Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-01 · Administracinė byla Nr. I-1359-422/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-01
Bylos Nr.
I-1359-422/2018
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02399-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
E. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1359-422/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02399-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 1 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Neringai Musinienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Alytaus AVPK), 2300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4–6) ir skundo papildyme (b. l. 74–75) nurodė, jog nuo 2014 m. iki 2016 metų tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas Alytaus AVPK areštinėje perpildytose kamerose. Kamerų plotą mažino sanitarinio mazgo užimamas plotas. Dėl ploto trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, buvo ribojama pareiškėjo judėjimo laisvė. Sanitarinis mazgas atitvertas 120/130 cm aukščio pertvara. Pertvara neužtikrindavo privatumo, kadangi kiti nuteistieji matydavo pareiškėją. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl dėl kamerose tvyrojusio išmatų kvapo buvo nemalonu valgyti. Tualetai buvo tupimi, dėl to jam buvo sunku tuštintis, skaudėdavo, nutirpdavo kojos. Tvirtino, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, todėl dažnai pavargdavo akys, negalėjo tinkamai rašyti ir skaityti, dėl to, galimai, suprastėjo regėjimas. Dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocinę depresiją, nepatogumų, pažeminimą, diskomfortą, baimę aplinkai ir pan.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Alytaus AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 10–15) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 57, 78) sutiko, kad reglamentuota vienam asmeniui tenkanti 5 kv. m gyvenamojo ploto norma tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrinta, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes konkrečiu atveju turi būti nustatytos visos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą, jį kalinant per mažose patalpose, įvardija tik bendro pobūdžio deklaratyviais teiginiais, jos nepagrindžia jokiais įrodymais, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatas policijos areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos ploto turėjo būti atskirti tik pertvara, reikalavimo įrengti duris ar juos pilnai izoliuoti įrengiant atskirose patalpose nebuvo nustatyta. Kamerose sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti 120 cm aukščio sienele, įrengti kamerų kampuose, todėl jais besinaudojantys asmenys nėra tiesiogiai matomi nei toje pačioje kameroje kartu laikomiems asmenims, nei pareigūnams pro kamerų duryse esančius langelius, taip užtikrinamas maksimalus įmanomas kalinamų asmenų privatumas. Kameras tikrinę Visuomenės sveikatos centro specialistai apšvietos pažeidimų nenustatė, todėl pagrįstai galima teigti, kad kamerų dirbtinis ir natūralus apšvietimas pareiškėjo kalėjimo metu atitiko galiojusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas į Alytaus AVPK areštinę dėl netinkamos apšvietos nesikreipė, taip pat nesikreipė ir kiti tuo metu kalėję asmenys, todėl pateikti duomenų apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, apšvietą objektyviai nėra galimybės. Alytaus AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas tinkamomis sąlygomis, todėl jo teiginiai dėl nepriimtinų laikymo sąlygų ir dėl to patirtos žalos, atmestini, kaip subjektyvūs, deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties institutą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje (toliau – Areštinė) tam tikrais laikotarpiais nuo 2014 m. iki 2016 m.

Atsakovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2016 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas ne su informacijos apie teisių pažeidimą gavimu, o su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo pirmojo patalpinimo į Areštinę.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2017 m. lapkričio 23 d. (b. l. 7), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 22 d. pareikšti.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas skunde, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties institutą bei skundo papildyme neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė aplinkybių, sutrukdžiusių jam kreiptis į teismą teisės aktuose nustatytu terminu, todėl įvertinęs aukščiau išdėstytą, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 22 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo laikymo sąlygos Areštinėje nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2016 m. sausio 1 d.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 4 d., valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Taigi, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009; nuo 2015-11-01 neteko galios). Higienos norma HN 37:2009 nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Nuoroda 4.2 nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda 4.22 – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, 2007-05-29 įsakymas Nr. 5-V-356 neteko galios vidaus reikalų ministrui patvirtintinus Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Tokios taisyklės nėra patvirtintos, taigi atsižvelgiant į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-03-10 įsakymo Nr. 5-V-177 2 punktą, teritorinių policijos įstaigų areštinėms galioja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Taisyklės). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal šių Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr.5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015-12-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.).

