Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ramūnas Antanavičius, sekretoriaujant D., E., dalyvaujant prokurorams R., D., kaltinamojo V. gynėjai advokatei A., nukentėjusiosios mažametės E. atstovei pagal įstatymą B., Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei S.,

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

1) (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 63 straipsnio 4 dalimi, galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

2) (duomenys neskelbtini) pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laiką pradėti dirbti arba toliau registruotis darbo biržoje, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 90 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose. (duomenys neskelbtini), vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, pagal (duomenys neskelbtini) nuosprendį paskirta bausmė subendrinta su (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu. Galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 10 mėnesių, įpareigojant per visą bausmės laiką pradėti dirbti ar registruotis darbo biržoje, per 8 mėnesius išdirbti 150 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose;

3) (duomenys neskelbtini) pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – 3 metai laisvės atėmimo. (duomenys neskelbtini) nutartimi patvirtintas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos (duomenys neskelbtini) nutarimas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnio 2 dalimi, paleistas lygtinai, neatlikus 1 metų 5 mėnesių 19 dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės. (duomenys neskelbtini) nutartimi panaikintas lygtinis paleidimas iš pataisos namų ir pasiųstas atlikti neatliktą 1 metų 5 mėnesių ir 19 dienų laisvės atėmimo bausmės dalį pataisos namuose,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. nuo 2015 metų rugsėjo mėnesio pabaigos iki 2015 metų spalio mėnesio pradžios, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, sėdėdamas ant lovos ir ranka laikydamas E., gim. (duomenys neskelbtini), iš nugaros pusės prie savęs ir siekdamas seksualinio pasitenkinimo, pradėjus nukentėjusiajai E. verkti panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė jai delnu į veidą bei pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl mažametystės, kišdamas pirštus į nukentėjusiosios E. makštį, įvesdamas savo varpą į E. išeinamąją angą tenkino lytinę aistrą su mažamete prieš jos valią analiniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdu, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad V. lytiniuose organuose – varpos apyvarpės viršutinėje dalyje, pogleivyje – implantuotas svetimkūnis. Neabejotina, jog svetimkūnis implantuotas nemažiau, kaip prieš kelias savaites, nes nėra jokių uždegimo požymių, šviežių pastebimų randų. Svetimkūnį į apyvarpės pogleivį gali sau implantuoti, o vėliau ir pats išsiimti žmogus. Svetimkūnio matmenys (kurie mažesni net už nesustandėjusios varpos skersmenį) netrukdo atlikti lytinius santykius, tame tarpe ir įkišti varpą į mažametės išeinamąją angą (1 t., 135-136 b. l.).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad E., atsižvelgiant į jai būdingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus bei turimas žinias, negalėjo suprasti jos atžvilgiu atliekamų seksualinio pobūdžio veiksmų esmės. E., atsižvelgiant į jos amžių ir protinio išsivystymo lygį, gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Negauta jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį E. duodamiems parodymams. E. parodymai yra realistiški, atitinkantys jos žodyną, išsilavinimą, jų turinyje atsiskleidžia jai būdingi individualūs ypatumai, o jai kalbant išgyvenami jausmai atitinka jos įvardinamas aplinkybes. Turimi duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog E., duodama parodymus, remiasi asmenine patirtimi. Šiuo metu E. konstatuojamas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Konstatuojama, jog pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013-05-23 įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintas „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“, E. sveikatos sutrikdymo laipsnis yra nežymus, tai atitinka nežymaus sveikatos sutrikdymo punktą 9, nes po byloje nagrinėjamų įvykių E. sveikata buvo sutrikdyta ne ilgiau nei 10 dienų, t. y. ambulatorinės ekspertizės, atliktos 2016-05-17 metu konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusiu dėl byloje nagrinėjamų įvykių. (1 t., 124-131 b. l.).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį

Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. BK 150 straipsnio 4 dalis numato atsakomybę už šio straipsnio 1 dalyje numatytų veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Pagal teismų praktiką lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu pagal BK 150 straipsnį paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kitos asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. ir taip siekiant patenkinti savo lytinę aistrą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2007, 2K-725/2007). Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle.

Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu, paprastai, vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Pažymėtina, kad nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 4 dalyje kėsinamasi į mažamečio asmens seksualinį neliečiamumą. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuris nusikaltimo padarymo metu nebuvo sulaukęs 14 metų amžiaus.

