Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. M. patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2024 m. vasario 29 d. sprendimo Nr. SPR4-1942(14.5E) bei VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro tvarkytojo Ginčų nagrinėjimo komisijos 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. CSPR-123 teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytiniai bylos įrodymai - nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad ½ dalis pastato – gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso pareiškėjai J. M. (1993-12-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 356 pagrindu), likusi ½ pastato dalis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdoma J. M. ir K. M. (2022-11-04 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 6412/2022 pagrindu). J. M. nuosavybės teise valdomai ½ daliai pastato registruota hipoteka, kurios įregistravimo pagrindas - 1996-05-14 Įkeitimo sutartis Nr. 2SD-6822; Įrašas galioja: Nuo 1996-05-23 Terminas: Iki 1996-08-14.

2024 m. vasario 2 d. pareiškėja ieškiniu atsakovams G. V., A. V., J. G. V., O. S., T. V., N. V., V. V., dėl turto įkeitimu užtikrintos prievolės – paskolos sandorio – pripažinimo įvykdyta, kreipėsi į Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus. 2024 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1279-1148/2024 bendrosios kompetencijos teismas ieškinį priimti atsisakė, nurodydamas, jog nėra jokio ginčo tarp šalių dėl teisės, o esamas išviešintas faktas (esant pasibaigusiam terminui), gali būti pakeistas (panaikintas) suinteresuoto asmens (šiuo atveju – ieškovės) pareiškimu, ką numatė ir tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 210 straipsnio 2 dalis, ir šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 4.224 straipsnio 1 dalies 4 punktas, pastarajame aiškiai nurodyta, kad įkeitimo teisė baigiasi pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja, atstovaujama advokato padėjėjo R. R., 2024 m. vasario 28 d. prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydama išregistruoti juridinį faktą apie hipoteką, tačiau ginčijamu VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2024 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. SPR4-1942(14.5E), kurį, išnagrinėjusi pareiškėjos 2024 m. kovo 5 d. skundą 2024 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. CSPR-123 paliko nepakeistu VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro tvarkytojo Ginčų nagrinėjimo komisija, pareiškėjos prašymas atmestas. Atsakovas vertino, kad J. M. pateikti dokumentai – įsiteisėjusi Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1279-1148/2024 nepatvirtina juridinio fakto – hipotekos pasibaigimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato, jog registro objektai Registre registruojami pagal prašymus arba pranešimus ir su jais pateiktus dokumentus ir duomenis, taip pat pagal iš kitų registrų (kadastrų) ar valstybės informacinių sistemų gautus duomenis Registro nuostatuose nustatytais atvejais ir tvarka sumokėjus Vyriausybės nustatyto dydžio atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 4 dalies 3 punktą prašymą dėl hipotekos ir įkeitimo registravimo turi teisę pateikti notarai, teismas, įstatymų įgalioti pareigūnai ar institucijos, antstoliai, hipotekos ir įkeitimo sandorio šalys, teikiančios prašymą išregistruoti pasibaigusią hipoteką ar įkeitimą.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 44 punktu, prie prašymo įregistruoti, išregistruoti Registro objektą arba pakeisti jo duomenis turi būti pridėti dokumentai, patvirtinantys Registro objekto, kurį prašoma įregistruoti, išregistruoti ar kurio duomenis prašoma pakeisti, atsiradimą, pasibaigimą (žuvimą, išnykimą, panaikinimą) arba Registro objekto duomenų pasikeitimą, išskyrus tuos atvejus, kai Registro objektui įregistruoti, išregistruoti arba jo duomenims pakeisti pakanka tik asmens prašymo.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, jog Registro tvarkytojas atsisako Registro objektą registruoti Registre, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad dokumentas arba duomenys, kurių pagrindu prašoma Registro objektą registruoti Registre, neatitinka kitų Registro nuostatuose ar kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pagal Nekilnojamojo registro įstatymo 4 straipsnį, Registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad Registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus ir duomenis, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti.

Pabrėžtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Jis nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2014-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1312/2014, 2012-10-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2976/2012, 2011-10-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-3130/2011).

Nagrinėjamu atveju iš 1996 m. gegužės 14 d. įkeitimo sutarties Nr. 2SD-6822 turinio matyti, jog K. V. įsipareigojo J. M. iki 1996 m. rugpjūčio 14 d. suteikti 9000 Lt paskolą, o užtikrindama savalaikį paskolos grąžinimą J. M. įkeitė pareiškėjai priklausančią ½ dalį gyvenamojo namo su dviem priestatais, esančio (duomenys neskelbtini). Iš minėtos sutarties turinio taip pat matyti, jog ji buvo sudaryta remiantis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (taikytina redakcija, galiojusi nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1996 liepos 31 d.; toliau – 1964 m. CK) 198, 208, 210 straipsniais, t. y. kaip įkeitimo teisinis sandoris, nes 1964 m. CK nedraudė įkeisti ir nekilnojamuosius daiktus (žr. pvz. 1964 m. CK 204 str.). Aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.201 straipsnio 1 dalis įkeitimo objektą apibrėžia kaip bet kokį esamą ar būsimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, t. y. nekilnojamasis turtas nebegali būti įkeitimo objektu. Atitinkamai, remiantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, J. M. nuosavybės teise valdomai ½ daliai pastato nekilnojamojo turto registre registruota hipoteka.

1964 m. CK 210 straipsnis numatė, kad įkeitimo teisė pasibaigia: 1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei; 2) žuvus įkeistajam turtui; 3) įkaito turėtojui įgijus įkeistojo turto nuosavybės teisę arba patikėjimo teisę; 4) įkeistąjį turtą pardavus priverstine tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, apie turto, kuriam yra nustatyta privaloma valstybinė registracija, įkeitimo teisės pasibaigimą suinteresuoto asmens reikalavimu turi būti pažymėta atitinkamos valstybės institucijos registre, kuriame buvo įregistruota to turto įkeitimo sutartis.

Šiuo atveju pareiškėja tvirtina, kad įkeitimu užtikrinta prievolė t. y. pinigų paskolos sutartis yra pasibaigusi, nes dar iki nurodyto termino, t. y. iki 1996 m. rugpjūčio 14 d. J. M. grąžino pasiskolintą sumą K. V.. Būtent su šiuo faktu pareiškėja sieja ir įkeitimo sandorio pabaigą. Tačiau pažymėtina, jog be pareiškėjos žodinių paaiškinimų, jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių pagrindinės prievolės – paskolos sutarties įvykdymą, nei teismui, nei atsakovui nepateikta. Tokio fakto būdamas gyvas nepatvirtino nei kreditorius K. V., nei pareiškėjos ieškinyje nurodyti jo įpėdiniai (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 7 dalis). Sutiktina, kad tiek teisinis reglamentavimas, tiek faktinės aplinkybės, apie kurias 2024 m. vasario 15 d. nutartyje pasisakė Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmai (kad tarp ieškovės ir jos nurodytų asmenų nėra ginčo, kad praleistas ieškinio senaties terminas atitinkamiems reikalavimams pareikšti ir kt.) leidžia vertinti/preziumuoti, jog tiek paskolos sutartis, tiek įkeitimo sandoris (pagal galiojantį CK – hipoteka) yra pasibaigę. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, VĮ Registrų centrui nėra suteikta teisė daryti savarankiškas išvadas aiškinant arba interpretuojant pateiktų dokumentų turinį ar nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose. Todėl bendrosios kompetencijos teismo 2024 m. vasario 15 d. nutartyje pateikti išaiškinimai, nors ir turi esminę reikšmę vertinant įkeitimo sandorio (hipotekos) galiojimo faktą, pateikti neatsižvelgus į atsakovui VĮ Registrų centrui teisės aktais suteiktos kompetencijos ribas.

Byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėja sutartyje nustatytu terminu grąžino V. pinigų sumą, tuo įvykdydama paskolos sutartį ir atitinkamai jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pagal 1964 m. CK 210 straipsnio 1 dalį atitinkamai pasibaigė ir įkeitimo teisė (ar remiantis aktualios redakcijos CK 4.197 straipsniu, pasibaigė hipoteka), tuo tarpu kaip jau buvo pažymėta pateiktų dokumentų turinio analizė bei savarankiškų išvadų darymas atsakovo kompetencijai nėra priskirta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas 2024 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. SPR4-1942(14.5E), kurį 2024 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. CSPR-123 paliko galioti VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro tvarkytojo Ginčų nagrinėjimo komisija, teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti J. M. 2024 m. vasario 28 d. prašymą išregistruoti juridinį faktą apie hipoteką.

Pažymėtina, kad administracinis teismas, vykdydamas teisingumą, neatlieka ir iš esmės negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų bei išspręsti klausimą, kurį pagal kompetenciją priklauso nagrinėti viešojo administravimo institucijai. Administracinių teismų kompetencijai taip pat nėra priskirta nustatyti atitinkamų faktų buvimą. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, įskaitant ir juridinę reikšmę turinčius faktus, kuriems nustatyti įstatymai nenumato kitokios tvarkos (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Nors J. M. jau kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą ginčo teisenos tvarka, tačiau teismas vertino, jog nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ginčas tarp ieškovės ir jos nurodytų asmenų. Pareiškėjai išaiškintina, jog tuo tikslu, kad pareiškėja galėtų išregistruoti hipoteką iš viešo registro, ji turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ypatingosios teisenos tvarka, t. y. prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ½ dalies patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), hipoteka, įregistruota 1996 m. gegužės 14 d. įkeitimo sutarties Nr. 2SD-6822 pagrindu, yra pasibaigusi (žr. pvz. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-11716-1032/2016, Kauno apylinkės teismo (Jonavos rajono apylinkės teismo) 2015 m. spalio 8 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1943-217/2015 ir kt.).

Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, bei nenustačius jokių ginčijamų VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro tvarkytojo 2024 m. vasario 29 d. sprendimo Nr. SPR4-1942(14.5E) bei VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro tvarkytojo Ginčų nagrinėjimo komisijos 2024 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. CSPR-123 neteisėtumo pagrindų, prašymas juos panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos J. M. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.