Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Erikos Misiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų P. L., O. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-20 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Baltspeda“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo centras“ ieškinį atsakovams P. L., O. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

Atsakovai P. L. ir O. L. dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-20 sprendimo padavė apeliacinį skundą ir prašė jį panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Nurodė, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė procesinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimą, nes vertino tik ieškovei palankius įrodymus, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, vertino pavienes aplinkybes, o ne tikrąją šalių valią. Teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles nustatančias LR CK normas. Teismas nesiaiškino, kas faktiškai įgijo pirkėjo teises ir pareigas į ginčo automobilius, nes ieškovė niekada nedisponavo ginčo automobiliais. Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad atsakovas su ieškove nebuvo susijęs jokiais darbiniais santykiais, o įgaliojimas trumpam terminui buvo išduotas tik tam, kad atsakovas galėtų automobilius pargabenti sau, tačiau ieškovės vardu. Teismas neįvertino, kad ieškovės BUAB „Baltspeda“ veikloje buvo praktika gabenti automobilius fiziniams asmenims ieškovės vardu. Teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojo, buvusio įmonės vadovo T. M. parodymus. Teismas buvo šališkas, nes nemotyvuotai atmetė atsakovų prašymą iškviesti liudytojus, kurie būtų patvirtinę, kad ginčo automobilius atsakovai įsigijo už savo lėšas. Teismas neįvertino atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų: banko pavedimų už automobilių remontą, automobilio nuotraukų. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad sumokėjo pinigus už ginčo automobilius ir teismas to neįvertino. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, netinkamai nustatė turto vertę šiame procese. Nepagrįstai konstatuota, kad atsakovai buvo nesąžiningi, perleisdami ginčo automobilius trečiajam asmeniui, nes jie disponavo savo turtu, manė, kad yra teisėti jų savininkai. Ieškovė neįrodė atsakovų nesąžiningumo, todėl ginčo automobiliai turėjo būti įvertinti pagal mažiausią jų vertę, t. y. jų vertę įsigijimo momentu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d.

Atsakovai teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles reglamentuojantį LR CK 6.193 str. Su tokiu teiginiu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. LR CK 6.193 str. 1 ir 2 d. nustatyta, kad aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo automobilių įsigijimo sutarčių sąlygas ir tikslus. Byloje nustatyta ir atsakovai pripažino, kad ginčo automobilius į Lietuvą 2006-07-26 ir 2007-01-24 atgabeno ieškovė BUAB „Baltspeda“ (t. 2, b. l. 14). Ieškovės atsakovui P. L. 2008-12-31 išduotas įgaliojimas patvirtina ir ieškovės nuosavybės teises į automobilius bei atsakovo P. L. pareigą atstovauti ieškovę laikinai įregistruojant transporto priemonę ieškovės vardu. Taigi išduotame įgaliojime aiškiai nurodyta, kad nuosavybės teisė priklauso ieškovei. Atsakovų teiginiai apie tai, kad tokia praktika buvo taikoma dėl to, kad įmonės palankesnėmis sąlygomis galėjo importuoti automobilius, vertintini kritiškai, dar daugiau, atsakovai tokiais teiginiais patvirtina, kad buvo nesąžiningi, nes tokiu būdu siekė lengvatų, kurios jiems nepriklausė. Be to, automobilių registracija ieškovės nuosavybės teise negali būti paneigta liudytojų parodymais (LR CPK 178, 197 str., 2 d.). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovų prašymą apklausti liudytojus apie aplinkybes, kurios gali būti įrodinėjamos tik rašytiniais įrodymais. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovų nuosavybės teisę į automobilius, atsakovai nepateikė, dėl to pagrįstai konstatuota, kad nuosavybės teisė į automobilius priklausė ieškovei.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nesiaiškino aplinkybių, kas faktiškai įgijo pirkėjo teises ir pareigas į ginčo automobilius, nes ieškovė niekada realiai nedisponavo ginčo automobiliais. Šis argumentas nepagrįstas, nes iš 2008-12-31 ieškovės atsakovui išduoto įgaliojimo nustatyta, kad automobiliai turi būti įregistruoti ieškovės vardu. Teisės užregistruoti automobilius suteikimas atsakovui patvirtina ieškovės įgyvendintą valdymo teisę (LR CK 4.37 str.). Atsakovas P. L. turėjo teisę perimti automobilius iš ieškovės, pateikti juos registracijai bei vykdyti kitus ieškovės nurodymus. Dėl to darytina išvada, jog atsakovai neįrodė, kad ieškovė niekada nedisponavo ginčo automobiliais.

