- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-23
- Bylos Nr.
- 1A-404-135-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronius Zalaga (pirm.), Klavdija Kruminienė, Zigmas Kavaliauskas
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Virgilijaus Kadauskas
- Kategorijos
Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-404-135/2009
1.2.8.2.1., 1.2.9.10., 2.4.6.4.2.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 23 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Artūro Dževečkos, nuteistojo R. M. ir jo gynėjo Virgilijaus Kadausko apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal LR BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;pagal LR BK 155 str. 1 d. (dėl įžeidimo) laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;
Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant R. M. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
R. M. pagal LR BK 165 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BK 303 str. 5 d. 1 p.).
Iš R. M. priteista Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidos 720, 00 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 30 d. naktį, Radviliškio r., (duomenys neskelbtini) k., nukentėjusiojo J. B. gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia koja vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į nugarą ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.
R. M. pagal BK 155 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 30 d., naktį, Radviliškio r., (duomenys neskelbtini) k., nukentėjusiojo J. B. gyvenamojo namo kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešai žodžiu bei veiksmu užgauliai pažemio nukentėjusiuosius J. B. ir D. T.. R. M. po smūgio nukentėjusiajam J. B. į nugarą sudavimo, siekdamas įskaudinti bei pažeminti, liepė jam klauptis ir, elgdamasis itin ciniškai, nukentėjusiajai D. T. liepė nusimauti kelnes bei kelnaites, o J. B. – liežuviu laižyti šios lytinius organus.
R. M. pagal LR BK 165 str. 1 d. (dėl būsto neliečiamumo pažeidimo) išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BK 303 str. 5 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Artūras Dževečka skundžia Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendį ir prašo nuosprendžio dalį, kurioje R. M. išteisintas pagal LR BK 165 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: R. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 165 str. 1 d. ir skirti laisvės atėmimą 7 (septyneriems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 4 d., šią bausmę subendrinti iš dalies sudedant su bausmėmis, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendžiu paskirtomis už fizinio skausmo sukėlimą ir įžeidimą ir galutinę subendrintą bausmę R. M. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 5 (penkeriems) mėnesiams, kitą 2008-10-14 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Skunde Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras A.Dževečka nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. M. išteisino pagal LR BK 165 str. l d., kadangi neatliko išsamios įrodymų analizės, todėl nepagrįstai konstatavo, jog baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, įrodančių, kad R. M. neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą. Teigia, jog teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad 2006-12-30 naktį R. M. atėjo pas nukentėjusiuosius jų nekviestas, nesant jokio susitarimo. Nors nuosprendyje teismas nurodė, kad D. T. kaltinamąjį įleido gražiuoju, tačiau neįvertino to, jog nukentėjusioji tai padarė prieš savo valią - bijojo, kad R. M. neišlaužtų kitų namo durų. Tai, jog D. T. turėjo realaus pagrindo bijoti R. M., teisme patvirtino ne tik patys nukentėjusieji, bet ir liudytoja R. Č., kuri teismui R. M. apibūdino kaip agresyvų, konfliktišką asmenį. Ir nors R. M. po patekimo į D. T. ir J. B. būstą su jais gėrė alkoholį, nėra pagrindo teigti, jog jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 165 str. 1 d. Skunde taip pat nurodyta, jog teismas, atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nenurodė, kad vadovaujasi LR BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 7 p.
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. skundžia Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendį ir prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyse, kuriose jis pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. bei LR BK 155 str. 1 d. ir jį išteisinti; 2) atmesti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariato proceso išlaidas 720,00 Lt sumoje; 3) pašalinti iš kaltinimo ir nuosprendžio sunkinančią aplinkybę – nusikalstamos veikos padarymą apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.
Skunde nuteistasis R. M. nurodo, kad yra nepagrįstai nubaustas pagal BK 140 str. 1 d. vadovaujantis vien tik J. B. ir D. T. parodymais, kadangi daugiau jokių įrodymų byloje nėra, nėra medikų ar teismo medicinos ekspertų išvadų dėl J. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo, o jei nėra sveikatos sutrikdymo, tai negali būti ir fizinio skausmo sukėlimo. Pasak apelianto, teismas, nagrinėjęs jo baudžiamąją bylą, nebuvo nešališkas, nepriklausomas, nes vadovavosi tik jį kaltinančiais liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais, o į jį teisinančius duomenis nekreipė dėmesio ir taip pažeidė jo teises, nustatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje.
