Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-23 · Civilinė byla Nr. e2A-2152-656/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-23
Bylos Nr.
e2A-2152-656/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-38716-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Andrius Ignotas
Ieškovas
UAB „LSV Intergroup“
Atsakovas
M. S.
Kategorijos
  • 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 63.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
(S)Bylos Nr. 2A-2152-656/2015
Teisminio proceso Nr.2-68-3-38716-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6; 63.3; 42.10; 121.21.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. balandžio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Ignotas, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs ieškovo (apelianto) UAB „LSV Intergroup“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „LSV Intergroup“ ieškinį atsakovei M. S. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Bylos esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 481,28 Lt paskolos sumą, 45 Lt bendrą vartojimo kredito kainą, 270 Lt palūkanų, 4,05 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad su atsakove 2012-08-31 sudarė kredito sutartį (toliau gali būti vadinama Sutartimi), pagal kurią ieškovas atsakovui suteikė 500 Lt dydžio kredito sumą, o atsakovas įsipareigojo 2012-10-30 grąžinti gautą kredito sumą ir sumokėti 78 Lt kredito mokestį. Atsakovė 2012-10-30 sumokėjo 78 Lt pratęsdama kreditą iki 2012-12-29. Tokiu būdu atsakovė dar trylika kartų prasitęsė kredito grąžinimo laikotarpį iki 2014-04-17. 2014-04-17 atsakovė savo prievolės neįvykdė, t. y. kredito negrąžino ir jo grąžinimo nepratęsė. Ieškovo duomenimis atsakovė kredito grąžinimą pradelsė 208 dienas. Ieškovas prašė priimti sprendimą už akių atsakovei nepateikus atsiliepimo į pareikštą ieškinį Atsakovei procesiniai dokumentai įteikti viešo paskelbimo būdu specialiame internetiniame tinklalapyje.

II. Teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė iš atsakovės M. S. 139,54 eurus negrąžinto kredito, 13,03 eurų kredito mokesčio, 40,19 eurų palūkanų, 1,17 eurą delspinigių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 193,94 eurų sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014-11-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 13,09 eurų bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „LSV Intergroup“ naudai. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė.

Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad, suėjus kredito grąžinimo terminui ir atsakovei negrąžinus pasiskolintos pinigų sumos, jo darbuotojai įspėjo atsakovę dėl susikaupusios skolos. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis būtų ėmęsis kokių nors priemonių skolas išieškoti. Ieškovas ilgą laiką delsė kreiptis į teismą - ieškinys teismui pateiktas tik 2014-11-11, t. y. praėjus septyneriems mėnesiams po paskutinio kredito grąžinimo termino pabaigos. Ieškovo prašomos priteisti palūkanos neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų, yra neproporcingai didelės, todėl yra pagrindas jas sumažinti. Teismas pažymėjo, kad Sutarties specialiomis sąlygomis nustatyta metinės palūkanų normos dydis (113,76 proc.) bei ieškovo paskaičiuotos sutartinių palūkanų sumos yra nepagrįstai didelės, todėl negali būti vertinamos kaip sąžininga ir protinga sąlyga dėl materialiųjų palūkanų dydžio už praleistą terminą įvykdyti pinigines prievoles (sumokėti paskolą, palūkanas, delspinigius). Sprendžiant dėl šios rūšies, t. y. atlyginimo, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, palūkanų priteisimo lygiai taip pat, kaip ir netesybų atveju vertintina, ar sutartinių palūkanų dydis nėra per didelis. Nustatant palūkanas šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis (pavyzdžiui, ieškovas, kurio verslas - greitųjų kreditų suteikimas) gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas. Nagrinėjamu atveju, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra vartotojas, kuris Sutartį su ieškovu sudarė prisijungimo būdu pagal standartines sutarties sąlygas, pagal kurias buvo priverstas priimti jam primetamas stipraus kontrahento siūlomas sutarties sąlygas arba apskritai atsisakyti sutarties, todėl turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, įvertindamas ir tai, kad vartotojui sudarant sutartį nėra išaiškinamos visos sąlygos, todėl jis negali visapusiškai įvertinti riziką ir sutarties neįvykdymo pasekmes, teismas su mažino palūkanų dydį iki 60 proc. už panaudotą ir negrąžintą paskolą. Teismas priteisė dalį ieškovo prašomų priteisti palūkanų - 138,76 Lt (40,19 eurų) (481,81 Lt x 0,16 proc. (60 / 365) x 180 d.) palūkanų po kredito grąžinimo termino skaičiuojant taip, kaip paskaičiavo ir pats ieškovas, t. y. už 180 dieną (CK 1.5 str., 6.872 str.).

