- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-29
- Bylos Nr.
- A-2112-556/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04610-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. spalio 1 d. (iš Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės matyti, kad į įkalinimo įstaigąą buvo atvykta 2012 m. spalio 9 d. – b. l. 14 ) – 2012 m. gruodžio 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K vienoje kameroje su kitais asmenimis, nesilaikant reikalavimo buvusius valstybės tarnautojus laikyti atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Atvykęs į Lukiškių TI-K informavo pareigūnus apie tai, kad tarnavo vidaus reikalų sistemoje, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta, todėl kartu laikyti asmenys prieš jį naudojo prievartą. Visu skundžiamu laikotarpiu patyrė fizinį ir psichologinį smurtą. Dėl to, kad buvo laikomas nesilaikant minėto reikalavimo, patyrė psichologinę įtampą, sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nukentėjo jo orumas, pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautė didžiulę baimę. Pranešus Lukiškių TI-K administracijai apie patiriamas patyčias, būdavo perkeliamas į kitą kamerą, kur sąlygos buvo tokios pačios. Panašiose bylose Lietuvos ir tarptautinių teismų praktikoje reikalavimas atlyginti patirtą žalą yra pripažįstamas pagrįstu. Pareiga atlyginti žalą dėl neteisėtų veiksmų ar aktų kyla nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus, susiklosčiusią Lietuvos ir viršnacionalinių teismų praktiką, patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 10–13) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad asmenims suėmimas, areštas ar laisvės atėmimas Lukiškių TI-K skiriamas pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo nutartį ar nuosprendį. Taip pat į Lukiškių TI-K asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant suimtuosius ir bausmę atliekančius asmenis Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio reikalavimų. Asmeniui atvykus į Lukiškių TI-K su juo susitinka psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos pareigūnai. Atsižvelgus į gautas šių pareigūnų pastabas, asmenys yra paskirstomi pagal teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo paskirtas į kamerą tinkamai vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Lukiškių TI-K dokumentų valdymo sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo skundus dėl paskirstymo į kameras su kitais asmenimis. Valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – ir CK) atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė taip pat negali kilti nenustačius žalos padarymo fakto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Atsakovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu (b. l. 25–28) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs dėl laikymo Lukiškių TI-K, nesilaikant suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo po kameras taisyklių. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą atsižvelgtina į tai, ar byloje yra pagrindo konstatuoti esant valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant šioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes nenustačius bent vienos iš minėtų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Teismas nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, jog netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsnyje nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją).
Teismas nurodė, kad suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatyme. Šio įstatymo III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą Suėmimo vykdymo įstatymas apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Ši asmenų grupė, vadovaujantis BVK, reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Vertinant Lukiškių TI-K veiksmų teisėtumą reikšminga tai, kad pareiškėjas sprendžiamoje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog būtų dirbęs valstybės tarnautoju ar atitiktų kitus požymius, nurodytus Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, BVK 70 straipsnyje. Skunde teismui pareiškėjas nenurodė, kokioje institucijoje galbūt ėjo pareigas, dėl kurių turėtų būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus ypač ilgam laikotarpiui nuo jo nurodomo teisių pažeidimo. Dalis pareiškėjo skundžiamo laikotarpio viršija nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą ir byloje nėra duomenų apie svarbias šio termino praleidimo priežastis. Dėl tokio pareiškėjo delsimo ginti savo teises skundas vertintinas, kaip reiškiamas galbūt tik su tikslu gauti turtinės naudos, bet ne realiai apginti pažeistas teises. Teiginius, kad patyrė neturtinę žalą, pareiškėjas grindžia abstrakčiais nusiskundimais, su skundu nepateikė įrodymų, jog būtų patyręs fizinį smurtą, t. y. įrodymų apie pareiškėjo nurodomus kitų nuteistųjų, suimtųjų sukeltus fizinius sužalojimus. Dėl šių aplinkybių teismas pareiškėjo nusiskundimus vertino kritiškai ir laikė, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjas turėjo būti laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, todėl Lukiškių TI-K neturėjo pagrindo pareiškėją laikyti atskirai nuo kitų asmenų, tinkamai vykdė teisės aktais jai nustatytas pareigas ir byloje nenustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo. Nenustačius, kad valstybės pareigūnų veiksmai būtų buvę neteisėti, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Be to, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 34–35) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas sprendimą priėmė formaliai, neįsigilinęs į jo skunde nurodytas aplinkybes, taip pat neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose.
