- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-15
- Bylos Nr.
- 2S-1136-601/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-00351-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Evaldas Burzdikas
- Pareiškėjas
- IĮ „Aujama-credit“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos IĮ „Aujama-credit“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2YT-7993-722/2022 pagal pareiškėjos individualios įmonės „Aujama-credit“ skundą dėl antstolio N. A. veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis N. A., D. Š., E. Š..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja individuali įmonė (toliau – IĮ) „Aujama-credit“ pateikė skundą dėl antstolio N. A. veiksmų, kuriuo prašė panaikinti 2022 m. sausio 27 d. išieškojimo negalimumo aktą Nr. S-22-165-3581 ir 2022 m. sausio 27 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-22-165-3764.
2. Pareiškėja nurodė, kad antstolis nepagrįstai padarė išvadą, jog skolininkė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, todėl priėmė neteisėtus aktą ir patvarkymą. Anot pareiškėjos, skolininkė turi sutuoktinį ir, nors iš jo sąskaitų lėšos šiuo metu nėra nurašomos dėl taikomų areštų, kiti antstoliai nėra užbaigę vykdomųjų bylų jo atžvilgiu, kas leidžia daryti išvadą, jog jie mato faktinį pagrindą realiai išieškoti skolas iš šio skolininko. Vadinasi, realiai pagrįsta tikimybė, kad skolininkė bet kuriuo metu gali įgyti bendrosios jungtinės nuosavybės lėšų sutuoktinio banko sąskaitoje pavidalu ar sutuoktinio darbo užmokesčio forma. Antstoliui neareštavus skolininkės sutuoktinio sąskaitų ir nesudarius galimybės kreiptis į teismą dėl skolininkės turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su kitais asmenimis, nustatymo, ir net užbaigus vykdomąją bylą dėl skolininkės turto ir pajamų neturėjimo, susidarė situacija, kai išieškotojai apskritai šiuo metu užkirstas kelias išieškoti skolą iš lėšų skolininkės sutuoktinio sąskaitose, jeigu tokios atsirastų, nes išieškotoja asmeniškai neturi teisėto pagrindo tikrinti skolininkės sutuoktinio sąskaitų. Negana to, nors antstolis nustatė, kad skolininkė negyvena Lietuvoje, skundžiamus aktą ir patvarkymą jai siuntė į Kėdainius, (duomenys neskelbtini), pats tuo pačiu pripažindamas, kad skolininkės gyvenamoji vieta laikytina Lietuvoje. Taigi, nesant pakankamai duomenų, kad skolininkė neturi turto ir, kad negyvena Lietuvoje, pareiškėjos nuomone, darytina išvada, kad ir aktas, ir patvarkymas yra neteisėti ir nepagrįsti, nes nėra teisinio pagrindo grąžinti vykdomąjį raštą ir užbaigti vykdomąją bylą.
3. Antstolis 2022 m. vasario 11 d. patvarkymu Nr. V/DOK-65186 atsisakė patenkinti skundą, nurodydamas, kad pareiškėjos pateiktas vykdomasis dokumentas vykdomas nuo 2012 m. vasario 10 d., paskutinį kartą skolininkės piniginės lėšos buvo nurašytos iš jos sąskaitos 2016 m. lapkričio mėn., paskirstytos 2019 m. kovo 14 d. Nuo 2016 m. lapkričio mėn., kai skolininkė deklaravo gyvenamąją vietą užsienyje, jokios sumos iš skolininkės nebuvo išieškotos, jokio skolininkės turto (tame tarpe ir bendrojoje jungtinėje nuosavybėje), lėšų, pajamų nėra. Lietuvoje skolininkė turto neturi, jokių socialinių išmokų negauna, ji gyvena Jungtinėje Karalystėje, jos sutuoktinis yra laivės atėmimo vietoje. Nustatęs, kad skolininkė neturi turto ar pajamų, iš kurių galima išieškoti, antstolis turėjo teisę savo iniciatyva grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojai. Nors skolininkės sutuoktinis turi sąskaitas kredito įstaigose, tačiau tai nereiškia, kad jose yra kokių nors lėšų. Į banko sąskaitą sutuoktinis gauna šalpos neįgalumo pensiją, iš kurios išieškojimas draudžiamas. Tuo tarpu tam, kad būtų siūloma išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, skolininkas faktiškai turi turėti turtą, kurio šiuo atveju nustatyta nebuvo. Kita vertus, jeigu išieškotoja mano, kad netikslinga laikyti skolą beviltiška ir ateityje (kada nors) jos reikalavimai hipotetiškai vis tik galėtų būti patenkinti toliau vykdant vykdomąjį dokumentą, atitinkamai apmokant vykdymo išlaidas, ji vėl gali pateikti vykdomąjį dokumentą vykdyti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas skundžiama 2022 m. gegužės 25 d. nutartimi atmetė pareiškėjos IĮ „Aujama-credit“ skundą dėl antstolio N. A. veiksmų bei priteisė valstybei iš pareiškėjos IĮ „Aujama-credit“ 6,32 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
5. Teismas sprendė, kad antstolis pagrįstai grąžino vykdomąjį dokumentą išieškotojai esant CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose numatytiems atvejams, t. y. nustatęs, jog skolininkė D. Š. Lietuvoje nedirba, negyvena, deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę, jokių pajamų, socialinių išmokų Lietuvoje negauna, jokio kilnojamojo, nekilnojamojo turto neturi. Juolab, kad ir jos sutuoktinis, yra laisvės atėmimo vietoje, jokio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi, dėl ko nėra pagrindo siūlyti išieškotojai kreiptis į teismą dėl skolininkės turto, dalies, esančios bendroje jungtinėje su kitais asmenimis nuosavybėje, nustatymo.
