Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), ir Kazio Kailiūno (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų L. M. ir D. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-667-159/2008 pagal ieškovų L. M. , D. G. ieškinį atsakovei R. R. , trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto 5 notarų biuro notarei Raimondai Kundrotienei dėl sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais, turto išreikalavimo ir daiktinių teisių į turtą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo nuomone, remiantis liudytojų parodymais, darytina išvada, kad S. K. (V.), I. Š. , S. J. ir K. G. 1993 m. balandžio 19 d. Skuodo rajono Notėnų apylinkėje sudarę rašytinį susitarimą dėl atkuriamų nuosavybės teisių į buvusio savininko K. J. 42,63 ha bendro ploto valdą, iš jos 2 ha miško, turėtą Kretingos apskrities Platelių valsčiaus Panotėnių kaime, ir ją pasidaliję, tą pačią dieną atvykę pas Skuodo rajone Panotėnių kaime gyvenusią S. K. (V.) ir I. Š. motiną S. J. , dalyvaujant ieškovų motinai A. G. , S. Š. bei K. G. žmonai S. G. apskritai tarpusavyje nesitarė dėl ieškovų įrodinėjimo sandorio bei jo įvykdymo aplinkybių, t. y. kad 1/2 dalis K. G. atkuriamų nuosavybės teisių į 21,31 ha žemę ir 0,5 ha miško atiteks 1983 m. mirusio K. J. dukros S. J. –G. sūnui S. G. , K. G. broliui, ir kad ši dalis bendru sutarimu turės būti neatlygintinai perleista mirusio S. G. vaikams L. M. ir D. G. .

Teismo nuomone, liudytojos S. K. (V.) parodymai, kad K. G. pasiėmė S. J. –G. priklausančią 21 ha žemės dalį, girdint I. Š. , S. J. ir kitiems, sutiko su jos, t. y. liudytojos S. K. (V.), pasiūlymu, kad sutvarkęs dokumentus ir atgavęs nuosavybės teises, dalį žemės, t. y. apie 10 ha, atiduos S. G. šeimai, įvertintini, kad buvo ne susitarimas, o pažadas. Teismas pažymėjo, kad liudytojas S. Š. taip pat parodė, kad prie paruošto stalo K. G. A. G. pažadėjo atiduoti tai, kas priklauso S. G. vaikams. Esant tokiems liudytojų parodymams teismas konstatavo, kad ieškovai liudytojų A. G. , S. K. (V.), I. Š. ir S. Š. parodymais neįrodė, kad 1993 m. balandžio 19 d. žodiniu susitarimu buvo susitarta, jog atsakovės R. R. tėvas K. G. , atkūręs nuosavybės teises į žemę ir mišką bei sutvarkęs dokumentus, ieškovams L. M. ir D. G. neatlygintinai perleis 1/2 dalį jam nuosavybės teisėmis atkurtos žemės ir miško, nes pažadas neatlygintinai perleisti nuosavybės teisės dalį negali būti laikomas dovana, todėl neįrodžius minimo susitarimo nėra pagrindo tenkinti patikslinto ieškinio reikalavimų.

Teismo nuomone, kad ieškovų įrodinėjamas 1993 m. balandžio 19 d. susitarimas nebuvo sudarytas, patvirtina byloje nustatytos aplinkybės ir faktai: kad nuo įrodinėjamo 1993 m. balandžio 19 d. sudaryto žodinio susitarimo iki K. G. mirties 2004 m. balandžio 20 d., t. y. devynerius metus, nei ieškovai, nei jų motina, šioje byloje liudytoja A. G. , nesikreipė į atsakovės tėvą K. G. , kad jis grąžintų jiems apie 10 ha pažadėtos žemės, ir su juo nebendravo, tačiau pasyviai laukė ir tikėjosi, kad K. G. laikysis žodinio susitarimo; kad 2004 m. balandžio 20 d. mirus K. G. nei A. G. , nei ieškovai CK 5.63 straipsnio nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nesikreipė į teismą ir nepareiškė reikalavimų palikimą priėmusiems įpėdiniams; kad ieškovai pretenzijas į mirusiam skolininkui K. G. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, vadovaudamasis CK 6.66, 6.67 straipsniais, pareiškė tik 2007 m. gegužės 31 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams po K. G. D. G. mirties.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog tarp pretendentų į išlikusį K. J. turtą S. J. , I. Š. , S. V. , K. G. buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl dalies žemės perleidimo S. G. vaikams – ieškovams L. M. ir D. G. :Byloje apklausti liudytojai nuosekliai ir smulkiai nurodė bei paaiškino susitarimo tarp K. J. išlikusio turto paveldėtojų sudarymo aplinkybes ir K. G. pareigos perleisti 1/2 dalį nuosavybės teisių į atkurtą nuosavybę mirusio brolio šeimai priėmimo aplinkybes. Teismo išvada, kad pretendentų į išlikusį K. J. turtą susitarimas tebuvo K. G. pažadas, kuris negali būti laikomas dovana, dėl ko susitarimo buvimo faktas laikomas neįrodytu, yra visiškai neaiški ir nepagrįsta.Nepagrįsti teismo argumentai, kad ieškiniu įrodinėjamas susitarimas nebuvo sudarytas, nes nuo įrodinėjamo 1993 metų žodinio susitarimo iki K. G. mirties nei ieškovai, nei jų motina nesikreipė į K. G. dėl prievolės vykdymo, o tik laukė, kada prievolė bus įvykdyta. Nurodomos aplinkybės objektyviai nei patvirtina, nei įrodo aplinkybes, kurias teismas nurodo esant įrodytomis. Bylos nagrinėjimo metu aiškiai buvo nurodyta, kad K. G. nuosavybės teisės į išlikusią K. J. turto dalį buvo atkurtos beveik tik prieš pat K. G. mirtį, o ieškovai nei iki K. G. mirties, nei po jo mirties neturėjo žinių apie tai, kad nuosavybės teisės K. G. jau atkurtos ir kad atsirado teisinis pagrindas K. G. prievolių įvykdymui. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį remdamasis tuo, kad ieškovai praleido nustatytą 3 mėnesių terminą pareikšti pretenzijoms K. G. turto paveldėtojams bei 1 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui CK 6.66 straipsnio nustatyta tvarka pareikšti:Žemės sklypai, į kuriuos K. G. atkūrė nuosavybės teises ir kurių dalis prašo priteisti ieškovai, niekada nebuvo paveldėjimo objektu, kadangi šie žemės sklypai dar iki K. G. mirties neatlygintinai buvo perleisti K. G. dukrai R. R. .CK 1.125 straipsnio bei 6.66 straipsnio normos ieškinio senaties termino eigos pradžią susieja su ieškovo sužinojimo apie pažeidžiamą teisę momentu. Ieškovai apie pažeidžiamą savo teisę sužinojo tik 2006 metų birželio mėnesį, kai S. K. (V.), sužinojusi apie atsakovės ketinimus parduoti žemės sklypus, į kuriuos teises turėjo ir ieškovai, apie tai informavo ieškovų motiną A. G. , o ši ieškovus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija nepripažįsta apeliacinio skundo argumentų pagrįstais.

Ieškovai nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodė, koks konkretus sandoris buvo sudarytas minėtu 1993 m. balandžio 19 d. žodiniu susitarimu ir kokiu konkrečiu sandoriu ar kitu būdu K. G. pagal minėtą žodinį susitarimą turėjo perleisti ieškovams dalį žemės ir miško, į kuriuos bus K. G. atkurtos nuosavybės teisės. Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas byloje aplinkybes sprendžia, kad ieškovai neįrodė, kad 1993 m. balandžio 19 d. buvo sudaryta preliminarioji sutartis ar kitas sandoris, kurių pagrindu K. G. atsirado prievolė ar pareiga perleisti ieškovams dalį žemės ir miško, į kuriuos bus K. G. atkurtos nuosavybės teisės. Pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę nelaikomas dovanojimo sutartimi (CK 6.485 str. 2 d.). Turto, kurio nėra dovanojimo sutarties sudarymo metu, dovanojimo sutartis negalioja (CK 6.470 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad actio Pauliana – tai kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pripažįstama, kad actio Pauliana institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl negali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Atkūrus pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus galimybė, kad skolininkas visiškai arba bent iš dalies įvykdys savo prievolę. Pagal CK 6.66 straipsnį reikšti actio Pauliana ieškinį galima tik kreditoriui, kuris turi neabejotiną ir neginčijamą reikalavimo teisę kreditoriui.

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus konstatuoja, kad byloje neįrodyta, kad L. M. ir D. G. , kaip kreditoriai, turi neabejotiną ir neginčijamą reikalavimo teisę mirusiajam skolininkui K. G. . Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pretenduojantys asmenys į buvusio savininko K. J. 42,63 ha bendro ploto valdą, iš jos 2 ha miško, turėtą Kretingos apskrities Platelių valsčiaus Panotėnių kaime (pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą Panotėnių k., Notėnų apyl, Skuodo r.), - S. J. (marti, K. J. sūnaus V. J. žmona), I. Š. (anūkė, K. J. sūnaus V. J. duktė), S. K. (V.) (anūkė, K. J. sūnaus V. J. duktė), K. G. (anūkas, K. J. dukters S. J. –G. sūnus), 1993 m. balandžio 19 d. susitarė, kad S. J. bus atkurtos nuosavybės teisės į 14,21 ha žemės ir 1,00 ha miško, I. Š. – į 7,11 ha žemės ir 0,5 ha miško ir K. G. – į 21,31 ha žemės ir 0,5 ha miško. Pretendentų rašytinį susitarimą 1993 m. balandžio 19 d. patvirtino Skuodo rajono Notėnų apylinkės viršaičio pavaduotoja O. Š. , registro Nr. 131.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai patikslintame ieškinyje nurodė, kad tuo pat metu, 1993 m. balandžio 19 d. susitarimo Nr. 131 sudarymo metu, S. J. , I. Š. , S. K. (V.), K. G. susitarė, kad K. G. atkuriamų nuosavybės teisių į išlikusį K. J. nekilnojamąjį turtą dalyje (21,31 ha žemės ir 0,5 ha miško) bus ir 1983 m. mirusio K. J. dukters S. J. –G. sūnui S. G. (K. G. broliui) tenkančios žemės dalis (1/2 dalis nuo K. G. atkuriamų nuosavybės teisių į žemę), kuri bendru sutarimu atkūrus nuosavybės teises į žemę, turės būti neatlygintinai perleista mirusio S. G. vaikams D. G. ir L. M. . Ieškovai patikslintame ieškinyje taip pat nurodė, kad nepaisant K. J. turto paveldėtojų S. J. , I. Š. , S. K. (V.), K. G. , taip pat mirusio S. G. vaikų D. G. ir L. M. susitarimo ½ dalį žemės, į kurią K. G. atkurs nuosavybės teisę, perduoti neatlygintinai, kompensuojant tik žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo išlaidų dalį, mirusio S. G. vaikams L. M. ir D. G. , K. G. ieškovams D. G. ir L. M. nieko nežinant, 2001 m. spalio 29 d. su savo dukterimi R. R. sudarė dovanojimo sutartį. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovai yra nenuoseklūs, kadangi patikslintame ieškinyje nurodo, kad susitarimas buvo tarp S. J. , I. Š. , S. K. (V.), K. G. , bei taip pat nurodo, kad susitarimas buvo ir taip pat tarp mirusio S. G. vaikų D. G. ir L. M. . Ieškinyje nenurodoma, kur, kokiomis aplinkybėmis buvo sudarytas minėtas mirusio S. G. vaikų susitarimas. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad pretendentai į K. J. išlikusį turtą ir K. G. niekada nesitarė kokia konkrečia forma bus įvykdyta K. G. prievolė perleisti S. G. vaikams L. M. ir D. G. ½ dalį žemės, į kurią bus atkurtos nuosavybės teisės, tai galėjo būti tiek dovanojimo, tiek pirkimo-pardavimo, tiek bet koks kitas sandoris, kuriuo galėjo būti perleistos nuosavybės teisės, todėl teismo nuostata, pažyminti, kad šalys tarėsi būtent dėl dovanojimo, ar sudarė dovanojimo sandorį, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiu apeliacinio skundo teiginiu ieškovai prieštarauja sau ir nurodo visiškai kitokias faktines bylos aplinkybes, nei jie nurodė ieškinyje ir įrodinėjo bylos nagrinėjimo metu. Tokie esminiai prieštaravimai ieškovų ieškinio ir apeliacinio skundo teiginiuose leidžia daryti išvadą apie ieškovų nenuoseklumą ir jų reikalavimų nepagrįstumą bei patvirtina pirmosios instancijos išvadas apie tai, kad ieškovų ieškinys nėra pagrįstas įrodymais.

Pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus ieškovai turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Įstatymas reglamentuoja sandorių sudarymo formą. Ieškovė L. M. paaiškino, kad ieškovė apie 1993 m. balandžio 19 d. sudarytą žodinį susitarimą sužinojo iš savo motinos A. G. . Ieškovai nurodytą susitarimą įrodinėja liudytojų A. G. , S. K. (V.), I. Š. , S. Š. parodymais. Ieškovų įrodinėjamo 1993 m. balandžio 19 d. sudaryto žodinio susitarimo metu galiojusio 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalis reikalavo, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jų sudarymo metu yra didesnė kaip 500 Lt, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kita nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kiti sandoriai, nurodyti Lietuvos Respublikos įstatymuose, būtų sudaryti rašytine forma. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis numato, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Ieškovai ieškinyje nurodė, kad susitarimas buvo sudarytas 1993 metų balandžio 19 d. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 43 straipsnį, šiam sandoriui buvo būtina rašytinė forma. Rašytinės formos privalomumas yra tam, kad užkirstų galimybę įvairių ginčų kilimui ateityje. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 58 straipsnis numatė, kad įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais. Šiuo metu galiojančio CK 1.93 straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį.

CK 1.93 straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d.).

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus bei nustatytas aplinkybes sprendžia, kad tiek pagal 1964 m. CK normų, tiek pagal galiojančio CK normų reikalavimus negalima remtis liudytojų parodymais ieškovų įrodinėjamo 1993 m. balandžio 9 d. žodinio susitarimo fakto patvirtinimui, taip pat aplinkybių, kad šiuo susitarimu buvo sudarytas sandoris, patvirtinimui.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nurodytų pagrindų šios normos taikymui šalių ginčo santykiams, kad nagrinėjamu atveju draudimas remtis liudytojų parodymais įrodyti ieškovų įrodinėjamą 1993 m. balandžio 9 d. žodinį susitarimą neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.). Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 str. 2 d.). Protingumas yra bendrasis teisės principas, reikalaujantis, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumas yra sąžiningumas objektyviuoju požiūriu, t. y. iš esmės reiškia moralinį imperatyvą: „Elkis su kitais taip, kaip pats norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi“. Asmuo, kuris elgiasi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, nesąžiningai, neteisingai, piktnaudžiauja savo teisėmis ir t. t., elgiasi neprotingai, todėl jo teisės neginamos. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Pavyzdžiui, protingumas reikalauja, kad pirkėjas, prieš sudarydamas nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, patikrintų viešame registre, ar pardavėjas tikrai yra parduodamo daikto savininkas ir ar parduodamas daiktas nėra suvaržytas. Šitaip darydamas, pirkėjas elgiasi protingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra sąžiningas, o šito nedarydamas, jis elgiasi neprotingai, t. y. objektyviuoju požiūriu jis yra nesąžiningas.

Protingumas reikalauja, kad asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, o kilus neaiškumui dėl savo teisių ir pareigų, jis turi kreiptis teisinės pagalbos į advokatą ar kitas institucijas, teikiančias teisinę pagalbą. Kadangi teisės aktai viešai skelbiami ir galioja tik paskelbti įstatymai (Konstitucijos 7 str.), kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Asmuo, ignoruodamas įstatymus, nesidomėdamas savo teisėmis ir pareigomis, elgiasi neprotingai, todėl negali pasiteisinti nežinąs įstatymų ar netinkamai juos suvokiąs (CK 1.6 str.).

Į bylą nėra pateikta rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovų įrodinėjamo 1993 m. balandžio 9 d. žodinio susitarimo faktą ir aplinkybes, kad ieškovai šio susitarimo pagrindu įgijo daiktines teises.

