- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-01-14
- Bylos Nr.
- 1A-138-387-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-10046-2009-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Sigita Bieliauskienė, Jūratė Damanskienė
- Nuteistasis
- M. V.
- Advokatai
- Arūnas Petrauskas
- Kategorijos
Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-300-387/2013
Teisėja Nijolė Žimkienė Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10046-2009-0
2014 m. sausio 14 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-08 nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 229 str. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-19668 red.), ir nubaustas 40 MGL, t. y. 5200 Lt, bauda.
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys patenkintas, priteisiant iš M. V. 748500 Lt valstybės naudai.
2011 m. birželio 6 d. nutarimu paskirtas M. V. nuosavybės teisės apribojimas, nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant disponuoti nurodytu turtu: M. V. ir J. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypu, unikalus (duomenys neskelbtini), gyvenamuoju namu, unikalus (duomenys neskelbtini) paliktas iki visiško nuosprendžio įvykdymo civilinio ieškinio dalyje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. V. nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui, kuris dirba privačioje įmonėje, ir turėdamas įgaliojimus veikti šios įmonės vardu ir įmonės vadovo administracinius įgaliojimus, laikotarpiu nuo 2006-11-21 iki 2008-08-18, būdamas UAB (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos 2006-09-01 adresu Konstitucijos pr. 7, Vilniuje, direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 2000-07-13 įstatymo Nr. VIII-1835 (red. nuo 2004-01-01 iki 2009-07-17) 37 str. 10 d. nuostatą – „bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą“, pagal to paties įstatymo 19 str. 8 d. nuostatą – „Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais“, veikdamas pagal UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų 2006-11-20, 1.3 punkto nuostatas „direktorius tvarko Bendrovės ūkinę komercinę veiklą taip, kad būtų efektyviai įgyvendinami Bendrovės akcininkų bei klientų interesai“ ir 3.1 punkto nuostatas „direktorius sprendžia visus ūkinius-komercinius Bendrovės klausimus pagal suteiktas jam teises“ bei turėdamas pareigą pagal 3.9 punkto nuostatas „Direktorius įgyvendina ir kontroliuoja savalaikį atsiskaitymą su biudžetu, valstybinio socialinio draudimo įstaigomis, kreditoriais, tiekimo bei rangovinėmis organizacijomis“ atstovauti įmonės interesams, pilnai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nepaisydamas bendrovės intereso, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko valstybei buvo padaryta didelė žala.
Jis, pagal Opciono 2006-11-23 sutartį Nr.1, sudarytą tarp UAB (duomenys neskelbtini) (pirkėjas) ir O. V. D., atstovaujamos D. P., bei R. G. (pardavėjai) dėl ketinimo pirkti nekilnojamą turtą adresu Algirdo g. 77, Vilniuje , už 25 090 000 Lt, ir pagal Pirkimo pardavimo 2007-07-16 sutartį, pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) iš fizinių asmenų - R. G. ir O. V. D. įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį Algirdo g.77, Vilniuje: administracinį pastatą, unikalus Nr. 1095-0013-8018, gamybinį pastatą, unikalus Nr. 1095-0013-8029, sandėlį, unikalus Nr. 1095-0013-8038, sandėlį, unikalus Nr. 1095-0013-8040, stoginę, unikalus Nr.1095-0013-8150, ūkinį pastatą, unikalus Nr. 1095-0013-8118, kiemo aikštelę (plotas -9975,00 kv.m.) , unikalus Nr.4400-0624-7290, tvorą, ilgis– 388,00 m , unikalus Nr.1095-0013-8183, garažą, unikalus Nr.l095-0013-8072:0001, garažą, unikalus Nr. 1095-0013-8072:0002, fekalinės kanalizacijos vamzdyną, ilgis-200,00 m, unikalus Nr.4400-0627-2004, lietaus kanalizacijos vamzdynus, ilgis-317,50 m, unikalus Nr.4400-0627-5761, šalto vandens tiekimo vamzdynus, ilgis-496,50 m, unikalus Nr.4400-0627-5746, už 25 090 000 Lt, išmokėjo pinigus, pervesdamas juos iš UAB (duomenys neskelbtini) sąskaitų, esančių AB SEB banke ir AB Swedbanke, pardavėjams: tiesiogiai R. G. 2006-12-04 – 2 mln. ir 2007-01-09 - 1 mln. Lt; O. V. D. 2007-09-27 - 2 mln. Lt, pervedant į O.V. D. atstovaujančio asmens Daliaus Petrausko nurodytą O.V. D. dukters O. P. sąskaitą, viso 5 mln. Lt, bei į AB „Lietuvos geležinkeliai“ sąskaitą, esančią AB SEB banke, pervedė pardavėjų O. V. D. ir R. G. įsiskolinimą, 20 mln. 90 tūkst. Lt: 2006-12-29 – 2 mln. Lt, 2007-01-15 – 227 tūkst. Lt, 2007-01-16 – 1 mln. Lt, 2007-06-14 – 16 mln. 863 Lt, tokiu būdu pilnai atsiskaitydamas už UAB Interum“ įsigytą aukščiau nurodytą nekilnojamą turtą.
Jis, nevykdydamas Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio 2002-03-05 įstatymo Nr. IX-1007 22 str. 2 d. 1 p. (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 red., galiojusi nuo 2003-12-12 iki 2008-12-30) nuostatų „A klasės pajamoms priskiriamos pajamos, <...> gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, arba kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje“, 23 str. 1 d. (2003 m. lapkričio 25 d. įstatymo Nr. IX-1848 red., galiojusi nuo 2003-12-12 iki 2008-12-30) nuostatų, kad „nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Jei su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios išmokos už atitinkamą mokestinio laikotarpio mėnesį mokamos dalimis, tai pajamų mokestis išskaičiuojamas išmokant paskutinę šios išmokos dalį (nuo bendros už tą mėnesį išmokėtų dalių sumos), išskyrus su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias išmokas, išmokamas už atitinkamo mokestinio laikotarpio gruodžio mėnesį, kai pajamų mokestis turi būti apskaičiuotas nuo per tą mėnesį išmokėtų dalių sumos, jeigu paskutinė išmokos dalis bus išmokėta vėliau negu to mėnesio paskutinę dieną. Jeigu paskutinė su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusi išmokos už atitinkamą mokestinio laikotarpio mėnesį dalis neišmokėta per 10 darbo dienų tam mėnesiui pasibaigus, tai pajamų mokestis turi būti apskaičiuotas nuo per tą mėnesį išmokėtų dalių sumos“, savo darbo UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpiu, iki 2008 m. rugpjūčio 18 d., neatliko savo, kaip įmonės vadovo, pareigos - išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojų A klasės pajamoms, pateikdamas UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei dokumentus apie atliktus sandorius ir fiziniams asmenims išmokėtas pinigų sumas, apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą Gyventojų pajamų įstatymo nustatytą pajamų mokestį. Tuo, netinkamai atlikdamas pareigas, M. V. neišskaičiavo ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio nuo R. G. ir O. V. D. išmokėtų išmokų, iš viso už 25 090 000 Lt (kai fizinių asmenų turto įsigijimo kaina - 20 100 000), padarė didelę, 748 500 Lt dydžio, turtinę žalą valstybei.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu M. V. prašo panaikinti 2013-02-08 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas jo netinkamą pareigų atlikimą grindė tuo, kad būdamas UAB “Interum” direktoriumi, valdė įmonės sąskaitas, atliko atsiskaitymus su fiziniais asmenimis už įsigytą nekilnojamąjį turtą, neišskaičiavo ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio, nors pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija galiojusi nuo 2003-12-12 iki 2008-12-30), 23 straipsnio 1 dalį (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija galiojusi nuo 2003-12-12 iki 2008-12-30), Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalį (redakcija galiojusi nuo 2004-01-01 iki 2009-07-17), 19 straipsnio 8 dalį ir UAB “Interum” direktoriaus pareiginių nuostatų, patvirtintų 2006 m. lapkričio 20 d., 1.3, 3.1 ir 3.9 punktus turėjo tai padaryti iki darbo UAB “Interum” direktoriaus pareigose pabaigos.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau - GPMĮ) 3 straipsnyje kaip pajamų mokesčių mokėtojas nurodytas gyventojas, gavęs pajamų. Gyventojų pajamos pagal mokesčio mokėjimo tvarką suskirstytos į dvi klases - A ir B. Tai reiškia, kad viena iš sąlygų siekiant teisingai taikyti GPMĮ nuostatas yra nustatyti, kokios klasės pajamoms (A ar B) priskirtinos gyventojo gautos pajamos.
GPMĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2003 m. lapkričio 25 d. redakcija galiojusi nuo 2003-12-12 iki 2008-12-30) nurodyta, kad A klasės pajamoms priskiriamos ne individualios veiklos turto pardavimo pajamos, gautos iš Lietuvos vieneto už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje. Pagal GPMĮ 22 straipsnio 3 dalį, B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos (įskaitant individualios veiklos nekilnojamojo turto pardavimo pajamas). Pažymėtina, kad pagal bendrą GPMĮ nustatytą principą individualios veiklos turto pardavimo pajamos yra B klasės pajamos, išskyrus pajamas gautas už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą.
Individualios veiklos sąvoka apibrėžiama GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal aktualiu laikotarpiu galiojusią redakciją individuali veikla - tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turinti verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.
Vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 R.B. prieš Valstybinę mokesčių inspekciją ir kt.).
Šalies argumentai
Apelianto nuomone, skirtingai nei teigia Vilniaus miesto apylinkės teismas, bylos duomenys akivaizdžiai įrodo, jog pajamos, kurios pardavėjų buvo gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, esantį Algirdo g. 77, Vilniuje (administracinį pastatą, unikalus Nr. 1095-0013-8018, gamybinį pastatą, unikalus Nr. 1095-0013-8029, sandėlį, unikalus Nr. 1095-0013-8038, sandėlį, unikalus Nr. 1095-0013-8040, stoginę, unikalus Nr. 1095-0013-8150, ūkinį pastatą, unikalus Nr. 1095-0013-8118, kiemo aikštelę (plotas - 9975,00 kv.m.), unikalus Nr.4400-0624-7290, tvorą (ilgis – 388, 00 m.), unikalus Nr. 1095-0013-8183, garažą, unikalus Nr. l095-0013-8072:0001, garažą, unikalus Nr. 1095-0013-8072:0002, fekalinės kanalizacijos vamzdyną, (ilgis - 200,00 m.), unikalus Nr. 4400-0627-2004, lietaus kanalizacijos vamzdynus (ilgis - 317,50 m.), unikalus Nr. 4400-0627-5761, šalto vandens tiekimo vamzdynus (ilgis - 496,50 m.), unikalus Nr. 4400-0627-5746), priskirtinos individualios veiklos pajamos, t.y. B klasės pajamoms. Tą patvirtina ir liudytojų R. G., D. P. P. ir O. P. parodymai.
Apeliantas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje vienareikšmiškai pripažįstama, jog per metus pardavus tris turto vienetus, laikytina, kad asmuo užsiima individualia veikla ir pats privalo mokėti mokesčius. Atkreiptinas dėmesys, kad vien tik nekilnojamojo turto objektas, esantis Algirdo g. 77, Vilniuje, susidėjo iš 21 turtinio vieneto. Be to, tie patys asmenys (O. V. D. ir R. G.) tapo ir kito AB “Lietuvos geležinkeliai” nekilnojamojo turto aukciono – Geležinkelio g. 17, Vilniuje - nugalėtojais, kas papildomai įrodo, kad jie veikė versliškai, pirkdavo ir parduodavo nekilnojamojo turto objektus. Apklausos teisme metu D. P. P. pripažino faktą, kad nekilnojamojo turto objektas, esantis Algirdo g. 77, Vilniuje, buvo pirktas kartu su nekilnojamojo turto objektu, esančiu Geležinkelio g. 17, Vilniuje. Paliudijo ir tai, kad žino ir objektą, esantį Priestočio g., kurį tikslu parduoti pirko kartu su tėvu, o paskui pardavė R. G. įmonei.
Taigi, pasak apelianto, nesunku identifikuoti, kad objektų, esančių Algirdo g. 77, Vilniuje, ir Geležinkelio g. 17, Vilniuje, įsigijimas ir paskesnis jų pardavimas atitinka tiek mokesčių inspekcijos (viešai Internete adresu www.vmi.lt esanti informacija), tiek ir Lietuvos teismų formuojamos praktikos nuostatas dėl individualios veiklos turinio.
Žemesnės instancijos teismas
Skirtingai nei pažymėjo Vilniaus miesto apylinkės teismas, konkrečiu atveju tiek R. G., tiek ir D. P. P., kuris pagal įgaliojimą atstovavo formaliai sandoriuose dalyvavusią O. V. D., individualios veiklos tęstinumas identifikuotinas tiek dėl dviejų objektų (Algirdo g. 77, Vilnius ir Geležinkelio g. 17, Vilnius) pirkimo ir greito jų pardavimo tikslu gauti pelną, tiek ir dėl to, kad siektos naudos dydis buvo ganėtinai didelis.
Teisme ištirtais įrodymais patvirtinta ir tai, kad R. G. veikla ir kitų objektų pirkimo – pardavimo klausimu taip pat buvo ne kas kita, o jo individuali veikla. Tokia pati logiška išvada peršasi vertinant ir D. P. P. veiklą.
Individualios veiklos buvimą kalbant apie R. G. ir O. V. D., patvirtina ir kiti konkrečioje byloje nustatyti faktai, o būtent tai, kad R. G. ir O. V. D. atžvilgiu buvo pradėti mokestiniai tyrimai ir iš nekilnojamojo turto, esančio Algirdo g. 77, Vilniuje, pardavimo gautos pajamos atitinkamo Valstybinės mokesčių inspekcijos padalinio yra priskaičiuotos kaip pajamos. Valstybinės mokesčių inspekcijos padalinio raštai parodė ir tai, kad R. G. vykdydamas individualią veiklą nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokestį ne tik dėl aukščiau minėto objekto pardavimo, bet ir dėl kitų iš individualios veiklos metu gautų pajamų.
Pasak apelianto, visos šios, t.y. su R. G., D. P. P. ir O. V. D. individualia veikla susijusios aplinkybės buvo jam žinomos ir aiškiai suvoktos iki 2006 m. lapkričio 23 d. Opciono sutarties Nr.1 ir 2007 m. liepos 16 d. Pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo. Būtent dėl to buvo pasirašytas ir 2007 m. gegužės 28 d. susitarimas, kurio 1.5 punkte nustatyta, kad pardavėjų prašymu netaikomos GPMĮ 23 straipsnio nuostatos. Būtent šis faktas papildomai liudija apie tai, kad jis neturėjo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokestį dėl pajamų, kurios buvo gautos pardavus nekilnojamąjį turtą, esantį Algirdo g. 77, Vilniuje.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad priskirdamas pajamas B klasės pajamoms jis, skirtingai nei teigia Vilniaus miesto apylinkės teismas, vadovavosi ne samprotavimais, o, kaip rodo bylos duomenys, savo konkrečiomis žiniomis apie R. G., R. G., D. P. P. ir O. V. D. santykius ir dalyvavimo nekilnojamojo turto vystymo projektuose ypatybes, patirtimi ir 2007 m. gegužės 28 d. susitarimu.
Vertindamas pastarąjį susitarimą, Vilniaus miesto apylinkės teismas klaidingai ir nemotyvuotai pasisakė, kad jis neatitinka imperatyvių įstatymo nuostatų. Pažymėtina, kad GPMĮ nuostatos dėl A ir B klasės pajamų, taip pat dėl gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, išskaičiavimo ir sumokėjimo nėra vien tik imperatyvas. Šių nuostatų imperatyvumas pasireiškia tik tuo, kad tam tikros pajamos priskiriamos A ar B klasės pajamoms, bei tuo, jog nustato, kas privalo paskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį. Tačiau kitais aspektais atitinkamos GPMĮ nuostatos nėra imperatyvas.
