Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2024-08-29 · Administracinė byla Nr. eI2-11996-596/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2024-08-29
Bylos Nr.
eI2-11996-596/2024
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03146-2024-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Jolita Rasiukevičienė, Deimantė Andrulytė
Pareiškėjas
J. T. W.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-11996-596/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03146-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugpjūčio 29 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Deimantės Andrulytės ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. W. (J. T. W.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. T. W. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas arba atsakovas) 2024 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. 24S138118, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760289619, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 18 d. (toliau – ir Sprendimas).

Nurodo, kad Departamentas 2023 m. rugsėjo 7 d. priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ arba Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, šiuo atveju – dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė). 2023 m. rugsėjo 18 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760289619, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 18 d., pareiškėjui įteiktas 2023 m. rugsėjo 25 d. per Departamento išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal UTPĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas 2024 m. kovo 22 d. Departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, tačiau prašymas dar neišnagrinėtas. Pareiškėjas atvyko į Lietuvą, tačiau Bendrovė jam nesuteikė darbo, todėl atsakovas priėmė ginčijamą Sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas susitarus su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su Bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjui bus mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas, mokamas vieną kartą per mėnesį, taip pat komandiruotpinigiai. Taigi pareiškėjas turėjo teisę atvykti į Lietuvą UTPĮ pagrindu ir pradėti dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau atvykus į Bendrovę jam buvo pareikšta, kad darbo nėra, todėl dėl šios priežasties pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbo ir jį susirado UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo atveju pareiškėjas atvyko į šalį su tikslu dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ne dėl savo kaltės sutarto darbo užmokesčio iš Bendrovės negavo. Vis dėlto pabrėžia, kad jis turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Teigia, kad Bendrovė pareiškėjo dėl darbo sutarties nutraukimo neinformavo, todėl pareiškėjas šį ginčą planuoja spręsti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka.

Atkreipia dėmesį, kad skundžiamas Sprendimas turi neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus pareiškėjas turės išvykti iš šalies, o tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalos. Mano, kad priimdamas skundžiamą Sprendimą atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nedirbo UAB „.(duomenys neskelbtini)“ ne dėl savo kaltės.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2023 m. rugsėjo 7 d. Departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą

laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) darbui UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal Įstatymo 44 straipsnio 6 dalies nuostatas 2024 m. kovo 22 d. Departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. 2024 m. birželio 18 d. priimtas sprendimas Nr. 24S149006 atsisakyti leisti pakeisti darbdavį, šis sprendimas nėra skundžiamas. Patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje nuo 2024 m. kovo 8 d. iki 2024 m. balandžio 12 d. (25 darbo dienas) ir asmeniui nė vieną kartą nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Nustatyta, kad pareiškėjui už 2024 m. kovo mėn. išmokėta 76,23 Eur darbo užmokesčio, o už 2024 m. balandžio mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas. Pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, 2023 m. rugsėjo 25 d. per Departamento išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini) atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, darbo sutartį su Bendrove sudarė, tačiau joje buvo įdarbintas trumpalaikiam laikotarpiui – 25 darbo dienoms, ir asmeniui nė vieną kartą nebuvo išmokėtas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, konstatuotina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl Departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą.

Pareiškėjas skunde neneigia, kad jam nebuvo mokamas sutartas atlyginimas, taigi dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Atkreipia dėmesį, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo negaunamo darbo užmokesčio bei darbo trūkumo. Pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje, t. y. Departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo, t. y. mažiausiai 1 minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA), ir Bendrovei nutraukus darbo sutartį, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas preziumuoja, kad pareiškėjui yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Departamentą dėl naujo leidimo gyventi išdavimo.

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjo argumentai, kad ginčijamas Sprendimas jam sukelia neigiamas pasekmes, atmestini kaip nepagrįsti ir deklaratyvūs, kadangi pareiškėjas negali tikėtis jam palankaus administracinio sprendimo, jeigu jis neatitinka Įstatymo reikalavimų.

Mano, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, atsakovas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y., priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. liepos 12 d. pateikė teismui paaiškinimus, nurodydama, kad Bendrovė ketino sudaryti su pareiškėju darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas dirbtų tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. UAB „(duomenys neskelbtini)“ per MIGRIS sistemą pateikė tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230609-105571, kuriame buvo nurodytos tarp šalių suderintos būsimos darbo sutarties sąlygos (sulygtas darbo užmokestis, darbuotojo pareigos ir kt.). Departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį 2 metus. 2024 m. kovo 7 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjas sudarė darbo sutartį Nr. 6131 V. Pareiškėjas 2024 m. kovo 8 d. pateikė prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo, kuriuo prašė suteikti jam nemokamas atostogas nuo 2024 m. kovo 9 d. iki 2024 m. balandžio 8 d. Pažymi, kad pareiškėjas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą atleisti jį iš pareigų nuo 2024 m. balandžio 12 d., todėl 2024 m. balandžio 12 d. su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta. Atsižvelgiant į tai, jog su pareiškėju darbo sutartis nutraukta, UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaudamasi UTPĮ 36 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, 2024 m. balandžio 15 d. pranešimu Nr. 2404-PRNŠ-2774 informavo Departamentą, kad su pareiškėju darbo sutartis nutraukta.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. 24S138118, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760289619, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 18 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, 2023 m. birželio 20 d., ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) darbui Bendrovėje.

Departamentas 2023 m. rugsėjo 7 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) darbui Bendrovėje 2023 m. rugsėjo 18 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760289619, galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 18 d., pareiškėjui įteiktas 2023 m. rugsėjo 25 d. per Departamento išorės paslaugų teikėją (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal UTPĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, 2024 m. kovo 22 d. Departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, tačiau 2024 m. birželio 18 d. priimtas sprendimas Nr. 24S149006, kuriuo pareiškėjui neleista pakeisti darbdavio, nes asmuo neatitinka darbdavio keitimo sąlygų.

Departamentas, patikrinęs duomenis apie pareiškėją VSDFV informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2024 m. kovo 8 d. iki 2024 m. balandžio 12 d. (25 darbo dienas) ir pareiškėjui nė vieną kartą nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Nustatyta, kad pareiškėjui už 2024 m. kovo mėn. išmokėta 76,23 Eur, o už 2024 m. balandžio mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas. Departamentas nurodė, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nebuvo pateikti duomenys, jog jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte. Atsižvelgiant į tai, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas darbo sutartį su Bendrove sudarė, tačiau joje buvo įdarbintas trumpalaikiam laikotarpiui, t. y. 25 darbo dienoms, ir pareiškėjui nė vieną kartą nebuvo išmokėtas Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, Departamentas konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, sudarantis 1 386 Eur. Departamentas pažymėjo, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į VSDFV informacinės sistemos duomenis, t. y. kad asmeniui nebuvo mokamas darbo užmokestis, kurio dydis siektų 1 MMA, ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), Departamentas padarė išvadą, jog yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Be to, nustatyta, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduota nei Lietuvos nacionalinė viza, nei leidimas laikinai gyventi, VSDFV informacinės sistemos duomenimis pareiškėjas Lietuvoje įdarbintas 2024 m. kovo 8 d. Departamentas vertino, kad pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje nėra ilgalaikiai, jį su Lietuvos Respublika sieja tik ekonominio pobūdžio (darbo) ryšiai. Taip pat Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, o duomenų, kad pareiškėjo šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra. Departamentas konstatavo, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, o darbo sutartis su asmeniu nutraukta.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, į tai, kad nustatyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 6 punkte numatyti pagrindai, vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, taip pat UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, Departamentas 2024 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 24S138118, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760289619, galiojęs iki 2025 m. rugsėjo 18 d.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 punktas).

Taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 18 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Migracijos departamentas, patikrinęs VSDFV informacinėje sistemoje duomenis apie pareiškėjo įdarbinimą, nustatė, kad pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintas nuo 2024 m. kovo 8 d. iki 2024 m. balandžio 12 d. (25 darbo dienas) ir pareiškėjui nė vieną kartą nebuvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui už 2024 m. kovo mėn. išmokėta 76,23 Eur, o už 2024 m. balandžio mėn. darbo užmokestis nebuvo išmokėtas. Pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal UTPĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, 2024 m. kovo 22 d. Departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, tačiau 2024 m. birželio 18 d. priimtas sprendimas Nr. 24S149006, kuriuo pareiškėjui neleista pakeisti darbdavio, nes asmuo neatitinka darbdavio keitimo sąlygų.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas nutraukė darbo sutartį su Bendrove, todėl, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje darbo sutarties nutraukimas vertinamas kaip imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2362-662/2023). Pareiškėjas nenurodė teismui ir teismas nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, kurios individualioje pareiškėjo situacijoje lemtų Sprendimo neatitikimą proporcingumo principui. Be to, kaip minėta, pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, Migracijos departamentui nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte, todėl Departamentas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nors pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą, sužinojo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo nėra, todėl dėl šios priežasties pradėjo ieškoti kito darbo ir jį susirado UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat, kad Bendrovė pareiškėjo dėl darbo sutarties nutraukimo neinformavo, todėl pareiškėjas šį ginčą planuoja spręsti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ į bylą pateikė dokumentus, iš kurių matyti, jog pareiškėjas 2024 m. kovo 8 d. pateikė Bendrovei prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo, kuriuo prašė suteikti jam nemokamas atostogas nuo 2024 m. kovo 9 d. iki 2024 m. balandžio 8 d. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą atleisti jį iš pareigų nuo 2024 m. balandžio 12 d., todėl 2024 m. balandžio 12 d. su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta. Atsižvelgiant į tai, jog su pareiškėju darbo sutartis nutraukta, UAB „(duomenys neskelbtini)“, vadovaudamasi UTPĮ 36 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis, 2024 m. balandžio 15 d. pranešimu Nr. 2404-PRNŠ-2774 informavo Departamentą, kad su pareiškėju darbo sutartis nutraukta. Taigi, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atleistas iš darbo Bendrovėje ar to nežinotų, taip pat, jog būtų iniciavęs procesą, ginčydamas neteisėtą atleidimą iš darbo. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad jo darbdavys nesąžiningai su juo elgėsi, specialiai nemokėjo darbo užmokesčio, jį apgavo ir pan.

Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas iš Bendrovės už 2024 m. kovo mėn. gavo 76,23 Eur, o už 2024 m. balandžio mėn. darbo užmokestis jam apskritai nebuvo išmokėtas. Taigi, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui sutartas darbo užmokestis nebuvo mokamas, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kurie leistų pripažinti, jog jis turi ar Sprendimo priėmimo metu turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui, kadangi į bylą nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo gerą finansinę situaciją ar kitą gaunamų pajamų šaltinį. Taigi, nagrinėjamu atveju įrodyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., LVAT 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019). Pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023). Pažymėtina, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui bylos nagrinėjimo metu nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus nei nurodyti skundžiamame Sprendime.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Departamento sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo J. T. W. (J. T. W.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėDeimantė AndrulytėJolita Rasiukevičienė