- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-15
- Bylos Nr.
- 2A-92-267/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-01816-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius, Danutė Burbulienė (pran.)
- Ieškovas
- A. V.
- Atsakovas
- R. M.
Teisėjas Arvydas Martinavičius Civilinė byla Nr. 2A-92-267/2011
NUTARTI S
2011 m. vasario 15 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Burbulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. galutinio sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui R. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustat ė:
I. Ginčo esmė.
Ieškovas A. V. dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą ieškiniu dėl skolos priteisimo, prašydamas priteisti iš atsakovo R. M. 49500 Lt skolą, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad buvo sudaręs paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui paskolino 66000 Lt, o R. M. grąžino tik 16500 Lt. Todėl prašė priteisti negražintą paskolos dalį, palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010-03-08 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui A. V. iš atsakovo R. M. 49500 Lt skolą, 6785,77 Lt palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 56285,77 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-02-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 844 Lt žyminį mokestį ir 800 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Šalies argumentai
Atsakovas R. M. su pareikštu ieškiniu ir preliminariu sprendimu nesutiko, todėl 2010-04-06 pateikė prieštaravimus. Nurodė, kad paskolą grąžino pervesdamas pinigus į A. V. sąskaitą. Ieškovo prašymu buvo rašoma, kad tai ne paskolos grąžinimas, o sąskaitos papildymas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 18 d. galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, kurios neginčijo nė viena iš šalių. Šalys pripažino, kad sutartyje nurodyta pinigų suma buvo perduota jau iki paskolos sutarties pasirašymo. Pagal šią sutartį, paskolos gavėjas privalo grąžinti paskolą paskolos davėjui sutartyje numatyta tvarka. Paskolos sutartis nenumatė grąžinimo būdo, tad, remiantis su LR CK 6.873 str. 5 d., paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui ar nuo jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento. Teismas sprendė, kad dalis paskolos buvo grąžinta, perduodant pinigus paskolos davėjui, apie tai padarant įrašą ant paskolos sutarties ir abiems šalims pasirašant. Teismas pažymėjo, kad abi šalys sutiko, jog tarp jų buvo susiklostę darbiniai santykiai, tai patvirtina ir atsakovo pateikti bankiniai išrašai, iš kurių matyti, jog atsakovui iš ieškovo sąskaitos buvo pervedami pinigai kaip darbo užmokestis. Taip pat iš bankinių išrašų matyti, jog ieškovas atsakovui pervesdavo pinigus panaudai ar sąskaitos papildymui, o atsakovas juos pervesdavo kaip sąskaitos papildymą. Duomenų, kad ši veika būtų neteisėta, teismui nepateikta. Atsakovas neįrodė, jog dalis pinigų, kurie pažymėti kaip sąskaitos papildymas, pervesta paskolos padengimui. Prašymų skirti ekspertizę ar atlikti ūkinės veiklos tyrimą teismui šalys nepateikė. Susipažinus su pateiktais bankinių operacijų išrašais nuo 2006-09-11 iki 2009-01-20, matyti, jog atsakovas R. M. kaip sąskaitos papildymą pervedė ieškovui A. V. 41400,00 Lt, o ieškovas A. V. pervedė atsakovui R. M., kaip sąskaitos papildymą ar pinigus panaudai, 83787,47 Lt. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog pinigai, pervesti į ieškovo individualią sąskaitą, buvo skirti paskolai dengti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.
Apeliaciniu skundu ieškovas R. M. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-18 sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
1. Sprendimas nepagrįstas, nes teismas visiškai netyrė paskolos suteikimo aplinkybių bei pinigų perdavimo momento. Nei paskolos sutartyje, nei kitame dokumente apeliantas savo parašu nepatvirtino paskolos gavimo, o 2010-09-16 teismo posėdžio protokolo duomenys patvirtina, kad pats ieškovas paneigė paskolos sutarties 2.1.1. punktą, t. y. kad pinigai buvo perduoti paskolos sutarties pasirašymo dieną. Ieškovas negalėjo nė viename teismo posėdyje tiksliai įrodyti, kokią sumą pinigų jis perdavė atsakovui. Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė (LR CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Paskolos sutarties priskyrimas realinių sutarčių kategorijai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo nepakanka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises bei pareigas, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Mokslinė-komercinė J. C. firma v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-615/2006).
2. Paskolos sutarties 2.1.1 punkte žodžiai „sutarties pasirašymo metu perduoti paskolos davėjui nuosavybėn paskolos sumą“ tiek pagal lingvistinę prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme, tiek vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu neteikia pagrindo konstatuoti, kad paskolos davėjo 66000 Lt perdavimo ir paskolos gavėjo šios pinigų sumos gavimo faktai įvyko ginčo sutarties pasirašymo metu ar anksčiau.
3. Pirmosios instancijos teismas padarė ir LR CPK 185 str. pažeidimą. Ieškovui neįrodžius, kad paskolos sutarties sudarymo dieną 66000 Lt pinigų suma buvo perduota atsakovui, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad atsakovas yra skolingas ieškovui. Atsakovas, kaip fizinis asmuo, iš ieškovo jokių sumų nesiskolino. Ieškovas atsakovo jam atiduodamus pinigus už jo įmonės skolą fiksuodavo ant 2006-07-06 paskolos sutarties, rašant „atgauta 1500,00 –2007-03-07, 2000,00 – 2007-06-06, 3000,00 – 2007-09-11, 10000,00 – 2007-12-31“. Atsakovas neneigia, kad minėtas sumas ieškovui perdavė pasirašytinai. Paskolos davėjui neįrodžius, kad paskolos sutartyje nurodyti pinigai buvo perduoti paskolos gavėjui, turi būti pripažinta, kad atsakovas pinigų negavo.
4. Pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus, neišaiškino atsakovui teisės ginčyti paskolos sutartį pagal CK 6.875 str. nuostatas, neskyrė byloje ekspertizės (CPK 212 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo R. M. apeliacinį skundą ieškovas A. V. prašė atmesti skundą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.
1. Civilinio proceso kodekso 306 str. 2 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Todėl atsakovo skunde nurodyti teisiniai pagrindai ir argumentai, susiję su faktinėmis aplinkybėmis, kad, neva, jis paskolos negavo, nenagrinėtini, nes jais negali būti grindžiamas apeliacinis skundas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą turėjo būti aktyvus, tačiau nepateikė šiuos teiginius pagrindžiančio teisinio pagrindo. Ieškovas mano, kad atsakovo argumentas yra nepagrįstas, nes bylose dėl paskolos teisinių santykių teismai nėra aktyvūs. Atsakovas yra pilnametis ir veiksnus asmuo, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo būti aktyviam.
3. Apeliacinio skundo argumentai dėl įmonių teisinių santykių ir jų veiklos bei kiti panašūs argumentai visiškai neturi jokios reikšmės ginčui spręsti, nes paskoliniai santykiai susiklostė ne tarp juridinių, o tarp fizinių asmenų. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina atsakovo nurodytos aplinkybės, jog jis pilnai įvykdė prievolę, t. y. grąžino visą paskolą, todėl atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas palaikė apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti skunde nurodytais pagrindais. Ieškovas prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
III. Apeliacinės instancijos teismo teisniai argumentai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu ( CPK 326 str. 1d.1 p.).
Esminės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, tarp šalių susiklosto paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 str.).
Nagrinėjamu atveju šalių pasirašytoje paskolos sutartyje nurodyta paskolos suma – 66000 Lt, paskolos davėjo pareiga sutarties pasirašymo metu perduoti paskolos sumą ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolą suėjus sutartyje numatytam vienerių metų terminui (Sutarties 1.1 p., 2.1.1., 2.3.1., 2.4.1.punktai).
Šalių ginčas pirmosios instancijos teisme kilo dėl tinkamo sutartinės prievolės – grąžinti paskolą, įvykdymo. Atsakovas R. M. Šiaulių miesto apylinkės teisme įrodinėjo, kad didžiąją paskolos dalį grąžino grynųjų pinigų įmokomis į ieškovo sąskaitą ir teikė teismui tai patvirtinančius sąskaitų išrašus (18–20, 22–24 b. l.). Tuo tarpu, apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su kita esmine sutarties sąlyga – paskolos davėjo (ieškovo) prievole perduoti pinigus paskolos gavėjui (atsakovui).
Ieškovas paskolos sutartinių santykių buvimą tarp jo ir atsakovo R. M. įrodinėja teismui pateikta rašytine 2006-07-06 sutartimi (b. l. 6). Atsakovas kitaip vertina šios sutarties pagrindu tarp jų susiklosčiusius teisinius santykius ir aiškina, jog taip buvo įformintas šalių susitarimas dėl atsakovo vadovaujamos bendrovės „Lyrmeda“, kuriai buvo iškelta bankroto byla, skolos padengimo. Šalims skirtingai aiškinant ir vertinant esmines jų sudarytos sutarties sąlygas, nuo sutarties sudarymo praėjus ilgam laiko tarpui, teismas pagal pateiktus įrodymus neturi galimybės nustatyti šalių tikrosios valios, tuo labiau, kad pinigų perdavimo ir paskolos sutarties sudarymo momentu ginčo šalys galėjo susitarti ir dėl keleto sutarčių sudarymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999-10-27 civilinėje byloje Nr. 3K-3-722/1999 m. nurodė, kad tokiu atveju teismas už šalis negali tų sąlygų nustatyti, t. y. negali šalims sudaryti sutarties, nes tai prieštarautų sutarties laisvės ir konsensualizmo principams ("Teismų praktika" Nr. 12, p. 160–164). Be to, teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje tai neturi esminės reikšmės, nes tarp šalių kilo ginčas dėl 2006-07-06 sutartimi atsakovo R. M. pripažinto skolinio įpareigojimo įvykdymo. Skolos rašto buvimas pas ieškovą įrodo, kad atsakovas R. M. neįvykdė ginčo sutartimi prisiimtų skolinių įsipareigojimų – savalaikiai negrąžino 49500 Lt skolos kreditoriui A. V. (CK 6.65 str.).
CK 6.156 straipsnis įtvirtina sutarties laisvės principą. Pagal šio straipsnio 1 dalį sutarties laisvė reiškia tai, kad civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Nagrinėjamu atveju sutartyje yra šalių parašais patvirtinti ne tik sutartiniai įsipareigojimai, bet ir įrašai apie jų įvykdymą – 16500 Lt paskolos grąžinimą. Teisėjų kolegija nenustatė jokių atsakovo valios trūkumų, sudarant ir pasirašant ginčo sutartį. Normaliai atidus ir protingas asmuo niekada nepasirašytų skolos dokumento, negavęs pinigų, o atsakovas tvirtina pasielgęs būtent taip. Vertindama tokius atsakovo paaiškinimus teisėjų kolegija taiko protingumo kriterijų (CK 1.5 straipsnis), t. y. atsakovo elgesį vertina objektyviuoju požiūriu kaip neprotingą ir nesąžiningą, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Pagal LR CK 1.5 str. 1 d. nuostatas neatidžiai, nerūpestingai ir neapdairiai besielgiančio asmens teisės neginamos. Faktą, kad ginčo paskolos sutartis buvo pasirašyta šalių suderinta valia pripažįsta ir pats R. M. apeliaciniame skunde nurodęs, kad niekada neneigė, pasirašęs 66000 Lt paskolos sutartį, kurią jis vertina, kaip įsipareigojimą atsiskaityti už jo vadovaujamos įmonės skolą. Tokiu būdu atsakovas pripažįsta, kad ginčijama sutartis yra skolos dokumentas, o skolos dokumento buvimo pas kreditorių faktas, pagal LR CK 6.65 str. nuostatas įrodo, jog skolininkas nėra įvykdęs piniginės prievolės kreditoriui pagal skolos dokumentą. Be to, nenuoseklūs ir net prieštaringi atsakovo paaiškinimai, leidžia teismui spręsti, kad nagrinėjamu atveju apeliantas klaidina teismą, siekdamas išvengti skolos mokėjimo.
Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, susijusius su sutarties vykdymu ir daliniu skolos grąžinimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas ne tik pirmosios instancijos teisme pateiktais atsikirtimais į pareikštą ieškinį, bet ir savo veiksmais iki bylos iškėlimo (grąžino dalį paskolos) patvirtino sandorį. Ginčo sutartis, sudaryta 2006-07-06, buvo vykdoma ilgą laiką – iki 2007 metų gruodžio 31 dienos. Kaip jau minėta šioje nutartyje, pirmosios instancijos teisme R. M. šį sandorį pripažino ir tik apeliaciniame skunde paneigė savo ankstesnius paaiškinimus bei nurodė aplinkybes, susijusias su kreditoriaus – A. V. neįvykdyta prievole perduoti pinigus (CK 6.875 str.). Įstatymas numato, kad patvirtinusi sandorį šalis netenka teisės jį ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai teisus yra ieškovas A. V. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodęs, kad CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme.
Remiantis tuo, kas pasakyta, negalima sutikti su apelianto teiginiais, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nes pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė paskolos suteikimo faktinių aplinkybių. Kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir visiškai sutinka su apylinkės teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovas pateiktais rašytiniais įrodymais įrodė, jog atsakovas yra skolingas jam 56285,77Lt.
Nagrinėjant bylą apeliaciniame teisme, nenustatyta, kad teismas būtų pažeidęs įstatymu reglamentuotas įrodymų vertinimo taisykles, teismo padarytos išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų analize. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, įstatymu reglamentuotų įrodymų naštos paskirstymo taisyklių taip pat nepažeidė, nes CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nustatyta paskolos gavėjo pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su pinigų pagal paskolos sutartį negavimu. Apelianto teiginiai dėl aktyvaus teismo vaidmens neatitinka civiliniame procese įtvirtintų rungimosi, dispozityvumo, šalių lygiateisiškumo principų (CPK 6 str., 12 str., 13 str., 17 str.). Todėl teisėjų kolegija apelianto argumentus, susijusius su CPK 12 str., 178str., 185 str. ir kitų procesinės teisės normų pažeidimu, atmeta.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Atsižvelgdama į tai bei į CPK 320 str. 2 d. nuostatą, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nustačiusi, kad nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, kolegija apeliacinį skundą atmeta (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinėje instancijoje išlaidos valstybei (CPK 96 str., 88 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-10-18 galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) adresas: (duomenys neskelbtini) 2,55 Lt (du litus 55 centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.