Šioje byloje kaltinamasis V. savo kaltę neigė ir nurodė, kad nedarė to, kuo yra kaltinamas šioje byloje. Pasak jo, kelis kartus yra prausęs E. Prausė jos lytinius organus ir rodė, kad ši mokėtų pati apsiprausti, bet niekada netenkino savo lytinės aistros su šia mergaite. Šiuos kaltinamojo parodymus paneigia nukentėjusiosios E. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., 79-82 b. l.), kurie teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti. Nukentėjusioji E. nurodė, kad V. jai nepadėdavo praustis, bet būdavo toje patalpoje, kur ji prausėsi. E. detalei nurodė kokius veiksmus su ja atliko kaltinamasis. Ji parodė, kad, kai mama išeidavo į parduotuvę, V. savo daiktą kišdavo jai į užpakalį ir stumdydavo. Daiktas yra kūno dalis, esanti tarp kojų, kurią turi tik vyrai. V. stovėdavo jai už nugaros, o pirštus kišdavo į putę, priliesdamas 4 pirštais, juos judino. Mažametė nukentėjusioji E. nurodė, kad matė kaip V. „daiktas“ atrodė, nurodė, kada jai kišo ir po to dar dvi dienas, jai skaudėjo užpakaliuką, net kelnaitėse matė kraujo. E. nurodė priežastį kodėl apie tai iš pradžių niekam nesakė, kadangi bijojo V., jis taip jai liepė, grasino mušti mamą, ką anksčiau jis ir buvo ne kartą daręs, ir tai, pasak nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą B., matydavo ir vaikai, kurie net prašydavo V. jos nemušti. Todėl nukentėjusioji E. turėjo realų pagrindą bijoti, kad kaltinamojo V. grasinimai gali būti įgyvendinti. Nors mažametė nukentėjusioji nurodė, kad V. jai „tai darė“ kelis kartus, tačiau kaltinimas V. buvo pareikštas tik dėl vieno atvejo, kurio laiko nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, tiksliai nustatyti nepavyko.

Mažametės nukentėjusiosios E. parodymai byloje turi išskirtinę reikšmę, nes kiti įrodymai iš esmės yra išvestiniai ir netiesioginiai. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pažymėtina, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Mažametės nukentėjusiosios parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nekelia abejonių dėl teisėtumo – mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklausiama nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai. Teismas neturi abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo. Jos parodymai nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, o juos patvirtina ir kiti teismo ištirti įrodymai. Teismas pažymi, kad vien tik ta aplinkybe, jog nukentejusioji yra mažametė, negali būti pagrindu netikėti jos parodymais.