Visų pirma, analizuojamos GPMĮ nuostatos nėra imperatyvas sprendžiant klausimą dėl to, ar tam tikra veikla laikytina individuali ar ne. Individualios veiklos kriterijai yra vertinamieji. Atitinkamai šiuo klausimu yra pasisakyta ir Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimuose (minėta, kad jie paskelbti Valstybinės mokesčių inspekcijos Interneto puslapyje www.vmi.lt) ir teismų praktikoje, ypač tuo aspektu, kur kalbama apie turinio viršenybę prieš formą. Šią aplinkybę patvirtino ir specialistė R. Z., liudydama apie tai, kad jeigu atliekant mokestinius tyrimus ir mokestinius patikrinimus nustatoma, kad asmuo sudarinėja nevienkartinius sandorius, siekė naudos ir tai buvo pagrindinės pajamos, tada nustatoma, jog toks asmuo vykdė individualią veiklą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas įstatymų žinomumo principas suponuoja tai, kad jų suvokimas (žinomumas) neįmanomas be įstatymo aiškinimo, kuris apspręstam tam tikra metodologija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs apie tai, kad įstatymas negali būti aiškinamas taikant tik lingvistinį metodą. Anot išvystytos Konstitucinio Teismo doktrinos, įstatymai turi būti aiškinami taip pat naudojant ir sisteminį bei kitus teisės aktų aiškinimo metodus (Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d., 2006 m. kovo 28 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Būtent tokį požiūrį apeliantas ir jo gynėjas yra deklaravę ir teisme, tačiau jis nemotyvuotai buvo pavadintas samprotavimu.
Antra, liudytojas R. G., būdamas vienu pagrindiniu visų sandorių, kurie susiję su nekilnojamojo turto, esančio Algirdo g. 77, Vilniuje, pirkimu iš AB "Lietuvos geležinkeliai" ir jo tolimesniu pardavimu UAB (duomenys neskelbtini), taip pat savo parodymais patvirtino, kad sudarant 2007 m. gegužės 28 d. susitarimą, kurio 1.5 punkte nustatyta, kad pardavėjų prašymu netaikomos GPMĮ 23 straipsnio nuostatos, buvo vienareikšmiškai suvokta, kad gyventojų pajamų mokestį turi deklaruoti ir sumokėti pardavėjai. Taip pat jis parodė tai, kad jo brolis R. G. gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjo todėl, kad atėjo krizė ir AB "Lietuvos geležinkeliai" areštavo jo turtą neatsiskaičius už objektą adresu Geležinkelio g. 17, Vilnius.
Trečia, gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjimo klausimas (kol kas nevertinant jo dydžio) šiai dienai nėra visiškai aiškus klausimas, nes 2012 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašte parašyta, kad šioje baudžiamojoje byloje priimtas procesinis sprendimas galimai gali turėti įtakos R. G. mokestinėms prievolėms, o 2012 m. vasario 29 d. dienos Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos rašte aiškiai ir nedviprasmiškai parašyta, kad priimtas procesinis sprendimas UAB “Interum” atžvilgiu turės įtaką tiek O. V. D., tiek D. P. P., tiek ir O. P. mokestinių prievolių nustatymui. Kitaip tariant, šiai dienai nėra vienareikšmiško žinojimo dėl to, kaip vertintina prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį, tad negali būti kalbos apie tai, kad tai turėjo padaryti apeliantas, jei tinkamai vykdytų savo kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigas.
Ketvirta, gyventojų pajamų mokesčio apeliantas negalėjo sumokėti ir dėl to, kad 2006 m. lapkričio 21 d. su UAB "Prospera Lietuva" buvo pasirašyta Apskaitos vedimo sutartis (toliau - Apskaitos sutartis). Šios sutarties turinys įrodo, kad visi buhalterinės apskaitos ir mokesčių apskaitos klausimai buvo UAB "Prospera Lietuva" kompetencijoje, o jei kalbėti konkrečiau, tai šios įmonės buhalterės J. B. kompetencijoje. Būtent šis asmuo turėjo ir visus prisijungimo prie VMI elektroninės deklaravimo sistemos kodus, nes pagal 2006 m. gruodžio 14 d. pasirašytą Mokesčių deklaracijų formų teikimo elektroniniu būdu sutartį Nr. (21.26)-367-6165 UAB “Interum” įgaliojo UAB “Prospera Lietuva” darbuotoją J. B. teikti deklaracijas elektroniniu būdu. Taigi, sutinkamai su Apskaitos sutarties 4.4 punktu, vykdytojas turėjo pateikti laišką užsakovui, kuriame turėjo būti nurodomos ir mokėtinos mokesčių sumos. Tik esant tokiam pranešimui, pareiga sumokėti mokesčius tekdavo užsakovui.
Penkta, skirtingai nei buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo teisme metu buvo įrodyta, kad J. B. buvo pateikti visi su UAB “Interum” veikla susiję dokumentai, tame tarpe ir tie, kurie susiję su nekilnojamojo turto, esančio Algirdo g. 77, Vilniuje, pirkimu – pardavimu. Bylos duomenimis įrodyta ir tai, kad su UAB “Interum” buhalterinę apskaitą atliekančios UAB “Prospera Lietuva” buhaltere J. B. buvo susitinkama ir darbo reikalais kalbama nuolat. Jos veiklos kontrolė nekelia abejonių.
Tai, kad turėdama visus dokumentus, kurie susiję su nekilnojamojo turto, esančio Algirdo g. 77, Vilniuje, pirkimu – pardavimu, J. B. neatliko veiksmų, susijusių su gyventojų pajamų mokesčių nesumokėjimu iš esmės įrodo ir jau minėto 2007 m. gegužės 28 d. susitarimo atitinkamo punkto (1.5 punktas) aiškumą, nors apklausos ikiteisminio tyrimo metu ji, tikriausiai siekdama išvengti atsakomybės, teigė, kad deklaracijų nepateikė dėl duomenų stokos.
Šešta, vietos mokesčių administratorius - Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija - nesiėmė jokių veiksmų laikotarpiu nuo 2006-09-01 iki 2008-12-31 (kai V. vadovavo UAB (duomenys neskelbtini)) ir vėlesniu laikotarpiu jį - UAB (duomenys neskelbtini) vadovą įspėti apie tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) vardu nebuvo gautos jokios mokestinės deklaracijos. Apeliantui nebuvo kilę jokių įtarimų, kad J. B., pažeisdama įsipareigojimus pagal Apskaitos sutartį bei Mokesčių deklaracijų formų teikimo elektroniniu būdu sutartį, neteikė deklaracijų Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. M. V. suklaidino J. B. veiksmai - ji jį reguliariai kviesdavo pasirašyti ataskaitas Sodrai, taip pat informuodavo apie mokėtinus mokesčius nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio.
Galiausiai, apelianto pareigos sumokėti gyventojų pajamų mokestį nepagrįstumą ir nelogiškumą liudija tai, kad 2011 m. gegužės 20 d. tarnybiniu pranešimu Nr. (11.13)-39-9422 (toliau – Tarnybinis pranešimas) Dėl UAB “Interum” duomenimis, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos III patikrinimų skyriaus vedėja Atrankos tikrinimams skyriui pranešė, kad buvo atliktas UAB “Interum” ūkinės finansinės veiklos tyrimas už laikotarpį nuo 2006-09-01 iki 2008-12-31 (bendrovei vadovavo direktorius M. V.) ir surašyta 2011-02-18 specialisto išvada, kurioje nustatyta 3 763 500 Lt bendrovės padaryta žala biudžetui. III patikrinimų skyrius 2011 m. gegužės mėn. darbo plane numatė atlikti UAB “Interum” mokestinį patikrinimą. UAB (duomenys neskelbtini) samdomų darbuotojų neturi nuo 2009 m. vasario mėn., o nuo 2009 m. gegužės mėn. neteikia deklaracijų, permokų biudžete neturi, bendrovė turi registruotą nekilnojamąjį turtą, kuris yra areštuotas, todėl išieškojimo galimybės nėra. Pasitarus su Pažeidimų vertinimo skyriumi buvo nuspręsta, kad minėtoje įmonėje netikslinga atlikti mokestinį patikrinimą, o tikslingiau pareikšti civilinį ieškinį ikiteisminio tyrimo byloje buvusiam bendrovės direktoriui M. V., kuris turi registruoto nekilnojamojo turto. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-10-22 rašto Nr. (11.35-30-3)-46-22513 duomenimis, remdamasis minėto tarnybinio pranešimo informacija, Atrankos tikrinimams skyrius išbraukė UAB “Interum” iš 2011 m. 06 mėn. darbo plano atlikti bendrovės mokestinį patikrinimą.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad šis Tarnybinis pranešimas ir jo pagrindu toliau sekę veiksmai yra akivaizdus Valstybinės mokesčių inspekcijos tarnautojų piktnaudžiavimo tarnyba ir nekompetencijos pavyzdys.
