- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-01
- Bylos Nr.
- e2S-1269-864/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Pareiškėjas
- B. M. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos B. M. P. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. teisme gautas pareiškėjos B. M. P. skundas dėl antstolės veiksmų, kuriuo ginčijamas antstolės V. M. patvarkymas dėl pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto realizavimo priverstine tvarka, parduodant jį iš varžytinių, bei ekspertizės turto rinkos vertei nustatymo skyrimo. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. balandžio 15 d. jai buvo įteiktas 2019 m. balandžio 11 d. antstolės patvarkymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ji buvo informuota, kad atnaujinamos jai priklausančio turto (buto, esančio (duomenys neskelbtini)) pardavimo iš varžytinių procedūros, remiantis 2012 m. gegužes 24 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini); šį butą nuspręsta parduoti iš varžytinių, taip pat nuspręsta, kad turto vertei nustatyti bus pasitelkiamas ekspertas, su kuo ji nesutinka. Pabrėžė, prievolės išieškotojui buvo užtikrintos UAB „Remvaida“ (pagrindinio skolininko, kurio įsipareigojimams užtikrinti hipotekos lakštu buvo įkeistas skolininkei priklausantis turtas) turto įkeitimu, išieškotojas „Luminor Bank“ AS sutiko, kad jai priklausantis turtas galės būti parduodamas tik po to, kai bus realizuotas BUAB „Remvaida“ priklausantis turtas. Pažymėjo, kad antstolei kartu su išieškotojo prašymu dėl turto pardavimo nebuvo pateiktas joks dokumentas, patvirtinantis, kad buvo parduotas išieškotojo naudai įkeistas skolininko BUAB „Remvaida“ turtas. Pareiškėjos įsitikinimu, išieškotojas, pažeisdamas savo paties prisiimtus įsipareigojimus, neteisėtai inicijuoja jos turto realizavimo procedūrą, be to, pažeidžiama Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 3 dalies nuostata.
Šalies argumentai
2. Antstolė su pareiškėjos skundu nesutiko. Nurodė, kad jai buvo pateikta vykdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skolos ieškojimo iš skolininkės UAB „Remvaida“ hipotekinio kreditoriaus „Luminor Bank“ naudai, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą, šia nutartimi teismas, be kita ko, nusprendė priverstinai parduoti iš varžytynių pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą – 80,02 kv. m ploto butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad specialus hipotekos institutas bei jį reglamentuojančių specialių teisės normų egzistavimas įtvirtina privilegijuotą hipotekinio kreditoriaus padėtį bei galimybę patenkinti savo reikalavimą būtent iš įkeisto turto, tuo tarpu nagrinėjamu atveju jokie įrodymai, jog hipotekos lakštas butų nuginčytas, jog butų paneigta hipotekinio kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, jai nebuvo pateikti. Skolininkė taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog tarp vykdymo proceso šalių iš tiesų buvo ar yra sudarytas bei šiai dienai galiojantis kažkoks susitarimas ar sutartis, jog išieškotojas skolininkės atžvilgiu yra prisiėmęs tam tikrus įsipareigojimus ir turi pareigą jų laikytis ar pan. Pažymėjo, kad Civilinio proceso kodekso 664 straipsnis nedviprasmiškai įtvirtina, jog iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai, išieškoma pirmąja eile, tuo tarpu įkeisto daikto savininkas, nebūdamas tiesioginis kreditoriaus skolininkas, už skolininko įsipareigojimo vykdymą atsako įkeistu daiktu (įkeisto daikto verte), įstatymas nenumato, kad skolą iš pareiškėjos turto galima išieškoti tik po to, kuomet bus realizuotas BUAB „Remvaida“ turtas. Akcentavo, jog įkeistų prekių atsargų pardavimą skolininkės UAB „Remvaida“ bankroto byloje vykdė bankroto administratorius, 2017 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutarta pripažinti BUAB „Remvaida“ bankrutavusia ir likviduoti įmonę dėl bankroto, išieškotojas vykdomojoje byloje yra pateikęs duomenis apie likusį įmonės įsiskolinimą bankui, jokių įrodymų apie kitokį nei nurodo išieškotojas skolos likutį skolininkė nepateikia, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo ir naikinti ginčijamą patvarkymą nėra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartimi skundo dėl antstolio veiksmų netenkino.
4. Vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatė, kad antstolė vykdo teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria nutarta Luminor Bank AS (anksčiau AB DNB bankas) naudai skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą: parduoti UAB „Remvaida“ prekių atsargas; priverstinai parduoti iš varžytynių butą, asmeninės nuosavybės teise priklausantį pareiškėjai. Prekių atsargų pardavimą UAB „Remvaida“ bankroto byloje vykdė bankroto administratorius, įsiteisėjusia 2017 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)nutarta pripažinti BUAB „Remvaida“ bankrutavusia ir likviduoti įmonę dėl bankroto. Vykdymo procese pareiškėjai priklausantis butas buvo areštuotas, 2019 m. balandžio 11 d. priimtas ginčijamas patvarkymas dėl pareiškėjai priklausančio turto – buto realizavimo ir ekspertizės turto vertei nustatyti paskyrimo, kuriuo nutarta areštuotą pareiškėjai priklausantį butą realizuoti priverstine tvarka, parduodant jį iš varžytynių, bei paskirta turto vertės nustatymo ekspertizė butui, ekspertizę nekilnojamojo turto vertei nustatyti pavedant atlikti ekspertui V. S., dėl šio patvarkymo 2019 m. gegužės 3 d. skolininkė pateikė skundą – pareiškėjos įsitikinimu, išieškotojas neteisėtai inicijavo jos turto realizavimo procedūrą, be to, pažeidė Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 3 dalies nuostatą.
5. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja teigė, kad išieškotojas sutiko, jog jai priklausantis turtas gali būti parduodamas tik po to, kai bus realizuotas BUAB „Remvaida“ priklausantis turtas, šių savo teiginių nepagrindė – byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog tarp vykdymo proceso šalių iš tiesų buvo ar yra sudarytas bei šiai dienai galioja tam tikras susitarimas ar sutartis dėl teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutarties vykdymo tvarkos; tuo tarpu tokio imperatyvaus įpareigojimo nei teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis, nei Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 3 dalyje įtvirtino teisinio reguliavimo turinys nenustato. Teismas nurodė, kad kaip teisingai pažymėjo antstolė, Civilinio proceso kodekso 664 straipsnio 1 dalis aiškiai nustato, jog iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai, išieškoma pirmąja eile, įkeisto daikto savininkas, nebūdamas tiesioginis kreditoriaus skolininkas, už skolininko įsipareigojimo vykdymą atsako tik įkeistu daiktu (įkeisto daikto verte), o ne visu asmeniniu turtu, kaip kad tiesioginis kreditoriaus skolininkas, tačiau išieškojimo iš tokio turto eiliškumas nesikeičia ir yra vykdomas pirmąja eile. Teismas pabrėžė, kad esminis Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 3 dalies normos tikslas – įtvirtinti hipoteka įkeisto svetimo daikto savininko prievolės subsidiarumą, tačiau joje nėra imperatyvaus reikalavimo iš pradžių realizuoti pagrindinio skolininko turtą – nustačius, jog pagrindinio skolininko turto nepakaks kreditoriaus reikalavimui patenkinti, išieškojimas iš hipoteka įkeisto svetimo daikto savininko turto yra galimas, nepriklausomai nuo to, ar baigtas realizuoti skolininko turtas. Tokios teismo išvados atitinka teismų praktiką (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-903-330/2018). Šiuo atveju teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad įkeistų prekių atsargų pardavimą skolininkės UAB „Remvaida“ bankroto byloje vykdė bankroto administratorius, 2017 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)nutarta pripažinti BUAB „Remvaida“ bankrutavusia ir likviduoti įmonę dėl bankroto, išieškotojas „Luminor bank“ AS vykdomojoje byloje pateikė duomenis apie 2017 m. sausio 2 d. datai (nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo data) likusį, BUAB „Remvaida“ nepadengtą, įsiskolinimą bankui, pareiškėja įrodymų apie kitokį, nei nurodo išieškotojas, skolos likutį nepateikė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).
6. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog išieškotojas „Luminor bank“ AS teisėtai ir pagrįstai inicijavo pareiškėjai priklausančio turto – buto realizavimo procedūrą, dėl ko antstolė teisėtai ir pagrįstai priėmė ginčijamą patvarkymą, savo veiksmus atliko laikydamasi Civilinio proceso kodekso reikalavimų, reglamentuojančių vykdymo procesą, dėl ko naikinti jos patvarkymų nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
7. Atskiruoju skundu apeliantė prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)panaikinti, ir klausimą išspręsti iš esmės - panaikinti 2019 m. balandžio 11 d. antstolės V. M. patvarkymą Nr. (duomenys neskelbtini).