Ieškovų nurodomo 1993 m. balandžio 9 d. žodinio susitarimo šalys, turėdamos pareigą elgtis protingai, dėl nuosavybės teisių nekilnojamiesiems daiktams įgijimo turėjo bei privalėjo atlikti įstatymo nustatytus veiksmus – sudaryti įstatymo reikalaujamos formos sandorius. Nurodytų veiksmų neatlikimas patvirtina nurodyto susitarimo nesudarymo faktą. Nurodytų veiksmų neatlikimo pasekmės tenka nurodyto susitarimo nesudarymo šalims, įrodinėjančioms tokio susitarimo sudarymą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalis netaikytina šalių ginčo santykiams, tačiau vertino liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad net jei būtų galimybė taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalį šalių ginčo santykiams, tai byloje apklaustų liudytojų parodymai dėl nepakankamo konkretumo bei aiškumo yra nepakankami įrodyti ieškovų įrodinėjamą susitarimą bei daiktinių teisių įgijimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad tai, jog ieškovų įrodinėjamas 1993 m. balandžio 19 d. susitarimas nebuvo sudarytas, patvirtina ir kiti šioje byloje nustatyti faktai: 1) kad nuo įrodinėjamo 1993 m. balandžio 19 d. sudaryto žodinio susitarimo iki K. G. mirties 2002 m. balandžio 20 d., t. y. devynerius metus, nei ieškovai, nei jų motina, šioje byloje liudytoja A. G. nesikreipė į atsakovės tėvą K. G. , kad jis grąžintų jiems apie 10 ha pažadėtos žemės, ir su juo nebendravo, tačiau pasyviai laukė ir tikėjosi, kad K. G. laikysis žodinio susitarimo; 2) kad 2004 m. balandžio 20 d. mirus K. G. , nei A. G. , nei ieškovai CK 5.63 straipsnio nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nesikreipė į teismą ir nepareiškė reikalavimų palikimą priėmusiems įpėdiniams; 3) kad ieškovai pretenzijas į mirusiam skolininkui K. G. priklausiusį nekilnojamąjį turtą vadovaudamiesi CK 6.66 ir 6.67 straipsnių nuostatomis, pareiškė 2007 m. gegužės 31 d., t. y. praėjus daugiau nei trejiems metams po K. G. mirties.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad ieškovai apie pažeidžiamą ieškovų teisę sužinojo tik 2006 metų birželio mėnesį, kai S. K. (V.), sužinojusi apie atsakovės ketinimus parduoti žemės sklypus, į kuriuos teises turėjo ir ieškovai, apie tai informavo ieškovų motiną A. G. , o ši, savo ruožtu, ieškovus. Tokie ieškovų teiginiai nėra pagrįsti objektyviais įrodymais. Actio Pauliana numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 str. 3 d.). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Ieškovams niekas netrukdė aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimu ir netrukdė po Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo 5 d. sprendimo priėmimo iš karto kreiptis į K. G. . Ieškovams nebuvo kliūčių kreiptis į teisininkus anksčiau tam, kad būtų suteikta teisinė konsultacija ir išsiaiškinta apie K. G. priklausantį turtą ar kad būtų paduotas ieškinys teismui. Byloje nustatyta, kad ieškovams buvo žinoma, kad K. G. mirė 2002 m. balandžio 20 d. (tai pripažino ieškovai), tačiau ieškovai su ieškiniu per CK 5.63 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių terminą nuo palikimo atsiradimo dienos nesikreipė į teismą ir nepareiškė reikalavimų dėl palikimo, į mirusiojo įpėdinius nesikreipė, nes 2005 m. spalio 7 d. paveldėjimo liudijimo Nr. NB2-6079 pagrindu K. G. priklausiusios 50/2157 dalys 21,5700 ha bendro ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus numeris 7537-0002-0044, adresas Skuodo r. sav., Panotėnkių k., registro numeris 75/9846, nuosavybės teise perėjo K. G. sutuoktinei S. G. . Dėl šių priežasčių yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai yra praleidę vienerių metų terminą actio Pauliana ieškiniui pareikšti ir atsakovės prašymu taikytina ieškinio senatis (CK 1.126 str. 2 d., 6.66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus konstatuoja, kad atsakovė yra sąžininga žemės sklypų įgijėja. Dvišalį sandorį pripažinti galiojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai tretysis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad skolininkas pažeidžia kreditoriaus teises ar teisėtus interesus (CK 6.66 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija pagal pateiktus į bylą įrodymus ir nustatytas byloje aplinkybes sprendžia, kad ieškinys yra nepagrįstas ir kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė (1964 m. CK 6.40-47, 57¹, 58, 83-85, 95, 149, 165, 280 str., Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2.4 str.; CK 1.63, 1.70-1.76, 1.78, 1.93, 1.124-1.126, 1.136-1.138, 4.37, 4.47, 6.1-6.4, 6.66, 6.465 str.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, sprendžia, kad priteistina atsakovei iš ieškovų po 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 88, 92, 96 straipsniais sprendžia, kad priteistina valstybei iš ieškovų po 8,60 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei R. R. iš ieškovų L. M. ir D. G. po 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovų L. M. ir D. G. po 8,60 Lt (aštuonis litus šešiasdešimt centų) procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo.