Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. A., pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d. ir jam paskirti 8 mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant per mėnesį neatlygintinai dirbti po 20 valandų visuomenės labui (viso 80 valandų),

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista ir G. P., tačiau jos atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. 2013 m. spalio 23 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo salėje, Kalvarijų g. 28, Vilniuje, teismo posėdžio nuo 9.45 val. iki 12.30 val. metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr.1-293-269/2013 dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, apklausiamas liudytoju ir prisiekdamas sakyti tik tiesą, nieko nenutylėti bei būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, siekdamas padėti T. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė žinomai melagingus parodymus, o būtent, melagingai nurodė, kad jis narkotines medžiagas įsigijo ne iš T. M., o iš jam nepažįstamo asmens, nors 2012 m. lapkričio 21 d. įtariamojo apklausos metu ir 2013 m. gegužės 7 d. liudytojo apklausos metu jis tvirtino, kad narkotines medžiagas įsigijo iš T. M.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui nuteistasis E. A. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo teigimu, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad nuteistasis E. A. padarė nusikaltimą numatytą BK 235 str. 1 d., pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

E. A. manymu, šiuo konkrečiu atveju jis negali būti nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d. subjektu. Nurodo, kad tyrimo pradžioje jis buvo apklaustas įtariamuoju, tačiau vėliau specialistams nustačius, jog iš jo paimti milteliai, kurie nėra įtraukti į narkotinių medžiagų sąrašą, jo procesinis statusas keitėsi į liudytojo. Pažymi, kad visi jo parodymai susiję su hašišo pirkimu, todėl vadovaujantis BK 80 str., laikytini parodymais apie savo paties galimai padarytą

nusikalstamą veiką. Nurodo, kad po to, kai jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr.57-1-02204-12, jis turėjo būti apklaustas jam taikant BPK 82 str. 3 d. numatytus liudytojo apklausos ypatumus ir jam negali būti taikoma atsakomybė, numatyta BPK 83 str. 2 ir 4 dalyje.

Apeliantas vadovaudamasis Aukščiausiojo teismo praktika nurodo, kad pagal BPK 255 str. 1 d. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pažymi, jog konkrečios bylos nagrinėjimo ribos nustatomos kaltinamajame akte ir teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuteistojo teigimu, 2015 m. vasario 27 d. kaltinamajame akte baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-00218-14 nėra inkriminuojami parodymai apie tai, kad jis duodamas parodymus Vilniaus rajono apylinkės teisme aiškino melagingas aplinkybes apie tyrimo metu naudotą smurtą jo atžvilgiu, melagingai teigdamas apie neteisėtus ar net galimai nusikalstamus pareigūnų veiksmus.

Apelianto įsitikinimu, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pripažindamas jį kaltu ir nuteisdamas jį pagal BK 235 str. 1 d. peržengė jam pateikto kaltinimo ribas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamojoje byloje E. A. nuteistas už tai, kad apklausiamas kaip liudytojas Baudžiamosios bylos Nr.1-293-269/2013 nagrinėjimo Vilniaus rajono apylinkės teisme metu, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, davė melagingus parodymus ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 235 str. 1 d.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti išsamų bylos tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena iš esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį ar kitą baigiamąjį teismo sprendimą. Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali teismo veikla.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2012 m. lapkričio 21 d. E. A. kaip įtariamasis apklausos protokole nurodė, kad jis pažįsta Tomą (T. M.), jam paskambinęs ir susitaręs nuvažiavo pas jį ir už 30 litų nusipirko maždaug 1 gramą hašišo. Nurodė, kad pagal nuotrauką T. M. galėtų atpažinti, kadangi hašišą pas jį pirko gal 15 kartų (b.l.63-64).

Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 m. gegužės 7 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas E. A. atžvilgiu buvo nutrauktas nepadarius nusikaltimo, numatyto BK 259 str., kai buvo nustatyta, kad pas E. A. rasta medžiaga yra neįrašyta į narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus ir šiuo metu nepriskiriama prie narkotinių ir psichotropinių medžiagų.

2013 m. gegužės 7 d. E. A. buvo apklaustas kaip liudytojas. Šiame apklausos protokole nurodyta, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 3 d. pagrindu liudytojui išaiškinta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save. Apklausoje liudytojas E. A. nurodė, kad pažįsta T. M. pravarde „Boria“. Pažymėjo, kad pagal nuotrauką atpažinimo metu jį pažino. E. A. parodė, kad iš T. M. gal 15 kartų pirko hašišą po 30 Lt už 1 gramą. Taip pat nurodė, kad hašišą pirko sau, kadangi mėgsta parūkyti. Liudytojas nurodė, kad 2012 m. lapkričio 20 d. apie 11.30 val. jis paskambino T. M. susitarė dėl hašišo pirkimo ir jį nusipirko (b.l.67-68).

Vilniaus rajono apylinkės teisme 2013 m. spalio 23 d. teismo posėdžio nuo 9.45 val. iki 12.30 val. metu nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr.1-293-269/2013, liudytojas E. A. parodė, kad pas jį kratos metu buvo rastas hašišas, kurį jis įsigijo stotyje pas nepažįstamą vaikiną. Nurodė, jog nepamena kada pirko, kadangi tai buvo seniai. Liudytojas taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu užrašytų jo parodymų neskaitė, pasirašė grasinant policijos pareigūnams, Tomašo nuotrauką parodė tik dėl to, jog taip liepė pareigūnai (b.l.55).

Iš ankščiau pateiktų apklausos protokolų matyti, kad liudytojas E. A. ikiteisminio bylos tyrimo metu parodė, kad pirko narkotikus iš T. M. apie 15 kartų. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad jis parodymo atpažinti metu atpažino T. M. kaip asmenį, iš kurio pirko

narkotikus. Vėliau savo parodymus pakeitė iš esmės tvirtindamas, kad narkotikus pirko iš nepažįstamo asmens stotyje, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus išgavo policijos pareigūnai iš jo per prievartą.

Patikrinus byloje esančius duomenis bei įvertinus E. A. atliktus veiksmus, jo kaltės turinį bei subjektyviuosius požymius konstatuotina, kad jo veika kvalifikuota teisingai kaip žinomai melagingų parodymų davimas teisme.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodydamas, kad jis padarė nusikaltimą numatytą BK 235 str. 1 d., pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Pažymėtina, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodymas pranešti Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Šeštajam skyriui apie liudytojo E. A. padarytą nusikaltimą, numatytą BK 235 str. 1 d. laikytinas formaliu nekaltumo prezumpcijos pažeidimu, pastarasis nuosprendis iš esmės negali pripažinti E. A. padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą, padaryto nusikaltimo faktą ištyrė ir nustatė Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą ir priimdamas 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendį. Toks pažeidimas negali būti laikomas esminiu ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamojo nuosprendžio.

Nors nuteistasis savo skunde nurodo, kad jis negali būti nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d. subjektu, kadangi vadovaujantis BK 80 str., kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus kai jis sutinka duoti parodymus, tačiau ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes.

Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas vėliau jam reikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje baudžiamojoje byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Šiuo konkrečiu atveju situacija yra priešinga, nuteistasis apklausiamas liudytoju kai ikiteisminio tyrimo byla jo atžvilgiu yra nutraukta, taigi neliko grėsmės, jog įtarimai jam gali būti pareikšti vėliau. E. A. prieš duodant melagingus parodymus teisme buvo įspėtas apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, buvo prisiekęs sakyti tiesą. Be to, jis turėjo teisę atsisakyti aiškinti aplinkybes, kurios galėtų būti pripažintinos kaip parodymai prieš save, jis galėjo neatsakinėti į klausimus, kurie verstų aiškinti aplinkybes apie galimai savo padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau pasielgė priešingai, jis norėdamas padėti T. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės, iš esmės pakeitė savo parodymus, taip elgėsi sąmoningai tyčia, siekdamas suklaidinti teismą.

Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 235 str. 1 d. svarbus pats melagingų parodymų davimo faktas, o ne tai, kokią įtaką tie melagingi parodymai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo procesinio sprendimo turiniui. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. BK 235 str. 1 d. numatyta veika – melagingų parodymų davimas yra padaroma tiesiogine tyčia. Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia apie pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, bylos nagrinėjimo metu jis patvirtina savo parašu. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-895/2015).

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto skundo argumentai, kad apylinkės teismas jį pripažindamas kaltu pagal BK 235 str. 1 d., peržengė jam pateikto kaltinimo ribas. Iš byloje esančio kaltinamojo akto bei skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio matyti, jog E. A. pareikšti kaltinimai ir veika už kurią jis pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu yra analogiška. Patikrinus byloje esančius duomenis laikytina, kad E. A. pagrįstai pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 235 str. 1 d.

Atsižvelgiant į visa tai kas išdėstyta konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais jos keisti ar naikinti, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo E. A. apeliacinį skundą atmesti.