Apeliantas, ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuoto BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, teigia, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 78 straipsnio nuostatos. Tvirtina, kad R. Č. ir J. M. negalėjo būti apklaustos kaip liudytojos, nes jos tuo metu, kai jis lankėsi pas J. B. ir D. T., ten nebuvo, todėl „nieko nematė, nieko negirdėjo“, o apie 2006 m. gruodžio 30 d. vakaro įvykius nukentėjusiųjų namuose išgirdo kitą dieną iš nukentėjusiosios D. T.. Nuteistojo teigimu, R. Č. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, kad jis jai pasakęs, jog „išdergė B.“, yra išgalvoti perfrazuojant jo žodžius. Pasak apelianto, jis R. Č. sakė, kad „J. B. ir D. T. nusidergė“ ir, tai sakydamas, turėjo omenyje telefonų mainų istoriją, kai J. B. pasiūlė apsikeisti telefonais, nes jis „telefoną vis tiek pragers“. Pakalbėjęs su J. B. ir D. T., jis (apeliantas) suprato, kad jie paskleidė gandus apie ,,prievartinius telefono mainus“, tą, atėjęs pas nukentėjusiuosius, jis ir pasakė. Tada J. B. ir D. T. tarpusavyje pradėjo keiktis, įžeidinėti vienas kitą, bandydami išsiaiškinti, kuris pirmas paleido gandus apie telefono mainus.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindžia prieštaringais ir tikrovės neatitinkančiais R. Č. parodymais, kurie prieštarauja jo nuosekliems parodymams ir teismas nesiėmė priemonių šiems prieštaravimams pašalinti bei nenurodė motyvų, kodėl buvo atmesti jo parodymai (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). R. M. tvirtinimu, R. Č. parodymai, kad „jie ten visi gėrė alkoholį“, neatitinka tikrovės ir faktinių aplinkybių, nes jis alkoholio nukentėjusiųjų 2006 m. gruodžio 30 d. namuose negėrė, o R. Č. negalėjo žinoti, ką jis veikė nukentėjusiųjų namuose, nes jos ten nebuvo. Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad R. Č. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, jog jis, parėjęs ryte jai pasakė, kad „išdergė B.“, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir pačios R. Č. pirmosios instancijos teisme duotiems parodymams, kad ji tą naktį nakvojo pas kaimynę, nes jis (R. M.) girtas būna agresyvus, o 2006 m. gruodžio 31 d., jai ryte parėjus, jis pasakė, jog „išdergė B.“. Teigia, kad R. Č. nenurodė, pas kokią kaimynę tą naktį nakvojo, ir pabrėžia, kad R. Č. parodymai, jog ji 2006 m. gruodžio 30 d. nakvojo ne namuose, atsirado tik tada, kai iškilo būtinybė jo agresyvumą susieti su girtumu. Pasak apelianto, jei jis grįžo tik ryte, tai lieka neaišku, kur jis buvo visą naktį ir kodėl R. Č. reikėjo išeiti nakvoti pas kaimynę, jei jo visą naktį nebuvo namuose. Nuteistojo nuomone, bene vieninteliai R. Č. parodymai, kad D. T. jai sakė, jog jis fizinio smurto nenaudojo, atitinka faktines aplinkybes ir patvirtina tai, jog jis fizinio smurto prieš nukentėjusiuosius nenaudojo.
Apelianto teigimu nukentėjusiųjų D. T. ir J. B. parodymai neatitinka faktinių aplinkybių ir yra melagingi, kadangi, apelianto teigimu, D. T. ir J. B. painiojosi parodydami, kada ir kaip jis (R. M.) atvažiavo, ką atsivežė, kiek laiko buvo jų namuose, kiek laiko truko pažeminimas, kiek kartų spyrė ir t.t. To pagrindimui skunde apeliantas cituoja nukentėjusiosios D. T. parodymus, duotus policijoje, ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamajame posėdyje.
Apeliantas, neigdamas savo kaltę dėl BK 155 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo, skunde taip pat teigia, kad konflikto, įvykusio vėlų vakarą namuose, dalyvaujant jam ir dviem nukentėjusiesiems, negalima laikyti viešu, nes jo joks pašalinis žmogus nematė, todėl, R. M. nuomone, jo veikoje nėra ir BK 155 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties. Dėl šios veikos, apelianto teigimu, apklausiami D. T. ir J. B. davė nenuoseklius ir melagingus parodymus, kurie prieštarauja jų pačių parodymams. Savo nuomonės pagrindimui apeliantas pateikia citatas iš apklausų ir teismo protokolų, nurodo, kad jokių grasinimų ir gąsdinimų iš jo pusės nukentėjusiajam nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, rėmėsi tik nukentėjusiųjų ir suinteresuotų bylos baigtimi asmenų D. T. ir J. B. parodymais, o atmetė jo (R. M.) parodymus, kurie buvo išsamūs, nuoseklūs ir neprieštaraujantys. Apelianto teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 155 str. 1 d.
Apeliantas skunde nesutinka ir su BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos aplinkybės pripažinimu jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Jis teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m, gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisykles (Žin., 2006, Nr. 56-2000), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d įsakymu Nr. V-505 patvirtintų Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo bei bendros asmens būklės įvertinimo metodikas (Žin., 2006, Nr. 71-2641), Policijos patrulių veiklos instrukciją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apibendrinimą nagrinėjant administracines bylas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnį, neblaivumas negali būti nustatinėjamas arba paneigiamas liudytojų parodymais – neblaivumas yra nustatomas alkotesteriu arba medicininės apžiūros metu. Tuo tarpu, R. M. tvirtinimu, jo baudžiamojoje byloje tai nebuvo padaryta. Vadinasi, nukentėjusiųjų J. B. bei D. T., liudytojos R. Č. parodymai, kad jis (apeliantas) buvo apsvaigęs nuo alkoholio, negali būti jo neblaivumo (girtumo) įrodymu, kadangi nebuvo jokio teisinio pagrindo. Dėl to, pasak apelianto, apeliacinės instancijos teisme ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies kaip neįrodyta. R. M. teigimu, pirmosios instancijos teismas, neblaivumą kvalifikavo remdamasis prielaidomis, o ne įrodymais.
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad 2008 m. gegužės 27 d. jam buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį ir byla perduota teismui. R. M. tvirtinimu, procesas dėl šių nusikalstamų veikų vyko nesilaikant BPK nuostatų, kadangi, pagal BPK 407 straipsnį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje, 165 straipsnio 1 dalyje, priskiriamos veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka ir baudžiamasis procesas tokiu atveju pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas. BPK 409 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesas dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų vyksta įprasta tvarka tada, kai BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Šiais atvejais prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Kartu apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime nurodoma, jog prokuroras, įgyvendindamas arba atsisakydamas įgyvendinti savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 straipsnio 1 ar 2 dalyje, turi pagrįsti sprendimą teisiniais argumentais. BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinė byla Nr. 2K-67/2007).
Apeliantas teigia, kad jo baudžiamojoje byloje nėra Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros motyvuoto nutarimo, kuriame būtų pateikti išsamūs ir teisiškai pagrįsti argumentai, kodėl privataus kaltinimo byla tampa valstybinio kaltinimo byla, o prokurorės B.Pužaitienės 2007-02-07 nutarimas neatitinka BPK keliamų reikalavimų ir nėra motyvuotas. Dėl to, apelianto tvirtinimu, Radviliškio rajono apylinkės prokurorės B. Pužaitienės sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 155 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas ir tęsiamas nesilaikant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Be to, apeliantas pabrėžia, kad nurodymo atlikti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo, todėl, jo nuomone, liko galioti Baisogalos policijos nuovados viršininko A. Jacynos 2007 m. sausio 9 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas nurodo, kad 2007-02-07 (turi būti 2007-02-27) Radviliškio rajono apylinkės prokurorė B.Pužaitienė pareiškė reikalavimą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 165 str. 1 d., dėl kurios ikiteisminis tyrimas neatliekamas, motyvuodama, kad J. B. padaryta moralinė žala ir dėl teisinių žinių stokos bei tam tikrų psichologinių savybių nukentėjusysis negali tinkamai apginti savo teisių ir teisėtų interesų. Apelianto teigimu, tai nepakankamas motyvas ir negalėjo būti pripažinta svarbia priežastimi, kadangi, jo teigimu, teisinių žinių Lietuvoje neturi daug asmenų, o J. B., gindamas savo interesus, galėjo naudotis, garantuojama antrine teisine pagalba, kadangi atitinka nustatytus kriterijus, be to, yra veiksnus ir teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad J. B. adekvačiai suvokia situaciją. Analogiškus motyvus apeliantas nurodo ir dėl 2008-01-30 Radviliškio rajono apylinkės prokurorė B.Pužaitienės pareikšto reikalavimo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d. Apelianto nuomone, ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo įvykio dienos, buvo pradėtas neteisėtai ir nepagrįstai, nesant byloje įrodymų, išskyrus nukentėjusiųjų parodymus, jog jis vieną kartą spyrė J. B. į nugarą. Nukentėjusysis J. B., kaip nurodo nuteistasis, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad buvo nežymiai sužalotas ar trumpam susargdintas, nes į medikus ar ekspertus jis nesikreipė.
Apeliantas teigia, kad BPK numato galimybę teismui priimti nuosprendį, kai bylą nagrinėjant teisme atsiranda pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka. Tokiu atveju teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos turi paklausti nukentėjusiojo, ar jis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusiajam reikalaujant, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį (BPK 417 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, sisteminė privataus kaltinimo bylų proceso nuostatų analizė, pasak apelianto, suponuoja išvadą, kad „sutaikinimo procedūra padeda išvengti tiek teisiamojo, tiek nukentėjusiojo procesinių teisių pažeidimo ir tam tikrais atvejais panaikina kliūtis teismui priimti nuosprendį dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikos net ir tuo atveju, kai dėl jos buvo atliktas ikiteisminis tyrimas“. Apelianto teigimu, jo baudžiamojoje byloje net nereikėjo nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, perkvalifikuoti į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, nes jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikuotos pagal BK straipsnius, kuriuose numatytos nusikalstamos veikos teisme nagrinėjamos tik privataus kaltinimo tvarka. Apeliantas teigia, kad nors byla ir buvo pradėta nagrinėti valstybinio kaltinimo tvarka, teismas iki įrodymų tyrimo pradžios privalėjo išaiškinti nukentėjusiems teisinę susitaikymo galimybę ir paklausti, ar jie nesusitaikytų su kaltinamuoju, tačiau tai nebuvo padaryta. Dėl to, nuteistojo nuomone, teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, padarė esminius BPK pažeidimus.
Apeliantas taip pat nurodo, jog teismo sprendimas priteisti iš jo Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes BPK 103 straipsnio 6 dalis nenumato išlaidų atlyginimo policijos komisariatui. Taip pat nurodo, kad priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta, į tai, kad į Radviliškio rajono apylinkės prokuratūrą jis neatvyko ne todėl, kad tai darė dėl nedrausmingumo ar kitų subjektyvių priežasčių, o todėl, kad sunkiai sirgo, ir tai patvirtino pateikdamas teismui nedarbingumo pažymas. Taigi, apelianto nuomone, jo neatvykimas į prokuratūrą buvo sąlygojamas susirgimu. Taip pat nurodo, jog nežinodamas, kad yra kviečiamas atvykti į prokuratūrą, negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių, o priverstinis atvesdinimas į prokuratūrą net nepranešus jam apie tai, kad yra kviečiamas atvykti į prokuratūrą, pažeidė jo teises ir teisėtus interesus, todėl reikalavimas priteisti atvesdinimo išlaidas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad nei kaltinime, nei nuosprendyje nėra nustatytas tikslus jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų laikas, nes jei pas J. B. ir D. T. lankėsi 2006-12-30 apie 01.00 val. nakties, tai jo tuo metu net kaime nebuvo, todėl iškyla klausimas, kas tuo metu lankėsi pas J. B. ir D. T.? Nesant tiksliai nustatyto jo lankymosi pas J. B. ir D. T. laiko, nuteistojo nuomone, negalimas ir kaltinimų už nusikalstamų veikų įvykdymą pateikimas. Apeliantas teigia, jog kaltinant jį ir nenurodant tikslaus nusikalstamų veikų padarymo laiko, jis negali tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų.
Apeliaciniu skundu nuteistojo R. M. gynėjas advokatas Virgilijus Kadauskas prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008-10-14 nuosprendį baudžiamojoje byloje dalyje, kurioje R. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. (dėl fizinio skausmo sukėlimo) ir pagal LR BK 155 str. 1 d. (dėl įžeidimo), bei kurioje priteistos iš R. M. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidas 720, 00 Lt sumoje, ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde advokatas nurodo, kad veikų padarymas, už kurias jo ginamasis nuteistas, yra visiškai neįrodytas objektyviais įrodymais. Advokato teigimu, R. M. parodymai buvo nuoseklūs ir pastovūs, todėl jie neturėtų būti vertintini kritiškai, o J. B. ir D. T. parodymai nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, teisme administracinėje byloje dėl šių faktų, parodymuose teisme yra nenuoseklūs, su vis kintančiomis įvairiomis įvykio detalėmis, o administracinėje byloje dar ir visiškai priešingi, todėl jis (advokatas) mano, kad šiuo konkrečiu atveju jų parodymai turi būti vertinami kritiškai, o dar atsižvelgiant į tai, kad ir teismo psichologijos ekspertai savo ekspertizės aktuose aiškiai nurodo, kad J. B. ir D. T. nepasižymi tikslia vaizdine atmintimi ir jų įtaigumas bei polinkis fantazuoti nėra reikšmingai padidėję, rodo, kad apie įvykį jie galėjo duoti neatitinkančios realios tikrovės parodymus. Taip pat advokatas nurodo, kad nukentėjusiųjų J. B. ir D. T. parodymai vertintini kritiškai, nes jie nenuoseklūs, o kartais net prieštaringi.
Taip pat advokatas nurodo, kad teismas vienu iš įrodymų laikė liudytojos R. Č. parodymus, kuri yra buvusi jo ginamojo R. M. draugė ir su kuria R. M. gali sieti ne draugiški, o, atvirkščiai, priešiški jausmai dėl asmeninių motyvų, todėl jos parodymai turėtų būti vertintini kritiškai. Jei santykiai būtų geri, ji turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, bet ji duoda parodymus prieš R. M. ir tai sudaro įspūdį, kad jie yra piktuoju, todėl ir parodymus reikia vertinti kaip neobjektyvius ir niekinius, o be to, ji tiesiogiai, kas tada vyko, nematė ir realiai nusakyti kieno nors veiksmus tikrai negali.
Taip pat nurodo, kad teismas įrodymu skaito ir liudytojos J. M. parodymus, nors pastaroji yra nukentėjusios artima giminaitė ir jos parodymai turi būti vertinami kritiškai. Advokato teigimu, teismo psichologijos ekspertizės aktas įrodo, kad nukentėjusieji gali duoti neatitinkančius tiesos parodymus. Advokato teigimu, R. M. kaltė nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais, o tai, kad teismas pripažino, jog R. M., anksčiau neteistas, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, dirba, tik patvirtina, kad jo nuoseklius parodymus reikia vertinti kaip atitinkančius realią įvykių eigą.
Advokatas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš R. M. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidas 720,00 Lt, nes jis atvesdintas buvo ne į posėdį, o į prokuratūrą dėl kaltinamojo akto įteikimo, kuris gali būti išsiųstas arba įteiktas (BPK 220 str. 4 d.), o tai, kad R. M. sirgdamas pasirašyti jo gavimą atsisakė, dar nebuvo pagrindas jį atvesdinti. Advokatas taip pat nurodo, kad R. M. pirmiausia buvo vesdinamas į planinę medicinos komisiją, o tik po į prokuratūrą, o pareigūnams nebuvo privalu jį lydėti pas gydytojus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į Radviliškio rajono prokuratūros apeliacinį skundą apeliantas R. M. nurodo tas pačias aplinkybes ir tuos pačius argumentus dėl atlikto ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamos veikos, numatyto LR BK 165 str. 1 d., kuriuos buvo nurodęs savo apeliaciniame skunde, dėl ko apie juos nebepasisakoma. Papildomai atsiliepime nurodyta, kad Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros apeliaciniame skunde visiškai ignoruojami nukentėjusiųjų J. B. ir D. T. parodymai, kuriais jie patvirtina, kad įsileido nuteistąjį geranoriškai, kad jie nelaiko to įsibrovimu. Kita svarbi aplinkybė, nuteistojo nuomone, yra tai, kad nukentėjusieji neskundė Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio dalies dėl jo išteisinimo už neteisėtą asmens būsto neliečiamumo pažeidimą, kas rodo, kad jie sutiko su teismo sprendimu. Nuteistojo teigimu, paduoti apeliacinį skundą prokuratūra neturėjo jokio teisinio pagrindo, nes, R. M. nuomone, norint priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 165 str. 1 d., būtinas ne tik prokuratūros skundas, bet ir nukentėjusiųjų J. B. ir D. T. apeliacinis skundas, todėl apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti jo padėties ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atsikirtimu nuteistasis nurodo, kad Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas turi būti atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros skundą patenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo advokato skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė prokuratūros skundą atmesti, o jų skundus tenkinti skunduose nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Artūro Dževečkos skundas atmestinas.
Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato V.Kadausko skundai tenkintini iš dalies.
Ištyrusi bylos medžiagą bei apeliacinių skundų argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. M. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d. yra visiškai įrodyta, taip pat teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad R. M. neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą, todėl tai buvo pagrindas R. M. išteisinti dėl veikos, numatytos LR BK 165 str. 1 d.
Dėl nuteistojo R. M. išteisinimo pagal LR BK 165 str. 1 d. Radviliškio rajono prokuratūros vyr. prokuroras skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios įrodymų analizės, neįvertino to, kad D. T. 2006-12-30 naktį nuteistąjį R. M. įleido į namus prieš savo valią – bijodama, kad R. M. neišlaužtų kitų namo durų. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo J. B. 2007-01-08 protokole pareiškime nurodyta, kad R. M. įsibrovė 2006-12-20 naktį į gyvenamąjį namą įsilaužęs namo duris (b.l.27), D. T. 2007-01-08 paaiškinime nurodyta analogiškai - kad R. M. įsibrovė į jų namus 2006-12-20 naktį išlaužęs duris (b.l.38), J. B. ir D. T. 2007-01-23 paaiškinimuose yra nurodyta, kad R. M. 2006-12-20 naktį į namo vidų pateko sulaužęs durų slenkstį ir ,,kažkokiu būdu atkabinęs du durų kablius“ (b.l.42,43). 2007-01-08 J. B. pareiškime ir D. T. paaiškinime, taip pat jų 2007-01-23 paaiškinimuose nurodyta, kad 2006-12-30 naktį jie R. M. įsileido (b.l.27, 28, 42,43). Vėlesniuose J. B. ir D. T. parodymuose per ikiteisminį tyrimą ir teisminių nagrinėjimo metu nurodoma, kad R. M. į jų namus sulaužydamas duris pateko 2006-12-30 naktį. J. B. parodymų patikrinimo vietoje užfiksuota, kaip nukentėjusysis rodo durų slenkstį, kurį, nukentėjusiojo teigimu, įsibraudamas į jų namą sulaužė R. M. (b.l.68). Parodymų patikrinimo vietoje protokole nėra užfiksuota laiko, kuriuo buvo R. M. sulaužytas J. B. rodomas namų slenkstis. 2008-09-30 teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti J. B. parodymai, kad jis nežino kaip galėjo būti sulaužytas slenkstis (b.l.226), D. T. 2008-07-30 teisme yra parodžiusi, kad R. M. įleido geranoriškai (b.l.208).
Pagal BK 165 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu, prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jo priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją.
Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusieji davė prieštaringus parodymus dėl įsilaužimo laiko, tiksliai negalėjo nurodyti, kas buvo sugadinta – durys ar slenkstis R. M. patenkant į jų namą, taip pat į tai, kad per abu R. M. apsilankymus nukentėjusiųjų namuose, nukentėjusieji J. B. ir D. T. kartu su R. M. vartojo alkoholinius gėrimus, kas rodo, kad nukentėjusieji sutiko su R. M. buvimu jų namuose, t.y. nebuvo jų valios prieš R. M. buvimą jų namuose, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad R. M. neteisėtai pažeidė asmens būsto neliečiamumą, todėl R. M. išteisinimas pagal LR BK 165 str. 1 d. pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.
Iš apeliacinių nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato V.Kadausko skundų turinio matyti, kad apeliantai iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, teismo nuosprendyje padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, bei nurodo, jų nuomone, padarytus baudžiamojo proceso pažeidimus.
Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.
Nuteistasis R. M. ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu neigė vartojęs smurtą nukentėjusiojo J. B. atžvilgiu, t.y. neigė spyręs nukentėjusiajam į nugarą. Tačiau šiuos apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais, vertina kritiškai ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir pirmosios instancijos teismo ištirti duomenys liudija priešingai. Nuteistojo R. M. teiginius paneigia nukentėjusiojo J. B. ir nukentėjusiosios D. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duoti nuoseklūs parodymai. Nors nukentėjusysis J. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją V. Š. ir nurodė, jog R. M. apšmeižė, tačiau kaip nurodė 2008-07-30 teisiamojo posėdžio metu, taip pasielgė, kadangi R. M. liepė taip sakyti ir jis bijojo, kad R. M. su juo fiziškai nesusidorotų (b.l.204). Teismas neturi jokio pagrindo netikėti J. B. parodymais, kadangi jie siejasi su kitomis bylos aplinkybėmis, kurių išdavoje susidaro nuoseklus nusikalstamos veikos vaizdas. Štai iš J. B. apklausos protokolo matyti, jog R. M. jam sėdinčiam spyrė koja į nugarą, pataikė į kairę pusę, žemiau šonkaulių (b. l. 54). Nukentėjusysis tas pačias aplinkybes nurodė ir kitoje apklausoje – „man sėdinčiam vieną kartą spyrė į nugarą“ (b.l.64). Tas pačias aplinkybes dėl J. B. sužalojimo nurodė ir nukentėjusioji D. T. (b.l. 88, 94). Toks nuoseklus aplinkybių išdėstymas rodo užtikrintą ir nekeliančią abejonių nukentėjusiojo ir nukentėjusiosios poziciją nuteistojo kaltumo aspektu, kas paneigia nuteistojo kaltės neigimą ir įrodo, kad R. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d.
