- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-28
- Bylos Nr.
- 2-1280/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Artūras Driukas, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės SEB Bankas, N. P., uždarosios akcinės bendrovės „Keras ratu“, M. D.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Q Vara“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Audronės Jarackaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų akcinės bendrovės SEB Bankas ir N. P. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 18 d. nutarties, kuria teismas perdavė civilinę bylą Nr. B2-2314-661/2011 pagal ieškovų N. P., uždarosios akcinės bendrovės „Keras ratu“, M. D. bei akcinės bendrovės SEB Bankas ieškinius atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Q Vara“ dėl bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teismui, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
I. Ginčo esmė.
Byloje nagrinėjamas bankroto bylos iškėlimo klausimas.
Pagal atskiruosius skundus nagrinėjamas civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo teismingumo klausimas.
Šalies argumentai
Ieškovai N. P., UAB „Keras ratu“, M. D. ir AB SEB Bankas pateikė teismui ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Q Vara“.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 18 d. nutartimi perdavė civilinę bylą Nr. B2-2314-661/2011 pagal ieškovų N. P., UAB „Keras ratu“, M. D. bei AB SEB Bankas ieškinius atsakovui UAB „Q Vara“ dėl bankroto bylos iškėlimo Kauno apygardos teismui. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismui priėmus ieškinius dėl bankroto bylos atsakovui UAB „Q Vara“ iškėlimo, atsakovas pakeitė buveinės adresą iš Akmenų g. 4-4, Vilnius, į Žemaičių g. 42-3, Kaunas, dėl ko, vadovaujantis CPK 27 straipsnio 4 punktu ir Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio antrąja dalimi, pasikeitė ir šios bylos teritorinis teismingumas, t.y. ši byla tapo teisminga Kauno apygardos teismui. Taip pat nurodė, kad perdavus civilinę bylą Kauno apygardos teismui, bus operatyviau ir ekonomiškiau išnagrinėta civilinė byla, nes Kauno apygardos teismo teritorijoje esančioje atsakovo buveinėje turi būti saugoma dauguma įrodymų (atsakovo finansiniai dokumentai), būtinų klausimui dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo išspręsti. Todėl teismas nusprendė, kad civilinė byla bus išnagrinėta operatyviau ir ekonomiškiau, ją perdavus Kauno apygardos teismui pagal daugumos įrodymų buvimo vietą.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Apeliantas AB SEB bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos 2011 m. sausio 18 d. nutartį. Nurodo tokius argumentus:
1) Apelianto ieškinio pateikimo metu (2010 m. kovo 2 d.) byla buvo teisminga Vilniaus apygardos teismui, todėl nebuvo pagrindo perduoti bylą nagrinėti kitam tos pačios grandies teismui (CPK 34 str.). Pažymi, kad apelianto ieškinys Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėjamas beveik 10 mėnesių.
2) Atsakovas jokiuose procesiniuose dokumentuose nekėlė teismingumo klausimo ir visada pripažino (iki buveinės registracijos vietos pakeitimo) Vilniaus apygardos teismo kompetenciją nagrinėti apelianto ir kitų kreditorių ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, pats atsakovas po to, kai apeliantas pateikė ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.
3) Vilniaus apygardos teismas nesiaiškino faktinių bylos aplinkybių ir dėl to neteisingai pritaikė proceso teisės normas ir be teisinio pagrindo priėmė nemotyvuotą nutartį (CPK 185 str., 291 str. 1 d. 7 p., 329 str. 1 d.), o būtent, atsakovo vėlesnis buveinės vietos pasikeitimas nėra pagrįstas pagrindas perduoti jau priimtą nagrinėti bylą kitam teismui. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino šių aplinkybių: a) kad vienintelis atsakovui nuosavybės teise priklausantis turtas yra Vilniuje; b) byloje nėra įrodymų, kad atsakovo teisiniai dokumentai yra saugomi Kaune; c) UAB „Q Vara“ vadovauja Estijos Respublikos pilietis, kuris Lietuvoje neturi gyvenamosios vietos, taip pat faktiškai joje niekada nebūna; d) atsakovas yra nutraukęs komercinę veiklą ir turi finansinių sunkumų (aplinkybės patvirtintos Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1955/2010), todėl atsakovas yra tik formaliai egzistuojantis ūkinis vienetas, kurio formalus buveinės vietos perregistravimas neturi jokios faktinės reikšmės; e) jau anksčiau įmonės buveinės vietoje (kol ji dar buvo Vilniuje) nebuvo įmanoma įteikti įmonei procesinių dokumentų; f) atsakovas savo buveinės vietą pakeitė iš karto, kai buvo atnaujintas apelianto ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimas.