8. Nurodo, kad išieškotojui prisiėmus pareigą nevykdyti turto pardavimo iš varžytinių, kol nebus parduotas išieškotojui įkeistas pagrindinio skolininko turtas, išieškotojas netenka teisės rinktis kitokio elgesio, nes tai pažeistų jo vienašaliu sandoriu prisiimtus įsipareigojimus. Todėl išieškotojo prašymas atnaujinti vykdymo veiksmus buvo neteisėtas, kas neteisėtu daro ir skundžiamą patvarkymą.
9. Teigia, kad visų pirma, skirtingai nei kitais atvejais, šiuo atveju išieškotojas prisiėmė tam tikras pareigas, kurias jis privalo vykdyti, todėl Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 3 dalies, Civilinio proceso kodekso 664 straipsnio nuostatų taikymas yra nepagrįstas. 2014 m. lapkričio 12 d. išieškotojas (kurio pavadinimas tuo metu buvo AB DNB bankas) pateikė apeliantei pranešimą, kuriame nurodė, jog jeigu kreditoriaus reikalavimai užtikrinti ir skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto hipoteka, ir svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę išieškoti iš svetimo daikto hipotekos objekto tik tiek, kiek neįmanoma jo reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto. Nors nagrinėjamu atveju prievolės pagal kredito linijos sutartį užtikrintos ne UAB „Remvaida“ nekilnojamojo turto hipoteka, bet pagrindinio skolininko kilnojamojo turto (prekių atsargų) įkeitimu, tačiau, vadovaujantis bendraisiais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, bankas ir šiuo atveju visų pirma nukreips skolos pagal kredito sutartį ieškojimą į prekių atsargas, o jų vertės neužtekus visos skolos padengimui ar šių prekių atsargų įkeitimo lakšte nurodytu adresu antstoliui neradus, likusios skolos pagal kredito linijos sutartį išieškojimas turės būti nukreiptas j įkeistą butą.
10. Apeliantė nurodo, kad susiklosto tokia situacija, jog egzistuoja aiškus išieškotojo įsipareigojimas, sukeliantis jam atitinkamus įsipareigojimus, kurie išieškotojui tampa privalomais. Nepaisant prisiimto įsipareigojimo, ir nesant jokių įrodymų apie BUAB „Remvaida“ turto realizavimą, išieškotojas atnaujino išieškojimo veiksmus.
11. Nurodo, kad iš pateikto 2014 m. lapkričio 12 d. pranešimo matyti, kokioms sąlygoms esant išieškotojas gali atnaujinti išieškojimo iš apeliantės turto veiksmus. Teigia, kad vykdomojoje byloje nėra jokių dokumentų, kurie patvirtintų atitinkamos sąlygos įvykdymą. Nurodo, kad BUAB „Remvaida“ bankroto administratorius patvirtino, jog jo žinioje nėra jokių dokumentų apie BUAB „Remvaida“ turto pardavimą.
12. Mano, kad skundžiamu patvarkymu bei skundžiama nutartimi iš esmės pateisinamas neteisėtų veiksmų atlikimas, pažeidžiant aukščiau nurodytą teisės principą bei iš esmės teigiant, neteisėtas veiksmas (neteisėtai, pažeidžiant vienašalį sandorį, pateikto prašymo dėl vykdymo veiksmų atnaujinimo) šiuo konkrečiu atveju sukelia teisines pasekmes. Skundžiamu patvarkymu, pagrįstu neteisėtu išieškotojo reikalavimu, pažeidžiamos apeliantės teisės bei teisėti lūkesčiai.
13. Nors teismo nutartyje nurodoma, kad, realizavus apeliantei priklausantį turtą, apeliantė įgis atgręžtinį reikalavimą į prievolės skolininką (BUAB „Remvaida“), toks nurodymas yra formalus, kadangi: pats teismas skundžiamoje nutartyje nurodo, kad prievolės skolininko turto nepakanka įsipareigojimams išieškotojui įvykdyti, prievolės skolininkas yra bankrutuojantis juridinis asmuo. Todėl atitinkamas teismo nutarties motyvas yra visiškai formalus, ir juo negali būti pateisinamas neteisėto patvarkymo priėmimas ir galiojimas.