Nukentėjusiojo ir nukentėjusiosios parodymai abejonių nekelia, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jų parodymai viską susieja į vieną bendrą grandinę, į aplinkybių visetą – po panaudoto smurto prieš J. B., nukentėjusieji išsigando, J. B. nurodė, kad po smūgio pradėjo verkti (b.l. 43, 54) ir iš baimės abu nukentėjusieji vykdė tolesnius R. M. nurodymus (b.l.38, 42, 43, 54).
Vertinant aukščiau išdėstytus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl R. M. kaltės, kad nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, J. B. gyvenamojo namo kambaryje tyčia koja sudavė vieną smūgį J. B. į nugarą, tuo sukeldamas nukentėjusiajam J. B. fizinį skausmą.
Pagal BK 155 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų.
Nors nuteistasis R. M. neigia padaręs šią nusikalstamą veiką, tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiosios D. T., nukentėjusiojo J. B., liudytojų R. Č., J. M. parodymais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais rašytiniais įrodymais – teismo psichologijos ekspertizės aktais.
Nuteistasis R. M. skunde ginčija savo kaltę ir nusikalstamos veikos kvalifikaciją pagal LR BK 155 str. 1 d., tačiau šiuos apelianto teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais, vertina kritiškai ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys liudija priešingai. Nuteistojo R. M. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytus teiginius, kuriais yra ginčijama R. M. kaltė, paneigia nukentėjusiojo J. B. ir nukentėjusiosios D. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje duoti nuoseklūs parodymai. Tai matyti iš bylos duomenų - iš J. B. apklausos protokolo, kuriame jis nurodė - „ R. M. liepė man klauptis ir laižyti jai (t.y. D. T.) tarpkojį “ , „ aš verkiau, sutikau taip daryti, nes bijojau, kad R. M. manęs nemuštų“ (b. l. 54). Tapačius parodymus J. B. nurodė ir kitoje apklausoje (b.l.64) ir teismo posėdžio metu. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir nukentėjusioji D. T., kuri ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog R. M. liepė jai nusimauti kelnes ir pasikelti bliuzelę, kad matytųsi krūtinė, kaip nurodė nukentėjusioji, ji pakluso, nes bijojo, kad neprimuštų, tuomet R. M. liepė J. B. klauptis ir laižyti jai tarpkojį (b. l. 88). Tapačius parodymus nukentėjusioji nurodė ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (b.l. 94) ir teismo metu (b.l.207). Be to, nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir R. Č., kuri nurodė, jog R. M. 2008-12-31 ryte jai pasakė, kad ,,išdergė B.“ (b.l.112-113, 208), o nuėjus jai su J. M. pas nukentėjusiąją, D. T. joms taip pat pasakojo kaip R. M. pasielgė su ja ir J. B. – ryte po įvykio nukentėjusioji iš pradžių nieko nesakė, o vėliau ,,pradėjo verkti ir papasakojo, kad jie visi trys gėrė alkoholinius gėrimus. Begeriant kilo konfliktas dėl apkeistų telefono aparatų. Tuomet R. M. liepė laižyti D. T. klyną“ (b.l.112).
Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodė, kad jo veika 2006-12-30 naktį buvo neteisingai kvalifikuoti pagal BK 155 str. 1 d., kadangi šios nusikalstamos veikos vienas iš sudėties požymių yra tai, kad veiksmai turi būti atlikti ,,viešai“, o, nuteistojo teigimu, įvykio metu name buvo tik jis ir dar du asmenys, įvykio niekas nematė, informacijos jis nepaskleidė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo nuteistojo teiginiu, kadangi teismų praktikoje įžeidimu laikomi vieši veiksmai arba užgaulūs, nepadorūs atsiliepimai apie kitą asmenį, žeminantys jį jo paties arba kitų akyse. BK 155 str. 1 d. numatytas nusikaltimas nebūtinai turi būti padarytas viešoje vietoje, stebint kitiems asmenims, žmogus gali būti žeminamas ir savo paties akyse. Kaip matyti iš nukentėjusiosios D. T. 2007-09-13 teismo psichiatrijos tyrimo akto Nr. (duomenys neskelbtini), pasakodama teismo psichologui – ekspertui apie 2006 m. gruodžio 30 d. nakties įvykius, paties įvykio nukentėjusioji nenorėjo prisiminti, o ,, pasakodama apie tai patiria gėdą, dėl gėdos baiminosi išeiti iš namų, nes atrodė, kad visi kaimo vyrai iš jos juokiasi.“ (b.l.109)
Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, jog R. M. viešai veiksmu ir žodžiu užgauliai pažemino J. B. ir D. T., o būtent - apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, J. B. gyvenamojo namo kambaryje, siekdamas įskaudinti ir pažeminti, po smūgio koja į nugarą J. B., liepė J. B. klauptis ir, elgdamasis itin ciniškai, liepė D. T. nusimauti kelnes ir kelnaites, o J. B. liepė liežuviu laižyti D. T. lytinius organus, tokiu būdu viešai žodžiu ir veiksmu užgauliai pažemindamas nukentėjusiuosius J. B. ir D. T..
Nuteistojo gynėjo skunde nurodytas teiginys, kad J. B. ir D. T. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi atsižvelgiant į ekspertizės aktus, kuriuose nurodyta, kad J. B. ir D. T. nepasižymi tikslia vaizdine atmintimi ir jų įtaigumas bei polinkis fantazuoti nėra reikšmingai padidėję, atmestinas. Nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose ir nurodyta, jog nukentėjusieji nepasižymi tikslia vaizdine atmintimi, tačiau aktuose taip pat nurodyta ir tai, kad nukentėjusieji D. T. ir J. B. gali pateikti objektyvius parodymus (b.l. 84, 110), dėl ko teismas neturi jokio pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymų objektyvumu.
Nuteistojo skunde nurodytas teiginys, jog negalima remtis nei R. Č., nei J. M. parodymais, kadangi jų tuo metu pas J. B. ir D. T. nebuvo, nepagrįstas. Tai, kad nuteistojo nurodytų liudytojų įvykio metu nebuvo, nėra pagrindas abejoti jų parodymų tikrumu ir objektyvumu, kadangi jų parodymai siejasi su kitomis bylos aplinkybėmis, susiedami viską į vieną grandinę, į aplinkybių visetą. O nuteistojo gynėjo skunde nurodytas teiginys, kad liudytojos R. Č. parodymai turėtų būti vertintini kritiškai, kadangi yra buvusi jo ginamojo R. M. draugė ir su kuria R. M. gali sieti ne draugiški, o atvirkščiai priešiški jausmai dėl asmeninių motyvų, atmestinas, kadangi, kaip minėta anksčiau, R. Č. parodymai vertinami atsižvelgiant į visą bylos medžiagą, siejant juos su kitais byloje ištirtais ir išanalizuotais įrodymais.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jo girtumą pripažinti sunkinančia aplinkybe, kadangi, kaip nurodė nuteistasis, nesant absoliučiai jokių įrodymų, kad 2006-12-30 vakarą jis buvo neblaivus, teismas neteisėtai ir nepagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę - kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nuskalstamų veikų padarymui. Nuteistojo teigimu, jo neblaivumas (girtumas) galėjo būti nustatytas tik alkotesterio pagalba arba medicinos apžiūros metu, o ne liudytojų parodymais.
LAT yra nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vadinasi, byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006). Aiškinantis nusikalstamų veikų aplinkybes, buvo nustatyta, kad 2006-12-30 vakarą į J. B. gyvenamąją namą R. M. atvyko neblaivus, be to, būnant pas J. B. ir D. T. nuteistasis kartu su nukentėjusiaisiais vartojo alkoholinius gėrimus, ką patvirtina nukentėjusiųjų J. B., D. T., liudytojų R. Č. parodymai. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kadangi jie atitiko nustatytas įvykio aplinkybes. Teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė, kad baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d., 165 str. 1 d. buvo atliekamas nesilaikant BPK normų, kadangi dėl šių veikų procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka ir ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o prokuroras, pradėjęs ikiteisminį tyrimą vadovaudamasis BPK 409 str. 1 d., nemotyvavo išsamiai ir teisiškai pagrįstais argumentais savo sprendimo, o nurodė, kad dėl teisinių žinių stokos, tam tikrų psichologinių savybių nukentėjusysis negali tinkamai pats apginti savo teisių ir teisėtų interesų.
Baudžiamojo proceso kodekso 409 str. numato dvi išimtis, kada prokuroras turi teisę reikalauti atlikti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, kurios nagrinėjamos privataus kaltinimo proceso nustatyta tvarka: pirma, kai nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ir, antra, jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarime yra nurodyta, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, būtina atsižvelgti į tai, kad minėta įstatymo formuluotė apibūdina ne tik tokias situacijas, kai asmuo apskritai negali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus arba negali atlikti tam tikrų veiksmų, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pvz.,dėl fizinės ar psichinės negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo ir kt.), bet ir tokias, kai asmuo nors ir gali pats arba per savo teisėtą atstovą išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus, arba atlikti tam tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių veiksmų objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti (pvz., dėl negalėjimo gauti reikalingos informacijos, teisės neturėjimo atlikti reikiamus proceso veiksmus, dėl asmens, padariusio nusikalstamą veiką, teisinės neliečiamybės ir kt.).
Išnagrinėjus pateiktą medžiagą, matyti, kad prokurorė pagrįstai šioje byloje pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d., 165 str. 1 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad tik atlikus išsamų ikiteisminį tyrimą šiuo atveju buvo galima nustatyti visas įvykio aplinkybes. Tai, kad nukentėjusieji ir per patį įvykį (nesipriešindami pakluso R. M. nurodymams) ir tyrimo metu bijojo nuteistojo (J. B. kreipėsi į policiją tik paragintas kitų asmenų (b.l.43), nagrinėjant bylą administracine tvarka keitė parodymus, vėliau paaiškindamas, kad taip darė bijodamas R. M.) rodo, kad nukentėjusiesiems būtų buvę sudėtinga aktyviai ginti savo interesus privataus kaltinimo tvarka, todėl prokurorės sprendimas atlikti ikiteisminį tyrimą pagrįstas ir teisėtas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarime pabrėžta, kad BPK nenustatyta, kokia konkrečia forma, esant BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui, turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau visada turi būti surašytas motyvuotas sprendimas (paprastai šiuo atveju priimamas nutarimas), kuriame nurodomi išsamūs argumentai, pagrindžiantys BPK 409 straipsnio 1 dalyje nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą (kasacinė nutartis Nr. 2K–67/2007). Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas pagal BK 155 str. 1 d. buvo pradėtas priėmus 2007-02-07 prokurorės nutarimą (b.l.2), dėl BK 165 str. 1 d. - priėmus prokurorei 2007-02-27 reikalavimą (b.l.3), dėl BK 140 str. – priėmus prokurorei 2008-01-30 reikalavimą (b.l.4). Prokurorė savo sprendimus motyvavo tuo, kad J. B. dėl tam tikrų psichologinių savybių negali tinkamai apginti savo teisių ir teisėtų interesų.
