Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. Č. (P. Č.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. Č. ieškinį atsakovei N. Č. dėl juridinio fakto nustatymo, susitarimo nuginčijimo, nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys Klaipėdos miesto 10-ojo notarų biuro notarė Gražina Kazlaučiūnienė, Klaipėdos miesto 8-ojo notarų biuro notarė Birutė Vinogradovienė, valstybės įmonė Turto bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašė teismo pripažinti iš dalies negaliojančiu 1991-11-15 susitarimą, sudarytą tarp P. Č., V. Č. ir A. C. (A. C.), dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo ir nustatyti, kad ieškovas susitarė su A. C. privatizuoti minėtą butą, pripažinti iš dalies negaliojančia šio buto 1992-08-17 pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp Klaipėdos miesto valdybos ir A. C., ir nustatyti, kad ieškovas 1992-08-17 pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teisę į 1/6 dalį buto, o A. C. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo 5/6 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas P. Č. priėmė ir valdo palikimą, atsiradusį 1992-04-23 mirus V. Č., panaikinti 2016-05-23 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. BV8-2875, pripažinti, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 31 900 Eur ir kad 7/12 dalys buto nuosavybės teise priklauso ieškovui, o 5/12 – atsakovei, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad nuo 1988-11-14 iki 1998-10-19 savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), kaip buto nuomininko A. C. šeimos narys. Taip pat šiame bute buvo įregistruota ieškovo motina ir A. C. sutuoktinė V. Č. (ikisantuokinė pavardė – V.). Minėto buto privatizavimo procedūros metu ieškovas su tėvu A. C. ir motina V. Č. 1991-11-15 susitarė, kad po buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo jo valdytojas bus A. C.. 1992-08-17 A. C. sudarė su Klaipėdos miesto savivaldybe buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyta buto kaina – penkiolika tūkstančių du šimtai septyniasdešimt devyni rubliai, iš kurių pirkėjas vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešiasdešimt tris rublius sumokėjo grynaisiais pinigais ir trylika tūkstančių keturis šimtus šešiolika rublių sumokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis. Pažymėjo, kad butui privatizuoti buvo panaudota ieškovui, tėvui A. C. ir motinai V. Č. skirta pagal Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą vienkartinė išmoka, atitinkamai 2000 rublių ieškovui, 5000 rublių A. C. ir 5000 rublių V. Č., kurie buvo pervesti į A. C. investicinę sąskaitą. Ieškovas teigia, kad visi šeimos nariai prisidėjo prie buto pirkimo pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą: A. C. ir V. Č. indėliai sudarė po 41,67 procento, o ieškovo – 16,67 procento arba 1/6 turto dalį. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad 1991-11-15 susitarimą, kuriuo buto valdytoju susitarta paskirti A. C., pasirašė dėl suklydimo: ieškovas, pasirašydamas susitarimą, suklydo dėl to, kas taps privatizuoto buto savininku, kadangi pasirašydamas susitarimą kartu su kitais šeimos nariais siekė tapti buto bendraturčiu ir neketino atsisakyti nuo savo turto dalies kieno nors naudai; šiuo susitarimu tesiekė, kad A. C. pasirašytų buto pirkimo–pardavimo sutartį ir būtų atsakingas už turto priežiūrą, komunalinių išlaidų apmokėjimą, santykiuose su butų ūkio įmone. Pažymėjo, kad pasirašant susitarimą valia buvo tapti turto bendraturčiu, o ne atsisakyti nuosavybės teisės. Be to, gyveno ginčo bute iki 1996 m., rūpinosi jo priežiūra, mokėjo komunalinius mokesčius, kito turto neturėjo, t. y. tai įrodo, jog jis siekė įsigyti butą nuosavybės teise ir neketino jo atsisakyti. Ieškovas teigia, kad pasirašant susitarimą jam buvo 19 metų, jis dar neturėjo gyvenimo patirties, nebuvo toks subrendęs, kad suprastų susitarimo esmę bei veiksmų pasekmes. Su