Nukentėjusiosios E. nurodytas aplinkybes patvirtino ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą B., kuri apklausiama teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad dukra E. jai sakė, kad tai vyko tą dieną, kai pas V. buvo atvažiavęs jo brolis. Mergaitė jai nurodė, kad, jai ir svečiui išėjus į parduotuvę, V. ją pasišaukė ir sakė, kad nieko nedarys. Mergaitė pasakojo, kad tada ją pasigavo V., užsirakino virtuvės duris, nusivedė į kambarį, sudavė per veidą, kad neverktų, numovė kelnes ir kišo savo ,,daiktą“ jai į užpakalį. Dukra jai sakė, kad V. lįsdavo prie jos, kai mama išeidavo iš namų, kišo pirštus jai į makštį. Mergaitė sakė, kad pas ją triusikėliuose buvo kraujo, skaudėjo užpakaliuką. Nukentėjusiosios E. atstovė pagal įstatymą nurodė, kad nors kaltinamasis V., su kuriuo santuoka jau yra nutraukta, prieš ją dažnai naudojo fizinį smurtą, dėl kurio ji į teisėsaugos institucijas nesikreipė dėl baimės jam, ji kerštauti, apkalbėti ar kitaip jam pakenkti nesiekia, nereikalauja iš jo jokios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, jokių piniginių pretenzijų jam nereiškia, o tik nori apginti mažametės dukros interesus, ir tik siekia teisingumo. Atsižvelgiant į tai, teismas įvertina ir pripažįsta, kad nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą neturi jokio savanaudiško motyvo ir nėra suinteresuota bylos baigtimi, jos parodymus patvirtina ir kiti teismo ištirti įrodymai, todėl netikėti ar abejoti B. parodymų patikimumu teismas neturi jokio pagrindo. Iš esmės analogiškas aplinkybes apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė ir liudytoja E., kuri nurodė, kad E. jai pasakojo, jog atvažiavo dėdė pas V. Mamą V. su dėde išsiuntė į parduotuvę nupirkt alaus ir dar kažko. Mama išėjo pro duris, pasižiūrėjo jis pro langą, kad išėjo mama, tada jis griebė ją ir vertėsi ant lovos. Ji tada išsigando, išsimuistė, norėjo rėkti. Jis jai užčiaupė burną. Norėjo išbėgti pro duris, bet jis mergaitę tarpduryje pačiupo už rankos ir vėl nusitysė atgal. Tada užrakino duris, nusitrenkė ant lovos, užčiaupė ranka burną ir sakė nerėkti, nes niekas čia jos negirdės. Pradėjo visur ją liesti ir kaišioti pirštus – ir į putytę, ir į užpakalį. Mergaitė jai nurodė, kad V. ją lietė ranka, pirštais, ,,daiktu“. Šias aplinkybes patvirtino ir kiti ištirti įrodymai. Įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota nusikalstamos veikos padarymo vieta, o specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog sužalojimų nebuvimas E. M. lytiniuose organuose leidžia teigti, jog mergaitė neturėjo pilnų lytinių santykių į makštį, t. y. į makštį nebuvo įvesta varpa, nes nepažeista mergystės plėvė, tačiau sužalojimų nebuvimas išangės rauko srityje neatmeta galimybės, jog į išeinamąją angą buvo mėginta įkišti ar ir įkišta vyro varpa. Teisiamojo posėdžio metu apklausiamas specialistas Ą. nurodė, kad galėjo būti kaišiojama mergaitei varpos galvutė į tiesiąją žarną, galėjo būti truputį kraujo ir neplyšti išangės rauko raumenys. Specialisto Ą. teigimu, jei būtų tik gleivinės pažeidimai ar negilūs pažeidimai, kurie išangės raumeninio rauko ir visos struktūros nepažeistų, nebūtų plyšę raumenys – jie sugytų ir nieko neliktų. Nors specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad V. lytiniuose organuose – varpos apyvarpės viršutinėje dalyje, pogleivyje – implantuotas svetimkūnis. Tačiau konstatuojama, kad svetimkūnio matmenys (kurie mažesni net už nesustandėjusios varpos skersmenį) netrukdo atlikti lytinius santykius, tame tarpe ir įkišti varpą į mažametės išeinamąją angą.

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuota, kad E., atsižvelgiant į jos amžių ir protinio išsivystymo lygį, gali suprasti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus. Ekspertizės akte nurodoma, kad negauta jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromą poveikį E. duodamiems parodymams. Ekspertizės akte teigiama, kad E. parodymai yra realistiški, atitinkantys jos žodyną, išsilavinimą, jų turinyje atsiskleidžia jai būdingi individualūs ypatumai, o jai kalbant išgyvenami jausmai atitinka jos įvardinamas aplinkybes, turimi duomenys leidžia pagrįstai manyti, jog E., duodama parodymus, remiasi asmenine patirtimi.

Aplinkybę, kad mažametė E. remiasi savo asmenine patirtimi patvirtina byloje ištirti įrodymai. Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė B. ir liudytoja E. nurodė, kad nukentėjusioji E. nėra linkusi meluoti, fantazuoti. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodoma, kad: ,,tiriamoji, kalbėdama apie bylos įvykius, jaudinasi, kylančią emocinę įtampą mėgina nuslopinti, neparodyti, tačiau objektyviai jai tai padaryti sunku. Kitaip tariant, akivaizdžiai matoma, jog atgaminami įvykiai ją veikia psichotraumuojančiai – tiriamoji įsitempia, vyrauja susikaustymas, graudinasi, atsiranda ilgos pauzės atsakant į klausimus, atsakyti į užduodamus klausimus jai reikalingos vidinės pastangos“. Liudytoja E. nurodė, kad kai nukentėjusioji E. jai pasakojo apie įvykį, iš pradžių tylėjo, žiūrėjo į vieną tašką, kuo labiau kalbai krypstant apie prievartavimą, mergaitė pradėjo drebėti, verkti. Nukentėjusiosios E. atstovė pagal įstatymą B. nurodė, kad, kai ji grįžo su V. broliu iš parduotuvės, dukra verkė. Kai B. grįžo su vaikais gyventi į (duomenys neskelbtini), dukra buvo kaip ne sava. Nukentėjusiosios atstovė nurodė, kad po įvykio mergaitė pasidarė labai baikšti, bėgte parbėga, jei už nugaros eina V., naktimis nemiegojo, užmigusi pašoka iš miegų, nes sapnuoja tą baisų įvykį, V., bijodavo vyrų, prilėtina žingsnį, laukia kol praeis. Kaltinamasis V. neneigia, kad jis smurtaudavo prieš B. Ši aplinkybė leidžia tikėti nukentėjusiąja ir jos aiškinimu, kodėl iškart savo motinai visko nepapasakojo. Atsižvelgiant į tai, teismui nekyla abejonių dėl E. parodymų patikimumo.

