- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-15
- Bylos Nr.
- I-1530-644/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02577-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Audrius Grauželis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. N. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 418,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-9).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 28 d. ir nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. kovo 31 d. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Ligoninės palatose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi ankštose 21,25 kv. m. ploto kamerose buvo laikoma po 8 asmenis, t. y., vienam asmeniui teko apie 2,6 kv. m. kameros ploto. Patalpų plotą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Sanitariniame mazge buvo įrengtas tupimas tualetas, kuris nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara. Sanitarinis mazgas įrengtas be durų, dėl ko naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas. Pažymėjo, kad jam buvo paskirta miegamoji vieta dviaukštės lovos antrame aukšte, nors pareiškėjas vaikščiojo su ramentais. Kamerų patalpos vėdinamos tik per atveriamus langus, patalpose šalta, drėgna, nešvaru, buvo pelėsio ir tarakonų. Naudotis dušu leidžiama tik kartą per savaitę, dušo rageliai sulūžę, karštas vanduo į kameras neteikiamas. Dėl atviro lango susidarė skersvėjis ir pareiškėjas peršalo. Valymo ir dezinfekavimo priemonės neišduodamos. Patalpose neįrengtos spintos drabužiams ir asmeniniams daiktams susidėti. Gydytojai ateidavo tik kartą per savaitę. Dėl minėtų aplinkybių patyrė sveikatos pablogėjimą, pažeminimą, diskomfortą, dvasines kančias.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 19-24) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 28 d. pareiškėjas buvo gydomas Ligoninės Chirurgijos skyriuje, o nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. kovo 31 d. – Vidaus ligų skyriuje. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė patalpose atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Vasaros metu vienas lango rėmas buvo išimamas, kad būtų užtikrintas vėdinimas patalpoje. Žiemos metu lango rėmas buvo įdedamas atgal, kad būtų užtikrinama šiluma viduje. Valymo priemonės ir inventorius išduodamas pagal nuteistųjų prašymus. Kartą per mėnesį sanitarai atlieka pagrindinį patalpų valymą, kurių metu visi paviršiai išvalomi ir dezinfekuojami. Patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Pacientų drabužiai surenkami ir skalbiami centralizuotai. 2016 m. kovo 14 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko kamerų tipo patalpų operatyviąją kontrolę, kurios metu dėl patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų ir vėdinimo pažeidimų nenustatyta. Kameros sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m. sienele ir užuolaida, kas užtikrino privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teisės aktai neįpareigoja tiekti karštą vandenį į kameras. Kamerų tipo patalpoje Nr. 25 buvo įrengtos penkios, o kamerų tipo patalpoje Nr. 27 – šešios spintelės asmeniniams daiktams laikyti. Ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 28 d. ir nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. kovo 31 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose patalpose.
Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Remiantis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose Ligoninės kamerose: nuo 2015 m. gruodžio 30 d. iki 2016 m. sausio 28 d. (29 paros) - Chirurgijos (bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m., įrengtos 5 dviejų aukštų lovos ir laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 24 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (7 paros) – Vidaus ligų (bendrojo) skyriaus kameroje Nr. 27, kurios plotas 21,25 kv. m., įrengtos 2 dviejų aukštų lovos ir 3 vieno aukšto lovos (b. l. 25).
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 25 ir Nr. 27 buvo laikoma mažiau asmenų, nei nurodyta atsakovo atstovo atsiliepime. Pareiškėjas nurodė, kad kamerų plotas 21,25 kv. m., jose įrengta po 4 dviaukštes lovas (8 vietos) ir gyveno po 8 asmenis. Nagrinėjamu atveju teismas remiasi pareiškėjo skundo argumentais ir konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu iš viso 36 paras Ligoninės kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta minimali 5,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, kadangi visą laikotarpį jam teko 2,65 kv. m. ploto (21,25/8).
Pareiškėjas nurodo, kad didelę kamerų gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai ir sanitarinis mazgas. Teismas pažymi, kad į Taisyklių 11¹.4 punkte įtvirtintą minimalią gyvenamųjų patalpų ploto normą, neįskaičiuojamas jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad palatos baldai ir sanitarinis mazgas ribojo jo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (žr. LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Nr. A261-1798/2013). Pripažinus, kad patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės dėl baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto vertintinos Taisyklių 11¹.4. punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.
Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad sanitarinis mazgas nuo kameros patalpos buvo atskirtas 1,5 m. aukščio pertvara, o vietoje durų buvo pakabinta užuolaida. Pareiškėjo argumentus dėl atviro sanitarinio mazgo patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos kamerų foto nuotraukos (b. l. 52), iš kurių matyti, kad kamerų sanitarinis mazgas atitvertas neaukšta aukšta sienele ir vietoje durų įrengta užuolaida.
Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad galimybė privačiai pasinaudoti tualetu yra vienas iš faktorių, vertintinų nustatant, ar buvo pasiektas kankinimo ar pažeminimo lygis, jog būtų galima pripažinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje T. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr. EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; ir kt.). Teismo vertinimu, kameros sanitarinio mazgo atskyrimas neaukšta sienele neįrengiant durų, nėra tinkamas minėtų reikalavimų laikymasis, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo galimybės privačiai naudotis sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog sanitariniame mazge vietoje klozeto buvo įrengtas unitazas (tupimas tualetas). Tačiau, teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma (akto redakcija iki 2017 m. sausio 1 d.), sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas arba unitazas, taigi tupimo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Pareiškėjas skundžiasi, kad turėjo miegoti dviaukštės lovos antrame aukšte, nors vaikščiojo su ramentais. Tačiau, teismas pažymi, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų. Kita vertus, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog jis dėl to negalėjo naudotis jam paskirta miegamąja vieta ar, kad jis prašymu būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl miegamosios vietos pakeitimo, o jo prašymą būtų atsisakyta patenkinti. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepatogios miegamosios vietos yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas nurodo, kad patalpose buvo šalta, drėgna ir nešvaru. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Ligoninės patalpos vėdinamos laikantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto nuostatų, kuriose numatyta, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Aplinkybę, kad Ligoninės kameros vėdinamos per atveriamus langus, patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-17 patikrinimo aktas Nr. 13(15.3)-PA-420 (b. l. 45-46). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Pažymėtina, kad pagal nustatytą tvarką, Ligoninės gyvenamąsias patalpas valo patys jose laikomi nuteistieji (b. l. 26-32). Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016-03-17 patikrinimo akto taip pat matyti, kad kameroje Nr. 25 patikrinimo metu buvo švaru, o sienos kameroje lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų aplinkybių (drėgmė, pelėsis) būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad drabužius skalbė rankomis, po šaltu vandeniu, tačiau, teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato karšto vandens atskiro įrengimo kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje. Kita vertus, pareiškėjas tik nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl drabužių skalbimo pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui raštu būtų reiškęs pretenzijas dėl nepatogumų skalbiant ar džiovinant asmeninius drabužius ar, kad jam būtų atsisakyta išduoti tam skirtas priemones. Kaip matyti iš bylos duomenų, Ligoninės pacientų asmeniniai drabužiai, kurių dėl sveikatos būklės jie negali išsiskalbti patys, Ligoninėje skalbiami centralizuotai (b. l. 34-36). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pacientai, kurių sveikatos būklė leidžia apsitarnauti patiems, asmeninius rūbus gali išsiskalbti palatoje ir prausykloje. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.
Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu kartą per savaitę, kaip numatyta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte, todėl atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad gydytojai ateidavo kartą per savaitę, valymo inventorius neišduodamas, dušo rageliai sulūžę ir pan., tačiau konkrečiai nedetalizuoja ir nenurodo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmestini.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė iš viso 36 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos bei tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, todėl konstatuotina, kad Ligoninė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė pablogėjusia sveikata, pažeminimu, diskomfortu, dvasinėmis kančiomis ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio byloje nėra.
Teismas įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Akcentuotina, jog 36 paras režiminio korpuso kamerose (palatose) pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, kas pagal naujausią LVAT ir EŽTT praktiką yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo ilgą trukmę ir mastą, įvertinus tai, kad gyvenamojo ploto trūkumą dar labiau mažino baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas, taip pat konstatavus pažeidimus sanitariniame mazge (neužtikrintas privatumas), darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teismo vertinimu, pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 418 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui A. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laivės atėmimo vietų ligoninės, 418 Eur (keturis šimtus aštuoniolika eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.