tėvu A. C. ginčo dėl buto niekada nebuvo: nors ir žinojo, kad butas yra įregistruotas tėvo vardu, tačiau manė, kad jis priklauso jiems abiem bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Būtent toks susitarimas buvo tarp ieškovo ir jo tėvo A. C.. Apie tai, kad ieškovo teisės suvaržytos, sužinojo po tėvo A. C. mirties, kai jam buvo pranešta apie palikimo mastą, testamento surašymą atsakovės naudai. Ieškovas taip pat nurodė, kad motina V. Č. mirė (duomenys neskelbtini). Po jos mirties neliko jokio registruotino turto, dėl kurio būtų tikslinga kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo įforminimo ir nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų gavimo: po motinos mirties liko palikimas, susidedantis iš santuokos metu įgyto turto – namų apyvokos daiktų, jos asmeninio turto – papuošalų ir A. C. investicinėje sąskaitoje V. Č. asmeninių lėšų – 5000 rublių valstybės vienkartinių išmokų, kurios buvo pervestos į A. C. sąskaitą. Ieškovas nurodė, kad su tėvu A. C. susitarė dėl namų apyvokos daiktų ir papuošalų, likusių po V. Č. mirties, kaip palikimo objektų, padalijimo, susitarė, kad po buto privatizavimo butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), bus jų bendroji jungtinė nuosavybė, kurioje jų dalys lygios. Ieškovas ir jo tėvas A. C., kol jie gyveno kartu, bendrai naudojosi namų apyvokos daiktais. (duomenys neskelbtini) ieškovas sudarė santuoką ir susitarė su tėvu nedalyti buto, adresu (duomenys neskelbtini), leisti tėvui toliau gyventi su savo šeima. Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tai, kad turto padalyti natūra buvo neįmanoma, o jo padalijimas galėjo pabloginti šalių turtinę padėtį. Tėvas užtikrino ieškovą, kad turtas niekam nebus perleistas, jokiu būdu ieškovo teisės į butą nebus suvaržytos. Tėvas taip pat užtikrino ieškovą, kad po mirties visas butas atiteks ieškovui. Apie tai, kad tėvas 2004 m. testamentu visą turtą paliko atsakovei, ieškovas sužinojo paveldėjimo procedūros metu. Mano, kad tėvas A. C., neturėdamas teisinio pagrindo, perleido savo patvarkymu (testamentu) ieškovo ir jo motinos V. Č. turto dalis atsakovei. Ieškovas teigia, kad po motinos V. Č. mirties likusį palikimą priėmė pradėjęs jį faktiškai valdyti ir tokiu būdu paveldėjo V. Č. valstybės vienkartinėmis išmokomis apmokėtą buto, adresu (duomenys neskelbtini), dalį.

Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017-02-08 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir priteisė iš ieškovo 60 Eur žyminį mokestį valstybei.Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pasirašydamas 1991-11-15 susitarimą ieškovas galėjo iš esmės suklysti, išreikšdamas savo valią dėl to, kas bus savininkas, sprendė, jog šiuo pagrindu pripažinti sandorį negaliojančiu pagrindo nėra. Atsižvelgęs į aplinkybę, jog visų ginčo buto privatizavimo dalyvių valia dėl privatizuojamo buto privatizavimo buvo suderinta, o ieškovas buvo išreiškęs valią, jog butas bus privatizuojamas tėvo vardu, pastarasis taps buto savininku, konstatavo, jog ieškovo reikalavimas 1992-08-17 buto pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti iš dalies negaliojančia ir pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į 1/6 dalį buto yra nepagrįstas.Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovas praleido ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnyje įtvirtintą 3 metų ieškinio senaties terminą ginčyti susitarimą privatizuoti ginčo butą.Spręsdamas ieškovo reikalavimą pripažinti, jog jis po motinos V. Č. mirties likusį palikimą priėmė pradėjęs jį faktiškai valdyti ir tokiu būdu paveldėjo V. Č. valstybės vienkartinėmis išmokomis apmokėtą buto, adresu (duomenys neskelbtini), dalį, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog butas privatizuotas jau po V. Č. mirties, todėl jis A. C. priklausė asmeninės nuosavybės teise.