Atsakovai nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad atsakovas su ieškove nebuvo susijęs jokiais darbiniais santykiais, o įgaliojimas trumpam terminui atsakovui buvo išduotas būtent tam, kad atsakovas galėtų automobilius pargabenti sau, tačiau įmonės vardu. Teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka, nes būtent trumpas įgaliojimo 14 dienų terminas patvirtina faktą, kad automobiliai turėjo būti nedelsiant, tai yra per 14 dienų įregistruoti ieškovės vardu. Įvertinus bylos medžiagą darytina išvada, kad įgaliojimo išdavimas patvirtina pavedimo sutarties tarp ieškovės ir atsakovo P. L. sudarymą (LR CK 6.756 str.), o ieškovės teisių perdavimas atsakovui, t. y. su ieškove nesusijusiam darbo santykiais, pagal teisėtai išduotą įgaliojimą įstatymui neprieštarauja (LR CPK 178 str.). Atsakovo P. L. teismui pateikti ieškovės jam išduoti tušti įgaliojimų blankai patvirtina, kad ieškovė atsakovu pasitikėjo, tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu atsakovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo automobilius.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojo, buvusio įmonės vadovo T. M. parodymus, be to, teismas nemotyvuotai atmetė atsakovų prašymą iškviesti liudytojus, kurie būtų patvirtinę, kad ginčo automobilius atsakovai įsigijo už savo lėšas. Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal LR CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (LR CPK 178 str.). Be to, įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 str. reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Teismas liudytojo parodymus vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, faktas, kad teismas vadovavosi atsakovams nepalankiais įrodymais, nereiškia, kad įrodymai buvo įvertinti netinkamai. Dėl apeliacinio skundo motyvo, kad nemotyvuotai atmestas atsakovų prašymas apklausti liudytojus apie automobilio įsigijimo aplinkybes, išaiškintina, kad atsakovai automobilio įsigijimą privalėjo įrodinėti rašytiniais įrodymais (LR CK 1.73 str. 2 d.). tokių įrodymų nepateikus, teismas pagrįstai atmetė atsakovų prašymą apklausti liudytojus (LR CK 1.93 str. 2 d.).

Atsakovai nurodė, kad teismas neįvertino atsakovų pateiktų rašytinių įrodymų: banko pavedimų už automobilių remontą, automobilio nuotraukų, ieškovė nepateikė įrodymų, kad sumokėjo pinigus už ginčo automobilius. Su šiomis skundo nuostatomis sutikti negalima. Atsakovų teismui pateiktos automobilių remonto išlaidos nėra didelės (t. 2, b. l. 2), be to, už automobilių remontą sumokėta 2009-03-06, t. y. jau po bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Tai reiškia, kad atsakovai apskirtai negalėjo atlikti jokių veiksmų su automobiliais, nes jų disponavimo teisė priklausė ieškovės bankroto administratoriui. Dėl to nei automobilių nuotraukos, nei remonto išlaidas patvirtinantys dokumentai neįrodo, kad atsakovai turėjo nuosavybės teises į automobilius (LR CPK 178 str.).

Atsakovai teigė, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą, netinkamai nustatė turto vertę, nepagrįstai konstatuota, kad atsakovai buvo nesąžiningi perleisdami ginčo automobilius trečiajam asmeniui. Teismas neįvertino, kad atsakovai disponavo savo turtu, manė, kad yra teisėti jų savininkai, ieškovė neįrodė atsakovų nesąžiningumo, todėl ginčo automobiliai turėjo būti įvertinti pagal mažiausią jų vertę, t. y. jų įsigijimo momentu. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. LR CK 6.147 str. 2 d. įtvirtinta, kad tais atvejais, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę. Taigi taikant šią teisės normą yra svarbu nustatyti, ar privalantis grąžinti turtą asmuo buvo sąžiningas. Byloje nustatyta, kad įgaliojimai ir 2009-04-08 pažymos-sąskaitos yra suklastoti, taigi atsakovai įgijo automobilių valdymo, nuosavybės teisę pagal suklastotus dokumentus. Be to, atsakovai transporto priemones pardavė, t. y. vieną pardavė, kitą ketino parduoti jau tada, kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla ir visu įmonės turtu galėjo disponuoti tik ieškovės bankroto administratorius, atsakovams buvo pranešta dėl būtinumo grąžinti automobilius administratoriui. Nustačius, kad įgaliojimai bei sąskaitos pažymos yra suklastoti, atsakovai apskritai negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais LR CK 4.96 str. prasme. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu turtą gavęs asmuo (skolininkas) yra sąžiningas, piniginis ekvivalentas nustatomas pagal mažiausią turto vertę, o jei nesąžiningas – pagal didžiausią turto vertę, o kadangi atsakovai, įvertinus nurodytus jų veiksmus bei jų atlikimo laiką (t. y. automobilių pardavimą pagal suklastotas pažymas-sąskaitas jau ieškovės bankroto metu) buvo nesąžiningi, jie privalo atlyginti didžiausią kainą, t. y. tą kurią ieškovės bankroto administratorius, atstovaujantis įmonės kreditorių interesus, būtų gavęs, jeigu ginčo automobiliai jam būtų perduoti ir parduoti pagal tuo metu buvusias kainas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteistino turto verte parinko kainą, už kurią atsakovai ketino automobilius parduoti ir vieną jų pardavė.

Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinė ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jis paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovų priteistina po 605 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 98 str., t. 3, b. l. 11-12).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-20 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų P. L. ir O. L. ieškovei BUAB „Balstpeda“ po 605 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.