4) Atsakovas piktnaudžiauja savo teise ir, tik siekdamas vilkinti bylos nagrinėjimą, formaliai pakeitė savo buveinės vietą. Tai įrodo aplinkybė, kad kreditoriams nepavykdavo įteikti atsakovui procesinių dokumentų, o kai procesiniai dokumentai jam buvo įteikti per antstolius arba viešo paskelbimo būdu, atsakovas pats inicijavo sau restruktūrizavimo bylą. Kai Vilniaus apygardos teismas atsisakė kelti restruktūrizavimo bylą, atsakovas pateikė apeliaciją. Apeliaciniam teismui atmetus atsakovo skundą ir atnaujinus ieškinių dėl bankroto bylos nagrinėjimą, atsakovas pakeitė savo buveinės adresą.
5) Perdavus bylą nagrinėti Kauno apygardos teismui, yra pažeidžiami proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai (CPK 7 str.), nes atsakovo vienintelis ilgalaikis turtas yra Vilniuje, dauguma kreditorių yra Vilniuje, Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme nagrinėjamas atsakovo, kaip trečiojo asmens, apelianto ir trečiųjų asmenų (gyvenančių Vilniuje) ginčas dėl nesąžiningo disponavimo įkeistu turtu, esančiu Vilniuje.
6) Skundžiama nutartis pagrįsta ne egzistuojančiomis ir ištirtomis aplinkybėmis, o subjektyviu numanymu, todėl pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 14 straipsnio antrąją dalį, kurioje nurodyta, kad teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje.
Apeliantė N. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartį. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs jos 2009 m. spalio mėnesį pateiktą ieškinį atsakovui dėl bankroto bylos iškėlimo, 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą, todėl dėl šios nutarties panaikinimo į Vilniaus apygardos teismą ji kreipėsi su atskiruoju skundu. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 15 d. nutartimi apeliantės skundą tenkino ir panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutartį. Po šios nutarties buvo pasiruošta bankroto bylos nagrinėjimui Vilniaus apygardos teisme, tačiau byla buvo sustabdyta dėl to, kad atsakovas į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau teismas atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą, todėl civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui nagrinėjimas buvo atnaujintas. Tačiau 2011 m. sausio 12 d. VĮ Registrų centre buvo įregistruoti atsakovo įstatų pakeitimai – vietoj atsakovo buveinės adreso Akmenų g. 4-4, Vilnius, buvo nurodytas naujas buveinės adresas Žemaičių g. 42-3, Kaunas. Taigi Vilniaus apygardos teismas, perduodamas bylą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Q Vara“ Kauno apygardos teismui, pažeidė CPK 34 ir 35 straipsnius. Apeliantės nuomone, Vilniaus apygardos teismas būtų greičiau ir ekonomiškiau išnagrinėjęs bylą dėl bankroto bylos iškėlimo todėl, kad šis teismas buvo surinkęs visus reikalingus įrodymus bankroto bylos iškėlimo klausimui išspręsti.
Atsiliepimas
Ieškovė N. P. atsiliepimu į apelianto AB SEB bankas atskirąjį skundą palaiko apelianto AB SEB bankas nurodytus argumentus ir prašo jo atskirąjį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuluotos oficialios konstitucinės teismo precedento doktrinos nuostatos yra šios. Rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, taigi ir visaverčio teisingumo vykdymo, sąlyga. Todėl teismų precedentų negalima nemotyvuotai ignoruoti sprendžiant analogiškas bylas. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų, kurie tų kategorijų bylose turi precedento reikšmę. Aukštesnės instancijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais, kurie turi būti aiškūs ir ex ante (iš lot. k. „iš anksto“) žinomi teisės subjektams, inter alia (iš lot. k. „tarp kitko, be to“) žemesnės instancijos teismams, nes teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama. Esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
Konstitucinio teismo doktrinoje nėra eksplicitiškai paminėtas stare decisis principas, bet net ir nevartojant šios sąvokos teismo sprendimas laikomas ne vien teisės taikymo aktu, bet autoritetingu teisės šaltiniu, įpareigojančiu, taigi, susaistančiu, ne tik kitus analogiškas bylas nagrinėsiančius teismus, bet ir patį precedento kūrėją (kol aukštesnės instancijos teismas nepriėmė sprendimo, paneigiančio tą sukurtą precedentą). Taigi teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliu, tiek horizontaliu aspektu. Tuo pačiu pastebėtina, kad tokia konstitucinėje jurisprudencijoje suformuota doktrina yra itin griežta.
CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (teismingumą, bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Lietuvos apeliacinis teismas yra pasisakęs, kad teisinius santykius dėl bankroto bylos iškėlimo teismingumo reglamentuoja specialusis teisės aktas – Įmonių bankroto įstatymas. Šiuo atveju specialusis įstatymas išskiria ieškinio pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo bei bankroto bylos iškėlimo ir nagrinėjimo procesinius etapus. Pagal šį teisės aktą bankroto bylą iškelia ir nagrinėja vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas (ĮBĮ 10 str. 2 d.), todėl galimi atvejai, kada pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateikiamas vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui (ĮBĮ 5 str. 3 d.), tačiau iki bankroto bylos iškėlimo ir nagrinėjimo pasikeitus atsakovo buveinės vietai, su bankroto bylos iškėlimu susiję procesiniai dokumentai turi būti perduodami teismui, turinčiam jurisdikciją toje vietovėje, kurioje yra įmonės, kuriai inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas, buveinė. Šiuo atveju reikia vadovautis specialiojo įstatymo taisykle, kad bankroto bylą iškelia ir nagrinėja vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, teismas (ĮBĮ 10 str. 2 d.). Kadangi šiuo atveju bylos teismingumą, tai yra teismą, kuris kompetentingas spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą ir nagrinėti bankroto bylą, apibrėžia specialusis teisės aktas (ĮBĮ), todėl bendrosios CPK 34 ir 35 straipsnių nuostatos netaikytinos (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1450/2009).
Teisėjų kolegija pažymi, kad juridinio asmens buveinė turi būti nurodyta Juridinių asmenų registre (CK 2.66 str. 1 d. 4 p.). Kaip matyti iš byloje esančio juridinių asmenų registro išrašo, atsakovas UAB „Q Vara“ VĮ Registrų centre buveinės adresą iš Akmenų g. 4-4, Vilnius, į Žemaičių g. 42-3, Kaunas, perregistravo, kai ieškovų N. P., UAB „Keras ratu“, M. D. ir AB SEB banko ieškiniai dėl bankroto bylos iškėlimo buvo teismo priimti (b.t. 1, b.l. 189-203). Valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio šeštoji dalis numato, kad registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi taisykle, kad bankroto bylą iškelia ir nagrinėja vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismas (ĮBĮ 10 str. 2 d.). Apeliantų argumentai, kad pagrindinis atsakovo turtas, dauguma kreditorių yra Vilniuje, kad nėra įrodymų, jog atsakovo teisiniai dokumentai yra saugomi Kaune, bei prielaidos, kad atsakovas vilkina bylą ir kad bankroto byla operatyviau ir ekonomiškiau būtų išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme, nesudaro pagrindo spręsti, jog bankroto bylą turi iškelti ir nagrinėti ne atsakovo buveinės, kuri pagal šiuo metu pateiktus oficialius duomenis yra Kaune, teismas (ĮBĮ 10 str. 2 d.), o apelianto nurodytas kitas teismas, nes pirmosios instancijos teismas neturėjo tirti aplinkybių, ar atsakovui perkėlus buveinę į Kauno miestą, ten faktiškai buvo perkelti ir atsakovo valdymo turtas, organai, darbuotojai.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad susipažinus su bylos medžiaga, nėra pagrindo manyti, jog atsakovo buveinės persikėlimas į kitą vietą yra piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).
Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir pritaikė teisės normas ir teisėtai priėmė 2011 m. sausio 18 d. nutartį, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.