- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-26
- Bylos Nr.
- A-822-1406-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01952-2009-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus Skyriui
- Pareiškėjas
- UAB „Infomedia“
- Trečiasis asmuo
- J. I., J. M., V. M., A. G., R. M., R. G., L. M., J. Z., A. K., L. S., O. A., A. Ž., M. L., J. Š., D. K.
- Kategorijos
- 6.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Infomedia“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus Skyriui dėl reikalavimo dalies panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys: J. I., J. M., V. M., A. G., R. M., R. G., L. M., R. M., J. Z., A. K., L. S., O. A., A. Ž., M. L., J. Š. ir D. K.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja UAB „Infomedia“ (toliau – pareiškėja, bendrovė, įmonė) su skundu (b. l. 3-5) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – atsakovas, VDI Vilniaus skyrius) 2009-10-30 Reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. R1 (toliau – Reikalavimas) 3 ir 4 reikalavimus.
Skunde nurodė, kad VDI Vilniaus skyriaus vyr. darbo inspektorius pareiškėjai 2009-10-30 surašė Reikalavimą, kuriame nurodė keturis teisės pažeidimus ir kuriuos įpareigojo pašalinti iki 2009-12-31. Pareiškėja nesutiko su trečiuoju ir ketvirtuoju reikalavimais, kuriuose nurodyta, kad įmonės darbuotojams už 2009 m. sausio-rugpjūčio mėn. suteikus kasmetines atostogas nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas įstatymų nustatyta tvarka, pažeidžiant Darbo kodekso (toliau – DK) 176 str. 2 d., taip pat, kad įmonės darbuotojams kasmetinės atostogos nėra tęsiamos tiek, kiek delsiama sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, pažeidžiant DK 176 str. 2 d. Akcentavo, kad su visais atostogauti išleidžiamais darbuotojais įmonė buvo raštu susitarusi, kad atostoginiai darbuotojams bus išmokėti kitu laiku, t. y. vėliau, (apie tai atsakovas buvo informuotas). Pažymėjo, kad taip elgtis su atostogauti išleidžiamais darbuotojais, t. y. dalį atostoginių darbuotojams išmokėti vėliau, o ne prieš jiems išeinant kasmetinių atostogų, įmonę vertė daryti ekonominės priežastys. Valstybėje, o tuo pačiu ir įmonėje, esant itin sudėtinga ekonominė situacija. Taigi, liepos mėn., kuris daugumai įmonės darbuotojų yra kasmetinių atostogų mėnuo, įmonė negalėjo išmokėti visų darbuotojams priklausančių atostoginių prieš 3 dienas iki atostogų pradžios. Prieš atostogas darbuotojai susirinkimų metu ir individualiai buvo supažindinti su sudėtinga esama situacija, ir jie sutiko, kad esant tokiai padėčiai atostoginiai už kasmetines atostogas būtų mokami dalimis: pirma dalis – prieš atostogas; likusi dalis – atostogų metu. Darbuotojai su tokiu bendru sprendimu buvo supažindinti ir sutiko pasirašytinai. Be kita ko, nurodė, kad daugumos darbuotojų mėnesinis darbo užmokestis yra nepastovaus dydžio, t.y. susideda iš pagrindinio (fiksuoto) pareiginio atlyginimo ir kintamų priedų (komisinių ir kt. priemokų, priklausančių nuo konkretaus mėnesio įmonės veiklos rezultatų). Todėl tikslus konkretaus mėnesio darbo užmokesčio dydis apskaičiuojamas tik kito mėnesio pradžioje. Todėl apskaičiuojant ketinančiam išeiti atostogų darbuotojui kito mėnesio atostoginius, reikia apskaičiuoti praėjusio mėnesio tikslų darbo užmokestį. Visų pirma yra skaičiuojamas darbuotojo praėjusio mėnesio darbo užmokestis, o tik tada galima apskaičiuoti atostoginių dydį ir išmokėti atostoginius darbuotojui. Tokios situacijos yra suderinamos su darbuotojais pasirašytinai, t. y. atostoginių išmokėjimas yra nukeliamas su darbuotojo rašytiniu sutikimu. Tvirtino, jeigu pareiškėja būtų įpareigota įvykdyti Reikalavimą pratęsti įmonės darbuotojams kasmetinės