Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. Č. (P. Č.) ieškinį atsakovei N. Č. dėl juridinio fakto nustatymo, susitarimo nuginčijimo, nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys Klaipėdos miesto 10-ojo notaro biuro notarė G. K., Klaipėdos miesto 8-ojo notaro biuro notarė B. V., VĮ Turto bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas ieškinį palaiko, prašo jį tenkinti ieškinyje išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu. Paaiškino, kad jam, tėvui ir motinai gavus investicinius čekius šeimoje svarstė, ar dalyvauti privatizavimo procedūroje, bijojo, kad tai nebūtų apgaulė, bet visgi susitarė, kad dalyvaus ir kad bendrasavininkai bus visi trys. Tėvas A. C. nuėjo pasidomėti pas pareigūnus dėl procedūros, parsinešė dokumentus, kuriuos kartu su motina pasirašė, nieko nežiūrėdamas ir netikrindamas, nes pasitikėjo tėvu, manė, kad pasirašomi dokumentai skirti tik tam, kad tėvas visų vardu tvarkytų formalumus, bet buto bendrasavininkais būtų visi trys. Mirus motinai V. Č. nuėjo pas notarą, tačiau šis pasakė, kad kadangi motina registruotino turto neturi, tai pasiūlė patiems tarpusavyje pasidalinti daiktus, jei nėra ginčo. Kadangi ginčo su tėvu nebuvo, daiktus pasidalijo, tačiau dar kurį laiką gyveno kartu ir daiktais naudojosi bendrai, o paskui, išsikeldamas gyventi atskirai, su savimi pasiėmė motinos palikimą - pianiną, juvelyrinius dirbinius, kailinius, dalį krištolinių indų, o su tėvu susitarė, kad pastarasis prižiūrės butą ir už viską mokės. Pažymėjo, kad visą gyvenimą galvojo, kad yra buto bendrasavininkas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 1991-11-15 ieškovas, jo tėvas A. C. ir motina V. Č. sudarė susitarimą, pagal kurį, būdami buto (duomenys neskelbtini) nuomininkai, susitarė, jog privatizuojamas butas bus perkamas A. C. vardu, nurodė, kad sutinka, jog perkamo buto savininku, įforminus buto pirkimo – pardavimo sutartį, būtų A. C.. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo motina V. Č.. 1992-08-17 ieškovo tėvas A. C. sudarė buto (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartį pagal 1991-05-28 Butų privatizavimo įstatymą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. C. butą nupirko už 15279 rub., iš kurių 1863 rub. sumokėti grynais, o 13416 rub. valstybės vienkartinėmis išmokomis. Tą pačią dieną (1992-08-17) viešajame Nekilnojamojo turto registre įregistruota A. C. asmeninė nuosavybė į paminėtą butą. (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo tėvas A. C., po kurio mirties atsiradusį palikimą pagal 2004-11-12 oficialųjį testamentą priėmė atsakovė N. Č..

Ieškovas ieškiniu, be kita ko, prašo pripažinti negaliojančiu jo, jo tėvo A. C. ir motinos V. Č. 1991-11-15 susitarimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo dalyje, kurioje nurodyta, jog buto savininkus bus A. C., ieškinį grįsdamas suklydimu, susitarimo esmės nesuvokimu, nes dėl jauno amžiaus, nepatyrimo manė, kad nuosavybės teisės atsiras visiems šeimos nariams, pasirašiusiems susitarimą, o ne vien tik tam, kieno vardu bus įforminta pirkimo – pardavimo sutartis. Taip pat ieškovas siekia ginčyti buto nuosavybės teisę, teigdamas, jog jis sumokėjo buto kainos dalį jam priklausančiais investiciniais čekiais (nurodo 2000), ko pasekoje jam asmeninės nuosavybės teise turi priklausyti 1/6 buto dalis.

Butų privatizavimo įstatyme, priimtame 1991-05-28, buvo įtvirtinta asmens teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jo nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo imperatyviai nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti.

Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Nesant tokio susitarimo, buto privatizavimas ir privatizavimo sandorio sudarymas nebuvo galimas. Nagrinėjamu atveju buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo dalyviai 1991-11-15 tokį susitarimą sudarė. Iš byloje ginčijamo 1991-11-15 susitarimo (sandorio) turinio matyti, kad juo buvo susitarta, jog perkamo buto (duomenys neskelbtini) savininku, įforminus buto pirkimo – pardavimo sutartį, bus A. C.. Ši bendra turinčių teisę privatizuoti asmenų (privatizavimo subjektų) valia buvo įtvirtinta ir vėliau sudarytoje 1992-08-17 buto pirkimo-pardavimo sutartyje. Ieškovas nurodo, kad šio susitarimo tekstas neatitiko jo tikrosios valios - ieškovas teigia norėjęs privatizuoti ir asmeninės nuosavybės teise įgyti dalį šeimos nuomoto buto, ir niekada nenorėjęs atsisakyti nuo tokios teisės. Sprendžiant klausimą, ar ieškovas ginčijamu susitarimu savo valia atsisakė teisės tapti buto dalies savininku, ar, priešingai, ši jo teisė buvo nerealizuota dėl esminę reikšmę turėjusio ieškovo suklydimo, dėl ko jis netapo nuosavybės teisės į ginčo butą bendraturčiu (1964 m. CK 121 str.), reikia analizuoti faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėjamas suklydimas, ir byloje esančius įrodymus. Analizuojant į bylą pateiktą rašytinį įrodymą - 1991-11-15 susitarimą - matyti, kad buto nuomininkai ir šeimos nariai susitarė pirkti butą, ir kad buto savininku bus velionis ieškovo tėvas A. C., kuris taps viso, o ne kurios nors dalies buto savininku. Jokių užuominų apie buto privatizavimą bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y. kad šeimos nariai butą perka kokiomis nors dalimis, nėra. Be to, teisių bei pareigų klaidingas įsivaizdavimas, kaip minėta, negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovas, teigdamas, jog pasitikėjo tėvu, todėl ne itin domėjosi sudaromo sandorio turiniu, reiškia, kad jis tokiais savo veiksmais laisva valia prisiėmė ir suklydimo riziką. Maža to, ieškovas nurodo, kad atsiskaitymas už butą jam skirtais investiciniais čekiais leido tikėtis, kad jis bet kokiu atveju bus buto bendrasavininkas ir leido nesuteikti reikšmės susitarimo turiniui. Vertinant šį argumentą, pažymėtina, kad susitarimo, kas taps privatizuojamo buto savininku, sudarymo metu ieškovas nebuvo sumokėjęs jokios dalies privatizuojamo buvo kainos, kas leistų manyti, tapus buto bendrasavininku, o byloje nėra duomenų, jog ieškovo investiciniai čekiai apskritai būtų buvę panaudoti buto pirkimui. Įvertintina ir ta ieškovo nurodoma aplinkybė, jog jo tėvai turėjo po 5000 investicinių čekių, o jis – 2000, t. y. iš viso 12000. Tuo tarpu iš 1992-08-17 buto pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad buvo panaudota 13416 investicinių čekių. Iš šios faktinės aplinkybės akivaizdu, kad 1991-11-15 susitarimo dalyviai turėjo ne ieškovo nurodomą investicinių čekių kiekį, nes jo niekaip nebūtų pakakę butui pirkti, o kitokį. Tačiau byloje nepateikta duomenų, kiek ir iš kieno investicinės sąskaitos panaudota investicinių čekių, todėl lieka nepaneigta atsakovės keliama versija, jog buto pirkimui pakako tik ieškovo tėvo A. C. turėtų investicinių čekių, kurie buvo indeksuojami, o ieškovo investiciniai čekiai, jei tokie buvo, galėjo būti nepanaudoti. Taip pat, spendžiant, ar buvo suklydimas ir ar ieškovo teiginiai, kad jis visą gyvenimą manė esantis buto dalies savininku, pagrįsti ir teisingi, privalu įvertinti, ar asmens elgesys atitinka savininko elgesio standartą. Nekilnojamojo daikto savininko teisių sąvoka savo turiniu yra platesnė, nei teisė turėti daiktą savo žinioje, juo naudotis ir disponuoti, savininkui tenka ir pareigos šį turtą išlaikyti, saugoti bei prižiūrėti, jį remontuoti, atsakyti tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusiais su šiuo turtu, mokėti mokesčius ir pan. (CK 4.76 str., 4.82 str., 4.86 str.). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas, tvirtindamas esąs savininku ir reikalaudamas nuosavybės teisės į 1/6 dalį šio daikto (buto) jam pripažinimo, per visą laiką po buto privatizavimo vykdė ir daikto savininkui tenkančias pagal įstatymus pareigas. Tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga teko būtent ieškovui (CPK 2 str., 178 str.).

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nepateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pasirašydamas 1991-11-15 susitarimą ieškovas galėjo iš esmės suklysti, išreikšdamas savo valią dėl to, kas bus buto savininku (CPK 185 straipsnis), sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu pagrindo nėra. Teismas sprendžia, kad visų ginčo buto privatizavimo dalyvių valia dėl šio buto privatizavimo buvo suderinta, o ieškovas buvo išreiškęs valią, jog butas bus privatizuojamas tėvo A. C. vardu, pastarasis taps buto savininku. Esant išdėstytoms aplinkybėms ir motyvams, teismas konstatuoja, kad ieškovo reikalavimai dėl 1991-11-15 susitarimo, 1992-08-17 buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančiais bei pripažinimo ieškovui nuosavybės teisės į 1/6 dalį buto yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Nors aukščiau paminėti ieškinio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais ir ieškovo pripažinimo buto bendraturčiu atmesti kaip neįrodyti, tačiau atsakovei dėl šių reikalavimų prašant taikyti ieškinio senatį, kas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, teismas pasisako ir dėl šio atsakovės prašymo pagrįstumo.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Nagrinėjamu atveju susitarimas pirkti privatizuojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo sudarytas 1991-11-15. Ieškinį dėl tariamai jo pažeistų teisių ieškovas pareiškė 2016-09-19, t.y. nuo 1991-11-15 iki ieškinio padavimo ieškovas nesiėmė jokių veiksmų ginti savo teisių. Ginčo buto privatizavimo metu ieškovas buvo pilnametis, tad jis turėjo ir galėjo pasidomėti buto privatizavimo eiga ir jo baigtimi. Jeigu ieškovas manė, kad, pasirašydamas 1991-11-15 susitarimą, jis suklydo, kad susitarime nėra išreikšta tikroji jo valia, jis turėjo galimybę ginti savo pažeistas teises galiojant ieškinio senaties terminui. Apie tai, kad ginčo butas bus A. C. nuosavybe, ieškovas sužinojo iš karto po susitarimo privatizuoti butą sudarymo, t. y. 1991-11-15. Nors ieškovas teigia, kad suklydo dėl to, kas bus tikruoju buto savininku, tačiau jis pats nurodo, jog nereikalavo, kad būtų įrašytas susitarime kaip buto bendrasavininkis, taip pat nereikalavo, kad buto pirkimo-pardavimo sutartyje būtų įrašytas kaip buto pirkėjas kartu su A. C.. Ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas 25 metus nesikreipė teisinės gynybos, o 3 metų ieškinio senaties terminas ginčyti susitarimą privatizuoti ginčo butą baigėsi dar iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo.

Pagal 2000 m. LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, bet iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo (2001-07-01) dar nepasibaigė. Ieškinyje ieškovas teigia, kad apie tai, kad jis neturi įgijęs buto nuosavybės teisių, jis sužinojo po tėvo A. C. mirties, įvykusios (duomenys neskelbtini), padavęs pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Pažymėtina, kad teismas neturi pagrindo nuo šio momento skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžios: ginčo buto 1992-08-17 pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka Nekilnojamojo turto registre tą pačią dieną (1992-08-17), tad ieškovui galėjo ir turėjo būti žinoma, kad buto savininkas yra A. C.. Be to, teismas senaties eigos pradžią susieja su 1991-11-15 susitarimo sudarymo momentu bei faktu, kad ieškovui jo turinys buvo žinomas, tačiau šis net 25 metų nesiekė savo teisių į buto dalį pripažinimo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas daro išvadą, kad ieškinį ieškovas pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą, kas sudaro savarankišką pagrindą, esant atsakovės prašymui, ieškinio daliai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir pripažinimo esant buto bendrasavininku atmesti (1964 m. CK 84 str. 1 d., 86 str., 2000 m. CK 1.125 str. 1 d., 1.131 str. 1 d.).

Be to, ieškovas nurodo, kad ginčo buto dalis priklausė ir jo motinai V. Č., mirusiai (duomenys neskelbtini), kad ši dalis jai priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su ieškovo tėvu A. C.. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, V. Č. mirė (duomenys neskelbtini), buto pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta 1992-08-17. Pagal SŠK 21 str. bendroji jungtinė nuosavybė buvo turtas, įgytas santuokos metu. Pagal SŠK 33 str. santuoka laikoma pasibaigusia vienam iš sutuoktinių mirus, o pagal 1964 m. CK 149 str. 2 d. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu (šiuo atveju 1992-08-17). Šioje byloje esant tokioms aplinkybėms, kad ieškovo motina V. Č. mirė iki nuosavybės teisės į butą atsiradimo, darytina išvada, kad A. C. butas (duomenys neskelbtini) priklausė asmeninės nuosavybės teise. Kadangi ieškovo motinai V. Č. butas nuosavybės teise nepriklausė, paveldėjimo teisiniai santykiai neatsirado, nes nebuvo palikimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, tenkinti ieškinio reikalavimus ir pripažinti, kad 5/6 dalys ginčo buto buvo bendroji jungtinė A. C. ir V. Č. nuosavybė ir kad ieškovas faktiniu valdymu priėmė V. Č. palikimą, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl ieškinys ir šioje dalyje atmestinas. Kaip ir atmestinas ieškinio reikalavimas dėl 2016-05-23 paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą panaikinimo, kadangi pripažinus, kad visas butas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklausė A. C., atsakovė teisėtai ir pagrįstai pagal testamentą paveldėjo visą butą, o ne ieškovo nurodomas 5/12 dalis, kurios, anot ieškovo, tepriklausė jo tėvui A. C..

Išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu darytina išvada, jog ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Atsakovė pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1300,00 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, atsakovės atstovės atliktus procesinius veiksmus – parengtus procesinius dokumentus, atstovavimo teismo posėdyje laiką, taip pat atsižvelgiant į nustatytus maksimalius atlygintinus advokato teisinei pagalbai apmokėti išlaidų dydžius, atsakovei iš ieškovo priteistina 1300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Nustatyta, kad byloje mokėtinas žyminis mokestis sudaro 543 Eur (124 Eur už keturis neturtinius reikalavimus (4 x 31 Eur), bei 419 Eur už turtinį reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į 7/12 buto dalis) (CPK 80 str. 1 d. 1, 5 p., 7 d.). Kadangi ieškovas sumokėjo 483 Eur žyminio mokesčio (2016-07-22 mokėjimo nurodymas Nr. 1004, AB „Swedbank“), atmetus ieškinį iš jo valstybės naudai priteistina 60 Eur nesumokėto žyminio mokesčio dalis (CPK 96 str.).

Panaikintinos taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265 - 270 straipsniais, teismas

nusprendė:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo P. Č. (P. Č.) 1300,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės N. Č. naudai.

Priteisti iš ieškovo P. Č. (P. Č.) 60,00 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai (įmokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-10-03 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei N. Č., a. k. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.