6. Teismo vertinimu, nuolatinis ir ilgas (virš 10 metų) vykdomosios bylos administravimas be realios galimybės artimiausiu metu ne tik įvykdyti vykdomąjį dokumentą, bet ir padengti vykdomosios bylos administravimo išlaidas, daro žalą antstoliui ir jo kontoros darbuotojams, jų darbo efektyvumui. Tuo tarpu išieškotojai manant, kad skola nėra beviltiška ir kada nors ateityje gali būti išieškota, teisė kreiptis į antstolį ir vėl pradėti išieškojimą iš skolininkės D. Š. išlieka, ji nepanaikinama.
7. Teismas laikė nepagrįstomis pareiškėjos abejones ar tikrai skolininkė negyvena Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini). Anot teismo, į šią paskutinę žinomą skolininkės gyvenamąją vietą nebuvo nuvykęs nei antstolis, nei išieškotoja. Pastaroji taip pat nenurodė kur gyvena skolininkė. Tuo tarpu esant duomenų, kad skolininkės sutuoktinis yra laisvės atėmimo vietoje, jo gyvenamosios vietos laikyti ir skolininkės gyvenamąja vieta taip pat negalima. Todėl teismas pripažino, kad antstolis pagrįstai rėmėsi Gyventojų registro duomenimis, pagal kuriuos skolininkė yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu pareiškėja IĮ „Aujama-credit“ Kauno apygardos teismo prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2022 m. gegužės 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundą patenkinti, t. y. panaikinti 2022 m. sausio 27 d. išieškojimo negalimumo aktą Nr. S-22-165-3581 ir 2022 m. sausio 27 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo Nr. S-22-165-3764. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad antstolis atliko visus reikalingus procesinius veiksmus, siekdamas nustatyti ar skolininkė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma. Priešingai, tai, kad kiti antstoliai vykdo išieškojimą iš skolininkės sutuoktinio E. Š., leidžia spręsti apie tai, jog skolininkės sutuoktinis gauna pajamų ar turi piniginių lėšų bankų sąskaitose, esančių bendrąja jungtine skolininkės ir jos sutuoktinio nuosavybe, iš kurių gali būti vykdomas išieškojimas skolininkės sutuoktinio išieškotojų naudai. Todėl antstolis privalėjo prisijungti prie kitų antstolių vykdomųjų bylų, kuriose vykdomas išieškojimas iš skolininkės sutuoktinio, ir sudaryti išieškotojai IĮ „Aujama-credit“ galimybę kreiptis į teismą dėl skolininkės turto dalies, esančios bendrojoje nuosavybėje su kitais asmenimis, nustatymo. Tuo tarpu grąžinus vykdomąjį dokumentą išieškotojai, susidarė situacija, kai jai apskritai šiuo metu užkirstas keliais išsiieškoti skolą iš skolininkės sutuoktinio gaunamų pajamų ar turimų piniginių lėšų bankų sąskaitose, esančių bendrąja jungtine skolininkės ir jos sutuoktinio nuosavybe, nes išieškotoja IĮ „Aujama-credit“ net neturi teisėto pagrindo tikrinti skolininkės sutuoktinio gaunamų pajamų ar turimų lėšų sąskaitose;
Žemesnės instancijos teismas
1.2. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad skolininkės gyvenamoji vieta yra užsienyje ar juo labiau, kad išieškotoja, o ne antstolis turi pateikti ar surinkti duomenis apie skolininkės gyvenamąją vietą, kai pastaroji nevykdo savo įstatyminės pareigos informuoti kitą sandorio šalį, taip pat savo kreditorius ar skolininkus apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Nesant duomenų apie skolininkės gyvenamąją vietą, taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.17 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos, numatančios, jog jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nėra žinoma ar jos nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamoji vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta. Juolab, kad ir pats antstolis išieškojimo negalimumo aktą ir patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo skolininkei siuntė į Kėdainius, (duomenys neskelbtini), pats tuo pačiu pripažindamas, jog skolininkės gyvenamoji vieta laikytina Lietuvoje. Negana to, skolininkės sutuoktinis gyvena Lietuvoje, todėl ir ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog skolininkė negyvena Lietuvoje.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į atskirąjį skundą antstolis N. A. apeliacinės instancijos teismo prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepime nurodė šiuos esminius argumentus:
Šalies argumentai
2.1. apeliantė prašo teismo tik panaikinti skundžiamus antstolio procesinius veiksmus, tačiau nekelia jokių reikalavimų, susijusių su antstolio įpareigojimu atlikti kokius nors konkrečius procesinius veiksmus. Vien reikalavimo panaikinti skundžiamus antstolio procesinius dokumentus tenkinimu jokie vykdymo proceso tikslai nebus pasiekti, tuo labiau, kad pats vykdomasis dokumentas išieškotojai jau yra grąžintas, jo antstolis jau neturi ir, nesant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 611 straipsnio 4 dalyje numatytam atvejui, jokių veiksmų be jo antstolis negali atlikti;
2.2. per 10 vykdymo metų vykdomosios bylos administravimo resursai, t. y. tam tikslui nustatyta vykdymo išlaidų suma buvo išnaudota, o nežinomo, naujo ar ateityje galimai atsirasiančio skolininkės turto (ar jo dalies, tame tarpe bendrojoje nuosavybėje), iš kurio būtų galima išieškoti, paieškai yra reikalingi nauji ištekliai ir resursai. Tačiau nesant Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytų išimčių, tai neturi būti daroma antstolio sąskaita;
2.3. apeliantės teiginiai, kad antstolis privalėjo prisijungti prie kitų antstolių vykdomųjų bylų, kuriose vykdomas išieškojimas iš skolininkės sutuoktinio, yra nepagrįstas, nes pagal CPK 759 straipsnio 1 dalį išieškotojo prašymu ar antstolio iniciatyva prisijungimas galimas prie išieškojimo, vykdomo skirtingų antstolių iš to paties skolininko turto ir lėšų, o šiuo atveju skolininkė ir jos sutuoktinis nėra tas pats asmuo;
2.4. skolininkės sutuoktinis neturi jokio kito turto, išskyrus gaunamą šalpos invalidumo pensiją, iš kurios išieškojimas negalimas. Ir, nors kiti antstoliai tęsia išieškojimo veiksmus iš skolininkės sutuoktinio, tai yra jų diskrecijos teisė patiems nuspręsti ar pasinaudoti CPK 625 straipsnyje įtvirtinta antstolių teise savo iniciatyva grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojui;
2.5. apeliantės teiginiai, kad antstolis, siųsdamas skundžiamus procesinius dokumentus į Kėdainius, (duomenys neskelbtini), pats pripažino, jog skolininkės gyvenamoji vieta laikytina Lietuvoje, yra nepagrįsti. Skolininkės adresas šiuo atveju skundžiamuose dokumentuose buvo nurodytas atsižvelgiant į CPK 644 straipsnio 2 punkto nuostatas, kurios nustato, kad jeigu naujoji skolininko gyvenamoji vieta ar buveinė nežinoma, pranešimai skolininkui siunčiami vykdomajame dokumente nurodytu adresu. Tuo tarpu patys skundžiami procesiniai dokumentai skolininkei buvo įteikiami teisingumo ministro nustatyta tvarka per Antstolių informacinę sistemą;
2.6. tai, kad šiai dienai nežinoma tiksli skolininkės gyvenamoji vieta, nepaneigia duomenų apie jos gyvenamąją vietą, nurodytą viešuosiuose registruose. Šiuo atveju, skolininkė viešai yra pareiškusi apie savo gyvenamąją vietą užsienyje, o jos sutuoktinis yra laisvės atėmimo vietoje. Be to, skolininkė ne tik neturi nuosavybės teise priklausančio turto Lietuvos Respublikoje, bet ir nuo 2016 metų deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę, Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirba ir negauna jokių socialinių išmokų, kas tik patvirtina, jog Lietuvos Respublikos teritorija nėra jos socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
11. Šioje byloje kilęs ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos (išieškotojos) skundas dėl antstolio veiksmų, teisėtumo ir pagrįstumo.
12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad antstolis turėjo teisę surašyti išieškojimo negalimumo aktą, užbaigti vykdomąją bylą ir grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojai CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punktuose numatytais pagrindais. Apeliantė tvirtina, kad vykdomojoje byloje antstolis neatliko visų reikalingų vykdymo veiksmų, siekdamas nustatyti ar skolininkė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma, o taip pat nepagrįstai sprendė, kad skolininkė Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena, todėl nebuvo teisinio ir faktinio pagrindo užbaigti vykdomąją bylą ir grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
13. Apeliantė teisingai nurodo, kad išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko turtą ir jo dalį bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam, kad būtų pagrindas antstoliui inicijuoti skolininko turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu procedūrą, turi būti nustatyta, kad toks turtas egzistuoja, t. y. negalima inicijuoti šios procedūros, jeigu skolininkas realiai neturi turto bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje. Nagrinėjamu atveju antstolis patikrino registrus ir nustatė, kad skolininkė neturi nei turto, nei pajamų (tame tarpe ir bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje), į kuriuos būtų galima nukreipti išieškojimą. Todėl akivaizdu, kad antstolis turėjo teisę savo iniciatyva grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojai CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, kad skolininkė neturi turto ar pajamų, iš kurių gali būti išieškoma skola.
14. Apeliantės argumentai apie tai, kad kiti antstoliai vykdo išieškojimą iš skolininkės sutuoktinio E. Š., kas neva leidžia spręsti, jog skolininkės sutuoktinis, visgi, gauna pajamų ar turi piniginių lėšų bankų sąskaitose, esančių bendrąja jungtine skolininkės ir jos sutuoktinio nuosavybe, yra nepagrįsti. Kaip matyti iš vykdomojoje byloje esančių duomenų, skolininkės sutuoktinis yra laisvės atėmimo vietoje, jokio turto ir pajamų, išskyrus šalpos neįgalumo pensiją, iš kurios išieškojimas negalimas, neturi. Todėl, nesant turto, kurio dalį, siekiant įvykdyti skolos išieškojimą, būtų galima nustatinėti CPK 667 straipsnio tvarka, neegzistuoja teisinis pagrindas inicijuoti skolininko turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu procedūrą. O tai, kad kiti antstoliai vis dar vykdo vykdomąsias bylas skolininkės sutuoktinio atžvilgiu, nereiškia, kad ir nagrinėjamu atveju antstolis privalo tęsti vykdomuosius veiksmus. Antstoliai, vadovaudamiesi CPK 625 straipsnio 1 dalimi, turi diskrecijos teisę savarankiškai spręsti dėl vykdomojo dokumento grąžinimo tikslingumo.
15. Kita vertus, šiuo atveju, kaip teisingai sprendė tiek antstolis, tiek ir pirmosios instancijos teismas, egzistuoja ir CPK 631 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytas pagrindas grąžinti vykdomąjį dokumentą išieškotojai, t. y. nustačius, kad skolininkė Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena, nedirba ir neturi turto ar pajamų. Šis pagrindas iš esmės yra panašus į CPK 631 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą, tik šiuo atveju yra būtina nustatyti ir aplinkybę, kad skolininkas negyvena Lietuvoje. Nagrinėjamu atveju nesant duomenų apie faktinę skolininkės gyvenamąją vietą, taip pat nustačius, kad skolininkė Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi turto, nedirba ir negauna jokių socialinių išmokų, o 2016 metais yra deklaravusi išvykimą į Jungtinę Karalystę, labiau tikėtina, kad skolininkė, visgi, Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena.
16. Šiame kontekste apeliantės argumentai, kad antstolis, siųsdamas skolininkei skundžiamus procesinius dokumentus į Kėdainius, (duomenys neskelbtini), pats pripažino, jog skolininkės gyvenamoji vieta laikytina Lietuvoje, yra nepagrįsti. Antstolis, neturėdamas jokių duomenų apie faktinę skolininkės gyvenamąją vietą, vadovaudamasis CPK 644 straipsnio 2 punktu, turėjo teisę skundžiamus dokumentus siųsti vykdomajame dokumente nurodytu adresu. Ir tai niekaip neleidžia spręsti, kad skolininkė gyvena Lietuvoje.
17. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs antstolio atliktų veiksmų neteisėtumo, konstatuoja, jog kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl antstolio veiksmų, tinkamai bei teisingai taikė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų nuostatas, todėl nėra teisinių prielaidų panaikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
18. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija minimalios (5 Eur) valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš šalių nepriteisiamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-19/1K-2).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.