Pažymėtina ir tai, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų pareiškimas apie UAB “Interum” būklę yra deklaratyvus ir neįrodytas jokiais dokumentais. Nebuvo atliktas naujas įmonės turimo turto vertinimas, todėl negalima teigti apie tai, kad UAB “Interum” neturėjo galimybes padengti skolas. Vien tas faktas, kad UAB “Interum” nedengė skolinių įsipareigojimų AB “Swedbank”, nerodo įmonės visapusiškos finansinės būklės, nes kredito padengimas gali būti vėluojamas ir tuomet, kai įmonė turi turto.
Nuteisimas M. V. pagal BK 229 straipsnį kvestionuotinas ir pavojingų padarinių aspektu. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 229 straipsnį (omenyje turint visus bylos duomenis) galima tik tada, kada nustatoma, kad pavojinga veika buvo padaryta didelė žala valstybei. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju didelės žalos padarymas vienareikšmiškai nėra nustatytas.
Byla, kurioje M. V. kaltinamas pagal BK 229 straipsnį teismui perduota inter alia tuo pagrindu, kad būdamas valstybės tarnautojui prilyginamu asmeniu, kuris dirbo UAB “Interum” direktoriumi ir turėdamas atitinkamus administracinius įgaliojimus veikti šios įmonės vardu, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų, t.y. nepateikė UAB “Interum” buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės UAB “Prospera Lietuva” atstovei buhalterei J. B. duomenų apie laikotarpyje nuo 2006-12-04 iki 2007-09-27 R. G. ir O. V. D. išmokėtas išmokas ir taip padarė valstybei didelę žalą, t.y. neužtikrino, kad būtų išskaičiuotas ir sumokėtas 3 763 500 Lt sumoje gyventojų pajamų mokestis. Taigi jo pavojingos veikos sąryšis su pavojingais padariniais – didele žala valstybei - argumentuojamas duomenų neperdavimu UAB “Prospera Lietuva” buhalterei J. B..
Tuo tarpu jau minėta, kad teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog UAB “Prospera Lietuva” buhalterei J. B. M. V. buvo pateikęs visus dokumentus, kurie susiję su nekilnojamojo turto, esančio Algirdo g. 77, Vilniuje, įsigijimu. Taigi, galima daryti logišką ir pagrįstą išvadą, kad nenustačius dokumentų neperdavimo faktą, negalima nustatyti ir tai, kad jo veika yra priežastiniame ryšyje su deklaruojama didele žala valstybei.
Baudžiamoji atsakomybė (atsižvelgiant į kaltinamąjį aktą) pagal BK 229 straipsnį galima tik esant specialiam subjektui – valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui. Pareikštame kaltinime parašyta tai, kad M. V. “<...> kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui, kuris dirba privačioje įmonėje ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus veikti šios įmonės vardu <...>”.
BK 230 straipsnio 3 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2341 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Taigi, akivaizdu, kad tokios konstrukcijos, kad administracinių įgalinimų turėjimas būtų siejamas su veikimu įmonės vardu nėra. Be to, BK 230 straipsnio 3 dalies konstrukcija „turi atitinkamus administracinius įgalinimus“ reikalauja būti sukonkretinama kiekvienu atveju, nes nuo to priklauso ne tik specialaus subjekto požymio inkriminavimas, bet ir inkriminuojamos pavojingos veikos kaip tokios suvokimas.
Šią poziciją grindžia tuo, kad administraciniai įgalinimai siejami tik su galimybe duoti privalomus vykdymui nurodymus sau pavaldiems asmenims. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju daugiau nei akivaizdu, kad nėra nei vieno teisme ištirto įrodymo, kad M. V. turėjo administracinius įgalinimus. Atvirkščiai, aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad M. V. vadovaujamoje įmonėje nebuvo nei vieno kito darbo santykių pagrindu samdomo darbuotojo, kuriam jis galėtų duoti privalomus vykdymui nurodymus, o jo vadovaujamą bendrovę su buhalterinę apskaitą ir iš to susijusius klausimus sprendžiančia UAB “Prospera Lietuva” siejo Apskaitos sutarties pagrindu susiformavę sutartiniai santykiai, kurie nieko bendro su administraciniais įgalinimais neturi. Taigi, nėra jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jo turėtus administracinius įgalinimus, o tai reiškia ir BK 229 straipsnyje numatyto specialaus subjekto statusą.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismas savo sprendimą dėl to, kad M. V. buvo valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu grindė tuo, kad jis buvo UAB “Interum” direktoriumi ir turėjo teisę veikti šios įmonės vardu. Teismas konstatavo, kad aplinkybė, kad įmonėje UAB “Interum” nebuvo kitų darbuotojų, nepaneigia išvados, kad šioje įmonėje būdamas direktoriumi turėjo administracinius įgaliojimus, kadangi jo teises kaltinime nurodytu laikotarpiu apibrėžė tokių teisės aktų nuostatos, kaip Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 10 dalis (redakcija galiojusi nuo 2004-01-01 iki 2009-07-17) 19 straipsnio 8 dalis bei UAB “Interum” direktoriaus pareiginiai nuostatai.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, įsigilinus į šių teisės aktų turinį ir jas palyginus su kaltinamajame akte esančia formuluote bei BK 230 straipsnio 3 dalimi, galima padaryti neginčijamą išvadą, kad jos nepaneigia M. V. tvirtinimo, jog tokio valstybės tarnautojui prilyginto asmens kuris “dirba privačioje įmonėje ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus veikti šios įmonės vardu” negali būti. Padarius pastarąją išvadą, turi būti padaroma ir kita – jam inkriminuotos pavojingos veikos kontekste M. V. neturėjo jam inkriminuoto valstybės tarnautojui prilyginto asmens statuso.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas nepateikė motyvu dėl to, kodėl būtent M. V., o ne R. R., kuris UAB “Interum” direktoriumi buvo nuo 2008 m. rugpjūčio 28 d., turi atsakyti už mokesčių nesumokėjimą. Teisme apklausti Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistai aiškiai deklaravo apie tai, kad įmonės vadovų pasikeitimas pareigos sumokėti mokesčius nepanaikina.
Galiausiai, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantys Valstybinės mokesčių inspekcijos teritorinių padalinių raštai apie mokestinius tyrimus (pvz., 2009-12-16 Klaipėdos padalinio pranešimas), akivaizdžiai įrodo, kad pripažinus M. V. kaltu pagal BK 229 straipsnį buvo pažeistas vienas fundamentaliausių baudžiamosios teisės principų - ultima ratio principas.
Apeliantas pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad R. G. ir O. V. D. atžvilgiu buvo pradėti mokestiniai tyrimai ir iš nekilnojamojo turto, esančio Algirdo g. 77, Vilniuje, pardavimo gautos pajamos atitinkamo Valstybinės mokesčių inspekcijos padalinio yra priskaičiuotos kaip pajamos. Be to, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. rugsėjo 10 d. raštu aiškiai ir nedviprasmiškai yra informavusi, kad R. G. 2007 metų deklaracijoje apmokestinamųjų pajamų nedeklaravo ir mokėtino gyventojų pajamų mokesčio neapskaičiavo ir nesumokėjo.