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 11—12, 16–19,58–59) pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas laikotarpiais nuo 2014 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d., nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d., nuo 2015 m. sausio 6 d. iki 2015 m. sausio 13 d., nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. vasario 3 d., nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 10 d., nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. kovo 31 d., nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 21 d., nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. gegužės 5 d., nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 2 d., nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. birželio 16 d., nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 7 d., nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. ir nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 13 d. Minėtais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas 12,10,3,4,5,9, ir 8 kamerose.

Taisyklių 80 punkte nustatyta minimali 5 kv. m gyvenamojo ploto norma buvo pažeista pareiškėjui 2014 m. gruodžio 3 d. kalint 12 kameroje; laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. kalint 10 kameroje; nuo 2014 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. kalint 3 kameroje; nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. sausio 13 d. kalint 10 kameroje; nuo 2015 m. sausio 20 d. iki 2015 m. vasario 3 d. ir nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 10 d. būnant 5 kameroje; nuo 2015 m. kovo 25 d. iki 2015 m. kovo 31 d. kalint 4 kameroje; nuo 2015 m. balandžio 7 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. kalint 12 kameroje; nuo 2015 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. birželio 2 d. kalint 10 kameroje; nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. birželio 16 d. gyvenant 9 kameroje; nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 7 d. gyvenant 9 ir 3 kamerose; nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 15 d. gyvenant 4 kameroje ir nuo 2015 m. spalio 6 d. iki 2015 m. spalio 13 d. kalint 12 kameroje. Atitinkamai laikotarpiais pareiškėjui kalint minėtose kamerose jam teko 3,725 kv. m ir 4,97 kv. m

Atsakovo atstovas teismo nutartimi (b. l. 2) buvo įpareigotas pateikti teismui duomenis apie kamerų plotus, atskaičius jose įrengtų sanitarinių mazgų plotus, todėl tikėtina, kad teismui pateikti duomenys apie ginčo kamerų plotus yra apskaičiuoti iš kamerų bendrojo ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą. Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas atsakovo atstovo pateiktų duomenų neginčijo, juos paneigiančių objektyvių įrodymų nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis ir jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.).

Įvertinus aukščiau nurodytus duomenis, akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu 103 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrinta Taisyklių 80 punkte nustatyta minimali 5 kv. m gyvenamojo ploto norma, tai yra pakankamas pagrindas atsakovės atsakomybei kilti.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su netinkamai įrengtais, neužtikrinančiais privatumo, sanitariniais mazgais. Tvirtino, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas, jame buvo įrengtas tupimas tualetas, nebuvo įrengta atskira ventiliacijos sistema, todėl kamerose tvyrojo smarvė.

Taisyklių 7.13 p. nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, minėtame teisės akte nenustatyta. Atsakovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu sanitarinis mazgas buvo įrengtas vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punktu. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Bylos įrodymai patvirtina, kad sanitariniai mazgai Areštinėje nuo likusio kameros ploto atskirti 120 cm pertvara, juose įrengta atskira oro šalinimo sistema, sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose (b. l. 16–17, 20-25, 57–67).

Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad sanitariniai mazgai Areštinėje įrengti formaliai laikantis teisės aktų reikalavimų, tačiau vis dėlto pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo netinkamai atskirtas, kadangi jis negalėjo nestebimas naudotis sanitariniu mazgu. Šias aplinkybes atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad dėl saugumo sumetimų negali būti užtikrinamas visiškas sanitarinio mazgo privatumas.

Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, jog toks (tik perskyrimas sienele) sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas. Teismas nurodė, jog vien pačios sienelės (net ir tinkamo aukščio) įrengimas savaime nelemia, jog bus įvykti teisės aktuose išdėstyti reikalavimai. Sienelės įrengimas turi garantuoti tokiu teisiniu reguliavimu siekiamo tikslo – užtikrinti pakankamą asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Pažymėtina, kad saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-662/2017).

