- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-08-26
- Bylos Nr.
- I1-2226-1066/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00448-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas G. S. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už netinkamas suėmimo sąlygas.
Šalies argumentai
2.1. Pareiškėjas nurodo bendrą skundžiamą laikotarpį nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. (toliau – ir Skundžiamas laikotarpis), pažymi, kad buvo laikomas netinkamomis suėmimo sąlygomis, iš kurių dvi dienas laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Vilniaus PN.
2.2. Pareiškėjas paaiškina, kad Skundžiamuoju laikotarpiu buvo laikomas suėmime pagalbinėse patalpose. Minėtos patalpos nebuvo pritaikytos gyvenimui bei ilgalaikiam laikymui (apgyvendinimui) pagal savo rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą. Viso suėmimo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikomas maksimalus suimtųjų skaičius pagal miegamas vietas.
2.3. Pareiškėjas teigia, kad praktiškai Skundžiamu laikotarpiu normalus judėjimas jam suteiktas nebuvo, nes kamerinė patalpa yra itin maža kaip daugiavietei patalpai eksploatuoti, vertinant santykį patalpos dydžio ir laikomų asmenų skaičiaus. Minėtose kamerose nesudaryta tinkama orumą nežeminanti aplinka, naudojantis sanitariniu mazgu, netinkamai įrengtas kasdieninis naudotinas inventorius, inventoriaus ir baldų nestandartinis perteklinis dydis, kas sudarė didelius nepatogumus kiekvieną dieną.
2.4. Teigia, kad dėl minėto Vilniaus PN neteisėto ir nekorektiško elgesio, žeminančio jo orumą, nesuteikiančio orumo nežeminančio judėjimo kameroje ir asmeninės erdvės, reiškia esmines pretenzijas. Be to, dėl naudojamo reguliaraus didelio vandens kiekio patalpose, kaupiasi drėgmė, sudarydama palankią terpę pelėsiui veistis. Būtiniausių kasdienių buitinių gyvenimo procedūrų atlikimas, kiekvieną kartą buvo susijęs su orumo ir garbės pažeminimais. Akcentuoja, jog judėti tarp inventoriaus, praustuvės ir klozeto buvo labai nepatogu dėl per mažos ir siauros kameros erdvės.
2.5. Pareiškėjas paaiškina, kad Skundžiamu laikotarpiu kamerose įrengtas tualetas žemino pareiškėjo orumą ir garbę. Nurodė, kad smarvė, prie kurios pareiškėjui teko ilgą laiką gyventi buvo nepakeliama, kadangi sanitarinis mazgas buvo įrengtas nesandariai, neturintis atskiros vėdinimo sistemos, neturintis tinkamos izoliacinės medžiagos, nuolatos visą dieną buvo girdimi tuštinimosi biologiniai kito žmogaus garsai, tualeto nutekamasis vanduo, sanitarinio mazgo įrengimas realiai kėlė pareiškėjui ne tik orumo pažeminimus, bet ir didelę grėsmę sveikatai. Pareiškėjas nurodo, kad jį sanitariniame mazge galėjo stebėti prižiūrėtojų pamainoje dirbančios moterys. Pareiškėjas nurodo, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas.
2.6. Pareiškėjas skundžiasi, jog laisvių apribojimas pasireiškia užimtumo nesuteikimu. Pareiškėjas mažoje daugiavietėje kameroje praleido 23 valandas per parą ir jam be jokio pagrindo, nebuvo leidžiama pagerinti savo padėtį ir nebūti diskriminuojamam kitų to paties statuso asmenų atžvilgiu.
2.7. Pareiškėjas kelia pretenziją dėl suteiktos teisės tik vieną kartą pareiškėjui pasinaudoti dušu per savaitę Skundžiamu laikotarpiu. Vieną kartą suteiktas per savaitę dušas prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, tinkamai prižiūrėti savo asmens higieną ir rodyti kitiems pavyzdį. Visą Skundžiamą laikotarpį pareiškėjas jautė nehigienišką aplinką, atsakovės atstovas vertė jį patirti antisanitarines sąlygas prieš jo paties valią, nesudarė sąlygų palaikyti tinkamą švarią aplinką, sudarė sąlygas rastis dideliai drėgmei kameroje, versdamas pareiškėją, žeminant savo orumą, praustis tiesiog kameroje, matant kitiems aplinkiniams suimtiesiems ir pareigūnams.
