- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-28
- Bylos Nr.
- 1A-464-932/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-38181-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Nuteistasis
- A. G.
- Civilinis ieškovas
- D. K., Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Andriejaus Tiščenkas, Mindaugas Zalepūga
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolega, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Andriejaus Tiščenko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė devyniems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per pirmus du mėnesius atlyginti nukentėjusiajai teismo priteistą turtinę žalą ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir A. G. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per pirmus du mėnesius atlyginti nukentėjusiajai teismo priteistą turtinę žalą ir dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo A. G. palikta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš A. G. priteista D. K. 300 Eur turtinei žalai ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš A. G. priteista D. K. 1 250 Eur proceso išlaidų.
Nuosprendžiu patenkintas ir civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš A. G. priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 67,31 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. G. buvo pripažintas kaltu dėl to, jog 2020 m. rugpjūčio 29 d., apie 2.00 val., Vilniuje, Trakų g. 2, įvykus žodiniam konfliktui, kumščiu smogė D. K. į kairės pusės veido sritį, dėl ko ji pargriuvusi susižalojo galvą, ir dėl žaizdos pakaušyje jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šiais savo veiksmais A. G. buvo pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. G. ir jo gynėjas advokatas A. Tiščenko prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kuria A. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
Žemesnės instancijos teismas
1) vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, A. G., padariusi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį sūnaus A. E. G. atsakomybei, netaikant užstato ir nustatant vienerių metų laidavimo terminą, jį skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, ir baudžiamąją bylą A. G. nutraukti;
2) nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti;
Žemesnės instancijos teismas
3) išaiškinti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui A. G. ir laiduotojui A. E. G. BK 40 straipsnio 6-8 dalyse įtvirtintas nuostatas.
2.1. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti A. G. laidavimo institutą. Gynėjo įsitikinimu, buvo neteisingai įvertintas nuteistojo sūnaus, kaip laiduotojo, tinkamumas. Skunde cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl laiduotojo asmens tinkamumo, apeliantas akcentuoja asmens baustumo administracine tvarka aspektus ir pabrėžia, jog nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nuteistojo sūnus yra baustas už du administracinius nusižengimus, tačiau, kaip pabrėžiama, priimant nuosprendį baustumai už juos jau buvo išnykę. Taip pat nurodo, kad teismas nevertino to, jog nuteistojo sūnus niekada nebuvo nei baustas, nei teistas už grasinimus ar smurtinio pobūdžio veikas, ir taip nepagrįstai pripažino šį asmenį netinkamu laiduotoju. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad A. E. G. charakterizuojamas teigiamai ir daro įtaką savo tėvui, todėl pasižymi laiduotojui reikalingomis savybėmis.
2.2. Toliau skunde pasisakoma dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Aptaręs aktualias teismų praktikos nuostatas, gynėjas akcentuoja, kad nukentėjusioji pati prisipažino koja spyrusi į automobilio dureles, o tokį pastarosios elgesį patvirtina ir byloje esantys duomenys. Toks nukentėjusiosios elgesys prieštaravo ne tik viešos moralės normoms, bet kartu buvo ir pavojingi, neteisėti veiksmai, kurie pagal pasekmes galėjo sukelti baudžiamojo pobūdžio atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe kaip tik ir pripažino, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas pačios nukentėjusiosios elgesys, visgi net ir nustatęs šią aplinkybę, teismas, vertindamas nuteistojo parodymus dėl nukentėjusiosios provokuojančių veiksmų, nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo A. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti pastarojo kaltės pripažinimą ir nuoširdų galėjimąsi. Tuo tikslu skunde akcentuojama, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nėra linkęs kaltinti nukentėjusiosios, jos atsiprašė, pats kritiškai vertina savo veiksmus.
Atsiliepimas
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorė Lilija Ambrulevičienė atsiliepimu į nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorės vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį keisti.
3.1. Atsiliepime pažymima, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėtoje byloje nėra pagrindo A. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nors pastarasis ir prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, tačiau nuoširdžiai nesigailėjo. Nuteistasis dėl paties nusikaltimo kaltino nukentėjusiąją, jos neatsiprašė, neatlygino padarytos žalos ir neįsipareigojo jos atlyginti. Prokurorė pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nuteistojo sūnus nėra teismo pasitikėjimo vertas asmuo, kadangi pastarasis yra nedirbantis, išlaikomas tėvo, ne kartą baustas administracine tvarka. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatuota, jog nenustatyta A. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kadangi nuteistojo prisipažinimas be nuoširdaus gailesčio nėra pagrindas atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui.
4. Nukentėjusiosios D. K. įgaliotasis atstovas advokatas Mindaugas Zalepūga atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.
4.1. Atsiliepime pažymima, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atstovas cituoja laidavimo instituto taikymui aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir pabrėžia, kad be formalių sąlygų, įtvirtintų BK 40 straipsnio 2 dalyje, nustatymo, turi būti įvertinama, ar pareiškimą dėl laidavimo pateikęs asmuo yra vertas teismo pasitikėjimo ir ar toks asmuo gali daryti realią teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuojami nuteistojo sūnaus parodymai, jog pastarasis nežino, kaip vertinti tėvo elgesį dėl nusikaltimo padarymo, atkreipiamas dėmesys, kad apklausiamas teisme A. E. G. negalėjo nurodyti, kaip ir kokią teigiamą įtaką jis gali daryti savo tėvui, taip pat vardijamos kitos A. E. G. asmenybę apibūdinančios savybės, kurių pagrindu nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas daro išvadą, kad pastarasis asmuo nėra vertas teismo pasitikėjimo, todėl apylinkės teismo pagrįstai pripažintas negalinčiu būti laiduotoju.
4.2. Atstovas atsiliepime sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nuteistasis iš esmės neišreiškė gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Taip pat pažymima, kad A. G. jokia forma ir apimtimi neatlygino nusikalstama veika padarytos žalos, o teisiamajame posėdyje pareikštas pasiūlymas dėl turtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiosios įgaliotojo atstovo vertinimu, buvo pateiktas išimtinai tik dėl išskaičiavimo, siekiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be to, atsiliepime sutinkama ir su apylinkės teismo išvada, kad nuteistasis ne tik neatlygino nukentėjusiosios patirtos žalos, tačiau ir neįsipareigojo jos atlyginti. Taip pat atsiliepime yra aptariama kasacinio teismo praktika, susijusi su kaltės pripažinimu ir gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, kuria remdamasis atstovas tvirtina, jog skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuotas nuteistojo abejingas požiūris dėl padaryto nusikaltimo, kas neigiamai apibūdina pastarojo asmenybę ir neleidžia daryti išvados, kad jis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs.
4.3. Nesutikdamas su apeliaciniu skundu nukentėjusiosios atstovas nurodo teismų praktikos pavyzdžius BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės kontekste. Atsiliepime sutinkama su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kad nuteistasis viso proceso metu stengėsi sumenkinti savo veiksmus, konflikto iniciatore įvardindamas nukentėjusiąją, vadinasi, A. G. gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra deklaratyvus ir neparodantis jo kritinio požiūrio į padarytą veiką, dėl ko nenuoširdus.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis ir jo gynėjas pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundžia dėl, jų įsitikinimu, nepagrįstai netaikyto BK 40 straipsnyje numatyto laidavimo instituto, todėl apeliaciniu skundu prašoma nuosprendį pakeisti ir nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoju paskiriant A. G. sūnų. Taip pat skunde ginčijamos skundžiamo nuosprendžio išvados dėl 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimo. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu argumentų neišsakoma. Tad, atsižvelgiant į anksčiau nurodytas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
5. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip viena iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšių, įtvirtintas BK 40 straipsnyje, numatančiame visumą sąlygų, kurios turi būti konstatuotos sprendžiant laidavimo klausimą konkrečioje baudžiamojoje byloje. Dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti sprendžiama tik tada, jeigu asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą ir yra asmens, verto teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Be šių aplinkybių yra ir kitos būtinosios sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ir 2) jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas), ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Pažymėtina, jog nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, laidavimo taikymas negalimas.
6. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas A. G. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, konstatavęs nesant BK 40 straipsnyje numatytų dviejų būtinųjų sąlygų, tai yra padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistasis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, taip pat nei nukentėjusiajai, nei teritorinei ligonių kasai neatlygino nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Be to, teismas pripažino, kad nuteistojo sūnus nėra teismo pasitikėjimo vertas asmuo, kuris galėtų daryti reikalingą ir tinkamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Apeliacine tvarka nagrinėdama bylą, teisėjų kolegija kaip tik ir analizuos, ar pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl anksčiau nurodytų aplinkybių nebuvimo, taip pat, ar tinkamai išsprendė laiduotojo tinkamumo klausimą.
7. Pagal kasacinio teismo praktiką BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Pažymėtina, kad tokia kategoriška kaltės pripažinimo sąlyga yra nesutinkama jokiose kitose BK straipsniuose esančiose normose, reglamentuojančiose prisipažinimą padarius nusikaltimą (pvz., BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Visiškas kaltės pripažinimas neatskiriamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis, ir dėl šios veikos nuoširdžiai gailisi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-176-303/2018 ir kt.).
8. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu A. G. neatsisakė duoti parodymų, iš esmės ir pripažino esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. neneigė kumščiu sudavęs (smogęs) nukentėjusiajai, po ko ši nugriuvo, kas leidžia vertinti, jog nuteistasis pripažino savo kaltę. Visgi parodymų turinys atskleidžia, kad toks kaltės pripažinimas yra daugiau formalus ir, kaip teisingai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, nėra pagrindo įžvelgti nuteistojo gailesčio. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2017). Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu tai, kad nuteistasis neatsiprašė nukentėjusiosios dėl jai padaryto sveikatos sutrikdymo, taip pat nėra duomenų, kad būtų dėjęs bent kokias pastangas atlyginti savo veiksmais padarytą žalą. Sprendžiant, ar nuteistojo požiūris į savo elgesį yra savikritiškas, negalima nevertinti to, kad nuteistasis kaskart pabrėžė buvęs išprovokuotas pačios nukentėjusiosios D. K., taip tarsi bandydamas sumažinti savo nusikalstamų veiksmų pavojingumą, pabrėžė, kad tai pati nukentėjusioji atsakinga už tai, kad jai buvo sutrikdyta sveikata. Nors skundžiamame nuosprendyje buvo konstatuota A. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiosios elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau šiame kontekste pabrėžtina, kad nukentėjusioji D. K., priešingai nei apeliantas, nepadarė nusikalstamos veikos, todėl net ir rizikingas, moralės normoms prieštaraujantis nukentėjusiosios elgesys negali būti prilyginamas, juo labiau, pateisinantis nuteistojo smurtinius nusikalstamus veiksmus.
Žemesnės instancijos teismas
9. Nors apeliantas nurodo besigailintis, kad nesusivaldė ir smogė nukentėjusiajai, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pastarasis parodė pats besijaučiantis nukentėjęs („aš jaučiuosi daugiau nukentėjęs“) (2 t., b. l. 7-13). Tokie nuteistojo teiginiai kelia abejones dėl asmens nuoširdaus gailesčio padarius nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenustato nei būdo, nei formos, kaip asmuo turi išreikšti savo gailėjimąsi, tačiau nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2011). Visos anksčiau aptartos aplinkybės sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad A. G. dėl savo nusikalstamos veikos linkęs kaltinti nukentėjusiąją, jos neatsiprašė, pakankamai kritiškai nevertina savo veiksmų ir nepadarė atgailai reikalingų išvadų, o tai reiškia nesant pagrindo pripažinti, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos.
10. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nenustačius ir dar vienos laidavimo taikymui būtinos sąlygos, susijusios su žalos atlyginimu (iš dalies ar visiškai atlyginant žalą, arba įsipareigojant ją atlyginti). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas neatlygino jokios nusikalstamais veiksmais padarytos žalos, nepripažino nukentėjusiosios D. K. reikalavimų nei dėl turtinės, nei dėl neturtinės žalos, nė kiek nepadengė ir teritorinės ligonių kasos ieškinio. Tokios nuosprendžio išvados yra teisingos, ginčo, kad apeliantas yra atlyginęs bent dalį žalos, nėra. Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga gali būti konstatuojama ir tuo atveju, kai žala nors ir nėra atlyginta, tačiau įsipareigojama ją atlyginti, pavyzdžiui, susitariama su nukentėjusiuoju. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas A. G. užsiminė, jog norėtų atlyginti žalą, tačiau nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio sumą (turtinei ir neturtinei žalai atlyginti buvo prašoma bendrai 4 630 Eur) vertino kaip per didelę, teigė, jog atlygintų tik protingo dydžio žalą (1 t., b. l. 113). Teisiamajame posėdyje A. G. nurodė, jog sutiktų nukentėjusiajai sumokėti 100 Eur turtinei ir iki 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, t. y. ženkliai mažiau nei priteisė teismas. Byloje nėra duomenų, jog nuteistasis būtų dėjęs pastangas susitarti su nukentėjusiąja dėl jai padarytos žalos atlyginimo ar bent siekęs susitarti dėl žalos dydžio, kurį finansiškai būtų pajėgus atlyginti. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje gynyba apskritai reikalavo, kad klausimas dėl civilinio ieškinio būtų paliktas spręsti civilinio proceso tvarka. Tikslinga atkreipti dėmesį į tai, kad apeliantas neatlygino ir nedėjo pastangų padengti ne tik nukentėjusiosios, bet ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį. Pabrėžtina, kad šio civilinio ieškinio dydis – 67,31 Eur (1 t., b. l. 71), t. y. suma, kurios atlyginimas nereikalauja ypač didelių pastangų ir finansinių sąnaudų. Tokios aplinkybės patvirtina, jog teismas išties neturėjo pagrindo spręsti apie tai, kad nuteistasis savanoriškai, laisva valia atlygins nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Taigi, nesant duomenų, kad nuteistasis atlygino nusikalstama veika padarytą žalą, ir nesant pagrindo pripažinti, jog pastarasis įsipareigojo tokią žalą atlyginti, negalima konstatuoti BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos sąlygos buvimo. Svarbu tai, kad apeliaciniame skunde apeliantai nenurodo jokių argumentų, kad ši sąlyga skundžiamame nuosprendyje nenustatyta nepagrįstai, apie žalos atlyginimą ar įsipareigojimą ją atlyginti skunde išvis nutylima, kas tik patvirtina laidavimo taikymo negalimumą.
11. Teismų praktikoje pažymėta, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumą, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyse įtvirtintą reikalavimą, susijusį su laiduotojo parinkimu ir paskyrimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015). BK 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Kaip jau minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuteistojo A. G. sūnus negali būti tinkamas laiduotojas.
12. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikomi pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-628/2019), taip pat vertinama, ar nenustatyta ankstesnių laiduotojo nuteisimo ar patraukimo administracinėn atsakomybėn atvejų, ar teistumai yra išnykę ar panaikinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-145-895/2018). Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar laiduotojas galės daryti teigiamą įtaką nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, vertintinas ir laiduotojo materialaus priklausomumo nuo kaltininko faktas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-942/2019).
13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laiduotoju norintis būti A. E. G. gyvena kartu su nuteistuoju, pats nedirba ir yra pastarojo išlaikomas. Apklausiamas teisme A. E. G. parodė gyvenantis viename name su tėvu, pragyvena būtent iš pastarojo lėšų, vadinasi, yra materialiai ir ekonomiškai nuo tėvo priklausomas. Be to, nustatyta, kad prašymą būti laiduotoju pateikęs asmuo yra baustas administracine tvarka, vienas iš nusižengimų padarytas, esant apsvaigus nuo alkoholio. Taigi laiduotoju siekiantis būti nuteistojo sūnus, kuris praeityje baustas administracine tvarka (nors administracinės nuobaudos nebegalioja, tačiau sprendžiant laiduotojo tinkamumo klausimą jos vertintinos bendrame charakterizuojančių duomenų kontekste) yra jauno amžiaus, niekur nedirbantis, materialiai visiškai priklausomas nuo savo tėvo, kas leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai spręsti, kad jis gali būti nepajėgus prieštarauti tėvo priimamiems sprendimams ir daryti įtaką jo elgesiui, nors pripažįstant asmenį tinkamu laiduotoju turi būti akivaizdu, kad toks asmuo turės realias galimybes ir gebės teigiamai paveikti kaltininką.
14. Be kita ko, laiduotojui yra keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-96-628/2019). Būtent asmuo, kuris prašo būti paskirtas laiduotoju, turi pagrįsti savo galimybes teigiamai veikti kaltininką. Tai nesuponuoja pareigos nurodyti kažkokias ypatingas aplinkybes, tačiau iš asmens atsakymų teismui turi būti aišku, kad galimas laiduotojas iš tiesų yra toks asmuo, kuri savo asmeninėmis savybėmis, gyvenimo patirtimi, užimamomis pareigomis, susiklosčiusiais tarpusavio ryšiais ar, naudodamasis kitomis individualiomis aplinkybėmis, gali teigiamai paveikti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apklausiamas pirmosios instancijos teisme A. E. G. stokojo kritiško požiūrio į savo tėvo veiksmus, nes, kaip ir pats nuteistasis, ne kartą tvirtino, kad tai nukentėjusioji išprovokavo pastarąjį. Nors A. E. G. nėra teisininkas ir jam jokiu būdu nekyla pareiga pateikti teisinį situacijos vertinimą, tačiau analizuojant jo parodymus kyla pagrįstos abejonės, ar laiduotoju siekiantis būti asmuo supranta, kad tėvas padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą, kuriuo pasikėsino į asmens sveikatą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. E. G. pareiškime dėl laidavimo nurodė, jog tėvas jam iš karto atvirai prisipažino, atlikęs neteisėtus veiksmus, kuriuos jie abu aptarė, ieškojo problemos sprendimo kelių ir būdų (2 t., b. l. 23), vis dėlto iš byloje užfiksuotų A. E. G. parodymų matyti, kad nuteistasis sūnui apie įvykį papasakojo ne iš karto, iš pradžių sūnui tvirtino, kad nieko baisaus neįvyko, ir tik po kažkiek laiko pasakė, jog kilo įvykis, keleivė jį išprovokavo (2 t., b. l. 49). Pažymėtina, kad tiek iš prašymo dėl laidavimo, kurio argumentai yra formalūs ir lakoniški, tiek teisme duotų parodymų apskritai sunku suprasti, kodėl apeliantas turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kodėl A. E. G. turėtų būti pripažintas tinkamu laiduotoju, kokią įtaką jis galėtų daryti savo tėvui, kad šis daugiau nenusikalstų. Matyti, kad yra išsakomi daugiau deklaratyvaus pobūdžio teiginiai dėl galimos įtakos kaltininkui, dėl ko pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad A. E. G. gali teigiamai paveikti nuteistąjį, o laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116-1073/2018). Be to, tikslinga paminėti, kad laiduotoju norintį būti A. E. G. su tėvu skiria didelis amžiaus skirtumas, jo gyvenimiška patirtis yra daug mažesnė nei apelianto, todėl aptartų aplinkybių kontekste kyla papildomos abejonės, jog A. E. G., net ir būdamas nuteistojo sūnumi, galėtų būti jam autoritetu ir teigiamai pakoreguoti pastarojo elgesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse numatytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, susijusios su laiduotoju, t. y. teismo pasitikėjimo verto asmens, kuris realiai galėtų daryti teigiamą įtaką nuteistajam.
15. Sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019). BK 40 straipsnio nuostatos teismui suteikia teisę, bet ne pareigą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, net ir konstatavus visas formalias sąlygas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas savo sprendimą, pagrįstai atsisakė atleisti A. G. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės
16. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nenustačius nuoširdaus A. G. gailesčio vien tik pastarojo prisipažinimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, jeigu kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-689/2019). Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau pabrėžtina, jog aptariamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui, teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-942/2015). Vadinasi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, jog vien tik asmens prisipažinimo be nuoširdaus gailesčio teismas neturi pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog kartu su prisipažinimu turi būti nustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, t. y. pats pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 11 d. nutartis Nr. 2K-334-699/2017). Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir jau anksčiau aptartų aplinkybių matyti, kad nėra pagrindo išvadai, jog nuteistasis nuoširdžiai gailisi savo elgesio. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad pastarasis dėl kilusio įvykio iš esmės kaltina pačią nukentėjusiąją, menkino savo nusikalstamus veiksmus, kas rodo, jog vertindamas savo elgesį nuteistasis stokoja kritiško požiūrio, be to, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, jis nukentėjusiosios neatsiprašė, nenustatyta, kad būtų stengęsis sušvelninti padarytos veikos padarinius. Dėl išvardintų aplinkybių sutiktina su pirmosios instancijos vertinimu, kad A. G. prisipažinimas be nuoširdaus gailesčio nesudaro pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas išdėstytas ir aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato A. Tiščenko apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl atstovavimo išlaidų
18. Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusiosios D. K. atstovas advokatas 2021 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą priteisti nukentėjusiajai 500 Eur dydžio išlaidas, patirtas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Kartu su tokiu prašymu buvo pateikta sąskaita už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymo kopija (2 t., b. l. 94-97). Apie gautą prašymą buvo informuoti apeliantai, nuteistojo gynėjas atsiuntė teismui rašytinę poziciją, kuria prašė išlaidų nepriteisti. Gynėjas pažymėjo, kad toks prašymas neatitinka BPK tikslų, kadangi kaltininko nusikalstama veika buvo tik atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, pats nuteistasis patyrė didelę materialinę žalą (2 t., b. l. 109).
19. Vadovaujantis BK106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas turi teisę nuspręsti išieškoti proceso išlaidas ir iš kaltinamojo, kuris pripažintas kaltu, bet nuo bausmės atleistas arba kuriam bausmė nepaskirta. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
20. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą. Nukentėjusiosios atstovas, pasinaudodamas įstatymo suteikta teise, pateikė atsiliepimą į skundą. Iš sąskaitos faktūros už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad prašomą priteisti 500 Eur dydžio sumą sudaro susipažinimas su apeliaciniu skundu, atsiliepimo parengimas ir jo pateikimas apeliacinės instancijos teismui, kas viso truko 5 val. (2 t., b. l. 96). Spęsdamas dėl priteistinų atstovavimo išlaidų dydžio, teismas atsižvelgia į tai, kad byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas yra nedidelės apimties, jam nėra ginčijamos faktinės bylos aplinkybės, kaltės klausimas, esminiai skundo argumentai nukreipti į laidavimo instituto taikymą. Pastarasis klausimas nėra naujas, jis buvo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, atstovas dėl jo yra išsakęs savo poziciją, kuri iš esmės pakartojama ir atsiliepime. Atstovas su bylos medžiaga buvo susipažinęs dar pirmosios instancijos teisme, pastarasis dalyvavo visuose teismo posėdžiuose, todėl teisminio nagrinėjimo metu gauti duomenys jam taip pat buvo gerai žinomi (pažymėtina, jog skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai iš nuteistojo buvo priteistos visos iki tol patirtos išlaidos už atstovo dalyvavimą baudžiamajam procese). Prie apeliacinio skundo jokių dokumentų nepridėta, dėl ko atstovui neiškilo pagrindas susipažinti su nauja medžiaga. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat skundo išnagrinėjimo rezultatą, prašomos atlyginti atstovavimo išlaidos tenkintinos iš dalies ir iš A. G. priteistina nukentėjusiajai D. K. 200 Eur išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. G. ir jo gynėjo advokato Andriejaus Tiščenko apeliacinį skundą atmesti.
Iš A. G. priteisti nukentėjusiajai D. K. 200 (du šimtus) Eur išlaidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.