atostogos tiek, kiek uždelsta sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, įmonė praktiškai atsidurtų ant bankroto ribos, pareiškėja nesugebėtų įvykdyti darbo inspektoriaus reikalavimų darbuotojams išmokėti atostoginius, praktiškai įmonėje neliktų dirbančių darbuotojų, nes visiems jiems, turėtų būti pratęstos kasmetinės atostogos, o tai reikštų įmonės veiklos sustabdymą/pabaigą, visi įmonės darbuotojai netektų darbo, netektų pajamų tiek valstybės, tiek ir SODROS biudžetai. Ginčo atveju, darbdavys pagrįstai ir tikėjosi, kad tokiu atveju kasmetinių atostogų darbuotojams nereikės pratęsinėti, tokiu būdu darbdavys ir planavosi savo finansinius srautus. Vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais darbuotojas, kuris nesutiko su vėlesniu atostoginių išmokėjimu, apie tokią savo valią turėjo informuoti darbdavį, kad šis žinotų apie tokius darbuotojų ketinimus, o ne pasirašyti raštišką sutikimą dėl vėlesnio atostoginių jam išmokėjimo. Darbdavys, žinodamas kad ne visi darbuotojai sutinka su tokia atostoginių išmokėjimo tvarka, būtų buvęs priverstas imtis kitų įstatymų numatytų būdų, kaip užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą Tačiau visi įmonės darbuotojai pasirodė sąmoningi ir suprantantys šalyje esančios ekonominė situacijos sudėtingumą, todėl jie ir sutiko su darbdaviu, kad tokiomis priemonėmis būtų išsaugotos jų darbo vietos, kad tokiu būdu būtų užtikrintas jų pragyvenimo šaltinis. DK 176 str. 2 d. nustato bendrą taisyklę, kada kasmetinių atostogų einančiam darbuotojui darbdavys turi išmokėti atostoginius, t. y. ne vėliau kaip prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad yra draudžiama darbo sutarties šalims kitaip susitarti, tai reiškia, kad šiuose santykiuose darbo teisinių santykių dalyviams (darbo sutarties šalims) galioja leidimo metodas/elementas (leidžiama viskas, ko nedraudžia teisė). Jeigu atostoginiai darbuotojams būtų išmokėti vėliau nesant raštiškam darbo sutarties šalių susitarimui dėl to, tuomet be jokios abejonės tokie darbdavio veiksmai pagrįstai būtų kvalifikuotini, kaip pažeidžiantys DK 176 str. 2 d., kurioje aiškiai nustatyta, kad įmonės darbuotojams kasmetinės atostogos tęsiamos tik tuomet, jei darbuotojui priklausantis darbo užmokestis laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės. Ginčo atveju šis klausimas buvo darbo sutarties šalių išspręstas abipusio susitarimo būdu. Taigi, išmokant darbuotojams atostoginius iš darbdavio pusės nebuvo padarytas joks darbo įstatymų ar kitų norminių aktų pažeidimas, todėl VDI Reikalavimo trečiasis bei ketvirtasis punktai yra nepagrįsti. Darė išvadą, kad darbo užmokestis už kasmetines atostogas sumokėtas dėl nuo darbdavio valios nepriklausančių priežasčių ir toks atostoginių darbuotojams išmokėjimas buvo abiejų darbo sutarties šalių raštu suderintas. Taip pat teigė, jeigu teismas padarytų išvadą, kad bendrovei yra privalu įmonės darbuotojams pratęsti kasmetinės atostogas tiek, kiek neva buvo uždelsta išmokėti jiems atostoginius, ir jei nuspręstų mūsų skundo netenkinti, teismo prašė Reikalavime nustatytą pažeidimų prašalinimo terminą pratęsti iki vienerių metų, jį skaičiuojant nuo šio skundo išnagrinėjimo teisme momento.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas patvirtino skunde išdėstytus motyvus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad patys darbuotojai pageidavo atostogauti pagrinde liepos mėnesį, todėl visiems išmokėti atostoginius prieš atostogas nebuvo finansinių galimybių. Išleisdamas darbuotojus atostogauti jiems pageidaujamu laiku, darbdavys ne pablogino, o pagerino darbuotojų sąlygas. Atostoginiai buvo išmokėti pradėjus atostogauti (žr. teismo posėdžio protokolą).