2.8. Pareiškėjas pažymi, jog buvo laikomas kamerinio tipo patalpose, todėl susisiekti su pareigūnais buvo nepatogu, nes nebuvo įrengta nei vienoje kameroje aliarmo sistema (neveikė nei vienoje kameroje) ir užtrūkdavo labai daug laiko pareigūnams prisišaukti, nes beldimas į duris buvo neefektyvus metodas, tačiau vienintelis, varginantis ir orumą žeminantis būdas, keliantis daug triukšmo koridoriuje, kas trukdydavo pareigūnams tiksliai ir operatyviai nustatyti kamerą, kuri kviečia pareigūną. Aliarmo skambučio nebuvimas ar jo nefunkcionavimas, pareiškėjui kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką, orumo žeminimą, didelius nepatogumus.
2.9. Apibendrinant, pareiškėjas išskiria pagrindinius kriterijus, kuriais įvertino atsiradusios neturtinės žalos dydį, tai yra pakankamai ilgai buvo laikomas suėmime netinkamomis ir žiauriomis sąlygomis, atsakovės atstovo pateiktų duomenų neatitikimas, sąlygojo esminius nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų pažeidimus, suteikė nesaugią aplinką, neteisėtai apribojo laisvę daugiau, negu tai numatyta įstatymu, laikant visą parą uždaroje mažoje orumą žeminančioje rakinamoje patalpoje, apribojo judėjimo teisę, nežmoniškas elgesys, patirta kančia ir fiziniai nepatogumai, orumo pažeminimas, nesaugios aplinkos sudarymas, administracijos nekompetencija, atsakovo žinojimas ir sąmoningas siekimas suteikti kuo blogesnes sąlygas pareiškėjui, pareiškėjo iki suėmimo bendras materialinis lygis, laisvėje gyveno pakankamai apsirūpinusioje šeimoje, laikėsi etiketo taisyklių, todėl suteiktos sąlygos ypatingai veikė pareiškėją. Vertinant neturtinės žalos dydį, pareiškėjas patyrė psichologinius išgyvenimus, patyrė šoką, sveikatos sutrikimus. Be to, pareiškėjas pažymi, jog anksčiau neteistas ir niekada nebuvo sulaikytas, todėl patyrė ypač šokiruojančias dvasines kančias, pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 10 000 Eur proporcinga kompensacija.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
3.1. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą pateikė pareiškėjo judėjimo duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.
3.2. Paaiškino, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės) 14.2 punkte nurodoma, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tikrai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Pažymėtina, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.
3.3. Nurodo, kad sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko LR higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Pažymi, kad pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. V-228 reikalavimais, taip pat kitų teisės aktų reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
3.4. Vilniaus PN nurodo, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 „Dėl teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ Lukiškių TI-K Skundžiamu laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams buvo išduodama skalbimo miltelių (400 g) ir dezodoranto arba antiperspiranto (75 ml) naudojimo laikas yra 3 mėn., dantų pastos (75 ml) – 2 mėn., tualetinio popieriaus (3 ritinėliai), tualetinio muilo (100 g), dantų šepetėlio (1 vnt.) ir skutimosi peiliukų (4 vnt.) – 1 mėn. Atsakovė atstovas atkreipia dėmesį, jog higienos priemonės išduodamos tik jų neturintiems ir nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
3.5. Pažymi, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė.
3.6. Atsakovės atstovas nurodo, kad iš byloje pateikto VĮ Registrų centras 2019 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastato – kalėjimo pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Nepaisant to fakto, kad buvusio Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti kaip negyvenamieji, pažymėtina, jog Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas), 5.1 p. numato, jog pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes – gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, jog pastatą gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos, suformuotos ar numatomos suformuoti atskirais nekilnojamojo turto objektais. Pagal Reglamento 7.16. p., pagal paskirtį išskiriamas negyvenamųjų pastatų pogrupis – specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą konstatuotina, jog aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai buvo įregistruoti, kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negalėjo būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui.
