Kauno apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovams R. B. – G.ir M. P.,

nedalyvaujant ieškovei M. M. ir trečiajam asmeniui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovėms Kauno marių regioninio parko direkcijai ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl termino nustatymo įteisinti savavališką statybą, t. y. parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, byloje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Kauno rajono savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

ieškovė M. M. ieškiniu (1 t., e. b. l. l-5) prašo, tikslu pašalinti savavališkos statybos padarinius, nustatyti 6 mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos dėl atraminės sienutės įteisinimo žemės sklype, kadastrinis numeris 524/0009:497, adresu (duomenys neskelbtini), teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys netenkinamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškiantys, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi, pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: remiamasi įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus (be kita ko, aplinkos apsaugą); paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015).

Statytojo teisė įgyvendinama laikantis statybą reglamentuojančių teisės aktų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teise valdo žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (2 t., e. b. l. 51-52, 53-55). Pagal pateiktą byloje ištrauką iš LR saugomų teritorijų valstybės kadastro (2 t., e. b. l. 141) nustatyta, kad ieškovės sklypas patenka į Lapių geomorfologinį draustinį. Statytojui, statant statinį draustinyje, būtina laikytis teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių tokio statinio statybą draustinyje. Draustinis įsteigtas 1992 m. rugsėjo 24 d. (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. I-2913). 2008 metais ieškovės įsigytas žemės sklypas yra draustinio teritorijoje. Duomenų apie draustinio ribų pasikeitimą byloje nepateikta, tokių aplinkybių nenurodė ir bylos nagrinėjimo metu dalyvavusios šalys. Sutinkamai su atsakovių ir atsiliepimuose nurodytais paaiškinimais, veiklą valstybės saugomose teritorijose reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas, kuris numato, kad draustiniai priskirtini konservacinės apsaugos prioriteto teritorijų kategorijai. Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio prasme draustinis yra geomorfologinis, siekiamybei tipiškų ir unikalių reljefo formų kompleksų saugojimui. LR Vyriausybės 2006 m. birželio 1 d. nutarimu Nr. 514 patvirtintas Lapių geomorfologinio draustinio ir jo buferinės apsaugos zonos ribų planas. Vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis teismui nekyla abejonių, kad draustinis, kurio teritorijoje yra ieškovės žemės sklypas, priskirtas konservacinės apsaugos prioriteto teritorijų kategorijai. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypas yra Lapių geomorfologiniame draustinyje, kuriame taikytini ribojimai statytojui. Apie tokio nekilnojamojo turto specialių sąlygų buvimą ir reikalavimų nuosavybę turintiems savininkams laikymąsi yra žinoma iš viešai prieinamų registrų apie teritoriją (teisės aktų registras, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registras, draustinio ribos pažymėtos teritorijų planavimo suvestiniame skaitmeniniame žemėlapyje ir įregistruotos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastre). Ieškovei Direkcija buvo išdavusi Specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, kur buvo nurodyti teisės aktai ir teritorijų planavimo dokumentai, galiojantys šioje teritorijoje (2016 m. spalio 7 d. Nr. T2-7.10-78/V3-752). Pagal Konstituciją (7 straipsnis) asmens nuo atsakomybės neatleidžia įstatymo nežinojimas, todėl ieškinio argumentas dėl ieškovės nežinojimo apie draustinyje turimos nuosavybės naudojimą ir tvarkymą, esant specialioms sąlygoms, atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje pateikti 2017 m. balandžio 20 d. Inspekcijos pareigūnų savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-170420-00022 (4 t., e. b. l. 150-151), 2017 m. balandžio 24 d. Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-170424-00040 (4 t., e. b. l. 143-144) bei Privalomasis nurodymas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSSP-20170424-0011 patvirtina, kad ieškovės žemės sklype buvo atliktas patikrinimas ir nustatyta savavališka statyba. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.07.2010 „Nesudėtingi statiniai“ 2 lentelės 4.2. punktą, vertinant atraminės sienelės matmenis, statinys priskirtas II grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Šios kategorijos statiniams būtini statybą leidžiantys dokumentai statomam statiniui konservacinio prioriteto saugomojoje teritorijoje. Būtent ieškovės žemės sklypas ir yra tokio pobūdžio saugomojoje teritorijoje. Statybą leidžiančio dokumento ieškovė patikrinimą atlikusiems pareigūnams nepateikė, nes jis nebuvo jai išduotas. Savavališkos statybos fakto ieškovė ir jos atstovės neginčija, tačiau prašo nustatyti terminą, tikslu įteisinti šią savavališką statybą.

Savavališkos statybos įteisinimas yra asmens teisė, o ne pareiga, teismas, įvertinęs bylos faktines ir teisines aplinkybes ir nustatęs, kad statyba, dėl kurios vyksta ginčas, yra galima ir esmingai nepažeidžia įstatymo saugomų interesų, gali nustatyti terminą, per kurį asmuo turi pradėti ir baigti savavališkos statybos įteisinimo procedūrą, o suėjus terminui, statinys turi būti nugriautas statytojo lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015; kt.).

Neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013).

Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros tvarką, priežiūrą atliekančias institucijas, jų kompetenciją, pareigas ir teises reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas reglamentuotas šio įstatymo 14 straipsnyje. Vadovaujantis minėto įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi (redakcija galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) asmenys turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir, sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) yra savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams.

Bylos duomenimis priežastis, dėl ko ieškovė negali įteisinti savavališkai pastatytos atraminės sienelės, yra ta, kad Direkcija atsisako išduoti dokumentus dėl galimybės pradėti neteisėtai pastatyto statinio legalizavimo. Atsakovių pozicija grindžiama atraminės sienelės statybos prieštaravimu imperatyviems aplinkos apsaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, kadangi šlaitas nukastas ir savavališkai pastatyta betoninė sienelė.

Ieškovės argumentais jos nuosavybės teise valdomame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), 2016 metais vykdyta atraminės (betoninės) sienelės statyba, siekiant apsaugoti tolimesnį šlaito slinkimą į ieškovės žemės sklypą. Ją nugriovus būtų padaryta nepataisoma ir didelė žala. Dabar šlaitas sutvirtintas, sutvarkyta aplinka. Ieškovės nurodytos priežastys vertinamos su byloje pateiktomis aplinkybėmis, kada ir kokioms esant faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytoja atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jos veiksmus. Taip pat vertintina, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojos nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios.

Teismas, atlikęs pateiktų byloje rašytinių įrodymų ir duotų šalių paaiškinimų vertinimą, neturi pagrindo vertinti priešingai duomenis apie ieškovės padarytą teisės pažeidimą aplinkosaugai nei šioje byloje yra nustatyta ir ieškovės neginčijama. Ieškovė padariusi teisės pažeidimą už kurį yra nubausta bei įpareigota pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Pagal teismų praktikos taisykles, statinys nuosavybės objektu gali tapti tik tuo atveju, kai jo statyba yra teisėta. Esant savavališkai statybai būtina ją įteisinti ir tokiu būdu legalizuoti. Šio proceso įgyvendinimui turi egzistuoti aplinkybės, pagrindžiančios tokios statybos galimumą, neprieštaraujant imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldėsaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Atsakovių nuomone, ieškovės savavališka statyba negali būti įteisinta, nes būtent jos įteisinimas neišpildytų įstatymo sąlygos dėl imperatyvių aplinkos apsaugos, paveldėsaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimų prieštaravimo. Ieškovė nepateikė byloje duomenų, jog po įvykusios 2015 m. vasarą liūties, ko pasekoje šlaitas pasislinko į ieškovės sklypą, ėmėsi teisinių priemonių dėl galimai padarytos žalos jos nekilnojamam turtui, t. y. kreipėsi į Direkciją dėl šlaito pasislinkimo bei atitinkamų sprendimų priėmimo, tačiau pati ėmėsi veiksmų ir, darydama poveikį valstybės kraštovaizdžiui (šlaitui), jį nukasdama, pastatė atraminę betoninę sienelę. Natūralios gamtos, gamtinės aplinkos, gamtos objektų, vertingų teritorijų apsauga reglamentuota ne tik atitinkamuose įstatymuose, bet ir pačioje Konstitucijoje, kas patvirtina itin didelę reikšmę šių saugomų objektų saikingam naudojimui ir išsaugojimui.

Ieškovė, nukasdama šlaitą ir padarydama iki 2 metrų aukščio ir 26,7 metrų ilgio betoninę sienelę pažeidė Saugomų teritorijų įstatymo , galiojusio iki 2017-05-01 9 straipsnio 2 dalies 1punktą, Statybos įstatymo , galiojusio iki 2017-01-01 20 straipsnio nuostatas ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.07.2010 „Nesudėtingi statiniai“, galiojusio iki 2016-10-27 nuostatas. Ieškovė į Kauno rajono savivaldybės administraciją, siekdama gauti statybą leidžiantį dokumentą, nesikreipė, reikalavimų jai nereiškė bei neįrodė, kad sienelės nugriovimas padarytų dar daugiau žalos saugomoms vertybėms nei nenugriovimas, todėl ieškovei neparengus suderinto sienelės – II grupės nesudėtingo statinio projekto , ieškovės ieškinys atmestinas, nes neįrodytas. Ieškovė neįrodė, kad sienelė 26 metrų ilgio buvo pastatyta palei buvusių statinių galinę sieną – priešingai ji pastatyta naujai bei neįrodė, kad daroma žala ieškovės turtui bei jos saugumui ir , kad nugriovus atraminę sienelę galima šlaito erozija padarys dar didesnę žalą reljefo formai, todėl nėra pagrindo remtis protingumo kriterijumi, atsižvelgiant į į tai, kad žala pačaim ieškovės turtui nėra padaryta. Ieškovei savavališkai nukasus šlaitą ir pastačius 26 metrų betoninę sienelę, buvo padarytas aplinkosauginis pažeidimas.

Tokio statinio statybai draustinio (saugomos teritorijos) zonoje privalomi statybą leidžiantys dokumentai, kurių ieškovė neturi. Pastačiusi statinį be statybą leidžiančio dokumento, šiais veiksmais ieškovė pažeidė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1 punkto nuostatas, numatančias, kad draustiniuose neleidžiama veikla, galinti pakenkti kraštovaizdžiui, gamtos ir nekilnojamosioms kultūros vertybėms <...>. Siekiant išsaugoti kraštovaizdį, gamtos ir nekilnojamąsias kultūros vertybes, gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama naikinti ir žaloti reljefo formas. Šis imperatyvas turi užtikrinti kraštovaizdžio, gamtos bei nekilnojamųjų kultūros vertybių išliekamumą, išsaugojant gamtos unikalumą. Ieškinyje ieškovė neigia ardžiusi reljefo formą, tačiau vertinant jos atliktus veiksmus, užfiksuotus padarinius, teismas neturi pagrindo sutikti su tuo. Akivaizdu, kad statant atraminę betoninę sienelę, apie šlaito pasilinkimo faktą neinformavus atsakingos institucijos (atsakovių), ieškovė keitė reljefo formą, nukasė šlaitą ir tokiu būdu nesilaikė Saugomų teritorijų įstatymo imperatyvių reikalavimų – statyti statinį tik su leidimu. Taip pat pažeidė Statybos įstatymo ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.07.2010 „Nesudėtingi statiniai“ reikalavimų imperatyvus dėl teisėtos statybos.

Atsižvelgus į teismo ištirtas ir įvertintas bylos aplinkybes, ieškovės bei jos atstovės argumentus, atsakovų atstovų paaiškinimus ir argumentus, dėl statinio savavališkos statybos ir galimybės ją įteisinti, teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog betoninės sienelės nugriovimas padarys nepataisomą ir didelę žalą ieškovės turtui bei jos saugumui, todėl ieškovės ieškinys atmestinas. Ieškovės pateiktos eksperto išvados, patvirtina, kad betoninė atraminė sienelė buvo pastatyta naujai, o ne ant buvusių statinių, tačiau ieškovei pažeidus imperatyvius įstatymo reikalavimus, kur savavališka statyba prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas sprendžia, kad ieškovės ieškinys negali būti tenkinamas , nes neįrodytas , todėl atmestinas.

Ieškinį atmetus, iš ieškovės priteistinos pašto išlaidos, -4,11Eur, susijusios su teismo šaukimų ir procesinių dokumentų siuntimu.- valstybei ( Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

atmesti ieškovės M. M. ieškinį atsakovėms Valstybinės saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos , Kauno marių regioninio parko direkcijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos padarinių šalinio, tretysis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Kauno rajono savivaldybės administracija.

Priteisti iš ieškovės M. M. asmens kodas (duomenys neskelbtini) -4,11 Eurų (keturis eurus 11ct.) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu – valstybei. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamąją, bylinėjimosi išlaidų kodas 5660 ).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą Kauno rūmus.