Šalies argumentai
14. Apeliantė prašo prijungti papildomą įrodymą – 2014 m. lapkričio 12 d. AB DNB banko pranešimą, kadangi iš skundžiamos teismo nutarties paaiškėjo, kad atitinkamo dokumento vykdomojoje byloje nėra. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad iki nutarties priėmimo jai nebuvo pateiktas nei antstolės patvarkymas dėl skundo persiuntimo teismui apie tai, kad 2014 m. lapkričio 12 d. rašto antstolė savo žinioje neturi. Kita vertus, skunde apeliantė aiškiai buvo nurodžiusi, kad remiasi kreditoriaus vienašališkai prisiimtų įsipareigojimų pažeidimų. Apeliantės nuomone, atitinkamo įrodymo pateikimas neužvilkins bylos eigos, o suinteresuoti asmenys nuomonę dėl atitinkamo įsipareigojimo reikšmės skundžiamam patvarkymui galės išsakyti savo atsiliepimuose į šį atskirąjį skundą.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrius su atskiruoju skundu nesutrinka.
16. Nurodo, kad palaiko antstolės V. M. 2019 m. gegužės 8 d. patvarkyme Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą, išdėstytus argumentus. Papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo iš pradžių realizuoti kilnojamąjį pagrindinio skolininko turtą.
17. Taip pat pažymi, kad 2014 m. lapkričio 12 d. AB DNB Banko atsakymas į pareiškėjos paklausimą neturėtų būti vertinamas kaip banko įsipareigojimas ar, juo labiau, pareiškėjai priklausančio turto hipotekos atsisakymas. Atsakyme pateikiamas paaiškinimas dėl išieškojimo vykdymo tvarkos, jame, inter alia, nurodoma, kad „<...> nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimai neriboja hipotekos kreditoriaus teisės pasirinkti kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti išieškant skolą <...>“.
18. Be to, net ir pačios pareiškėjos cituojamame 2014 m. lapkričio 12 d. rašte nurodoma, kad pagrindiniam skolininkui priklausiusių prekių atsargų „<...> vertės neužtekus visos skolos padengimui ar šių prekių atsargų įkeitimo lakšte nurodytu adresu antstoliui neradus, likusios skolos pagal kredito linijos sutartį išieškojimas turės būti nukreiptas į įkeistą butą“.
19. Kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, išieškojimas iš apeliantei priklausančio turto pradėtas tik 2019 m. balandžio 11 d. antstolei V. M. priėmus patvarkymą. Tuo tarpu išieškojimas iš pagrindiniam skolininkui UAB „Remvaida“ priklausančių prekių atsargų aktyviai vykdomas nuo pat 2012 m. gegužės 24 d., kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė skolos išieškojimą nukreipti į bankui įkeistą turtą. Išsiuntęs 2014 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo vadovaujasi apeliantė, bankas ir toliau stengėsi išieškoti skolą iš UAB „Remvaida“ priklausančio turto. Net ir 2016 m. gruodžio 22 d. UAB „Remvaida“ iškėlus bankroto bylą, bankas iš karto nenukreipė išieškojimo į apeliantei priklausantį turtą.
20. Pažymi, kad pagrindinio skolininko BUAB „Remvaida“ turtas nėra perduotas bankroto administratoriui, nėra aiški šio turto buvimo vieta, taip pat nėra aišku, ar turtas egzistuoja, ar nebuvo parduotas arba kitaip perleistas kitiems asmenims. Todėl, net ir vadovaujantis apeliantės pateikta 2014 m. lapkričio 12 d. banko atsakymo interpretacija, vis tiek būtų taikoma tame pačiame rašte nurodyta išlyga, leidžianti nukreipti išieškojimą į bankui įkeistą butą, neradus prekių atsargų.
21. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą informaciją, įvertinus, tai, kad bankas, net ir nesant tokiam įpareigojimui, ilgą laiką stengėsi savo reikalavimą patenkinti būtent iš pagrindinio skolininko turto, bankas laiko, kad jis teisėtai ir sąžiningai įgyvendino savo teises.
Atsiliepimas
22. Atsiliepimu antstolė V. M. su atskiruoju skundu nesutinka. Nurodo, kad jog įstatymo nuostatos detaliai reglamentuoja hipotekos institutą ir nedviprasmiškai įtvirtina privilegijuotą hipotekinio kreditoriaus padėtį bei pirmenybinę teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Būtent šią savo teisę išieškotojas ir siekia įgyvendinti, tuo tarpu apeliantė savitai interpretuodama teisės nuostatas bei išieškotojo pateiktą atsakymą į jos pačios raštą nepagrįstai bando šią teisę paneigti.
23. Pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, įkeistų prekių atsargų pardavimą skolininkės UAB „Remvaida“ bankroto byloje vykdė bankroto administratorius, 2017 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civ. b. Nr. eB2-1712-866/2017 nutarta pripažinti BUAB „Remvaida“ bankrutavusia ir likviduoti įmonę dėl bankroto. Išieškotojas vykdomojoje byloje yra pateikęs duomenis apie likusį įmonės įsiskolinimą bankui. Jokių įrodymų apie kitokį nei nurodė išieškotojas skolos likutį apeliantė nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Pagal Civilinio proceso kodekso 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų prijungimo.
25. Apeliantė prašo prijungti papildomą įrodymą – 2014 m. lapkričio 12 d. AB DNB banko (naujas pavadinimas „Luminor Bank“ AS) pranešimą, kuris apeliantės manymu, pagrįstų banko poziciją, jog išieškojimas bus atliekamas tik realizavus pagrindinio skolininko turtą. Atsiliepime suinteresuotas asmuo atsikerta į pateiktą papildomą įrodymą. Atsižvelgiant į tai, kad suinteresuotas asmuo išreiškė poziciją dėl naujo įrodymo turinio, darytina išvada, jog tokio įrodymo prijungimas nepažeis byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliantės pateiktą 2014 m. lapkričio 12 d. AB DNB banko (naujas pavadinimas „Luminor Bank“ AS) pranešimą prijungia prie bylos ir vertina su kitais bylos duomenimis (Civilinio proceso kodekso 314 straipsnis).
Dėl teismo nutarties pagrįstumo.
26. Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos B. M. P. skundą dėl antstolės veiksmų. Pareiškėja skundė antstolės patvarkymą dėl pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto realizavimo priverstine tvarka, parduodant jį iš varžytinių.
27. Byloje nustatyta, kad antstolė vykdomoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) vykdo teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartį, kuria nutarta Luminor Bank AS (anksčiau AB DNB bankas) naudai skolos išieškojimą nukreipti į įkeistą turtą: parduoti UAB „Remvaida“ prekių atsargas; priverstinai parduoti iš varžytynių butą, asmeninės nuosavybės teise priklausantį pareiškėjai. 2019 m. balandžio 11 d. priimtas patvarkymas dėl pareiškėjai priklausančio turto – buto realizavimo ir ekspertizės turto vertei nustatyti paskyrimo, kuriuo nutarta areštuotą pareiškėjai priklausantį butą realizuoti priverstine tvarka, parduodant jį iš varžytynių, bei paskirta turto vertės nustatymo ekspertizė butui, ekspertizę nekilnojamojo turto vertei nustatyti pavedant atlikti ekspertui V. S..
28. Hipoteka – daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (Civilinio kodekso 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas tinkamai įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Pagal teisinį reglamentavimą hipotekos objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek jo dalis (Civilinio kodekso 4.171 straipsnio 1, 2 dalys); tiek pačiam skolininkui, tiek ir tretiesiems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantis daiktas (Civilinio kodekso 4.170 straipsnio 2 dalis, 4.181 straipsnio 1 dalis). Hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (Civilinio kodekso 4.170 straipsnio 3 dalis).
29. Hipoteka gali būti sutartinė ir priverstinė (Civilinio kodekso 4.175 straipsnio 1 dalis). Sutartinė hipoteka atsiranda sutarties arba vienašalio sandorio (pareiškimo) pagrindu (Civilinio kodekso 4.175 straipsnio 2 dalis). Svetimo turto hipoteka – tai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai skolininkas yra kitas asmuo negu įkeisto daikto savininkas (Civilinio kodekso 4.181 straipsnio 1 dalis). Šios hipotekos specifinė ypatybė yra ta, kad svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas nėra prievolinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp kreditoriaus ir skolininko, dalyvis ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu jis įsipareigoja įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimą, jeigu šis per hipotekos sandoryje nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba atsiranda kiti hipotekos sandoryje nustatyti pagrindai (pavyzdžiui, hipotekos kreditoriaus teisė reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ir kt.).
30. Pagal byloje pateiktus įrodymus nustatyta, jog išieškojimas vykdomas sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi leista išieškoti iš hipoteka įkeisto turto – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio pareiškėjai B. M. P. asmeninės nuosavybės teise.