3.7. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti yra įrengtos priklausomai nuo lovų kiekio. Kalinimo įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymi, kad įstaigos gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.
3.8. Atsakovės atstovas teigia, kad resocializacijos darbas buvo organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal pastarojo prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, lankytis įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą Vilniaus pataisos namų laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Suimtieji galėjo susitikti su įvairaus tikėjimo kunigais, darbo dienomis ir švenčių dienomis, esant geroms oro sąlygoms, buvo išvedami į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį, poilsio ir švenčių dienomis buvo išvedami žaisti stalo tenisą, į Laisvalaikio užimtumo patalpas taip pat turėjo teisę į pasimatymą su artimaisiais, paskambinti telefonu, susitikti su advokatais, nueiti pas gydytojus, kiekvieną dieną turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, tai vyko už kameros ribų. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas tiek kamerose tiek už kamerų ribų. Visose Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliuose. Siekiant užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų užimtumą bei įdomesnį laisvalaikio praleidimą, į kameras buvo duodami šachmatų, domino ir kiti žaidimai. Pareiškėjui, būnant Lukiškių TI-K, lygiomis teisėmis buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.
3.9. Vilniaus PN dėl Rašto nurodo, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo normų kontekste nėra subjektas, kurio atžvilgiu buvo atlikta administracinė procedūra, kadangi minėtas Vilniaus PN Raštas buvo adresuotas organizacijai. Organizacija neginčijo šių raštų teisėtumo. Į bylą nėra pateikti jokie dokumentai, iš kurių būtų galima matyti pareiškėjo teisę reikšti teisme reikalavimus organizacijos vardu, taip pat yra praleistas Viešojo administravimo įstatymo 29 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
3.10. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir/arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Nagrinėjamu atveju nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtintos būtinos nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Šioje byloje pareiškėjas prašo priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad laikotarpiais nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. kovo 31 d. Lukiškių TI-K ir nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. Vilniaus PN buvo laikomas netinkamomis suėmimo sąlygomis.
5. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
6. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis, Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 42 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
7. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02).
8. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
9. Pareiškėjo teigimu, kamerose jam trūko vietos, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas:
9.1. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. birželio 19 d. Pareiškėjas tą dieną buvo uždarytas į kamerą Nr. 106, kurios plotas – 7,38 kv. m (kameroje buvo 1 asmuo).
2018 m. birželio 20 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 195, kurios plotas – 7,94 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2018 m. birželio 21 d. – 2018 m. birželio 26 d. kamera Nr. 195 (2 asmenys kameroje).
2018 m. birželio 27 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 186, kurios plotas – 7,94 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2018 m. birželio 28 d. – 2018 m. liepos 17 d. kamera Nr. 186 (2 asmenys kameroje).
2018 m. liepos 18 d. kamera Nr. 186 (1 asmuo kameroje).
2018 m. liepos 19 d. – 2018 m. rugpjūčio 30 d. kamera Nr. 186 (2 asmenys kameroje).
2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 333, kurios plotas – 7,72 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2018 m. rugsėjo 1 d. - 2018 m. rugsėjo 2 d. kamera Nr. 333 (2 asmenys kameroje).
2018 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 290, kurios plotas – 7,76 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2018 m. rugsėjo 4 d. – 2018 m. rugsėjo 5 d. kamera Nr. 290 (2 asmenys kameroje).
2018 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 287, kurios plotas - 7,70 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2018 m. rugsėjo 7 d. – 2018 m. rugsėjo 20 d. kamera Nr. 287 (2 asmenys kameroje).
2018 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 307, kurios plotas – 8,22 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2018 m. rugsėjo 22 d. – 2018 m. rugsėjo 30 d. kamera Nr. 307 (2 asmenys kameroje).
2018 m. spalio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 341, kurios plotas – 7,95 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2018 m. spalio 2 d. – 2018 m. spalio 14 d. kamera Nr. 341 (2 asmenys kameroje).
