Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės (toliau – ir prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis padarė šią inkriminuotą nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ištyrus šioje byloje surinktus įrodymus, jų visuma nepatvirtina T. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (nusikaltimą). Prokurorės vertinimu, skundžiamo nuosprendžio išvados neatitinka faktinių šios baudžiamosios bylos aplinkybių, nes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes, kurios galėjo iš esmės sudaryti objektyvų pagrindą priešingų išvadų padarymui dėl T. V. kaltės. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje neįvykdė pareigos išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus, todėl nepagrįstai išteisino T. V..

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo (nuosprendžio arba nutarties) pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ir (ar) vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės aiškinimo ir (ar) taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas realus, o ne formalus teisingumas. Taigi, apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (arba nutartys), o teisėti ir pagrįsti nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis (taip pat ir nutartis) yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Nuosprendis (arba nutartis) yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltės, skiriamos bausmės, baudžiamojo poveikio priemonių, civilinio ieškinio ir kitų nuosprendyje (arba nutartyje) sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

8. T. V. šioje baudžiamojoje byloje buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (teisėjų kolegijos pastaba – kaltinimas detalizuotas šios nutarties 1-ame punkte). Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad įvertinus byloje surinktus įrodymus ir duomenis, jų objektyvios visumos nepakanka, jog T. V. būtų galima pripažinti kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (nesunkų nusikaltimą), o vien tik aplinkybė, kad ant tabako dėžutės buvo rastas išteisintojo DNR profilį atitinkantis DNR genotipas, negali vienareikšmiškai patvirtinti (be jokių abejonių konstatuoti), jog kratos metu rastos psichotropinės medžiagos (sintetinis kanabinoidas) priklausė būtent T. V..

10. Šioje baudžiamojoje byloje surinktų objektyvių įrodymų pagrindu nustatyta ir dėl to nekyla jokio pagrįsto ginčo, kad kaltinime inkriminuotu laiku ir vietoje atliktos kratos metu (duomenys neskelbtini) pareigūnai rado du šiai bylai reikšmingus objektus (kišeninę cigarečių dėžutę, kurioje buvo 20 vnt. cigarečių su jose užpildytu tabaku; tabako dėžutę „(duomenys neskelbtini)“ su joje buvusiu tabaku ir trimis tabaku užpildytomis cigaretėmis), kuriuose buvo psichotropinės medžiagos – sintetinis kanabinoidas. Taigi, esminis klausimas dėl T. V. kaltės pagal pareikštą kaltinimą (BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nesunkaus nusikaltimo padarymo) – ar minėtuose pareigūnų rastuose objektuose buvusios psichotropinės medžiagos priklausė būtent išteisintajam.

11. Išteisintasis T. V. kategoriškai neigia savo kaltę. Pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą parodė, kad neprisimena kada iki byloje minimos kratos atlikimo paskutinį kartą buvo vartojęs narkotines (psichotropines) medžiagas, tačiau jis dėl to sistemingai testuodavosi. Paaiškino, kad patalpoje, kurioje gyveno, bendrojo naudojimo spintele (past. – ta, kurioje pareigūnų buvo rastos psichotropinės medžiagos) naudojosi daug kas iš ten gyvenusių asmenų (nuteistųjų), t. y. kas norėjo, tas ja ir naudojosi. Bendrojo naudojimo spintelėje buvo laikomas tabakas, popieriukai tabakui susisukti, žiebtuvėliai, dar kažkas, o būtent toje spintelėje buvo ir jo daiktų. Minėtoje spintelėje jis laikė tabaką, gal 7 stalo žaidimus, popierių, puoduką. Ta spintelė buvo pilna daiktų, kadangi ji, kaip minėjo, buvo bendrojo naudojimo spintelė. Jis pats rūko sukamą tabaką, tačiau (kišeninė) tabako dėžutė buvo ne jo, „(duomenys neskelbtini)“ dėžutė taip pat buvo ne jo. Ant „(duomenys neskelbtini)“ dėžutės jo pirštų antspaudai galėjo atsirasti tuomet, kai ėmė iš minėtos spintelės savo daiktus, t. y. galėjo netyčia prisiliesti prie tos dėžutės, galėjo perstumti šią dėžutę į kitą vietą.

12. Byloje įrodyta, kad iš tiesų ant tabako dėžutės „(duomenys neskelbtini)“, kurioje buvo tabakas ir trys tabaku užpildytos cigaretės su psichotropine medžiaga – sintetiniu kanabinoidu ((duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 40–42), buvo nustatytas vyriškos lyties asmens DNR profilis, kuris tinka asmens identifikavimui ((duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 48–52), o būtent: išteisintojo T. V. (1 t., b. l. 55–56). Kita vertus, vien tai savaime negali būti asmens kaltę preziumuojančiu įrodymu.

13. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad (duomenys neskelbtini) specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nustatyta, jog: 1) ant kišeninės cigarečių dėžutės nustatyti DNR profiliai (past. – ne vienas profilis kaip dalyje dėl tabako dėžutės „(duomenys neskelbtini)“, todėl, kaip galima suprasti iš lingvistinės šios išvados analizės, kelių susimaišiusių asmenų), kurie netinka asmens identifikavimui; 2) ant 23 vnt. cigarečių popierėlių DNR profilių, tinkančių asmens identifikavimui, negauta (1 t., b. l. 50). Šiuo aspektu yra vertinamos ir byloje esančios fotonuotraukos, kuriose užfiksuota aptarta kišeninė cigarečių dėžutė, tabako dėžutė „(duomenys neskelbtini)“ ir jose bendrai rasti 23 vnt. cigarečių (1 t., b. l. 23–24). Iš šio duomenų (įrodymų) šaltinio matyti, kad kišeninės tabako dėžutės viduje yra pritvirtinta dvidešimt cigarečių, o tabako dėžutės „(duomenys neskelbtini)“ viduje yra dar trys cigaretės (kartu su tabako likučiais). Svarbu paminėti ir tai, kaip neginčijamai nustatyta šioje baudžiamojoje byloje, kad visos minėtos ir pareigūnų kratos metu rastos 23 cigaretės yra savadarbės. Tai reiškia, kad jos nebuvo nusipirktos parduotuvėje ar kitoje legaliai cigaretes įsigyti galimoje vietoje. Be kita ko, tokių cigarečių, kurių sudėtyje yra psichotropinių medžiagų priemaišų, legalus pardavimas yra griežtai draudžiamas Lietuvos Respublikoje galiojančių įstatymų, todėl teisėjų kolegijos aptartas 23 cigaretes nelegaliai pagamino būtent fizinis asmuo (pavyzdžiui, rankiniu būdu, naudojant tam skirtas priemones ir pan.). Akivaizdu, kad gaminant savadarbes cigaretes su jose esančiu tabako ir psichotropinių medžiagų (sintetinio kanabinoido) mišiniu, asmuo prie jų betarpiškai liečiasi, jas kilnoja, laiko savo rankose bei panašiai, todėl ant jų (cigarečių) turi palikti ir savo DNR profilius (pėdsakus), pagal kuriuos galima identifikuoti asmenį. Be to, kaip matyti ir iš fotonuotraukos, kurioje užfiksuota atidaryta pareigūnų atliktos kratos metu rasta kišeninė tabako dėžutė, jos viduje yra 20 vnt. pritvirtintų savadarbių cigarečių, t. y. jos turėjo būti visos sudėtos į dėžutės vidų, o pats jų dėjimas neturėjo būti padrikas, skubotas ir atmestinas, priešingai, pakankamai kruopštus, kad jos neperlūžtų ar kitaip nebūtų deformuotos, apgadintos ir panašiai. Tai teisėjų kolegijai leidžia daryti ir kitą išvadą, kad dedant cigaretes į kišeninę tabako dėžutę, mažiausiai turėjo būti atlikta bent dvidešimt ne momentinio pobūdžio padrikų veiksmų, todėl akivaizdu ir logiška, jog tai daręs asmuo daug kartų turėjo paliesti šią dėžutę ir palikti savo DNR profilių (pėdsakų) ant jos.

14. Kaip jau minėta šioje nutartyje, ant pačios kišeninės cigarečių dėžutės (past. – kurios viduje buvo tvarkingai sudėtos ir pritvirtintos 20 savadarbių cigarečių) nors ir buvo rasti DNR profiliai, tačiau jie nebuvo tinkami asmens identifikavimui, tuo pačiu tai ir negali būti objektyvus įrodymas T. V. kaltei patvirtinti. Be kita ko, buvo rasti ne vienas, o būtent keli DNR profiliai, todėl tai teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, kad šią minėtą kišeninę cigarečių dėžutę galėjo liesti (teisėjų kolegijos pastaba – tuo pačiu žinoti ir tikrąjį jos turinį) net keli asmenys, todėl šis neaiškumas vertintinas išteisintojo T. V. naudai. Be to, kaip jau minėta, ant savadarbių 23 vnt. cigarečių popierėlių DNR profilių, tinkančių asmens identifikavimui, negauta, o tai tuo pačiu patvirtina, jog ant jų taip pat nerastas ir T. V. DNR profilis. Todėl prokurorės apeliaciniame skunde nurodytas argumentas „Tai jeigu kaip sako kaltinamasis, tos dėžutės priklausė kitiems asmenims, tai tų kitų asmenų DNR turėjo būta rasta ir rasta daug daugiau, nes jeigu asmuo naudojasi jam priklausančiu daiktu, tai dažnai ima jį į rankas, ir akivaizdu, kad turi palikti savo DNR. Šiuo atveju DNR rasta tik T. V.“ (past. – kalba netaisyta) yra vertintinas kritiškai ir laikytinas tik prielaida, prieštaraujančia tiek byloje nustatytoms aplinkybėms, tiek pagrindiniams logikos principams, tiek ir paties šio argumento svarumui (logiškumui) baudžiamojo proceso įstatyme nustatytoms įrodinėjimo baudžiamojoje byloje taisyklėms.

15. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad išteisintojo T. V. DNR buvo rastas tik ant tabako dėžutės „(duomenys neskelbtini)“, kurios viduje buvo ženkliai mažesnis psichotropinės medžiagos (sintetinio kanabinoido) kiekis ir tik trys padarytos savadarbės cigaretės. Tuo tarpu ant kito objekto (kišeninės cigarečių dėžutės), kuriame buvo ženkliai didesnė sintetinio kanabinoido masė, taip pat beveik septynis kartus daugiau savadarbių cigarečių, kurios nuosekliai turėjo būti sudėtos į kišeninę cigarečių dėžutę, T. V. DNR pėdsakų nerasta, todėl šiuo atveju išteisintojo nurodyta versija, kad ant „(duomenys neskelbtini)“ dėžutės jo pirštų antspaudai galėjo atsirasti tuo metu, kai jis ėmė iš spintelės savo daiktus, t. y. galėjo netyčia prisiliesti prie tos dėžutės, galėjo perstumti dėžutę į kitą vietą, nelaikytina nelogiška, priešingai, yra gana reali ir kasdienę buitį atitinkanti situacija, o prokurorės apeliacinio skundo argumentas, jog nusikalstamomis veikomis kaltinami asmenys gali iškelti pačių įvairiausių ir kartais net absurdiškų versijų, kurių nėra jokios (objektyvios) galimybės patikrinti ir paneigti, todėl ne visos abejonės turi būti aiškinamos asmens naudai, šios baudžiamosios bylos atveju nevertintinas kaip svarus motyvas (įrodymas) T. V. kaltei patvirtinti.

16. Prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja ir aplinkybę, kaip patvirtinančią T. V. kaltę pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, kad psichotropinės medžiagos buvo rastos spintelėje, stovinčioje būtent prie pat (šalia) išteisintojo miegamosios vietos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai taip pat negali būti neginčijamai asmens kaltę patvirtinančiu įrodymų šaltiniu. Kaip matyti iš proceso metu šioje baudžiamojoje byloje liudytojais apklaustų kitų nuteistųjų S. N., M. G., V. A. ir T. L. duotų parodymų turinio, minėta spintelė, kurioje buvo rasti objektai su uždraustomis psichotropinėmis medžiagomis, buvo ne išimtinai asmeninė būtent išteisintojo T. V., o bendrojo naudojimo (teisėjų kolegijos pastaba – visų toje patalpoje gyvenančių asmenų), į kurią savo daiktus dėdavo patalpoje gyvenantys asmenys (nuteistieji), be kita ko, ir tabaką, kurį bendrai kartas nuo karto rūkydavo nuteistieji. Šią aplinkybę, kad tai buvo nuteistųjų bendrojo naudojimo spintelė, patvirtino ir liudytojais apklausti bei su atlikta krata susiję pareigūnai A. N., V. R., E. U., be to, net ir T. V. pareikštame kaltinime yra inkriminuojama, jog psichotropinės medžiagos buvo rastos išskirtinai ne išteisintajam priklausančioje ar išimtinai tik jo naudojamoje spintelėje, tačiau, priešingai, bendrojo naudojimo, kuri tik stovėjo arčiausiai T. V. lovos. Tai reiškia, kad ja (spintele) galėjo naudotis visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji ir į ją dėti savo daiktus (tuo pačiu ir tabaką, kurį, kaip patvirtina tarpusavyje sutampantys liudytojų (nuteistųjų) parodymai, į spintelę jie ir dėdavo). Šioje byloje negauta absoliučiai jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti ar bent jau leisti daryti pagrįstą prielaidą, kad kažkuriems iš nuteistųjų spintele būtų draudę naudotis T. V. ir (ar) kiti patalpoje gyvenantys asmenys, ja išimtinai būtų naudojęsis tik išteisintasis ir panašiai. Svarbu paminėti dar ir tai, kad iš byloje surinktų duomenų ir įrodymų visumos nebuvo nustatyta, jog sprendžiamam klausimui aktualios atliktos kratos metu tabakas, savadarbės cigaretės ar su rūkymu susiję kiti objektai būtų rasti kitose gyvenamosios patalpos vietose, t. y. tai buvo rasta tik jau minėtoje vienoje vietoje – bendrojo naudojimo spintelėje, kas tik dar labiau patvirtina liudytojų (nuteistųjų) duotus parodymus, jog būtent joje jie bendrai ir laikydavo tabaką bei su tuo susijusius kitus objektus.

17. Galiausiai, liudytojais apklausti kiti nuteistieji nenurodė, kad iš gyvenamojoje patalpoje Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenusių nuteistųjų tik vienintelis T. V. buvo rūkantis asmuo, t. y. minėtoje patalpoje gyveno ir kiti rūkantys asmenys (nuteistieji). Nuteistieji nepatvirtino ir aplinkybės, kad pareigūnų rasti objektai priklausė būtent išteisintajam T. V., jis būtų vartojęs psichotropines (narkotines) medžiagas ir panašiai. Sutiktina, kad tai šiuo atveju galėtų būti vertintina kaip siekiu (bandymu) padėti T. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, tai (past. – atsižvelgiant į institucijos, kurios patalpose buvo rastos psichotropinės medžiagos, specifiką) šiuo gana specifiniu atveju tuo pačiu gali būti ir bandymas jiems patiems neprisipažinti, jog rastos psichotropinės medžiagos galėjo priklausyti ir jiems, kas nėra nerealu bei akivaizdžiai nelogiška versija. Pažymėtina, kad sunkiai tikėtina, jog realią laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje atliekantis asmuo (nuteistasis), kuris (dėl turimos negatyvios patirties, susijusios su baudžiamąja teise, bausmių skyrimu, vykdymu ir pan.) akivaizdžiai žino, kad jam už disponavimą psichotropinėmis (ar narkotinėmis) medžiagomis bus iškelta baudžiamoji byla, savanoriškai pripažins savo kaltę, todėl natūralu ir logiška, jog po atliktos kratos neatsirado nuteistųjų, kurie būtų nurodę (pripažinę), kad kratos atlikimo metu rasti objektai (su juose buvusiomis psichotropinėmis medžiagomis) būtų priklausę būtent jiems, todėl vien tik ant vieno iš objektų rastas išteisintojo T. V. DNR profilis savaime negali būti jo kaltę patvirtinančiu įrodymu. Taip pat nagrinėjamu atveju kyla ir daug įvairių logiškų, gana realių bei neatmestinų pagrįstų (objektyvių) versijų, kad pareigūnų rastos psichotropinės medžiagos galėjo priklausyti ir kitam nuteistajam, keliems nuteistiesiems, be kita ko, net ir bendrai priklausyti visiems toje gyvenamojoje patalpoje gyvenusiems asmenims (past. – kartu su kitais ir išteisintajam), t. y. įmanomų rasto sintetinio kanabinoido priklausymo variacijų yra daug, kas taip pat aiškintina T. V. naudai.

18. Be kita ko, prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja ir tai, kad išteisintasis T. V. įkalinimo įstaigoje buvo žinomas kaip nuteistasis, kuris linkęs vartoti psichotropines (narkotines) medžiagas. Kita vertus, vien tokia aplinkybė negali būti asmens kaltę patvirtinančia baudžiamajame procese nusistovėjusių įrodymų vertinimo bei kaltės nustatymo aspektų (taisyklių) kontekste. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ši aplinkybė laikytina ne tiesioginiu įrodymu, o gali tik papildyti kitų kaltę patvirtinančių objektyvių įrodymų visumą, kurios šiuo atveju baudžiamojoje byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad asmens turimos problemos, susijusios su psichotropinių (narkotinių) medžiagų vartojimu, šiuo atveju laikytinos tik prielaidomis, nepatvirtinančiomis, jog rastos medžiagos priklausė išteisintajam T. V.. Aplinkybė, kad patikrinus liudytojų M. G., T. L., S. N., V. A. Administracinių nusižengimų registro duomenis apie šių asmenų atžvilgiu registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus už 5 (penkerius) metus, nebuvo nustatyta, jog šie asmenys būtų patraukti administracinėn atsakomybėn dėl narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo, taip pat nei patvirtina, nei paneigia aptartų įrodymų kontekste, kad rastos aktualios medžiagos priklausė išteisintajam T. V..

19. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau šioje nutartyje išdėstytus motyvus ir argumentus, tai įvertinusi su byloje surinktais įrodymais ir duomenimis, taip pat nustatytomis reikšmingomis sprendžiamam klausimui aplinkybėmis, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, vertindamas surinktus duomenis (įrodymus), nepadarė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, vieniems iš jų nesuteikė nepagrįstos prioritetinės reikšmės, t. y. visus galimus įrodymų (duomenų) šaltinius vertino ir analizavo vienodai, juos susiejant tiek tarpusavyje, tiek su šioje baudžiamojoje byloje nustatytomis svarbiomis aplinkybėmis, tiek ir su elementariais logikos principais (dėsniais), be kita ko, iš esmės visomis įmanomomis baudžiamojo proceso įstatyme teismui suteiktomis priemonėmis bandė pašalinti byloje iškilusius prieštaravimus, o jų nepavykus objektyviai pašalinti, pagrįstai T. V. išteisino pagal pareikštą kaltinimą (BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą). Atsižvelgiant į tai, prokurorės apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, kadangi, kaip teisingai nustatyta skundžiamame nuosprendyje, šioje baudžiamojoje byloje neįrodyta, jog T. V. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

20. Vilniaus apygardos teisme gauta (duomenys neskelbtini) pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta valstybės naudai priteistina suma – 112,50 Eur už išteisintajam T. V. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

21. Ši baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės paduotą apeliacinį skundą, kuris teisėjų kolegijos atmestas, todėl lieka galioti nepakeistas T. V. atžvilgiu priimtas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. BPK 106 straipsnyje nėra įtvirtinta galimybė išieškoti iš išteisintojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad už gynėjo advokato darbą šioje byloje apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 106 straipsnio 1 dalis), todėl (duomenys neskelbtini) prašymas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ritos Sabaitės apeliacinį skundą atmesti.

(duomenys neskelbtini) išlaidų iš T. V. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.