą Turkijos pilietį Y. K., dirbantį kviečiančioje įmonėje, bet kada pastarasis pradėjo dirbti, negalėjo nurodyti, teigdamas, jog nieko nežino, išskyrus tai, kad Y. K. šiuo metu yra Ispanijoje, tačiau konsulas MIGRIS ir VIS moduliuose informacijos apie tokį asmenį nerado; 4) pažymėjo, kad įmonė realios atrankos nevykdė, jam pakako elektroniniu paštu nusiųsti kvalifikacijos dokumento, vairuotojo pažymėjimo ir paso kopijas, netrukus gavo kvietimą dėl vizos ir atvykti dirbti, jokio pokalbio su įmonės atstovais neturėjęs.
7. Teismas daro išvadą, kad konsulas įvertinęs gautus su Prašymu dokumentus bei interviu su pareiškėju metu gautą informaciją ir surinktą papildomą informaciją, padarė išvadą, konsului pateikti dokumentai liečiantys jo socialinius ryšius kilmės valstybėje (jaunas, bedarbis, nepateikti jokie duomenys apie šeimą, turimą turtą kilmės valstybėje ir pan.), darbo Lietuvoje planus ir esmines sąlygas, darbo suradimo aplinkybes, gyvenimo sąlygas, pajamų (ne)turėjimą buvo vertintini kaip nepatikimi, nes pareiškėjo informacija Ambasadai nebuvo konkreti, joje yra nesutapimų (pavyzdžiui, dėl darbo pas trečiąjį suinteresuotą asmenį suradimo, darbo sąlygų (atlyginimo) faktiškai įvykusių/neįvykusių mokymų), todėl vien toks informacijos pobūdis laikytinas pakankamu pagrindu konsuliniam pareigūnui atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui.
8. Ginčo atveju nustatyta, kad konsulas, atlikdamas pareiškėjo prašymo vertinimą buvo aktyvus, iškilus abejonių dėl pareiškėjo pateikto prašymo pagrįstumo Ambasada kvietėsi individualiam pokalbiui pareiškėją. Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, jog pareiškėjas skunde nenurodo, kokius dar papildomus dokumentus, kurie būtų galėję įtakoti Sprendimo turinį, konsulas galėjo (ar privalėjo) pareikalauti iš pareiškėjo, pats pareiškėjas su skundu nepateikė jokių papildomų dokumentų (duomenų), kurie galimai nebuvo įvertinti konsulo. Aptartas vizų išdavimo teisinis reguliavimas esant pagrįstai abejonei dėl užsieniečio atvykimo tikslo ir sąlygų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad apskritai konsuliniai pareigūnai nėra tiesiogiai įpareigoti reikalauti papildomų dokumentų ar kviesti pokalbio asmenį, pageidaujantį gauti vizą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2409-552/2021; 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021). Pareiškėjas turi pareigą pateikti visus dokumentus jo prašymą išduoti vizą vertinančiai institucijai bei pasirūpinti, kad jie patvirtintų jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021).
9. Pareiškėjo abejonės dėl Užsienio reikalų ministerijos konsulinių pareigūnų objektyvumo nėra pagrįstos: aptartas teisinis reguliavimas pagrindą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, sieja su pagrįsta, t. y. ne išgalvota, o objektyviai turinčia kilti abejone dėl užsieniečio pareiškimų patikimumo ir pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo. Nagrinėjamo ginčo atveju, kaip matyti iš atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių, konsuliniam pareigūnui, priėmusiam byloje ginčijamą Sprendimą, būtent ir kilo abejonių dėl pareiškėjo paaiškinimų, susijusių su nurodytu numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu ir sąlygomis – darbu nurodytoje bendrovėje – patikimumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog minėtų abejonių neišsklaidė ir pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, nes iš esmės pareiškėjas remiasi tuo, kad formaliai vertinant, jis pateikė dokumentus Ambasadai, kurie įrodo jo ketinimus dirbti vairuotoju ir kvalifikaciją, tačiau nepaneigia aplinkybių, dėl kurių konsuliniam pareigūnui kilo abejonių dėl atvykimo tikslo pagrindimo.
Šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad konsulinis pareigūnas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo pagrįstų abejonių motyvą prieš pareiškėją, buvo kitaip nusiteikęs prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė užtikrinti pateikimo į Šengeno erdvę ir vizų režimo patikimumą.
10. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir panaikinti skundžiamą Sprendimą. Taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti vizą.
11. Kadangi skundas atmetamas, pareiškėjui nepriteisiamos ir bylinėjimosi išlaidos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.