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Infomedia“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 39) nurodė, kad 2009 m. spalio mėnesį VDI Vilniaus skyriaus inspektoriai atliko UAB „Infomedia“ patikrinimą, kurio metu nustatė, kad pažeidžiant imperatyviąsias galiojančio DK nuostatas darbo užmokestis už kasmetines atostogas yra mokamas nesilaikant įstatymo nustatytų terminų. Todėl buvo surašytas privalomas vykdyti Reikalavimas, kuris, atsakovo nuomone, buvo surašytas teisėtai ir pagrįstai, Reikalavimas yra teisingas ir objektyvus. Teigė, jog nei darbuotojo prašymu, nei šalių susitarimu, nei įmonės kolektyvinėje sutartyje ar kitame lokaliame norminiame teisės akte vėlesnis darbo užmokesčio už kasmetines atostogas išmokėjimas negali būti nustatomas. Tokie šalių susitarimai pablogina darbuotojo padėtį palyginti su ta, kurią nustato DK nuostatos, todėl yra negaliojantys nuo susitarimo dienos, nes užkerta kelią darbuotojams tinkamai pasirengti kasmetinėms atostogoms ir jų metu pailsėti bei atstatyti darbingumą. Pažymėjo, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių pusė, todėl darbdavys, priimdamas sprendimus, pirmiausia turi vadovautis DK, kitų įstatymų ir norminių teisės aktų nuostatomis, veikti sąžiningai, nepiktnaudžiauti savo teise, o nustatant tarpusavio teises ir pareigas, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Akcentavo, kad atsakovui kelia abejones ir visiems bendrovės darbuotojams kasmetinių atostogų suteikimo vienu metu pagrįstumas ir atitikimas DK 169 str. reikalavimams, taip pat darbdavio paruoštų visiems darbuotojams prašymų šablonų, dėl vėlesnio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas išmokėjimo, pasirašymo laisvanoriškumo ir savanoriškumo aplinkybės. Darbdavio įgaliotas asmuo privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, nepažeisti darbuotojų ir kitų asmenų teisių ir saugomų interesų, todėl privalėjo laikytis DK 176 str. reikalavimų ir darbo užmokestį už kasmetines atostogas išmokėti jame nustatyta tvarka ir terminais. Darbuotojų prašymai dėl vėlesnio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas išmokėjimo nėra pakankamas pagrindas darbdaviui juos vykdyti ir tokius darbuotojų veiksmus pripažinti jų kaltais veiksmais. Darbuotojo prašymas yra tik jo pageidavimas dėl vienų ar kitų darbo teisinių santykių pasikeitimo, atsiradimo ar pasibaigimo, todėl darbuotojų prašymai, neatitinkantys DK ir kitų norminių teisės aktų reikalavimų, darbdavio turėtų būti motyvuotai atmetami ir nevykdomi. Darbdavys ir administracija privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis įstatymų ir dėl kasmetinių atostogų suteikimo ir apmokėjimo tvarkos, darbuotojų sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais, kaip tai numatyta DK 229 str. Aplinkybių, kad užmokestis už kasmetines atostogas bendrovės darbuotojams buvo sumokėtas vėliau, nei tai įpareigoja DK normos, patvirtina ir pats darbdavys.
Šalies argumentai
Tretieji suinteresuoti asmenys J. Š., R. G., J. M. ir A. K. (Jucevičė) su pateiktu skundu sutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Infomedia“ skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į skundą (b. l. 80, 82, 84, 124-125) nurodė, kad Reikalavimas ginčijamoje dalyje yra visiškai nepagrįstas. Manė, kad toks darbo inspektorių Reikalavimas įmonei ne tik kad nepagerina įmonės darbuotojų padėties, tačiau priešingai – veda įmonę prie bankroto. Reikalavimo įvykdymas dar labiau pablogintų įmonės finansinę padėtį, o tuo pačiu pablogėtų ir įmonės dirbančiųjų padėtis, tektų mažinti ir darbo vietų skaičių, žmonės prarastų galimybę dirbti ir užsidirbti.
Šalies argumentai
Tretysis suinteresuotas asmuo O. A. su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Infomedia“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 85) nurodė, kad Reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad įmonėje dirba daug metų ir nė vienais metais nebuvo išmokėta už kasmetines atostogas įstatymų nustatyta tvarka. Visada buvo sudaromas atostogų išėjimo grafikas ir atnešamas pasirašyti. Apie jokius apmokėjimus niekas su darbuotojais nesitardavo, nekalbėdavo ir neklausdavo. Teigė, kad iki šių metų įmonė klestėjo, nes visi pardavimo planai buvo įvykdyti, o įstatymų bent 7 metus laikytasi nebuvo. Daugumai darbuotojų mokamas pastovus atlyginimas, tik 3 asmenų atlyginimas turimomis žiniomis priklauso nuo pasiektų rezultatų. Teigė, jog darbuotojai yra negerbiami, jų nuomonė valdžiai nesvarbi, naudojami tik kaip darbo įrankiai.
II.
Pirmosios instancijos teismas nusprendė skundą tenkinti iš dalies.
Teismas teigė, jog nagrinėjamo ginčo esmė – ar Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2009-10-30 Reikalavimo 3 ir 4 punktai yra teisėti ir pagrįsti (b. l.6).
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos darbo kodeksas (toliau – DK), Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymas.
Nustatė, kad 2009-10-30 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos vyriausiasis darbo inspektorius V. Ž. surašė Reikalavimą pašalinti pažeidimus R1 Nr. R1 0431-0782. Minėtame Reikalavime nurodė, kad jis patikrino darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų laikymąsi UAB „Infomedia“ ir nustatė darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų reikalavimų pažeidimus. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareikalavo toliau išvardytus pažeidimus pašalinti nurodytais terminais. Pareiškėja skunde prašė panaikinti Reikalavimo 3 ir 4 punktuose nurodytus pažeidimus: 3 p. “Įmonės darbuotojams už 2009 m. sausio-rugpjūčio mėn. suteikus kasmetines atostogas nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas įstatymų nustatyta tvarka, pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64 – 2569) 176 straipsnio 2 dalį ir 4 p. „Įmonės darbuotojams kasmetinės atostogos nėra tęsiamos tiek, kiek delsiama sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodeksą (Žin., 2002, Nr. 64 – 2569) 176 straipsnio 2 dalį. Abiejų reikalavimų pažeidimo pašalinimo terminas nurodytas 2009-12-18 (b. l. 6).
Iš ankščiau pacituoto Reikalavimo 3 p. pirmosios instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad pažeidimo aprašymas atitinka prie Reikalavimo pridėtiems patikrinimo metu surinktiems įrodymams bei Valstybinės darbo inspekcijos įstatymu suteiktai Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai. Tačiau nustatytas šio Reikalavimo pažeidimo pašalinimo terminas „2009-12-18“ yra nepagrįstas, nes pagal pridėtus įrodymus įmonės darbuotojams dar iki tikrinimo buvo išmokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas (b. l. 46-48), todėl kaip tai kitaip pašalinti jau padarytą pažeidimą iki nustatyto termino tiesiog nėra galimybės. Tokiu būdu iš Reikalavimo 3 p. šalintinas pažeidimo pašalinimo terminas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas Reikalavimo 4 p. įvertino kaip individualų darbo ginčą. Sistemiškai įvertinus aukščiau cituotų teisės normų turinį, nuosekliai išplaukia išvada, kad Valstybinės darbo inspekcijos įgalinimai kontroliuojant darbo įstatymų laikymąsi baigiasi ten, kur dėl galimo įstatymo pažeidimo yra kilęs individualus darbo ginčas ir turi būti sprendžiamas privataus asmens pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo klausimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-05-18 sprendimas byloje Nr. A14-498/07, 2006-09-15 nutartis byloje Nr. A2-139/2006). Iš byloje esančių trečiųjų suinteresuotų asmenų atsiliepimų nustatė, kad tokį ginčą kelia tretysis suinteresuotas asmuo O. A. (b. l. 85). Tačiau byloje nėra tokių duomenų, kad O. A. ar kuris kitas tretysis suinteresuotas asmuo būtų kreipęsi į pareiškėją ir prašę suteikti jiems pageidaujamu laiku atostogų pratęsimą tiek, kiek buvo uždelsta sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas. Valstybinei darbo inspekcijai įstatymu nustatytos kompetencijos turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymu nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, tai yra iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus; tuo tarpu faktinių individualaus darbo ginčo aplinkybių konstatavimas ir sprendimo priėmimas nėra Valstybinės darbo inspekcijos kompetencija. Taigi, nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija darė išvadą, kad Valstybinės darbo inspekcijos Reikalavimo 4 p. yra priimtas viešojo administravimo institucijai veikiant ultra vires (viršijant įstatymo suteiktų įgalinimų ribas), todėl naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Esant šioms aplinkybėms, vadovaujantis teisės aktais reguliuojančiais ginčo teisinius santykius, teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus vyr. darbo inspektoriaus V. Ž. 2009-10-30 Reikalavimo pašalinti pažeidimus R1 Nr. R1 0431 – 0782 3 p. „pažeidimo pašalinimo terminas 2009-12-18“ ir 4 p. yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini, o kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
III.