Kitaip tariant, vykstant mokestiniams patikrinimams arba esant ketinimui tokius tyrimus pradėti, spręsti jo, o iš esmės ir bet kurio kito asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl nesumokėtų mokesčių negalima. Toks sprendimas akivaizdžiai nesiderina su minėtu ultima ratio principu. Apelianto nuteisimas pagal BK 229 straipsnį su ultima ratio principu nesiderina dar ir dėl to, kad perskaičius teritorinių Valstybinės mokesčių inspekcijos padalinių raštus tampa akivaizdu, kad, jeigu jis bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tai R. G., O. V. D., D. P. P. ir O. P. problemų toje apimtyje, kuri susijusi su nekilnojamuoju turtu, esančiu Algirdo g. 77, Vilniuje, neturės, o jei tai nebus padaryta, tuomet bus sprendžiamas jų mokestinės atsakomybės klausimas iš esmės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pradedant ikiteisminį tyrimą UAB “Interum” buvo nebankrutuojanti, tad mokesčių nesumokėjimo klausimas galėjo būti sprendžiamas po to, kai būtų atliktas mokestinis tyrimas ir neginčytinai nustatyta, kad tai turėjo padaryti UAB “Interum”.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į BK 229 straipsnį, tarnybos pareigų neatlikimas yra nusikaltimas tuo atveju, jei jis padaromas dėl neatsargumo. Teismas turėjo aiškiai ir įtikinamai atskleisti, kaip BK 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta nusikalstamo nerūpestingumo sąvoka pasireiškė jo padarytoje veikoje. Kitaip tariant, teismas privalėjo nustatyti tiek intelektualinio kriterijaus, tiek ir valinio kriterijaus buvimą. Be to, tai teismas turėjo padaryti ne formaliai, t.y. atkartodamas BK 16 straipsnio 3 dalies normą, o turiningai, t.y. atskleisdamas atitinkamų kaltės kriterijų turinį jo konkrečiuose veiksmuose. Tik toks teismo elgesys pašalintų bet kokias abejones dėl neatsargios kaltės buvimo.
Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teismas išvadą, kad apeliantas veikė nusikalstamai nerūpestingai padarė teigdamas, kad jis nenumatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti žalingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes (turimą išsilavinimą, užimamas pareigas, patirtį) galėjo ir turėjo tai numatyti. Daugiau nei akivaizdu, kad šis kaltės turinys neatitinka nei kaltinamojo akto, nei bylos faktinių aplinkybių, nei paties teismo padarytų teiginių dėl pavojingos veikos formos. Bylos duomenys rodo, kad M. V. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad jo pavojinga veika pasireiškė pavojingu neveikimu, tuo tarpu jam inkriminuojamame kaltės turinyje teigiama atvirkščiai – dėl veikimo. Be to, kaltės turinio valinis kriterijus atskleistas tik tiek, kiek tai susiję su jo asmeninėmis savybėmis. Kiek tai susiję su veikos aplinkybėmis, turėjimu ir galėjimu, tai šiais aspektais kaltės turinys yra žinomas tik pačiam teismui, bet ne apeliantui, nes nuosprendyje neatskleistas.
BPK 225 nustato bylos nagrinėjimo teisme ribas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama kaltinimo pakeitimo pagrindus ir procesą. Šioje normoje nustatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, apie tai nedelsdamas praneša kaltinamajam. Šio prašymo nuorašai įteikiami nagrinėjimo teisme dalyviams.
Skunde pažymima, kad prokuroro surašytame kaltinamajame akte, kuris buvo perskaitytas teisme pradėjus bylos nagrinėjimą inter alia nurodyta, kad “būdamas valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui, kuris dirba privačioje įmonėje ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus veikti šios įmonės vardu, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų padarė valstybei didelę žalą“ taip pat, kad “<...> savo darbo UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2006-11-21 iki 2008-08-18 dėl aplaidumo neatliko savo, kaip įmonės vadovo ir UAB (duomenys neskelbtini) įgalioto atstovo santykiuose su UAB „Prospera Lietuva“, pareigos - pateikti UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei visus dokumentus apie atliktus sandorius ir fiziniams asmenims išmokėtas pinigų sumas bei užtikrinti, kad būtų šios išmokos deklaruotos ir sumokėtas procentų fizinių asmenų pajamų mokestis, tai yra nepateikė buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei UAB „Prospera Lietuva“ (įmonės kodas 300543173, registracijos adresas Konstitucijos per. 7, Lietuva), atstovaujamai buhalterės J. B., duomenų apie laikotarpyje nuo 2006-12-04 d. iki 2007-09-27 R. G. ir O. V. D. išmokėtas išmokas, iš viso už 25 090 000 Lt ir neužtikrino, kad būtų išskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas 15 procentų šių gyventojų pajamų mokestis - 3 763 500,00 Lt, tuo padarant didelę žalą valstybės biudžetui.”
Žemesnės instancijos teismas
Tuo tarpu skaitant 2013 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį, matyti, kad jis pagal BK 229 straipsnį nuteistas ne todėl, kad šiame straipsnyje aprašytą veiką padarė, kaip nurodyta kaltinamajame akte, būdamas valstybės tarnautojui prilyginamam asmeniui, kuris dirba privačioje įmonėje ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus veikti šios įmonės vardu, o todėl, kad buvo UAB “Interum” direktoriumi, ir turėjo veikti šios įmonės vardu, o tai reiškia, kad turėjo administracinius įgalinimus. Tokia specialaus subjekto – valstybės tarnautojui prilyginto asmens – konstrukcija M. V. buvo visiškai nauja ir dėl jos nagrinėjimas teisme nevyko, o tai yra tarptautinių normų ir esminis BPK 255 ir 256 straipsniuose įtvirtintų normų pažeidimas.
Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, Vilniaus miesto apylinkės teismas visiškai teisingai nurodė, kad “M. V. kaltinime inkriminuotas ir duomenų buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei nepateikimas. M. V. pateiktas kaltinimas, kad jis neužtikrino, kad būtų išskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas 15 procentų gyventojų pajamų mokestis. Bylos duomenimis už UAB (duomenys neskelbtini) mokesčių deklaravimą buvo atsakinga buhalterines paslaugas teikianti įmonė „Prospera Lietuva“. Nors nuo M. V. mokamo darbo užmokesčio buvo skaičiuojamas ir mokamas gyventojų pajamų mokestis, deklaracijų J. B. neteikė. Teismas vertina, kad bylos duomenys paneigia kaltinime nurodytas aplinkybes, kad M. V. neteikė J. B. deklaracijoms teikti reikalingų duomenų - iš susirašinėjimo su J. B. matyti, kad jai buvo žinoma apie pirktą nekilnojamąjį turtą, iš banko išrašų akivaizdžiai matyti atsiskaitymas su fiziniais asmenimis, balanso už 2007 m. duomenys patvirtina, kad įmonėje (duomenys neskelbtini) yra nekilnojamasis turtas ir skola bankui.” Pažymėtina, kad tai yra esminis M. V. pareikšto kaltinimo momentas, nes būtent ši aplinkybė nulėmė, kad jam buvo inkriminuotas tarnybos pareigų neatlikimas, dėl kurio buvo neišskaičiuotas ir nesumokėtas atitinkamo dydžio gyventojų pajamų mokestis.
Konstatuodamas, kad byla nagrinėjama kaltinimo ribose ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu duomenų, patvirtinančių jog apeliantas ir J. B. buvo susitarę neteikti deklaracijų tikslu išvengti mokesčių, negauta, toks kaltinimas M. V. nepareikštas, iš kaltinimo šalintinos aplinkybės, kurių bylos duomenys nepatvirtina – tai yra duomenų buhalterinę apskaitą tvarkančiai įmonei nepateikimas. Tačiau po tokio konstatavimo teismas nusprendė, kad veikos kvalifikavimo tai nekeičia ir pripažino M. V. kaltu dėl to, kad būdamas UAB “Interum” direktoriumi nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio po to, kai UAB “Interum” įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį Algirdo g. 77, Vilniuje. Akivaizdu, kad toks teismo verdiktas iš esmės keičia jam pareikštą kaltinimą, tačiau apie tai, kad jis toks gali būti M. V. nebuvo informuotas tai reglamentuojančių teisės aktų tvarka. Taigi, ir šiuo atveju, Vilniaus miesto apylinkės teismas pažeidė Konvenciją ir iš esmės BPK 255 ir 256 straipsnių nuostatas.
Analogiška išvada darytina dėl žalos valstybei dydžio inkriminavimo. Žalos valstybei dydis yra tarnybos pareigų neatlikimo sudėties objektyvus požymis – pavojingi padariniai. Šis požymis yra esminis, nes nuo jo priklauso atitinkamos sudėties inkriminavimas. Nepaisant to, kad iki įrodymų tyrimo pabaigos prokuroras nekeitė kaltinimo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 8 d. nuosprendyje konstatavo, kad “Patikslinto kaltinimo duomenimis žalos valstybei dydis sudaro 748500 Lt.” Kokį patikslintą kaltinimą omenyje turi teismas neaišku, nes prokuroras tik savo baigiamojoje kalboje nemotyvuotai prabilo apie žalos valstybei dydžio sumažinimą.
Apelianto nuomone, atitinkami teismo veiksmai neginčijamai liudija ir apie teismo šališkumą, nes toks teismo sprendimas dėl kelių kaltinamajame akte nenurodytų aplinkybių reiškia teismo tendencingumą, nors pagal EŽTT jurisprudenciją nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009). Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009).
Pasak apelianto, apylinkės teismas pažeidė ir BPK 20, 44, 242 ir BPK 305 straipsnius. Pasisakydamas apie valstybei padarytos žalos dydį, teismas, jau minėta, konstatavo, kad patikslinto kaltinimo duomenimis žalos valstybei dydis sudaro 748 500 Lt. Šį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad nekilnojamasis turtas, esantis Algirdo g. 77, Vilniuje, iš AB “Lietuvos geležinkeliai” fizinių asmenų, t.y. O. V. D. ir R. G., buvo įgytas už 20 100 000 Lt, o parduotas UAB “Interum” už 25 090 000 Lt (skirtumas 4 990 000 Lt). Pagal GPMĮ 5 straipsnio nuostatas pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Šio įstatymo 19 straipsnyje numatyta, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta turto įsigijimo kaina. Teismas vertino, kad šios bylos duomenimis atsiskaitymas už nekilnojamąjį turtą vyko pervedant už pardavėjų įsiskolinimą 20 090 000 Lt tiesiogiai AB „Lietuvos geležinkeliai“, o 15 procentų nuo 4 990 000 Lt sudaro 748 500 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Šiuos paskaičiavimus teismas atliko nuosprendžio priėmimo metu. Atitinkami duomenys nebuvo tiesiogiai ištirti įrodymų tyrimo metu, be to nebuvo aiškintasi, ar, kaip tai numato GPMĮ 19 straipsnis, reikia atimti ne tik turto įsigijimo kainą, bet ir su turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusius privalomus mokėjimus. Šių duomenų nustatymas yra specialisto, o ne teismo žinioje, todėl teismas, apie tokią žalos valstybei paskaičiavimo logiką išgirdęs iš prokuroro jam skaitant baigiamąją kalbą, turėjo atnaujinti įrodymų tyrimą, nes tik taip galima buvo užtikrint, kad buvo laikomasi BPK 20 straipsnio ir BPK 242 straipsnio reikalavimų.
Be to, teismas nenagrinėjo, koks turėjo būti pritaikytas gyventojų pajamų mokesčio tarifas – ar 15 procentų, ar 27 procentai. Byloje yra pakankamai duomenų, tame tarpe ir pačių pardavėjų parodymai, kurie leidžia tvirtinti, jog pardavėjai vykdė individualią veiklą, o pagal GPMĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatas individualios veiklos pajamoms, iš kurių atimami GPMĮ 18 straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai (su turto pardavimu susijusios išlaidos), nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. taikomas 27 procentų pajamų mokesčio tarifas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas nepasisakė dėl to, kad šis tarifas netaikytinas. Atitinkamai, nėra ir šiuo klausimu būtinų motyvų, nors pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą, teismas privalo pagrįsti kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimą dėl kiekvieno kaltinamojo, surašydamas išsamius motyvus.
Apelianto manymu, šių reikalavimų nesilaikymas yra esminis BPK pažeidimas, nes kliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Apie tai ne kartą pasisakyta tiek apeliacinių teismų, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2011).
Galiausiai, teismas nepateikė įtikinamų motyvų, kodėl atsisako apklausti liudytoju J. B., nors M. V. ir jo gynėjo atitinkami prašymai buvo motyvuoti. Minėti BPK pažeidimai neabejotinai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
BPK 44 straipsnio 7 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Tai esminė kaltinamojo teisė, kurios užtikrinimas garantuotas BPK 268, 292 straipsniuose ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktu ir 6 straipsnio 1 dalimi.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija byloje pareiškė 3 763 500 Lt dydžio ieškinį. Tačiau baigiamųjų kalbu metu civilinio ieškovo atstovė ieškinio dydį sumažino iki 748 500 Lt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškinio dydžio sumažinimas buvo grindžiamas iš esmės ta pačia logika, kuri buvo taikoma ir tuomet, kai ieškinys buvo pareikštas ikiteisminio tyrimo stadijoje 3 763 500 Lt sumoje. Tačiau šiuo atveju buvo iš dalies pritaikytas GPMĮ 19 straipsnio nuostata, t.y. iš gautų pajamų buvo atimta turto įsigijimo kaina. Kodėl nebuvo taikyta kita GPMĮ 19 straipsnio dalis, taip ir liko nežinoma.
BPK 109 straipsnis inter alia nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį.
Reikalavimas ieškinyje nurodyti aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia reikalavimą nustatytas ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnyje. Tačiau vertinant šioje baudžiamojoje byloje man pareikštą civilinį ieškinį, akivaizdu, kad jis nėra tinkamai argumentuotas. Šią išvadą galima daryti dėl to, kad civiliniame ieškinyje remiamasi vien tik specialisto išvada, kurioje į valstybės biudžetą mokėtina suma paskaičiuota vadovaujantis primityvia matematika. Nepaisant to, kad kalbama apie civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, vis dėl to jam taikomas bendras įrodytumo reikalavimas. CPK 178 straipsnyje inter alia nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Šių reikalavimų ieškovas neįvykdė. Tai patvirtina ieškovo atstovo baigiamojoje kalboje išdėstyti argumentai dėl ieškinio dydžio sumažinimo. Akivaizdu, kad toks ieškinio pagrindimas nėra teisinis ir logiškas, todėl laikytina, jog ieškovas neįrodė reikalaujamos sumos dydžio.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, buvo apklaustos specialistės R. Z. ir I. S.. Pastaroji paaiškino, kad teikdama išvadą dėl pajamų priskyrimo A ar B kategorijai, neturėjo nei vieno nekilnojamojo turto pardavėjo veiklos patikrinimo medžiagos. Dėl analizavimo, ar šie asmenys užsiima nekilnojamojo turto individualia veikla, ji savarankiškai pasižiūrėjo, ar O. V. D. yra pateikusi 2007 m. gyventojų pajamų mokesčių deklaraciją, kuri nebuvo pateikta. Taip pat pasižiūrėjo, ar R. G. už 2007 m. yra pateikęs gyventojų pajamų mokesčių deklaraciją. Ar šie asmenys užsiima individualia veikla, specialistė nesidomėjo. Specialistė pažymėjo, kad pagal sutarties sudarymo metu (iki 2008-12-30) galiojusius teisės aktus, mokestį turėjo sumokėti įmonė. Norint apskaičiuoti mokestį, pagal tuo metu galiojusią tvarką, šis nekilnojamojo turto pirkimo/pardavimo sandoris buvo priskiriamas A klasės pajamoms. A klasės pajamas privalėjo išskaičiuoti įmonė. Specialistė parodė, kad nors pajamas gavo fiziniai asmenys, pareiga sumokėti gyventojų pajamų mokestį iki 2009-01-01 teko perkančiajai įmonei. Nuo 2009-01-01 nuostatos pasikeitė, nekilnojamojo turto pardavimas buvo priskiriamas ne A klasės pajamoms, o B klasės pajamoms. Šiai nuostatai pasikeitus, mokestį turėjo sumokėti pats fizinis asmuo, priklausomai nuo sąlygų. Specialistė paaiškino, kad pagal naują įstatymo redakciją „ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos už parduotą nekilnojamą turtą, esantį Lietuvoje, nėra priskiriamos A klasės pajamoms“. Individualiai veiklai apibrėžti reikalingi du požymiai – tęstinumas ir savarankiškumas. Pagal 2007 m. teisinį reguliavimą, Lietuvos įmonė, įsigydama nekilnojamąjį turtą iš Lietuvos gyventojo, visais atvejais privalėjo išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 str. buvo nurodoma, kad ne individualios veiklos nekilnojamojo turto pardavimo pajamos yra priskiriamos A klasės pajamoms, tuo tarpu pagal 3 dalį - viskas kas nepriskiriama A klasei, priskiriama B klasei. Specialistė nurodė nežinanti, ar galėjo būti taip, kad fiziniai asmenys, pardavę nekilnojamąjį turtą, vykdė neregistruotą individualią veiklą ir tinkamai nedeklaravo pajamų, tai reikia nustatyti. Jei būtų nustatyta, kad jie vykdė individualią veiklą, pajamos kurias fiziniams asmenims išmokėjo UAB (duomenys neskelbtini), būtų priskiriamos B klasės pajamoms. Atsakydama į proceso dalyvių klausimus, specialistė pripažino, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo tirta, kokiai kategorijai pajamos yra priskiriamos, nors tas klausimas turėtų būti išsiaiškintas. Taip pat ji paaiškino, jog tuo atveju, jei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nebūtų inicijavę šio proceso, VMI būtų surašytas patikrinimo aktas. Patikrinimo aktą surašytų kontrolės departamento patikrinimų skyriaus specialistas. Turint faktą, kad buvo sandoris, bet nesumokėti jokie mokesčiai, skyriaus viršininkė per elektroninę sistemą paskirtų mokestinį tyrimą ar patikrinimą, išrašytų pavedimą, būtų pradėta įmonės kontrolė. Tokiais atvejais įmonės paprašoma pateikti dokumentus, pradedama tikrinti situacija. Būtų tikrinama įmonė ir fiziniai asmenys.