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, aplinkybė, kad pareiškėjas naudojosi sanitariniu mazgu, kuris nebuvo tinkamai atskirtas nuo bendros kameros erdvės ir taip ribojo jo privatumą, laikoma nustatyta.

Teismų praktikoje „tupimo“ tualeto įrengimas kameroje laikomas higienos reikalavimų, reglamentuojančių sanitarinio mazgo įrengimą (nagrinėjamu atveju Higienos normos HN 37:2009 20 punkto), neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsakovės atstovas neargumentavo pareiškėjo pozicijos dėl tupimų unitazų įrengimo, nepateikė jokių šį pareiškėjo tvirtinimą paneigiančių įrodymų, todėl laikytina, kad kamerose, kuriose ginčui aktualiu metu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengti tupimi tualetai, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina dėl to, jog kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo.

Higienos normos HN 37:2009 21 punkte nurodyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 10–15) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 57) nurodė, kad pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiais buvo užtikrintas tinkamas natūralus ir dirbtinis kamerų apšvietimas. Pareiškėjas pretenzijų dėl netinkamos apšvietos nereiškė, dėl šios aplinkybės nebuvo ginčo laikotarpiu atlikti patikrinimai, todėl nustatyti pareiškėjo kalėjimo metu buvusį kamerų apšvietimą realiai nėra objektyvių galimybių. Nesant tokių kreipimųsi, atsakovės atstovas negalėjo nustatyti dirbtinės apšvietos pažeidimų ir imtis veiksmų jiems pašalinti.

Teismas pažymi, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016,; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03)).

Kita vertus, pagal aukščiau nurodyta teismų praktiką, iš pareiškėjo yra reikalaujama pateikti teismui pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais – pateikti ir galimus pateikti kai kuriuos įrodymus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl įrodymų tinkamumo ir pakankamumo yra pažymėjęs, jog visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš įrodymų (ABTĮ 57 str.) apie kalinimo sąlygas, tačiau tai, kad atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma pagal pirmiau minėtą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Pareiškėjas skunde apsiribojo tik galimo apšvietos pažeidimo abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo, kokioje konkrečioje kameroje, kokiu laikotarpiu, kokia apšvieta (natūrali ar dirbtinė) neatitiko galiojančio reglamentavimo, nurodytų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo jokiomis leistinomis priemonėmis (kartu su juo kalėjusių asmenų rašytiniais paaiškinimais, neprašė jų kviesti į bylą liudytojais ir pan.). Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl netinkamos kamerų apšvietos, o šis neatliko jokių veiksmų minėtam pažeidimui pašalinti, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjas ginčui aktualiu metu kreipėsi į Visuomenės sveikatos centro specialistus ar kitas kompetentingas institucijas.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, teismo nuomone, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti nustatyti.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 103 paras buvo laikomas kamerose pažeidžiant reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Atitinkamais laikotarpiais pareiškėjui teko 3,725 kv. m ir 4,97 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat visą kalėjimo Areštinėje laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat sanitarinio mazgo įrengimas (tupimi tualetai) neatitiko galiojančio teisinio reglamentavimo.

Pareiškėjas nustatytus pažeidimus siejo su regėjimo sutrikimu bei psichologiniais išgyvenimais (emocine depresija, nepatogumais, pažeminimu, diskomfortu, baime aplinkai ir pan.).

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 27–54) nėra jokių duomenų apie regėjimo sutrikimus, pareiškėjo patirtus psichologinius išgyvenimus byloje vertinamu laikotarpiu, todėl, darytina išvada, jog byloje nėra jokių duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo fizinei bei psichinei sveikatai. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto trūkumo, neužtikrinto privatumo ir netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal LR CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus nustatytų pažeidimo pobūdį, jų trukmę, nesant duomenų apie tai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovės atstovą ar kitas kompetentingas institucijas, taip pat nenustačius, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), priteisiamų sumų dydžius tokio pobūdžio bylose (LAVT 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-887-662/2017), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 800 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (LR CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti E. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė