Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-09 · Administracinė byla Nr. I-1472-505/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-09
Bylos Nr.
I-1472-505/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
R. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1472-505/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02519-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 51.4;55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 9 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui R. Z., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. Z. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 21 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-6).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN) laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. atliko bausmę teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Akcentavo, jog gyvenamasis plotas buvo labai mažas, jį dar labiau mažino buvę baldai, gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra patalpoje bei apšvietimas. Teigė, jog pastatas, kuriame pareiškėjas atliko bausmę, labai senas, neremontuotas, jo konstrukcijose yra asbesto, kurio dulkės, patekusios į plaučius, sukelia vėžį. Gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas, nuolat knibždėjo pelės ir tarakonai, sektoriaus ribose sklido aitrūs, specifinį kvapą turintys dūmai, nes buvo deginamos plastmasės atliekos, kurie prasiskverbdavo į gyvenamąją patalpą. Pareiškėjas nurodė, jog buvo kartu laikomas su pavojingais recidyvistais, žmogžudžiais, asmenimis, teistais už labai sunkius nusikaltimus, tuo buvo pažeistos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalies nuostatos. Minėjo, kad tualeto patalpa buvo be pertvarų, tuo buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, diskomfortą, psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, jautė fobiją aplinkai, buvo pažemintas žmogiškas orumas. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 10-14).

Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Be to, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita - su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita - su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Be to, įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Be viso to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Taigi, tik nuo nuteistojo noro, teisingo prasmingos veiklos susiplanavimo, priklauso ar jis dienas leidžia tūnodamas miegamojoje patalpoje, ar užsiima naudinga sau, konstruktyvia, prasminga veikla.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad baldai ir tualetai esantys kamerose užima vietą ir taip nuteistiesiems tenka mažiau gyvenamojo ploto. Alytaus pataisos namai su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka, nes šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų.

Jeigu pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtoje kameroje ar būryje, jis, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, galėjo per 1 mėnesį apskųsti pareigūnų veiksmus ar sprendimus (pavyzdžiui, Nuteistųjų skirstymo komisijos sprendimą perkelti jį į kitą kamerą), arba kreiptis į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau šia savo teise nei karto nepasinaudojo.

Pažymėjo, jog pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Alytaus visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. atliko visų Alytaus PN patalpų patikrinimus, higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta.

6 būrio sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Tualetų durelės yra 1,5 metrų aukščio nuo žemės.

Alytaus PN bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogai padengti rulonine stogo danga. Asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų), Alytaus PN nėra. Asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose, elektros instaliacijoje nebuvo naudojamas. Pabrėžė, jog asbesto dulkės atsiranda tik fiziškai ardant, remontuojant šiferio plokštėmis dengtą stogą. Bendrabučių ir uždarosios zonos kamerų pastatų stogo ginčo laikotarpiu darbai nebuvo atliekami.

Jokios kenksmingos medžiagos pataisos namuose nėra deginamos, pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais.

Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Alytaus PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Alytaus PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su3straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje pateiktų duomenų (b. l. 10, 16, 18) matyti, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 13 d. iki 2017 m. sausio 31 d. buvo paskirtas į 15 būrį 5 miegamąjį, kurio plotas 33,74 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,74 kv. m.

Pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 31 d. iki 2017 m. kovo 28 d. buvo paskirtas į 15 būrį, 4 miegamąjį, kurio plotas yra 34,35 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,81 kv. m (b. l. 10, 16, 18).

Pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 28 d. iki 2017 m. kovo 30 d. buvo paskirtas į 6 būrį, 1 miegamąjį, kurio plotas yra 30,28 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,36 kv. m (b. l. 11, 16, 17).

Pareiškėjas nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2017 m. lapkričio 13 d. buvo paskirtas į 6 būrį, 3 miegamąjį, kurio plotas yra 28,16 kv. m, jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,12 kv. m (b. l. 11, 16, 17).

Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė į 3,1 kv. m plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentas dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pareiškėjas teigė, jog gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra patalpoje bei apšvietimas, knibždėjo pelės ir tarakonai, sektoriaus ribose sklido aitrūs, specifinį kvapą turintys dūmai, nes buvo deginamos plastmasės atliekos, kurie prasiskverbdavo į gyvenamąją patalpą.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, temperatūros, parazitų, dūmų patekimo į patalpas. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogos ventiliacijos, apšvietos, temperatūros, parazitų, dūmų patekimo į patalpas galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (blogos ventiliacijos, apšvietos, temperatūros, parazitų, dūmų patekimo į patalpas) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose buvusios ventiliacijos, apšvietos, temperatūros, parazitų, dūmų patekimo į patalpas neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas skunde minėjo, kad tualeto patalpa buvo be pertvarų, tuo buvo pažeistas jo privatumas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto nežemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipia dėmesį į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, G. byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo Nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog 6 būrio sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.6. punktu, tualetų durelės yra 1,5 metrų aukščio nuo žemės (b. l. 11).

Atsakovės atstovas nepateikė konkrečių duomenų (pvz., fotografijų ir pan.) apie ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (15 būryje ir 6 būryje) įrengtus sanitarinius mazgus. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės nustatyti bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose sanitarinių mazgų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo privatumo pažeidimo, t. y. netinkamų sanitarinių mazgų įrengimą bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjo teigimu, pastatas, kuriame jis atliko bausmę, labai senas, neremontuotas, jo konstrukcijose yra asbesto, kurio dulkės, patekusios į plaučius, sukelia vėžį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose.

Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus PN bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogas padengtas rulonine stogo danga, asbestiniu stogu dengtų pastatų Alytaus PN nėra, asbestas pataisos namų pastatų konstrukcijose ar šiluminėse trasose nebuvo naudojamas. Bendrabučių ir uždarosios zonos kamerų pastatų stogo ginčo laikotarpiu darbai nebuvo atliekami. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo minėtoje patalpoje galėjo būti kenksmingų asbesto dulkių, kurios galėjo turėti įtakos pareiškėjo sveikatai. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog buvo kartu laikomas su pavojingais recidyvistais, žmogžudžiais, asmenimis, teistais už labai sunkius nusikaltimus, tuo buvo pažeistos BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalis numato, jog izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

BVK 6 straipsnyje nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.

Teismas pabrėžia, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju teigia, jog dėl jo apgyvendinimo kartu su pavojingais recidyvistais, žmogžudžiais, asmenimis, teistais už labai sunkius nusikaltimus, jis jautė pavojų, nervinę įtampą.

Byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pats pareiškėjas), iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN būtų laikę pareiškėją pažeidžiant bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, sudarę pareiškėjui diskriminuojančias sąlygas ar veikę neteisėtai kitokiu būdu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiant viešosios deliktinės atsakomybės, kildinamos iš nepriimtinų kalinimo sąlygų įrodinėjimo ypatumus, nuosekliai pažymima, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų kalinimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas laisvės atėmimo bausmės vykdymo ar atlikimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl tų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas nagrinėjamu atveju konkrečius nusiskundimus išdėstė tik dėl jo paskyrimo kartu gyventi su kitais nuteistaisiais (pareiškėjo teigimu, recidyvistais, žmogžudžiais, asmenimis teistais už sunkius ir labai sunkius nusikaltimu), tačiau šie pareiškėjo argumentai yra bendro pobūdžio, t. y. pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių konkrečių Alytaus PN neteisėtų veiksmų, kad į atitinkamą gyvenamąją patalpą pareiškėjas buvo patalpintas sąmoningai, siekiant sumenkinti jį ar pan.

Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, argumentų, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jo paskyrimas į būrį su tam tikrais nuteistaisiais bei kalinimas buvo vykdomas pažeidžiant aptartas bausmių vykdymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjo gyvybei ar sveikatai grėstų realus pavojus, todėl vien tik pareiškėjo subjektyvus noras būti laikomam su kitais nuteistaisiais, negali būti pagrindas pripažinti Alytaus PN pareigūnų veiksmus nagrinėjamu atveju neteisėtais. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1614-442/2016).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN administraciją su prašymais dėl jo teisių pažeidimų ir pareigūnų neteisėtų veiksmų nesikreipė, byloje nėra tokių įrodymų. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas.

Į bylą nepateikta įrodymų apie pareiškėjo sveikatos būklę vertinamuoju laikotarpiu. Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Alytaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl lėtinio hepatito, lėtinio prostatito, sporto metu pasitempto, kairio kelio raiščio, visais kartais skirtas adekvatus gydymas (b. l. 26-27), todėl teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu), pažeidimo trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (privatumo naudojantis sanitariniu mazgu), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. Z. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (privatumo naudotis sanitariniu mazgu) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė