Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad tarnavo Vidaus reikalų ministerijos 2-jame pulke, konvojuodavo kalinius, dalyvaudavo atliekant kratas Pravieniškių pataisos namuose. Kai kurie kaliniai kali ne pirmą kartą, todėl prisimena juos konvojavusius asmenis. Būnant Lukiškių TI-K ne kartą informavo prižiūrėtojus, kad negali būti laikomas kameroje su kitais suimtaisiais, tačiau į tai nebuvo kreipiama dėmesio. 2012 m. spalio mėnesį į Lukiškių TI-K pateko antrą kartą, beveik visą laiką buvo laikomas kameroje su 4 asmenimis. Kiti kaliniai, sužinoję, kad pareiškėjas yra anksčiau tarnavęs vidaus reikalų sistemoje, jį kameroje stumdydavo, naudodavo fizinį ir psichinį smurtą. Iš vienos kameros perkėlus į kitą, situacija nesikeisdavo, nes kaliniai apie jo tarnybą sužinodavo iš kitų. 2012 m. spalio mėnesį įvyko muštynės. Teigė, kad į medikus kreipėsi, bet duomenų apie tai nėra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, vykdant jo suėmimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-10-09 iki 2012-12-03 ir neužtikrinant jam izoliuoto laikymo nuo kitų suimtųjų, kadangi pareiškėjas yra tarnavęs vidaus reikalų sistemoje.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI-K laikotarpiu suėmimo vykdymo režimą, t. y. asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą, nustatė Suėmimo vykdymo įstatymas. Suėmimo vykdymo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2009-04-01 iki 2016-04-01) 9 straipsnio 2 dalis nustatė, kad pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Šio straipsnio 3 dalis numatė, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, izoliavimas užtikrinamas laikant juos rakinamose kamerose. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija, galiojusi nuo 2009-04-01 iki 2013-01-01, numatė, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (toliau – valstybės tarnautojai), kamerose uždaromi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2013 m. sausio 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012 yra pažymėjęs, kad vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojams). Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, jog suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Už nurodyto suėmimo / kalinimo vykdymo režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pozityvią pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar suimtas / kalinamas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti / kalinti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, jog vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus pareiškėjo elgesys bei jo valia. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Bausmių vykdymo kodekse nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2012-10-09 iki 2012-12-03 buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, 110, 116, 168, 185, 285 (b. l. 113, 133). Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad tarnavo Vidaus reikalų ministerijos Antrajame pulke, konvojuodavo kalinius, dalyvaudavo atliekant kratas Pravieniškių pataisos namuose. Iš Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2016-12-12 rašto Nr. 47SD-1832 matyti, kad pareiškėjas nuo 2002-10-22 iki 2003-02-14 atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 2-ajame pulke (b. l. 71). Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 415, vidaus tarnybos dalinių uždaviniai buvo užtikrinti viešąją tvarką, ypač masinių renginių metu, užkirsti kelią nusikalstamumui, užtikrinti laisvės atėmimo bausmių vykdymo apsaugą, vykdyti suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimą; šiuose daliniuose tarnaudavo privalomąją pradinę karo tarnybą atliekantys asmenys. Todėl pareiškėjas priskirtinas asmenų grupei, kuri pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas Lukiškių TI-K turėjo būti laikoma atskirai nuo kitų suimtųjų. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra, bylos medžiaga ir pareiškėjo asmens bylos duomenys patvirtina, kad vėlesniais suėmimo ir bausmės atlikimo laikotarpiais pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigose buvo laikomas atsižvelgiant į minėtai asmenų grupei nustatytus atskiro laikymo nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų reikalavimus (b. l. 59-62, 84, 89).

Pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K jis buvo laikomas pažeidžiant reikalavimą laikyti jį atskirai nuo kitų suimtųjų, dėl to, kaip buvęs valstybės tarnautojas, jis patyrė fizinį ir psichinį smurtą, grėsmę sveikatai ir gyvybei. Iš Lukiškių TI-K 2013-05-15 rašto (b. l. 133) matyti, kad kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 106, 110, 116, 168, 185, 285 buvo laikoma nuo vieno iki keturių asmenų, tačiau Lukiškių TI-K nepateikė duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo laikomas atskirai nuo kitų suimtųjų ar su kitais valstybės tarnautojais, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl jo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu su kitais suimtaisiais nesilaikant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų laikytini įrodytais. Teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, laikotarpiu nuo 2012-10-09 iki 2012-12-03 laikydami pareiškėją kamerose nepaisant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų, pažeidė imperatyvias minėto įstatymo nuostatas ir atliko neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas teigia, kad laikymo Lukiškių TI-K kartu su kitais suimtaisiais nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų metu jis iš kitų suimtųjų patyrė fizinį ir psichologinį smurtą, buvo sumuštas. Iš pateiktos į bylą pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad 2012-10-10 buvo atlikta pareiškėjo pirminė gydytojų apžiūra tardymo izoliatoriuje (b. l. 151), daugiau jokių įrašų apie patirtas traumas ar sužalojimus ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra. Iš vėlesnių asmens sveikatos istorijos įrašų matyti, kad pareiškėjas skundėsi skausmais krūtinės ląstoje, trunkančius apie 2 mėnesius, jam diagnozuota neuropatija (2012-12-28), jis skundėsi dirglumu, blogai miegojo naktimis, vargino įvairios mintys, nervinosi dėl bylos (2012-12-31), 2013 m. pareiškėjui diagnozuotas adaptacijos sutrikimas (b. l. 148-166). Todėl teismas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad jis ginčo laikotarpiu kitų suimtųjų buvo sumuštas laiko neįrodytais, tačiau pripažįsta, kad pareiškėjui esant laikomam su kitais suimtaisiais pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, jis galėjo jausti įtampą, nerimą, nesaugumo jausmą ir dėl tokių suėmimo sąlygų visumos patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė (LVAT 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal suformuotą teismų praktiką, neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (LVAT 2013-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį, į tai, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (beveik du mėnesius) buvo laikomas nesilaikant Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatytų reikalavimų. Tačiau pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Iš byloje esančios pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas kaip nerimo priežastį iš esmės nurodė aplinkybes, susijusias su jo bylos nagrinėjimu, suėmimu, duomenų apie pareiškėjo patirtus fizinius sužalojimus, traumas nenustatyta (b. l. 148-166). Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 3 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams. Ženkliai mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos teismų praktikoje paprastai priteisiamos esant intensyvesniems (objektyviąja prasme) neigiamiems veiksniams. Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 500 Eur sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.), 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.),

nusprendžia:

pareiškėjo R. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.