31. Apeliantė skundą grindžia nurodydama, jog nerealizavus pagrindinio skolininko turto, nėra pagrindo išieškoti įsiskolinimo iš jos, nes ji yra subsidiari skolininkė, t. y. išieškojimas galimas tokia apimti, kiek negalima išieškoti iš pagrindinio skolininko.
32. Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog jeigu kreditoriaus reikalavimai užtikrinti ir skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto hipoteka, ir svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę išieškoti iš svetimo daikto hipotekos objekto tik tiek, kiek neįmanoma jo reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto. Būtent į šios normos pažeidimą ir apeliuoja skolininkė.
33. Esant sutartinei svetimo daikto hipotekai, įkeisto turto savininkas hipotekos kreditoriui už skolininko įsipareigojimų įvykdymą atsako įkeistu savo daiktu (Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad įkeisto daikto savininko atsakomybė aptariamu atveju kreditoriui ribojama įkeisto turto verte (pardavimo iš varžytynių kaina), t. y. įkeisto turto savininkas atsako ne už visą skolininko įsipareigojimą, o tik tą jo dalį, kuri lygi įkeisto turto kainai, gautai šį daiktą pardavus iš varžytynių (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2012 ir kt.).
34. Pažymėtina, kad svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininko prievolė kreditoriui yra subsidiari. Įkaito davėjas tampa su skolininku subsidiariai atsakingas nuo hipoteka užtikrintos prievolės neįvykdymo dienos (Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 1 dalis). Be to, jeigu kreditoriaus reikalavimai užtikrinti ir skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto hipoteka, ir svetimo daikto hipoteka, kreditorius turi teisę išieškoti iš svetimo daikto hipotekos objekto tiek, kiek neįmanoma jo reikalavimo patenkinti iš įkeisto skolininkui nuosavybės teise priklausančio daikto (Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 3 dalis).
35. Byloje nustatyta, jog pagrindinis skolininkas įsiteisėjusia 2017 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Prekių atsargų pardavimą UAB „Remvaida“ bankroto byloje vykdė bankroto administratorius.
36. Civilinio proceso kodekso 664 straipsnyje įtvirtinta išieškojimo iš skolininko fizinio asmens turto eilė: pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai; antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto; trečiąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio nekilnojamojo turto; ketvirtąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančios žemės ūkio paskirties žemės, jeigu skolininko pagrindinis verslas yra žemės ūkis; penktąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog apeliantė vykdymo procese nėra paskolinių teisinių santykių dalyvė, nesudaro pagrindo šiame procese nesilaikyti įstatyme įtvirtinto išieškojimo eiliškumo (tolios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje, 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-903-330/2018).
37. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, jog Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 3 dalies ir Civilinio proceso kodekso 664 straipsnio normos tarpusavyje nekonkuruoja. Civilinio kodekso 4.195 straipsnio 3 dalyje įtvirtino teisinio reguliavimo turinys neleidžia daryti išvados, jog pagal šioje normoje įtvirtintą tvarką antstolis turėjo realizuoti tik skolininkui priklausančią ginčo turto dalį, o jau vėliau svarstyti išieškojimo iš svetimo daikto hipotekos galimybę. Esminis šios normos tikslas – įtvirtinti hipoteka įkeisto svetimo daikto savininko prievolės subsidiarumą. Tačiau joje nėra imperatyvaus reikalavimo iš pradžių realizuoti skolininko įkeistą daiktą. Todėl negali būti neteisėtomis pripažįstamos situacijos, kuomet dar turto realizavimo pradiniuose etapuose tampa aišku, jog hipoteka įkeisto skolininko turto nepakaks kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ir reikia priimti atitinkamus sprendimus vykdymo procese, pavyzdžiui, tiek skolininko, tiek įkaito davėjo turtą realizuoti kartu, vienu metu (lygiagrečiai) organizuojant dvi atskiras varžytynes ir pan. (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-903-330/2018).
38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad antstolė vykdymo veiksmus vykdo dėl hipoteka įkeisto turto realizavimo, todėl procesinės normos pažeistos nebuvo. Teismas nurodo, jog apeliantės pateiktas 2014 m. lapkričio 12 d. AB DNB banko (naujas pavadinimas „Luminor Bank“ AS) pranešimas yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nepaneigia įstatymu nustatytos išieškojimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo tenkinti skundą dėl antstolės veiksmų, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.