2. Pareiškėjo galimybės rinkti, pateikti reikalingus įrodymus įkalinimo įstaigoje yra ribotos. Teismas turėjo išsireikalauti jo asmens bylą, kurioje aiškiai nurodyta, kokiu pagrindu jis atlieka laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje, kurioje bausmę atlieka buvę pareigūnai, valstybės tarnautojai ir pan.
Atsiliepimas
3. Atsakovo atsiliepime nurodyta, kad turėtų būti organizuojamas darbas įstaigoje, bet nenurodoma, kaip jis vyksta.
4. Pareiškėjas nėra teisininkas, o savo teises gina taip kaip sugeba ir supranta. Įkalinimo įstaigos pareigūnus pareiškėjas tinkamai informavo, jog yra tarnavęs VRM sistemoje, t. y. žodžiu ir raštu.
Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 40–43) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis nustato asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Pažymi, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat ir BVK 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, bei, vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir BVK 52, 70 straipsnių reikalavimais. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus pravestas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus (Kriminalinės žvalgybos skyrius) pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pagal tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje. Pareiškėjas buvo paskirtas į gyvenamąją kamerą kartu su kitais suimtaisiais, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu ir Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių TI-K tvarkos aprašo nuostatomis. Kaip jau buvo paminėta anksčiau, gautų iš pareiškėjo skundų, prašymų ar pareiškimų dėl laikymo su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, gauta nebuvo. Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka savo pavestas darbo funkcijas nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, kadangi, kaip matyti iš pateikiamų duomenų, o taip pat vadovaujantis nustatytais izoliavimo reikalavimais pareiškėjas tinkamai buvo laikomas Lukiškių TI-K. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir visas aplinkybes, apeliacinis skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Neturtinės žalos atlyginimas siejamas su netinkamomis kalinimo sąlygomis, t. y., tvirtinama, jog pareiškėjas (apeliantas), kaip buvęs vidaus reikalų sistemos pareigūnas, įkalinimo Lukiškių TI-K metu, nebuvo atskirtas nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, iki pastarųjų įkalinimo neturėjusių specialaus statuso.
Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą atmetė iš esmės dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl tarnybos vidaus reikalų sistemoje.
Vienas iš apeliacinio skundo argumentų – pažeista teismo pareiga pačiam teismui, esant poreikiui, rinkti įrodymus.
Atsakovas, sprendžiant iš jo pateikto atsiliepimo, neginčija aplinkybės dėl pareiškėjo (apelianto) tarnybos vidaus reikalų sistemoje ir žinojimo apie tai.
Pareiškėjas, pateikdamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kaip procesinių dokumentų gavimo vietą ir savo buvimo vietą, nurodė (duomenys neskelbtini).
Vadinasi, jau vien iš to, kas išdėstyta, būtų galima daryti preliminarią išvadą, kad pareiškėjas (apeliantas) galėjo iki įkalinimo Lukiškių TI-K atlikti tarnybą vidaus reikalų sistemoje ir turėjo būti kalinimas taip, kaip numato teisinis reguliavimas, įtvirtintas Suėmimo vykdymo įstatyme, Bausmių vykdymo kodekse bei juose lydinčiuose poįstatyminiuose teisės aktuose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) buvo numatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. O to paties įstatymo 57 straipsnio 4 dalis teismą įvardija, kaip subjektą, turintį teisę išsireikalauti įrodymus, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas atmesti skundą iš esmės tuo pagrindu, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo galimos tarnybos vidaus reikalų sistemoje, buvo nepagrįstas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą administracinis teismas turi konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 2 d.).
Nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu ir atsižvelgiant į šioje dalyje nurodytas faktines aplinkybes, Vilniaus apygardos administracinis teismas turi aiškiai patvirtinti arba paneigti aplinkybę, ar pareiškėjas (apeliantas) iki jo kalinimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu atliko tarnybą vidaus reikalų sistemoje. Esant teigiamam atsakymui spręsti dėl atsakovo veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo bei kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo, reikalingų neturtinei žalai atlyginti. Taigi teismas turi surinkti (gauti) papildomus faktinius duomenis reikalingus bylai teisingai išspręsti, o juos gavus pritaikyti teisinį kvalifikavimą bei motyvuotai pasisakyti dėl iškelto skundo reikalavimo pagrįstumo.
Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), teisėjų kolegija
nutaria:
R. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.