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius (toliau – apeliantas) su pirmosios instancijos teismo nurodytais motyvais nesutinka ir savo apeliaciniu skundu (b. l. 168) prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują nutartį. Atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Pabrėžia, jog reikalavimas nėra tiktai baudžiamasis dokumentas, bet ir pažeidimo faktą konstatuojantis dokumentas, pažymintis, kad buvo padaryta veika pažeidžianti galiojančias darbo kodekso nuostatas ir reikalavimo vykdymo terminas, savo esmėje, yra prevencinis.Nesutinka su pirmosios instancijos teiginiu, jog apelianto Reikalavimo 4 p. yra priimtas viršijant įstatymų suteiktų įgalinimų ribas. Pažymi, jog darbo įstatymų laikymosi kontrolė yra tiesiogiai pavesta apeliantui, tame tarpe ir imperatyviųjų nuostatų laikymosi. Pabrėžia, jog Įstatymas nenumato išlygos ar galimybės šalims kitaip susitarti, bei fakto, kad atostogos yra pratęsiamos tik esant darbuotojų reikalavimui.Mano, kad teismas šališkai ir klaidingai įvertino atsakovo motyvus dėl darbo užmokesčio nemokėjimo faktų bei visiškai ignoravo faktus, kad tretieji asmenys yra įmonės darbuotojai arba buvę darbuotojai susaistyti darbiniais santykiais su atsakovu, todėl vertintini kritiškai.Mano, jog teismui panaikinus reikalavimo 3 ir 4 p. vykdymo terminus ir nenustačius naujo 4 p. reikalavimo termino, panaikinamas reikalavimo prevencinis ir baudžiamasis pobūdis, kadangi reikalavimo vykdymas tampa neterminuotas ir įmonė išvengia prievolės jį įvykdyti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas UAB „Infomedia“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 177-178) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog reikalavimo 3 p. nustatytas pažeidimo pašalinimo terminas „2009-12-18“ yra nepagrįstas, nes įmonės darbuotojams dar iki tikrinimo buvo išmokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas. Pažymi, jog tiesiog nėra galimybės pašalinti padarytą pažeidimą, nes jis jau yra pašalintas. Pritaria pirmosios instancijos teismo konstatavimui, jog Reikalavimo 4 p. vertintinas kaip individualaus darbo ginčas, o Valstybinės darbo inspekcijos įgalinimai kontroliuojant darbo įstatymų laikymąsi, baigiasi ten, kur dėl galimo įstatymo pažeidimo yra kilęs individualus darbo ginčas ir turi būti sprendžiamas privataus asmens pažeistų teisių ir teisėtų interesų klausimas. Be to, tokio ginčo nekėlė nei vienas pareiškėjo darbuotojas.Paaiškina, jog tokia atostoginių darbuotojams mokėjimo tvarka buvo iššaukta Lietuvoje prasidėjusios ekonominės krizės, o atostoginių darbuotojams išmokėjimas tarp darbdavio ir darbuotojų buvo suderintas raštiškai, dėl to nei su vienu įmonės darbuotoju nebuvo kilę jokio individualaus darbo ginčo.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo R. G., D. K., A. K., V. M., A. G., J. I., L. S., J. Š. atsiliepimais į apeliacinį skundą (b. l. 181-182, 183, 185-186, 187-188, 189,190, 192, 193) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas pareiškėjo nurodytais argumentais, papildomai nurodo, kad darbo inspekcijos paskirta bauda ir papildomi atostoginiai darbuotojams, kuriuos darbdavys turėtų sumokėti dar labiau pablogintų prastą finansinę įmonės padėtį, ko pasėkoje ji būtų vedama prie bankroto, o darbuotojai netektų darbo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją apibrėžia Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos įstatymas (toliau - ir Įstatymas) (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1768 redakcija), Valstybinės darbo inspekcijos nuostatai bei Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamentas. Valstybinės darbo inspekcijos kompetencijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais, kai darbdavys yra fizinis asmuo (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 str.). Valstybinės darbo inspekcijos funkcijas reglamentuoja Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis, kurio 1 punktas numato, kad Valstybinė darbo inspekcija tikrina, ar darbdaviai laikosi darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, teikia darbdaviams reikalavimus bei nurodymus. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktą Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai privalo nustatę darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojančių norminių teisės aktų pažeidimus surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas ginčijamame 2009 m. spalio 30 d. reikalavime Nr. R1-0431-0782 nurodė keturis pažeidimus, iš kurių dėl dviejų kilo ginčas administracinėje byloje: 1) darbuotojams 2009 m. sausio – rugpjūčio mėnesiais suteikus kasmetines atostogos nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už kasmetines atostogas įstatymų nustatyta tvarka, pažeidžiant DK 176 straipsnio 2 dalį, ir nustatytas pažeidimo pašalinimo terminas iki 2009 m. gruodžio 18 d.; 2) kasmetinės atostogos nėra tęsiamos tiek, kiek delsiama sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, pažeidžiant DK 176 straipsnio 2 dalį, ir nustatytas šio pažeidimo pašalinimo terminas iki 2009 m. gruodžio 18 d.
Teisėjų kolegija atsižvelgdama į DK 176 straipsnio 2 dalies turinį, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje A756-2056/2010 nurodo, jog DK 176 straipsnio 2 dalies nuostata išmokėti darbuotojui darbo užmokestį už kasmetines atostogas prieš tris kalendorines dienas iki kasmetinių atostogų pradžios yra imperatyvi ir teisės normos nenumato galimybės darbdaviui ir darbuotojui susitarti kitaip. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad skundžiamo reikalavimo surašymo metu UAB ,,Infomedia“ darbuotojams (tretiesiems suinteresuotiems asmenims) darbo užmokestis už kasmetines atostogas jau buvo sumokėtas, visiškai pagrįstai pripažino neteisėta Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimo pašalinti pažeidimus 3 dalį „pažeidimo pašalinimo terminas 2009-12-18“ ir ją panaikino.
DK 176 straipsnio 2 dalyje taip pat yra numatyta, kad jeigu darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nustatytu laiku nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, kasmetinės atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, ir už pratęstą laiką mokama kaip už kasmetines atostogas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje įstatymo normoje (DK 176 straipsnio 2 dalyje) nustatyta darbdaviui sankcija, t. y. jei darbuotojui priklausantis darbo užmokestis nesumokamas ne dėl darbuotojo kaltės, atostogos pratęsiamos tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį, už praleistą laiką mokant kaip už atostogas, taigi pagal šią normą savalaikio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas neišmokėjimo pasekmė vienareikšmė – atostogų pratęsimas (pvz., 2000 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2000; 2001 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2001; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1059/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1059/2003 taip pat yra konstatavęs, kad tokiu atveju reikalavimą pratęsti atostogas darbdaviui turi pateikti darbuotojas.
Atsižvelgdama į DK nuostatas, reglamentuojančias kasmetinių atostogų suteikimo tvarką (DK 165, 169, 172 straipsniai), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas esmines kasmetinių atostogų ir apmokėjimo už jas garantijas, šių atostogų suteikimo tvarką, t. y. atostogų laiką, jų suteikimą dalimis ir pan., paliko laisvam šalių (darbuotojo ir darbdavio) susitarimui.
Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, darbuotojo pageidavimas (valia), kad atostogos jam būtų pratęstos (tiek dienų, kiek buvo delsiama sumokėti darbo užmokestį) ir kokiu metu, darbdaviui turi būti aiškiai išreikštas. Jeigu darbuotojas nepageidauja pratęsti atostogų, jos pridedamos prie nepanaudotų atostogų. Taigi, darbuotojas turi galimybę su darbdaviu susitarti, kad vietoj pratęsimo atostogos jam būtų suteiktos vėliau, pavyzdžiui, darbuotojui palankesniu ir labiau pageidaujamu metu.
Įvertinus konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, iš kurių matyti, jog tretieji suinteresuoti asmenys neišreiškė savo valios, kad jiems kasmetinės atostogos būtų pratęstos, (kitokių duomenų atsakovas nepateikė), teisėjų kolegija daro išvadą, jog Valstybinė darbo inspekcija neturėjo teisinio pagrindo nurodyti pareiškėjui kasmetines atostogas darbuotojams pratęsti, šį pažeidimą pažalinant iki 2009 m. gruodžio 18 d. Teisėjų kolegija nors iš esmės ir kitais motyvais, tačiau sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. spalio 30 d. reikalavimo Nr. R1-0431-0782 4 punkto, kuriuo pareiškėjui nurodyta kasmetines atostogas pratęsti tiek, kiek uždelsiama sumokėti darbo užmokestį už kasmetines atostogas, ir šį pažeidimą pašalinti iki 2009 m. gruodžio 18 d., teisėtumo ir panaikinimo.
Remiantis išdėstytais motyvais pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.