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjai advokatai prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
M. V. 2013-02-08 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad M. V. nusikalstami veiksmai pasireiškė tuo, jog jis, būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, savo darbo šioje bendrovėje laikotarpiu, iki 2008-08-18, neatliko savo, kaip įmonės vadovo, pareigos – neišskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą Gyventojų pajamų įstatymo nustatyto pajamų mokesčio.
Įvertinus byloje surinktą medžiagą bei atlikus dalinį įrodymų tyrimą, konstatuotina, jog M. V. veiksmuose nėra jam įkaltinamos veikos sudėties. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, lemianti vienos ar kitos pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Baudžiamosios teisės doktrinoje išskiriami tokie objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Tik šių keturių elementų visuma leidžia teigti, kad padarytas nusikaltimas. Jeigu nors vieno elemento trūksta, tokia asmens veika nelaikoma nusikaltimu.
BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo pareigų neatlikimą ar netinkamą atlikimą dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos.
Pažymėtina, kad BK 229 straipsnyje numatyta veika yra reglamentuota XXXIII BK skyriuje ir yra priskirtina prie nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Šio nusikaltimo objektas – normali, teisinės valstybės siekį atitinkanti, veiksminga, autoritetinga, Konstitucijai, įstatymams, tarptautinėms sutartims ir kitiems teisės aktams neprieštaraujanti valstybės, savivaldybės įstaigų bei institucijų, tarptautinių institucijų, taip pat valstybinių, nevalstybinių ar privačių įstaigų, įmonių, organizacijų ir profesine veikla besiverčiančių asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veikla. Taigi tiesioginis šio nusikaltimo objektas – atskirų minėtų institucijų, įstaigų ir pan. normali, veiksminga, autoritetinga pagal Konstituciją, įstatymus ir kitus teisės aktus (statutus, pareigybių aprašymus) vykdoma veikla. Tuo tarpu M. V. veiksmais (gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjimu) minėtų institucijų bei įstaigų veikla nebuvo ir negalėjo būti sutrikdyta. Sutiktina su tuo, kad mokesčių mokėtojas, vengdamas mokėti mokesčius, pažeidžia įstatymuose (šiuo atveju Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme) jam įtvirtintą pareigą sumokėti į biudžetą kaip mokestį tam tikras pinigines lėšas, tačiau šiais veiksmais daroma žala valstybės finansų sistemai. Tokių neteisėtų veiksmų pagrindinis objektas – Lietuvos Respublikos įstatymais nustatyta mokesčių mokėjimo tvarka, bet ne atitinkamų institucijų vykdoma veikla.
Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad jokie kiti kaltinimai, išskyrus pareigos sumokėti Gyventojų pajamų įstatymo nustatytą pajamų mokestį nevykdymą, M. V. nebuvo pareikšti. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, jog M. V. veiksmai nebuvo nukreipti į BK 229 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties objektą, t. y. jais nebuvo siekiama sutrikdyti atitinkamų institucijų ar įstaigų veiklą, jo veiksmais žala valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams nebuvo padaryta.
Teisėjų kolegijos vertinimu, M. V. veiksmuose nėra ir visų BK 229 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia: 1) priešinga tarnybai veikla, t. y. neatliekant valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo pareigų ar jas atliekant netinkamai; 2) nusikalstamais padariniais (didelė žala); 3) priežastiniu ryšiu tarp minėtos veikos ir padarinių.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad M. V. pripažintas kaltu dėl jam priskirtos pareigos – įstatymo nustatyta tvarka sumokėti gyventojų pajamų mokestį, nevykdymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį tai, kad pagal BK 229 straipsnį asmuo traukiamas atsakomybėn tik tuo atveju, jei jis neatlieka tų pareigų, kurios yra priskirtos jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti. Tuo tarpu asmens pareiga sumokėti atitinkamą įstatymo nustatytą mokestį nėra būtina ir niekaip nėra susijusi su tarnybos interesų užtikrinimu.
Aptariamo nusikaltimo subjektu gali būti fizinis asmuo, kuris, be bendrųjų požymių (pakaltinamas, sulaukęs 16 metų), turi atitikti ir specialiuosius BK 230 straipsnyje nurodytus požymius. Pripažindamas M. V. kaltu, pirmos instancijos teismas konstatavo, jog jis atitinka pastaruosius, kadangi buvo UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, turėjo teisę veikti šios įmonės vardu ir atitinkamus administracinius įgaliojimus (BK 230 str. 3 d.). Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, jog ta aplinkybė, kad UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo kitų darbuotojų, nepaneigia išvados, jog būdamas direktoriumi M. V. turėjo administracinius įgaliojimus, kadangi jo teises tuo laikotarpiu apibrėžė atitinkami teisės aktai. Visgi įvertinus visas bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, su šiuo pirmosios instancijos teismo teiginiu negalima sutikti. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, jog administraciniai įgaliojimai apima viešojo administravimo įgaliojimus ir kitus administracinius įgaliojimus, pvz. veiklą, kuria užtikrinamas juridinio asmens savarankiškas funkcionavimas, kad jis galėtų atlikti savo funkcijas. Taigi akivaizdu, kad administracinių įgaliojimų turėjimo sąvoka sietina su juridinio asmens veikla, tos veiklos tinkamu organizavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas labai formaliai pritaikė įstatymo nuostatas, apsiribodamas M. V. vadovavimo UAB (duomenys neskelbtini) fakto konstatavimu ir visiškai neatsižvelgdamas į realiai susiklosčiusią situaciją. O būtent į tai, kad būdamas juridinio asmens direktoriumi, kuriame be paties M. V., daugiau jokių darbuotojų nebuvo, pastarasis negalėjo realiai įgyvendinti savo administracinių įgaliojimų – priimti sprendimus, kurie įtakotų jo vadovaujamo juridinio asmens veiklą. Nesant įmonėje kitų darbuotojų, M. V. savo veiksmais negalėjo nei tinkamai organizuoti, nei sutrikdyti juridinio asmens veiklos, kas, vertinant šias aplinkybes kitų bylos nagrinėjimo metu nustatytų duomenų kontekste, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog M. V. neatitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytų specialiųjų subjekto požymių.
Nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad tarnybos pareigų neatlikimo subjektyvioji pusė pasireiškia neatsargumu (nusikalstamu pasitikėjimu ar nusikalstamu nerūpestingumu). Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad M. V. veikė nusikalstamai nerūpestingai. BK 229 straipsnio numatyto nusikaltimo kontekste, atlikdamas tarnybines pareigas nerūpestingai asmuo neįžvelgia jokių savo tarnybinių nusižengimų, o jei ir suvokia, tai tuos pažeidimus laiko mažareikšmiais, nesvarbiais, ir jam nekyla mintis apie galimus žalingus padarinius. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas, lyg ir konstatuodamas, kad M. V. veikė nusikalstamai nerūpestingai, tame pačiame nuosprendyje, aprašydamas teismo nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė, jog M. V. neatliko savo, kaip įmonės vadovo, pareigos – neišskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą Gyventojų pajamų įstatymo nustatyto pajamų mokesčio, kas, kaip imperatyvaus įstatymo reikalavimo nevykdymas, savaime suponuoja tyčinės kaltės buvimą. Be to, nevykdant pareigos mokėti įstatymo nustatytus mokesčius, priešingai, nei tarnybos pareigų neatlikimo atveju, kaltininko elgesio motyvai yra tiesiogiai susiję su atsiradusiais padariniais.
Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad M. V. veiksmuose nėra BK 229 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, plačiau dėl jo pareigos sumokėti gyventojų pajamų mokestį nepasisakoma. Teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą dėl M. V. pareigos mokėti šį mokestį. Šią išvadą patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme apklaustų specialistų parodymai, iš kurių matyti, kad nagrinėjamai bylai aktualūs klausimai, tokie kaip pajamų priskyrimas A ar B klasei, fizinių asmenų, pardavusių nekilnojamąjį turtą, vertimosi individualia veikla klausimas, galėtų būti išspręsti tik atlikus išsamų mokestinį patikrinimą. Specialistės I. S. teigimu, tuo atveju, jei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nebūtų inicijavusi šio ikiteisminio tyrimo, VMI būtų surašytas patikrinimo aktas. Patikrinimo aktą surašytų kontrolės departamento patikrinimų skyriaus specialistas. Turint faktą, kad buvo sandoris, bet nesumokėti jokie mokesčiai, skyriaus viršininkė per elektroninę sistemą paskirtų mokestinį tyrimą ar patikrinimą, išrašytų pavedimą, būtų pradėta įmonės kontrolė. Pasak specialistės, tokiais atvejais įmonės paprašoma pateikti dokumentus, pradedama tikrinti situacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių veiksmų atlikimas, t. y. aktyvesnis mokesčių administratoriaus dalyvavimas, nagrinėjamu atveju yra būtinas norint tinkamai išspręsti M. V. atsakomybės klausimą. Apeliacinės instancijos teismo jau buvo minėta, kad asmeniui pažeidžiant įstatymuose jam įtvirtintą pareigą sumokėti į biudžetą kaip mokestį tam tikras pinigines lėšas, žala padaroma visai valstybės finansų sistemai. Tuo tarpu šios kategorijos bylų tyrimas yra neįmanomas be aktyvesnio mokesčių administratoriaus dalyvavimo, kadangi daugeliu atveju baudžiamoji atsakomybė asmeniui kyla tik tuo atveju, jei jis, nereaguodamas į valstybės institucijos raštu jam siunčiamus priminimus, piktybiškai nevykdo atitinkamų įstatymų reikalavimų (nemoka mokesčių, nepateikia deklaracijų ir pan.). Svarbu pažymėti, kad baudžiamosios bei baudžiamojo proceso teisės priemonės yra taikomos tik tuo atveju, kai pažeistų teisių ir interesų negalima apginti kitų teisės šakų priemonėmis, kadangi baudžiamoji atsakomybė yra traktuojama kaip griežčiausia, paskutinė priemonė (ultima ratio). Be baudžiamosios atsakomybės, asmenims, pažeidusiems atitinkamų mokesčių įstatymų reikalavimus, gali būti taikoma administracinė atsakomybė arba pačiuose įstatymuose numatytos ekonominės sankcijos. Pažymėtina, kad pastarosios (bauda, netesybos) yra numatytos ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl procesinių pažeidimų, padarytų bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Taip apylinkės teismas nepagrįstai nuosprendžio rašymo metu pašalino iš M. V. reiškiamo kaltinimo aplinkybę dėl jo deklaracijoms teikti reikalingų duomenų nepateikimo J. B.. Reikėtų pritarti apelianto argumentui, jog tai yra vienas esminių M. V. pareikšto kaltinimo momentų. Pašalinus minėtą aplinkybę, iš esmės pasikeitė prokurorės M. V. reiškiamo kaltinimo struktūra bei turinys, tokiu būdu buvo pažeistos BPK 256 str. nuostatos bei kaltinamojo teisė į gynybą. Tas pats pasakytina ir dėl nuosprendžio rašymo metu apylinkės teismo nustatyto kitokio (mažesnio), nei buvo nurodoma kaltinime, valstybei padarytos žalos dydžio. Pažymėtina, kad nors, pasisakydamas dėl valstybei padarytos žalos dydžio, pirmos instancijos teismas ir nurodė, jog vadovaujasi patikslinto kaltinimo duomenimis, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog vadovaujantis BPK 256 str. nuostatomis, bylos nagrinėjimo metu M. V. nebuvo keičiamas ar reiškiamas patikslintas kaltinimas. Dėl M. V. padarytos žalos dydžio mažinimo prokurorė pasisakė tik baigiamųjų kalbų metu (b. t. 8, b. l. 219). Akcentuotina, kad 2013-11-15 nutarime LR Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu (prieštaravusiu) Konstitucijai pripažino BPK 255 str. 2 d., 256 str. 4 d. nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį galima tam tikrais atvejais nuteisti kaltinamąjį už lengvesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nepranešus. Konstitucinis Teismas pripažino, kad BPK 255 str. 2 d., 256 str. 4 d. nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį galima nuteisti kaltinamąjį pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nepranešus, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 31 str. 2, 6 d. d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos neužtikrinti kaltinamojo teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, negarantuoti pakankamų procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo, neužtikrinti galimybės jomis pasinaudoti, varžyti kaltinamojo teisę į gynybą, pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą.
Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kiti apelianto skundo argumentai (dėl M. V. deklaracijoms teikti reikalingų duomenų pateikimo, priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nebuvimo ir pan.) paliekami nenagrinėti, nes yra subordinuoti esminiam išspręstam klausimui ir atskiro aptarimo nebereikalauja.
Nustačius, kad M. V. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
M. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, bei 2011 m. birželio 6 d. nutarimu paskirtas M. V. laikinas nuosavybės teisės apribojimas, nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant disponuoti nurodytu turtu: M. V. ir J. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypu, unikalus (duomenys neskelbtini) gyvenamuoju namu, unikalus (duomenys neskelbtini), panaikintini.
Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriniai dokumentai, grąžintini bankroto administratoriui.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-08 nuosprendis, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 229 str. (200 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-19668 redakcija), naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo M. V. išteisintinas, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija
nusprendė:
Nuteistojo M. V. apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-08 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.
M. V. išteisinti pagal BK 229 str., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Panaikinti M. V. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Panaikinti 2011 m. birželio 6 d. nutarimu paskirtą M. V. laikiną nuosavybės teisės apribojimą, nustatant dalinį nuosavybės teisės apribojimą, uždraudžiant disponuoti nurodytu turtu: M. V. ir J. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: UAB (duomenys neskelbtini) buhalteriniai dokumentai, grąžinti bankroto administratoriui.