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovas (apeliantas) UAB „LSV Intergroup“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovas ėmėsi visų priemonių susisiekti su atsakove jos pačios nurodytais adresais ir geranoriškai susitarti dėl skolos sumokėjimo. Ieškovas tikėjosi sąžiningumo iš atsakovės ir norėjo išvengti ginčo sprendimo būdo teisminio ginčo keliu. Teismo argumentas, kad ieškovas nesiėmė jokių priemonių skolai išieškoti ir tyčia delsė kreiptis į teismą yra neteisingas.Teismas nepagrįstai mažino sutartines palūkanas. Pelno (mokėjimo) ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu kartu gali būti skaičiuojamos bet kuriame finansavimo sandoryje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje ir kt. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinama, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.Atsakovė, pasirašydama Vartojimo kredito sutartį ir paimdama kreditą dviems mėnesiams, o vėliau kredito grąžinimo terminą pratęsdama dar keturiolika kartų, suprato ir sutiko su 113,76 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. Sutartyje numatyta 113,76 proc. metinė kredito grąžinimo norma neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d., numatančiai prezumpciją jog bendra vartojimo kaina yra nesąžininga, jei vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Įstatymų leidėjas nėra numatęs kitokių ribojimų vartojimo kreditų sutartimis nustatomų palūkanų dydžiams, todėl teismas, ex officio mažindamas sutartines pelno palūkanas, pažeidžia sutarties laisvės principą. Finansų rinkoje rinkos dalyviai tarpusavyje konkuruoja, siūlydami finansines paslaugas, todėl siūlomų palūkanų norma gali būti įvairi, o kreditą pageidaujantis paimti asmuo turi teisę pasirinkti, su kuria finansų įstaiga sutartį sudaryti ir dėl kokio palūkanų dydžio susitarti.Ieškovas vertino atsakovės mokumą. Atsakovei išduota paskola remiantis Vartojimo kredito įstatymu, Sodros duomenimis bei atsakovės mokumo deklaracija. Teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliantas pateikė apeliacinį skundą dėl tos sprendimo dalies, kuria teismas sumažino metinių palūkanų normą iki 60 procentų.

Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, nepagrįstas. Šalys Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.3.4. punkte konkrečiai susitarė, kad Kredito davėjas (ieškovas) informuos Kredito gavėją (atsakovę) SMS žinutėmis Kredito gavėjo mobilaus telefono numeriu arba/ir pranešimais Kredito gavėjo elektroniniu paštu prieš baigiantis Kredito terminui ir ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, pasibaigus Kredito terminui, iki Kredito davėjas kreipsis į teismą dėl Kredito gavėjo įsiskolinimo išieškojimo. Atsakovas Sutarties specialiosiose sąlygose nurodė savo mobilaus telefono numerį ir elektroninio pašto adresą. Ieškovas pateikė išrašą iš UAB „LSV Intergroup“ sistemos apie laikotarpiu nuo 2014-04-15 iki 2013-12-01 atsakovei siųstus pranešimus. Teismo vertinimu, ieškovo veiksmai atitiko Sutarties nuostatas. Pranešimuose nurodyta aiški informacija apie tai, kad atsakovas praleido terminą grąžinti kreditą, pranešimuose nurodyta skolos ir palūkanų įsiskolinimo suma ir atsakovė informuota apie galimybę sudaryti susitarimą dėl kredito termino pratęsimo. Atsakovė iš viso nebandė susisiekti su ieškovu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atmeta pirmosios instancijos teismo argumentus, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis neatidėliotinai būtų ėmęsis kokių nors priemonių skolai išieškoti. Nors ieškovas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip metams nuo kredito grąžinimo termino pabaigos, tačiau vien dėl šios priežasties ieškovo elgesio negalima pripažinti nesąžiningu ir šiuo pagrindu mažinti sutartines palūkanas. Atsakovė per visą laikotarpį iki kreipimosi į teismą ir po to naudojasi ieškovo suteiktais pinigais, o ieškovas prašo priteisti to paties dydžio palūkanas kaip ir skaičiuotas iki kredito termino pabaigos. Kreipimasis į teismą dėl skolos išieškojimo yra griežčiausia teisių gynimo priemonė.

Palūkanas pagal pinigines prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalys susitarimu (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Pagrindinė palūkanų paskirtis – mokėjimas kreditoriui už naudojimąsi pinigais. Atlyginimas palūkanų forma mokamas iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Be mokėjimo funkcijos, palūkanos gali būti kaip kompensacija už kreditoriaus patirtus nuostolius, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo piniginę prievolę. Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-357/2007; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

Nagrinėjamu atveju šalys 2012-08-31 Vartojimo kredito sutarties Nr.28140 specialiosiose sąlygose susitarė dėl pelno palūkanų, kaip mokesčio už pinigų skolinimą, skaičiavimo iki faktinio kredito grąžinimo momento. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas.

Ginčo sutartis kvalifikuojama kaip Vartojimo kredito sutartis. Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Vartojimo kredito santykius reglamentuoja ne tik bendrosios Civilinio kodekso normos, bet ir specialiosios Vartojimo kredito įstatymo normos, todėl teismas privalėjo taikyti specialųjį įstatymą. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Nagrinėjamoje byloje Sutarties specialiojoje dalyje nurodyta kredito suma litais – 481,28 Lt, bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 196,69 procento. Atsakovė, pasirašydama Vartojimo kredito sutartį ir paimdama kreditą dviems mėnesiams, o vėliau kredito grąžinimo terminą pratęsdama dar keturiolika kartų, suprato ir sutiko su 113,76 proc. dydžio metinėmis palūkanomis. Sutartyje numatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma – 196,69 procento neprieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 21 str. 2 d., nes yra mažesnė kaip 200 procentų per metus.

Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą vieno asmens teisė negali būti ginama ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą. Atsakovė, 2012-08-31 sudarydama Sutartį su UAB „LSV Intergroup“, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, sutarties sąlygų neginčijo. Atsakovė, žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi bendrais Civilinio kodekso nustatytais principais ir nustatė griežtesnius reikalavimus negu specialusis įstatymas, kurio nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų pareigas bei atsakomybę. Ieškovas laikėsi Lietuvos banko valdybos patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62, pateikė atsakovui užpildyti mokumo deklaraciją ir įvertino, kad atsakovas turi darbą ir gauna pastovų darbo užmokestį. Ta aplinkybė, kad Sutartis sudaryta nuotolinės prieigos priemonėmis prisijungimo būdu nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovo veiksmai neatitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyrą, nes Vartojimo kredito įstatymas tokio sutarties sudarymo būdo nedraudžia. Vartojimo kredito sutarties nuostatos dėl palūkanų dydžio ir mokėjimo termino buvo informatyvios, aiškios, trumpos ir lengvai suprantamos vartotojui, net ir neturinčiam patirties šioje srityje. Šalių sudarytos sutarties nuostatos nepažeidžia specialiųjų reikalavimų, imperatyviai nustatytų Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnyje („Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“). Atsakovė prieš gaunant kreditą nurodė, kad gavo pastovų 1569 Lt darbo užmokestį per mėnesį, todėl, nesutikdama su ieškovo siūlomomis sąlygomis, galėjo kreiptis į bet kurią kitą konkuruojančią vartojimo kreditus teikiančią bendrovę ar banką.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos (270 Lt arba 78,20 euro) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis). Proporcingai padidintina ir bylinėjimosi išlaidų suma. Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo apeliantui priteistinas jį paduodant sumokėtas žyminis mokestis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą už akių pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti visiškai. Priteisti iš atsakovės M. S. 139,54 eurų negrąžinto kredito, 13,03 eurų kredito mokesčio, 78,18 eurų palūkanų, 1,17 euro delspinigių, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 231,92 euro sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2014-11-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 15,64 eurus bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „LSV Intergroup“ naudai.“

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės M. S. 15 eurų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovo UAB „LSV Intergroup“ naudai.

Teisėjas Andrius Ignotas