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas P. Č. (toliau – apeliantas) prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 sprendimą pakeisti ir:Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad apeliantas P. Č. priėmė ir valdo palikimą, atsiradusį (duomenys neskelbtini) mirus V. Č..Pripažinti iš dalies negaliojančiu 2004-11-12 A. C. testamentą ir 2016-05-23 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą Nr. BV8-2875.Pripažinti P. Č. nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 31 900 Eur.Priteisti iš atsakovės N. Č. apelianto P. Č. bylinėjimosi išlaidas.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantas atliko aktyvius veiksmus, kuriais išreiškė savo valią įgyti į paveldėtą turtą nuosavybės teises, ir elgėsi su paveldėtu turtu kaip su savu, t. y. priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti.Nors buto privatizavimo procesas buvo baigtas po V. Č. mirties, tačiau buto privatizavimas nėra vienkartinis aktas, o procesas, užtrunkantis tam tikrą laiką, kuris buvo pradėtas dar V. Č. esant gyvai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini), A. C. buvo įgytas asmeninės nuosavybės teise. Teisme taip pat gautas atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą. Su apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:Ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis daiktu yra laikomas palikimo priėmimu. Palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, dokumentų, laiškų, nuotraukų, šeimos suvenyrų ir relikvijų paėmimas su kitų įpėdinių sutikimu. Net įpėdinio apsigyvenimas su kitų įpėdinių sutikimu gyvenamojoje patalpoje, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir savarankiškai neįgyvendino teisių į tą turtą ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo, nepripažįstama palikimo priėmimu. Apeliantas po motinos mirties jokių daiktų nepaveldėjo ir su tėvu nesidalijo, ginčo bute apeliantas tiesiog gyveno tiek iki motinos mirties, tiek keletą metų po motinos mirties. Jis taip pat neprisidėjo nei prie buto komunalinių mokesčių, nes iki 22 metų neturėjo jokių pajamų, niekur nedirbo, nei prie buto remonto.V. Č. mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) buto privatizavimas nebuvo baigtas, nuosavybės teisė į butą nebuvo atsiradusi, todėl paveldėjimas į butą neatsirado, nes turtas nebuvo įgytas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.Apeliantas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė motinos palikimą – buto dalį, pradėdamas faktiškai jį valdyti. Atsakovė, nesutikdama su tokiu apelianto reikalavimu, teigė, jog V. Č. (apelianto motinos) mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) buto privatizavimas nebuvo baigtas, nuosavybės teisė į butą nebuvo atsiradusi, todėl paveldėjimas į butą neatsirado, nes turtas nebuvo įgytas. Be to, atsakovė nurodo, jog apeliantas po motinos mirties jokių daiktų nepaveldėjo ir su tėvu nesidalijo, ginčo bute apeliantas tiesiog gyveno tiek iki motinos mirties, tiek keletą metų po motinos mirties.Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1991-08-03 iki 1991-12-20) 1 straipsnis nustatė Valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1991-12-31 pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Nagrinėjamu atveju apeliantas, jo motina V. Č. ir tėvas A. C. 1991-11-15 sudarė susitarimą (e. b. t. 1, b. l. 70), jame nurodė: „Dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini) nuomininkai susitaria nupirkti privatizuojamą butą nuomininko Č. A. P. (gyvena nuo 1973 m.). Mes sutinkame, kad perkamo buto savininku, įforminus nuomojamo buto pirkimo–pardavimo sutartį miesto notarinėje kontoroje, būtų Č. A. P..“ Įvertinusi išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto motina V. Č. išreiškė valią įgyti ginčo butą bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir kartu su sutuoktiniu A. C. tapti ginčo buto bendraturte. Šią aplinkybę taip pat patvirtina minėtame 1991-11-15 susitarime išdėstytas susitarimą sudariusių asmenų pareiškimas, jog jiems yra žinomas Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio, nustačiusio bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės atsiradimo pagrindus, turinys.Apelianto tėvas ir V. Č. (apelianto motinos) sutuoktinis su pareiškimu dėl leidimo išpirkti minėtą dviejų kambarių butą į Klaipėdos miesto gyvenamųjų butų ūkio valdybą kreipėsi 1992-01-10 (e. b. t. 1, b. l. 67).(duomenys neskelbtini) mirė apelianto motina V. Č..Sutartis, kurios pagrindu apelianto tėvas A. C. nuosavybės teise įgijo ginčo butą, sudaryta 1992-08-17 (e. b. t. 1, b. l. 47). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, atsižvelgdama į aplinkybę, jog apelianto motina išreiškė savo valią pasinaudoti teise lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog privatizavimo procesas buvo pradėtas dar apelianto motinai esant gyvai.Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustatė, jog pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Vadovaujantis nurodytu straipsniu bei atsižvelgiant į aplinkybę, jog privatizavimo proceso metu ginčo bute gyveno apeliantas ir jo tėvai, šie asmenys ir įgijo teisę privatizuoti minėtą butą. Iš byloje esančio 1991-11-15 susitarimo matyti, jog apeliantas teisės privatizuoti ginčo butą atsisakė, nurodydamas, jog neprieštarauja, kad butas būtų privatizuotas tėvo A. C. vardu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog privatizavimo procese dalyvavę asmenys (apeliantas bei jo tėvai) susitarė, jog buto savininku taps apelianto tėvas A. C., t. y. viso buto, o ne kažkurios buto dalies. Pažymėtina, jog Butų privatizavimo įstatymas nedraudė buto nuomininkams ir jų šeimos nariams susitarti dėl buto įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis keliems asmenims, t. y. Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustatė, jog gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendraturčiais), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas, siekdamas įgyti dalį privatizuojamo buto, sudarydamas susitarimą būtų nurodęs, jog butas yra įgyjamas ne jo tėvo A. C. vardu, o įgyjamas dalimis, t. y. dalis buto priklauso ir apeliantui. Nors apeliantas nurodo, jog šį susitarimą sudarė dėl suklydimo, vien ta aplinkybė, jog apeliantas mano, kad įgijo dalį buto, nesuteikia pagrindo pripažinti susitarimą negaliojančiu dėl suklydimo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neatidumo ar nerūpestingumo, o apelianto teiginiai, jog jis pasitikėjo tėvu, todėl ne itin domėjosi sudaromo sandorio turiniu, reiškia, kad apeliantas tokiais savo veiksmais laisva valia prisiėmė ir suklydimo riziką.Apeliantas nurodo, jog jis po motinos V. Č. mirties paveldėjo jo motinai priklausiusią teisę privatizuoti butą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-01-22 nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 dalinio pakeitimo bei papildymo“ 5 punktu, nustatančiu, kad tais atvejais, kai nuomininkas pareiškė norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas, kuriose, be jo, nebuvo kitų nuomininkų, tačiau iki pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo notariškai dienos jis mirė, teisė įsigyti privatizuojamas gyvenamąsias patalpas pereina jo testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie įpėdiniai pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą nėra pasinaudoję teise įsigyti kitų gyvenamųjų patalpų. Atkreiptinas dėmesys, jog, be mirusiosios V. Č., kuri buvo pareiškusi norą įsigyti nuosavybėn ginčo butą ir mirė iki pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo notariškai dienos, ginčo bute taip pat gyveno kitas nuomininkas – apelianto tėvas A. C., todėl apeliantui teisė įsigyti ginčo butą neperėjo, todėl visas butas buvo įgytas tik apelianto tėvo A. C.. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, atmestinas apelianto argumentas, jog apeliantas po savo motinos V. Č. mirties paveldėjo visą V. Č. turtą – taip pat ir 1/2 dalį ginčo buto.Taip pat pažymėtina, jog, kaip jau minėta, susitarimas dėl buto privatizavimo sudarytas 1991-11-15, buto pirkimo–pardavimo sutartis – 1992-08-17. Apeliantui tiek apie susitarimo, tiek apie sutarties sudarymą buvo žinoma nuo jų sudarymo momento. Apeliantas taip pat neneigia aplinkybės, jog jam buvo žinoma, jog visas, o ne dalis buto yra registruotas tėvo A. C. vardu. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas manydamas, jog susitarimą jis sudarė dėl suklydimo, taip prarado teisę privatizuoti dalį buto, taip pat manydamas, jog 1992-08-17 sutartis pažeidžia apelianto teises ir (ar) interesus, jis minėtus dokumentus galėjo ginčyti laiku, t. y. nepasibaigus ieškinio dėl minėtų dokumentų pripažinimo negaliojančiais senačiai, kuri pasibaigė atitinkamai dėl 1991-11-15 susitarimo pripažinimo negaliojančiu – 1994-11-15, o dėl 1992-08-17 pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia – 1995-08-17 (1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalis). Nors apeliantas nurodo, jog jis apie tai, kad jam nepriklauso buto dalis, sužinojo tik paveldėjimo apelianto tėvas, tačiau nėra jokio pagrindo ieškinio senaties proceso metu, t. y. po 2016-02-20, kai mirė termino eigos pradžios, kartu ir apelianto teisių pažeidimo sieti su paveldėjimo procedūromis, nes, kaip jau minėta, apeliantui apie tai, jog visas butas yra registruotas tėvo vardu, buvo žinoma nuo 1992-08-17, apeliantas šios aplinkybės neginčija. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus dėl ieškinio senaties, teisėjų kolegija konstatuoja, jog vien jau šiuo pagrindu, atsakovei prašant taikyti ieškinio senatį, apelianto reikalavimai dėl 1991-11-15 susitarimo ir 1992-08-17 pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais atmestini.Apeliantas, be kita ko, taip pat prašo pripažinti iš dalies negaliojančiu 2004-11-12 A. C. testamentą ir 2016-05-23 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. BV8-2875. Šiuos reikalavimus apeliantas kildina iš to, jog A. C. neprivatizavo viso ginčo buto, todėl viso buto ir negalėjo palikti testamentu. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais, todėl apelianto reikalavimai dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiais atmestini dėl toliau nurodomų argumentų.Pirmiausia, kaip jau minėta, apelianto tėvas A. C., priešingai, negu teigia apeliantas, nuosavybės teise įgijo visą, o ne dalį ginčo buto. Civilinio kodekso 5.19 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims. Apelianto tėvas A. C. 2004 m. testamentu visą jam priklausantį turtą paliko atsakovei. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2010, 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, jog A. C. testamentas sudarytas 2004 metais, jis mirė (duomenys neskelbtini), t. y. per šį laiko tarpą asmens valia buvo visiškai susiformavusi, taip pat atsižvelgdama į tai, jog apelianto argumentai, susiję su dalies ginčo buto A. C. nepriklausymu, buvo atmesti (žr. nutarties 28 p.), taip pat atsižvelgdama į kasacinio teismo praktikoje suformuluotas taisykles dėl mirusio asmens valios gerbimo, konstatuoja, jog nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti A. C. testamentą iš dalies negaliojančiu, todėl atmestinas apelianto reikalavimas pripažinti iš dalies negaliojančiu 2004-11-12 A. C. testamentą. Atsižvelgiant į tai, jog reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2016-05-23 paveldėjimo teisės liudijimą Nr. BV8-2875 yra išvestinis reikalavimas, į tai, jog apelianto reikalavimas dėl testamento pripažinimo negaliojančiu atmestas, taip pat atmestinas ir išvestinis reikalavimas dėl 2016-05-23 paveldėjimo teisės liudijimo Nr. BV8-2875 pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 329-330 straipsniai), tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, apelianto bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-02-08 sprendimą palikti nepakeistą.