Minėta, kad lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjęs yra mažametis. Nukentėjusioji E. yra gimusi (duomenys neskelbtini). Nusikaltimo prieš ją darymo metu, t.y. 2015-09 -2015-10, jai buvo (duomenys neskelbtini) metai. Kaltinamasis V. apie nukentėjusiosios amžių gerai žinojo, teisiamojo posėdžio metu ir pats nurodė, kad tuo metu E. buvo (duomenys neskelbtini) metai. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji būtų buvusi seksualinių santykių su kaltinamuoju iniciatorė, o iš ekspertizės išvadų matosi, kad ji dėl savo amžiaus ir turimų žinių negalėjo suprasti su ja atliekamų kaltininko veiksmų esmės. E. sąmoningai negalėtų sugalvoti tokių dalykų, apie kurių reikšmę ji neturi pakankamai žinių. Tai reiškia, kad nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle.

Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Kaltinamasis ne tik lietė ar glostė nukentėjusiosios kūną, jos išorinius lytinius organus, bet ir savo lytinį organą kišo nukentėjusiajai į išeinamąją angą, siekdamas lytinės aistros patenkinimo. Šie neteisėti kaltinamojo veiksmai, pasireiškę nukentėjusiosios kūno, jos lytinių organų lietimu, glostymu bei varpos kišimų į nukentėjusiosios išeinamąją angą, pagal savo pobūdį ir intensyvumą vertintini kaip lytinės aistros tenkinimas analiniu bei kitokio fizinio sąlyčio būdais. Kaltinamasis suprato, kad veikia prieš nukentėjusiosios valią, nes ši verkė, prašė šių veiksmų neatlikti, bandė pabėgti. Kaltinamasis nukentėjusiąją seksualiai prievartavo, nesant namuose suaugusiems asmenims, lauke būnant kitam mažamečiui. Be to, kaltinamasis savo nusikalstamų tikslų pasiekimui panaudojo fizinį smurtą, o būtent, sėdėdamas ant lovos ir ranka laikydamas E., iš nugaros pusės prie savęs ir siekdamas seksualinio pasitenkinimo, pradėjus nukentėjusiajai verkti, sudavė jai delnu į veidą. Kad nukentėjusioji nepasiskųstų, grasino panaudoti smurtą tiek prieš pačią nukentėjusiąją, tiek ir prieš jos mamą B. Kaltinamasis taip tenkindamas lytinę aistrą suvokė pavojingą nusikalstamos veikos – seksualinio prievartavimo pobūdį ir norėjo taip veikti, todėl jis veikė tiesiogine tyčia ir kaltinamasis V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalį. V. nurodytos aplinkybės, kad jis neatliko kaltinime nurodytų veiksmų, atmestinos kaip nepagrįstos, prieštaraujančios byloje surinktų bei teisme ištirtų įrodymų visumai ir laikytinos jo gynybine versija, siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi, aptartų ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetas patvirtina, kad kaltinamasis V. tenkino savo lytinę aistrą su mažamete nukentėjusiąja prieš jos valią, panaudodamas fizinį smurtą ir pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės jos būkle. Šiais veiksmais kaltinamas V. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 str. 4 d.

Dėl bausmės skyrimo

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, apribojant jo teises ir laisves. Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje bei atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, nurodytą Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje. Bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas. Sankcijoje numatyta laisvės atėmimo nuo trejų iki trylikos metų bausmė.

Skiriant bausmę kaltinamajam V. atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, į atsakomybę lengvinančių ir į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Kaltinamasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, kad kaltinamasis praeityje teistas tris kartus, šią nusikalstamą veiką padarė būdamas lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, administracine tvarka buvo baustas ne kartą. V. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į jo žmonos mažametės dukters seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. E. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo tik (duomenys neskelbtini) metai. Kaltinamasis žinojo, jog dėl savo amžiaus ji negalės apsiginti, pranešti apie neteisėtus nuteistojo veiksmus, jautė nebaudžiamumo atmosferą. Tai rodo ypatingą kaltinamojo cinizmą, nepagarbą kitiems visuomenės nariams, savo šeimai. Nusikalstamais veiksmais kaltinamasis nukentėjusiajai E. padarė laikino pobūdžio psichikos sutrikimą – nežymų sveikatos sutrikdymą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradę dėl byloje nagrinėjamų įvykių (1 t., 124-131 b. l.). Nors ir kaltinamasis (duomenys neskelbtini) pataisos namų pateiktoje nuteistojo charakteristikoje charakterizuojamas teigimai (1 t., 176 b. l.), tačiau (duomenys neskelbtini) seniūno charakterizuojamas neigiamai (1 t., 173 b. l.), be inkriminuoto nusikaltimo pastarasis praeityje darė kitus nusikaltimus, nepateisino teismo jam parodyto pasitikėjimo, kada iš pataisos namų buvo paleistas lygtinai, nelinkęs daryti išvadų, taisytis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, V. skirtina laisvės atėmimo bausmė artima straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, kuri subendrintina dalinio sudėjimo būdu su 2013 metų gegužės 31 dienos nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BPK 140 straipsnio tvarka kaltinamasis buvo laikinai sulaikytas nuo 2015-11-02 iki 2015-11-04, todėl vadovaujantis BK 66 straipsniu, laikiname sulaikyme išbūtas laikas, įskaitytinas į paskirtos bausmės laiką.

Kaltinamajam byloje buvo paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas (paimta asmens tapatybės kortelė Nr. 13270918) (2 t., 9-10, 13-14, 16-18 b. l.). Kaltinamasis V. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau jam bausmės laikas netrukus baigsis. Siekiant užtikrinti, jog pasibaigus V. skirtos bausmės laikui, o šiam nuosprendžiui neįsiteisėjus, kaltinamasis nebūtų paleistas į laisvę, kadangi yra pagrindas manyti, jog būdamas laisvėje jis darys naujus nusikaltimus, be to, siekdamas išvengti ilgalaikės terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo gali pasislėpti, jam iki bausmės vykdymo pradžios skirtina kardomoji priemonė – suėmimas (BPK 119 str., 122 str. 1 d. 1 p., 3 p., 139 str., 307 str. 1 d. 6 p., BVK 66 str. 1 d.).

Byloje pagal teismo nutartį nukentėjusiosios E. atstovės pagal įstatymą B. išlaidos, turėtos dėl dalyvavimo teisiamuosiuose posėdžiuose, iš viso 24,16 EUR, buvo pripažintos proceso išlaidomis ir jai buvo atlygintos iš teismo lėšų. Kadangi teismas pripažįsta, kad kaltinamasis yra sveikas, darbingo amžiaus, teismas nenustatė aplinkybių, kad kaltinamasis neišgali sumokėti proceso išlaidų, todėl minėtos proceso išlaidos priteistinos iš kaltinamojo V. (BPK 103 straipsnis, 105 straipsnio 1 dalis).

Be to, byloje, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, kaltinamajam teismo ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus buvo paskirta gynėja advokatė A. Kadangi nagrinėjant šią bylą gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, teismas sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus turėtos 173,70 EUR antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš kaltinamojo nepriteistinos, todėl tokios išlaidos apmokėtinos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Civilinių ieškinių gauta nebuvo, laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-299, 301-305, 307-308 str. teismas

nusprendžia:

V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimo bausme 7 (septyneriems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi paskirtą bausmę subendrinti su (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirti galutinę, subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams ir 2 (dviem) dienoms, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2015-11-02 iki 2015-11-04.

V. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimą panaikinti ir iki bus pradėtas bausmės vykdymas pagal šį nuosprendį, skirti kardomąją priemonę – suėmimą.

Priteisti iš kaltinamojo V. 24,15 EUR proceso išlaidų valstybei.

Nepriteisti iš kaltinamojo V. 173,70 EUR valstybei proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: voką Nr. 1, kuriame yra kompiuterinė laikmena, kurioje užfiksuota mažametės apklausa teisme ir voką Nr. 2, kuriame yra kompiuterinė laikmena su užfiksuota informacija, gauta iš Specialiųjų užduočių skyriaus, kurie buvo perduoti kartu su byla, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti prie bylos.

V. asmens tapatybės kortelę – perduoti į jo asmens bylą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.