Lietuvos Aukščiausias teismas yra nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas dėl BPK 407 straipsnyje numatytos kurios nors nusikalstamos veikos padarymo, nesant tinkamai įforminto nukentėjusiojo skundo ar prokuroro reikalavimo tęsti procesą paaiškėjus tokios veikos požymiams, nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, jeigu nukentėjusysis iš esmės išreiškė poziciją, kad būtina vykdyti baudžiamąjį procesą (Nr.2K-375/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusysis J. B. 2007-01-08 parašė pareiškimą policijai (b.l.27), vėliau kartu su nukentėjusiąją D. T. pateikė paaiškinimus ir davė parodymus, teisiamojo posėdžio baigiamosiose kalbose nurodė, kad dėl bausmės palieka spręsti teismui (b.l.228). Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusieji iš esmės išreiškė poziciją, kad R. M. atžvilgiu būtų vykdomas baudžiamasis procesas.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodė, kad išsamiai susipažinęs su kaltinimu ir nuosprendžiu, suprato, kad nėra nustatytas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų laikas, todėl, jo nuomone, negalimas ir kaltinimų už nusikalstamų veikų įvykdymą pateikimas.
Objektyvinę nusikaltimo pusę apibūdina šie kiekvienu atveju individualūs požymiai: veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, padaryto nusikaltimo laikas, vieta, būdas, įrankiai, ir t.t. Kiekvieno nusikaltimo objektyvinė pusė gali būti labai įvairi, nes to paties nusikalstamo tikslo gali būti siekiama įvairiais būdais. Todėl vienais atvejais, aptariant nusikaltimo objektyvinę pusę, akcentuojama pati veika, kitais atvejais veika siejama su tam tikrais padariniais.
Iš nustatytų įvykio aplinkybių matyti, kad nusikaltimai buvo padaryti iš 2006 m. gruodžio 30 d. į 2006 m. gruodžio 31 d. naktį. Kad nusikalstamos veikos buvo vykdomos šiuo laiku įrodo liudytojos R. Č. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad R. M. 2006 m. gruodžio 31 d. rytą papasakojo jai, kad ,,išdergė“ B. (b.l.112), taip pat J. M. parodymais, kuriuose ji nurodė, kad 2006 m. gruodžio 31 d. apie 11 val. pas ją atėjo į namus R. Č. ir papasakojo, kad R. M. pažemino D. T. ir J. B., po ko jos kartu nuėjo pas D. T., kuri papasakojo apie R. M. elgesį (b.l.114), nuteistasis R. M. taip pat neneigia, kad 2006 m. gruodžio 30 d. vakare buvo nuėjęs pas nukentėjusiuosius J. B. ir D. T.. Kolegija sutinka su nuteistojo skunde nurodyta aplinkybe, kad ištyrus įvykio faktines aplinkybes ir surinktus įrodymus, matyti, kad kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nors yra ne visai teisingai nurodytas nusikalstamų veikų padarymo laikas, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, kad nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 1 d., R. M. nepadarė.
Skunde nuteistasis R. M. nesutinka su Radviliškio rajono policijos komisariatui priteista 720,00 Lt suma. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai priteisė iš R.M. Š. apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui proceso išlaidas 720,00 Lt. Nors iš VŠĮ Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centro pažymos matyti, kad R. M. dėl savo sveikatos būklės į posėdį atvykti galėjo, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog jis tuo metu sirgo, ką patvirtina nedarbingumo pažymėjimas (b.l.216-218), dėl ko kolegija konstatuoja, kad atvesdinimas nebuvo racionalus ir teisiškai priimtinas sprendimas susiklosčiusiai situacijai spręsti. Be to, kaip matyti iš Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros nutarimo, R. M. turėjo būti atvesdintas 2008-05-30, tačiau atvesdintas jis buvo tik 2008-06-03. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, ši skundžiamo nuosprendžio dalis nepagrįsta, todėl naikintina.
Pirmosios instancijos teismas skirdamas R. M. bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 140 str. 1 d., 155 str. 1 d., nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad R. M. padarė du nesunkius nusikaltimus, atsižvelgė į R. M. asmenybę – neteistas, dirba, darbovietėje charakterizuojamas gerai, baustas administracine tvarka, todėl apeliacinės instancijos konstatuoja, jog bausmės nuteistajam paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.
Kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog vadovaujasi LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. nuostatomis, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nuosprendžio aprašomojoje dalyje baudžiamojo proceso kodekso nuostatos buvo nurodytos, todėl tai laikytina technine klaida.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi LR Baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p.,
nutaria:
Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Artūro Dževečkos skundą atmesti.
Nuteistojo R. M. ir nuteistojo R. M. gynėjo V.Kadausko apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš R.M. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Radviliškio rajono policijos komisariatui priteistos proceso išlaidos 720,00 Lt (septyni šimtai dvidešimt litų).
Nurodyti, kad R. M. bausmės vykdymas atidėtas Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p. pagrindais.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.