Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 245 straipsnį ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nėra susiję su darbu, mokslu ar gydymuisi.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalimi, J. J. įpareigotas per 3 (tris) mėnesius nuo laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžios įvykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-24986-727/2020 dalį ir perduoti transporto priemonę „Mercedes Benz S500“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią bankrutavusiai (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“, nemokumo administratorei UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo J. J. apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 245 straipsnį, nes neįžvelgia savo kaltės, teigdamas, jog bankrutuojančios (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo administratorės įgaliotas asmuo netinkamai atlieka savo pareigas. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

BK 245 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą. Šio BK straipsnio prasme teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos bendrosios ar specialiosios kompetencijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išspręsti su bausme nesusiję klausimai. Paprastai tokiu teismo sprendimu asmeniui nustatomi įpareigojimai, draudimai, kylantys įvairiais pagrindais, tačiau neturintys ryšio su jo nubaudimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-285-222/2016). Vienas iš esminių kriterijų, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį, kai nevykdomas sprendimas civilinėje byloje – tai, ar galima teismo sprendimą įvykdyti civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis, ar ne. Jeigu pripažįstama, kad tai neįmanoma padaryti naudojant šias priemones, turi būti nustatyta, kad toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą, veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2014, Nr. 2K-249-942/2022).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. birželio 6 d., (civilinė byla Nr. B2-2725-340/2019) (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kurios savininkas J. J., iškelta bankroto byla. Šia nutartimi teismas minėtos įmonės nemokumo administratore paskyrė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įpareigojo bankrutuojančios įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo perduoti nemokumo administratorei įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. J. J., būdamas (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, privalėjo iki 2019 m. birželio 21 d. perduoti teismo paskirtai nemokumo administratorei UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienai, ir visus įmonės dokumentus. Iš VĮ „Registrų centras“ pažymos matyti, kad įmonės vardu registruotos 3 transporto priemonės: „Mercedes Benz S500“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); „Mercedes Benz B170, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Opel Antara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurias J. J., kaip minėta, buvo įpareigotas perduoti nemokumo administratorei. Tačiau J. J. nevykdė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 29 d. nutarties ir nemokumo administratorei neperdavė (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ priklausančių transporto priemonių, kito turto ir dalies įmonės dokumentų. Nemokumo administratorė 2019 m. birželio 7 d. įsakymais Nr. 1 ir Nr. 2 informavo J. J., kad jis yra netekęs teisės atstovauti įmonei sudarant ar nutraukiant sandorius, pasirašant banko, kitus finansinius dokumentus, ataskaitas, sprendžiant darbuotojų priėmimo, atleidimo, darbo apmokėjimo ar kitais su darbo santykiais susijusiais klausimais. J. J. su šiais įsakymais pasirašytinai susipažino 2019 m. birželio 11 d., tačiau minėtos nutarties nevykdė. Nemokumo administratorė kreipėsi į teismą dėl baudos (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovui J. J. skyrimo. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-2725-340/2019) (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovui paskirta 500 Eur bauda. Konstatavęs, kad įmonės vadovas J. J. toliau piktybiškai neatlieka tiek įstatymo, tiek teismo nutartimi nustatytų įpareigojimų, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi J. J. paskyrė 1000 Eur baudą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimu už akių (civilinė byla Nr. e2-24986-727/2020) įpareigojo J. J. perduoti nemokumo administratorei „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu registruotas transporto priemones: „Mercedes Benz S500“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); „Mercedes Benz B170“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Opel Antara“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurios yra valdomos be jokio teisinio pagrindo jau gana ilgą laiką.

Kaip matyti, nemokumo administratorės įgaliotas asmuo ne iškart kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo J. J. nevykdant sprendimo už akių. Pareiškimas teisėsaugos institucijoms pateiktas tik 2022 m. lapkričio 30 d. Iki to laiko nemokumo administratorei pavyko nustatyti kitų dviejų transporto priemonių buvimo vietą ir jas paimti. Sprendimo už akių dalis dėl likusios neperduotos ir administratorės nerastos transporto priemonės „Mercedes Benz S500“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo perduotas privestinai vykdyti antstoliui D. Šidlauskui, kuris 2022 m. spalio 20 d. atsakyme patvirtino, kad vykdo vykdomąjį raštą dėl skolininko J. J. įpareigojimo perduoti bankrutavusiai J. J. įmonei, atstovaujamai nemokumo administratorės, minėtą transporto priemonę. Skolininkui buvo išsiųstas raginimas įvykdyti vykdomąjį dokumentą, tačiau jis iki šiol vykdomojo rašto neįvykdė. Taigi, kaip matyti, nagrinėjamu atveju buvo dedamos pastangos įvykdyti sprendimą už akių civilinio proceso priemonėmis, tačiau nesėkmingai.

Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad aplinkybę, jog J. J. žinojo apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimą už akių, patvirtina byloje surinkti įrodymai: J. J. 2021 m. vasario 9 d. pareiškimas, kuriuo jis teismo prašė peržiūrėti sprendimą už akių (1 t. b. l. 65–66); antstolio D. Šidlausko 2022 m. rugpjūčio 3 d. raginimas įvykdyti sprendimą, kuriuo J. J. nurodyta perduoti bankrutavusiai įmonei „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai nemokumo administratorės UAB „(duomenys neskelbtini)“, transporto priemonę „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 32–33); pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje liudytojo E. S. (nemokumo administratorės įgalioto asmens) duoti parodymai, kad su J. J. buvo ne kartą bendrauta tiek telefonu, tiek atvykstant jam į nemokumo administratorės buveinę dėl visų transporto priemonių, tačiau nei viena transporto priemonė nebuvo perduota (1 t., b. l. 177).

Apeliantas savo kaltę ginčija ne tik aplinkybėmis, susijusiomis su nemokumo administratorės galimai netinkamai atliekamomis J. J. įmonės nemokumo procedūromis, kurios (aplinkybės) išeina už šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų, tačiau ir teigdamas, kad jis nesinaudoja transporto priemone „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jam nėra žinoma jos buvimo vieta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog J. J. bylai aktualiu laikotarpiu (po sprendimo už akių priėmimo) valdė ir naudojosi minėtu automobiliu, patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ rašte Nr. 109 nurodyti duomenys. Iš šio rašto matyti, kad 2021 m. rugsėjo 23 d. į Viršuliškių privalomosios techninės apžiūros stotį transporto priemonę „Mercedes Benz S500“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pateikė valdytojas, kurio vairuotojo pažymėjimo numeris yra (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 151). Vairuotojų registro duomenims, J. J. išduotas vairuotojo pažymėjimas, kurio numeris yra (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 152). Be to, iš Transporto priemonių draudikų biuro ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje pateiktos informacijos matyti, kad minėtas automobilis nuo 2020 m. gruodžio 4 d. iki 2023 m. sausio 24 d. nuolat draudžiamas to paties asmens, t. y. (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“, nurodant draudėjo kontaktinį telefono numerį (duomenys neskelbtini), kuriuo, bylos duomenimis, naudojasi J. J. (1 t., b. l. 153, 155). Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad J. J. žinojo apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimą už akių ir turėdamas minėtą automobilį savo žinioje turėjo objektyvią galimybę jį perduoti nemokumo administratorei, bet to nepadarė, t. y. tyčia (tiesiogine) nevykdė teismo sprendimo. Akivaizdu, kad dėl tokių nuteistojo veiksmų nemokumo administratorė negali tinkamai vykdyti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo ir minėtomis teismo nutartimis jam nustatytų funkcijų, t. y. tinkamai administruoti (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo procesą, apginti ir užtikrinti bankrutavusios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ bei jos kreditorių teises ir teisėtus interesus.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis nepasitiki nemokumo administratore, kuri, apelianto teigimu, nesilaiko automobilių perdavimo tvarkos, tačiau tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, nes minėtas sprendimas už akių, kurį apeliantas privalo vykdyti, yra įsiteisėjęs ir privalomas visiems asmenims (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnis).

Taigi, įvertinusi aptartų įrodymų visumą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl J. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apelianto veiksmuose nustatyti visi BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymiai, todėl jį išteisinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į tai, kad nuteistasis tiesiogine tyčia padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą, į nuteistojo asmenybę – aukštojo išsilavinimo, vedęs, pensininkas, neteistas, baustas administracine tvarka, į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskyrė laisvės apribojimo bausmę, artimą BK 48 straipsnyje numatytam laisvės apribojimo bausmės vidurkiui. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl paskirtos bausmės, todėl teisėjų kolegija dėl to išsamiau nepasisako.

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš J. J. valstybės naudai prašoma išieškoti 145 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir J. J. gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Kadangi gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš J. J. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo J. J. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš J. J. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.