2018 m. spalio 15 d. kamera Nr. 341 (1 asmuo kameroje).
2018 m. spalio 16 d. – 2018 m. spalio 22 d. kamera Nr. 341 (2 asmenys kameroje).
2018 m. spalio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 325, kurios plotas – 7,64 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2018 m. spalio 24 d. – 2018 m. lapkričio 11 d. kamera Nr. 325 (2 asmenys kameroje).
2018 m. lapkričio 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 144, kurios plotas – 7,94 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2018 m. lapkričio 13 d. – 2018 m. gruodžio 6 d. kamera Nr. 144 (2 asmenys kameroje).
2018 m. gruodžio 7 d. kamera Nr. 144 (1 asmuo kameroje).
2018 m. gruodžio 8 d. – 2019 m. sausio 20 d. kamera Nr. 144 (2 asmenys kameroje).
2019 m. sausio 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 292, kurios plotas – 7,80 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2019 m. sausio 22 d. – 2019 m. vasario 12 d. kamera Nr. 292 (2 asmenys kameroje).
2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 99, kurios plotas – 7,94 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2019 m. vasario 14 d. – 2019 m. vasario 18 d. kamera Nr. 99 (2 asmenys kameroje).
2019 m. vasario 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 14, kurios plotas – 7,14 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2019 m. vasario 20 d. – 2019 m. vasario 21 d. kamera Nr. 14 (2 asmenys kameroje).
2019 m. vasario 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 62, kurios plotas – 7,90 kv. m (kameroje buvo 2 asmenys).
2019 m. vasario 23 d. – 2019 m. vasario 24 d. kamera Nr. 62 (2 asmenys kameroje).
2019 m. vasario 25 d. – 2019 m. vasario 26 d. kamera Nr. 62 (1 asmuo kameroje).
2019 m. vasario 27 d. – 2019 m. kovo 4 d. kamera Nr. 62 (2 asmenys kameroje).
2019 m. kovo 5 d. kamera Nr. 62 (1 asmuo kameroje).
2019 m. kovo 6 d. – 2019 m. balandžio 1 d. kamera Nr. 62 (2 asmenys kameroje).
2019 m. balandžio 2 d. pareiškėjas paleistas į laisvę.
9.2. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
9.3. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
9.4. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto (t. y. nuo 3,69 kv. m iki 7,14 kv. m) ir kamerų ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ploto trūkumo laikytini nepagrįstais.
10. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas ne gyvenamosiose patalpose, o pagalbinėse patalpose. Taigi, pareiškėjas iš esmės teigia, kad tai yra HN 134:2015 13 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose, pažeidimas.
10.1. HN 134:2015 13 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymi, kad Lukiškių TI-K pastatų kompleksą sudarė 6 pastatai, t. y. administracinis, cerkvės, gamybinis, kalėjimo, ligoninės, kontrolinis perėjimo pastatai. Taigi vieni iš šių pastatų yra gyvenamieji, o kiti – kitos paskirties pastatai, sudarę visą bendrą Lukiškių TI-K pastatų kompleksą. Be to, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, jog jis buvo laikomas pagalbinėse patalpose (t. y. nenurodė, jog jis įstaigoje buvo laikomas ne kamerose). Todėl pareiškėjo hipotetinio pobūdžio ir nekonkretizuoti teiginiai, kad tos patalpos, kuriose jis gyvena, yra pagalbinio pobūdžio, atmestini kaip nepagrįsti.
11. Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko higienos reikalavimų. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.
11.1. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau ir – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktą, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktą)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08) 165 punktą). EŽTT taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktus).
11.2. LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, yra konstatavęs, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, nes tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.).
11.3. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio pertvara. Taip pat pridėjo nuotraukas, kuriose pavaizduotos tipinės gyvenamosios kameros (vienoje yra užkabintos užuolaidos, o kitoje – atskira kabina su durimis). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų nėra galimybės nustatyti, kokios konkrečios kameros nuotraukose yra vaizduojamos, ar tai yra tos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas.
11.4. Pagal minėtą teismų praktiką, sanitarinio mazgo atskyrimas tik užuolaida ar (ir) 1,5 m aukščio sienele nėra pakankamas užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, o duomenų, jog kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų įrengta sanitarinio mazgo kabina, atsakovės atstovas nepateikė.
11.5. Taigi atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių tinkamą sanitarinių mazgų atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, todėl konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą nurodytą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K ir Vilniaus PN laikotarpį, t. y. nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. balandžio 2 d., iš viso 287 paras. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 7 paras, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.
11.6. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI- K ir Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2019 m. balandžio 2 d., 287 parų buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, todėl darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
12. Pareiškėjas skundėsi, jog kameroje buvo laikomas 23 val. per parą, t. y. įstaigose (pareiškėjas nekonkretizuoja, ar Lukiškių TI-K ar Vilniaus PN) pareiškėjui nebuvo užtikrintas užimtumas. Atsakovės atstovas nurodė, kad ?pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal pastarojo prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje, lankytis įstaigos bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti įstaigoje vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą Vilniaus pataisos namų laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Suimtieji galėjo susitikti su įvairaus tikėjimo kunigais, darbo dienomis bei poilsio ir švenčių dienomis, esant geroms oro sąlygoms, buvo išvedami į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį, poilsio ir švenčių dienomis buvo išvedami žaisti stalo tenisą, į Laisvalaikio užimtumo patalpas taip pat turėjo teisę į pasimatymą su artimaisiais, paskambinti telefonu, susitikti su advokatais, nueiti pas gydytojus, kiekvieną dieną turėjo teisę į pasivaikščiojimą gryname ore, tai vyko už kameros ribų. Socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas tiek kamerose tiek už kamerų ribų. Visose Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, todėl nuteistieji ir suimtieji turėjo galimybę sportuoti ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Siekiant užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų užimtumą bei įdomesnį laisvalaikio praleidimą, į kameras buvo duodami šachmatų, domino ir kiti žaidimai. Pareiškėjui, būnant Lukiškių TI-K, lygiomis teisėmis buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog aptariamas pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
13. Pareiškėjas skundėsi, jog jam neužteko 1 val. nusiprausti duše. HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Pareiškėjas neginčija, jog jam tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN buvo suteikta galimybė nusiprausti duše 1 val. per savaitę, pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kodėl jam turėjo būti suteikta daugiau laiko nusiprausti duše (nepateikė išskirtinių ir įrodymais paremtų aplinkybių), todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Papildomai pažymėtina, jog iš į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, jog dušo patalpos tvarkingos, dušų įranga tinkama, nesulaužyta. Kadangi pareiškėjui anksčiau paminėta teisė buvo užtikrinta, teismas nagrinėjamu atveju nekonstatuoja atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
14. Pareiškėjas pažymi, jog buvo laikomas kamerinio tipo patalpose, todėl susisiekti su pareigūnais buvo nepatogu, nes nei vienoje patalpoje nebuvo įrengta aliarmo sistema. Atsakovės atstovas nurodė, jog įstaigos kamerose buvo sumontuota pareigūnų iškvietimo sistema ir ji buvo veikianti, o įstaigoje laikyti asmenys turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Teismo vertinimu, hipotetiniai ir nepagrįsti pareiškėjo teiginiai nesudaro pagrindo atlyginti jam neturtinę žalą. Esant nurodytoms aplinkybėms šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
15. Pareiškėjo teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko higienos reikalavimų. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
16. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-438-520/2021). Taigi tokiu atveju atsižvelgiant į pažeidimo mastą ir trukmę (kad pareiškėjas dalį laiko (per ginčo laikotarpį iš viso 7 paras) kamerose buvo kalinamas vienas, o kitą laiko dalį (280 parų) buvo kalinamas kartu su kitu asmeniu), nenustačius kitų pažeidimų, susijusių su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę ir tai vertintina kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, tuo pačiu vadovaujantis LVAT praktika nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, pareiškėjui priteistina 370 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. S. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 370 Eur (tris šimtus septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.