Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Baziris“ skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pripažinti neteisėtu ir panaikinti administracinės procedūros sprendimą, įformintą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. (14.5-20) R-7781;įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų reikalų ministeriją (toliau – ir FM) įstatymų nustatyta tvarka išnagrinėti UAB „Baziris“ 2016 m. rugsėjo 7 d. skundą dėl VMI ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno apskrities VMI) veiksmų ir 2016 m. lapkričio 3 d. raštą.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Finansų ministerija neturi jokių įgaliojimų atlikti kitos institucijos, t. y. VMI ar Kauno apskrities VMI valstybės tarnautojų ar darbuotojų tarnybinio nusižengimo tyrimą. Nors Finansų ministerija kontroliuoja ir koordinuoja mokesčių administartorių veiklą, tačiau neturi jokių įgaliojimų spręsti individualius klausimus, susijusius su centrinio mokesčių administratoriaus veikla vykdant konkrečių mokesčių mokėtojų vykdomų mokestinių prievolių administravimą ar centrinio mokesčių administratoriaus valstybės tarnautojų ar darbuotojų tarnybiniais nusižengimais. Be to, Finansų ministerija neturi jokio teisinio pagrindo atlikti Kauno apskrities VMI valstybės tarnautojų ar darbuotojų tarnybinių nusižengimų tyrimus, kadagi Kauno apskrities VMI yra vietos mokesčių administratorius, kuris pavaldus ne Finansų ministerijai, bet VMI. Atsižvelgus į šias aplinkybes, kad pareiškėja neskundė Finansų ministerijos sprendimo, kuriuo buvo išnagrinėtas pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymas, Finansų ministerija pakartotinai raštu nenagrinėjo pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymo kartu su 2016 m. lapkričio 3 d. raštu. Nustačiusi, kad minėtame 2016 m. lapkričio 3 d. rašte nurodytos aplinkybės yra susijusios su Kauno apskrities VMI atliktais veiksmais, Finansų ministerija, pagal kompetenciją nurodytą pareiškėjos raštą persiuntė VMI kartu prašydama persiųsti Finansų ministerijai atsakymo pareiškėjai kopiją. Pareiškėja apie jos rašto persiunimą buvo informuota. Todėl Finansų ministerija aktyviais veiksmais pagal savo turimus įgaliojimus siekė užtikrinti tinkamą pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. rašte nurodytų aplinkybių išnagrinėjimą.

Finansų ministerijos teigimu, VAĮ 23 straipsnio 4 dalis nereglamentuoja draudimo nagrinėti skundą viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami, o Finansų ministerijos atliktas pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. rašto persiuntimas negali būti traktuojamas kaip VAĮ 23 straipsnio 5 dalyje nurodytų reikalavimų pažeidimas.

Teismo posėdyje VMI atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą ir vietą praneštą tinkamai (II t., b. l. 128–129).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos veiksmų nagrinėjant pareiškėjos skundus dėl VMI ir Kauno apskrities VMI tarnautojų veiksmų.

Nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymu kreipėsi į Finansų ministeriją dėl VMI ir Kauno apskrities VMI tarnautojų veiksmų, prašė atlikti tarnybinį patikrinimą (I t., b. l. 92–100).

Taip pat pareiškėja 2016 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Lietuvos Respublikos Prezidentūrai dėl VMI tarnautojų veiksmų, prašė atlikti tarnybinį patikrinimą Lietuvos Respublikos finansų ministerijoje (I t., b. l. 21–32). Šie prašymai 2016 m. rugsėjo 15 d. raštu buvo persiųsti nagrinėti Finansų ministerijai (I t., b. l. 19–20).

Finansų ministerija 2016 m. rugsėjo 20 d. raštu prašė VMI įvertinti pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 7 d. skunde išdėstytus faktus ir aplinkybes, Seimo kontrolieriaus nustatytus trūkumus ir teisės aktų nustatyta tvarka, esant pagrindui, nustatyti priemones trūkumams pašalinti, taip pat iki 2016 m. rugsėjo 28 d. pateikti atitinkamas išvadas FM (I t., b. l. 105–106).

VMI, surinkusi visą su pareiškėjos skundu susijusią medžiagą, 2016 m. rugsėjo 29 d. raštu informavo Finansų ministeriją (I t., b. l. 103-104).

Finansų ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2016 m. spalio 5 d. sprendimu informavo pareiškėją, kad Finansų ministerija neturi įgaliojimų daryti poveikio VMI, jai administruojant mokesčius ir priimant šiuo atveju konkrečius sprendimus. Pažymėjo, kad VMI atsižvelgė į Seimo kontrolieriaus rekomendaciją, turto areštai pakeisti, o dėl Kauno apskrities VMI valstybės tarnautojų (darbuotojų) veiksmų bus inicijuoti tarnybinio nusižengimo tyrimai, surinkus informaciją dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, ir siekiant nustatyti, ar mokesčių administratoriaus valstybės tarnautojai (darbuotojai) savo veiksmais nepažeidė teisės aktų reikalavimų, bus inicijuoti tarnybinių nusižengimų tyrimai (II t., b. l. 108–109),

VMI viršininkas 2016 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. P-764 nepripažino padaryto tarnybinio nusižengimo (I t., b. l. 122).

Pareiškėja 2016 m. lapkričio 3 d. pakartotinai kreipėsi į Finansų ministeriją su prašymu atlikti tarnybinį patikrinimą dėl VMI ir Kauno apskrities VMI tarnautojų veiksmų (I t., b. l. 35–37).

Finansų ministerija, vadovaudamasi VAĮ nuostatomis ir atsižvelgdama į tai, kad VMI yra vietos mokesčių administratoriaus veiklą koordinuojanti ir kontroliuojanti institucija, 2016 m. lapkričio 9 d. raštu persiuntė pareiškėjos skundą VMI, paaiškindama, kad VMI pareigūnai neatsakė į kai kuriuos pareiškėjos klausimus, prašė įvertinti pateiktą informaciją su anksčiau pateiktu pareiškėjos prašymu, taip pat prašė pateikti pareiškėjai atsakymą. (I t., b. l. 127)

VMI, išnagrinėjusi Finansų ministerijos persiųstą pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. prašymą, atlikusi pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 7 d. skunde nurodytų aplinkybių patikrinimą, ginčijamu 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. (14.5-20) R-9781 konstatavo, kad Kauno apskrities VMI tarnautojų veiksmuose teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė, tarnautojai tarnybinio nusižengimo nepadarė (I t. b. l. 17–18).

Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos 2016 m. liepos 29 d. skundą dėl VMI 2016 m. birželio 28 d. turto arešto aktų Nr. (23.31-08)-319-1387 ir Nr. (23.31-08)-319-1391, taip pat turtinės 127 743 Eur ir neturtinės 10 000 Eur dydžio žalos priteisimo, 2017 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime konstatavo, kad Kauno apskrities VMI pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu pradėjo mokestinį patikrinimą dėl PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo. Mokesčių administratorius 2016 m. vasario 29 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą nurodė, jog pareiškėjo cukraus įsigijimo sandoriai iš UAB „Kemerta“ (sandorių vertė 117 612 Eur, t. sk. 20 412 Eur PVM) ir UAB „Ingis“ (sandorių vertė 335 739,21 Eur, t. sk. 58 268,78 PVM) vyko ne įformintose PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, t. y. ūkinės operacijos neatspindi tikrojo jų turinio. Todėl, įvertinusi mokestinio tyrimo metu surinktus faktus ir aplinkybes, kilus pagrįstų įtarimų dėl PVM atskaitos pagrįstumo ir realumo, vadovaudamasi VMI viršininko 2004-05-28 įsakymu Nr. VA-108 „Dėl mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą FR0687 formos ir užduoties atlikti mokestinį tyrimą FR0688 formos patvirtinimo“ patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių 11.4 punktu, Kauno apskrities VMI nusprendė inicijuoti pareiškėjo mokestinį patikrinimą. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teigtina, jog, mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėjas, galimai pažeisdamas PVM įstatymo 64 ir 80 straipsnių nuostatas, nepagrįstai įtraukė pirkimo PVM į atskaitą pagal įformintas neįvykusias ūkines operacijas ir todėl patikrinimo metu numatoma papildomai apskaičiuoti apie 75 000 Eur PVM. Taigi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad minėtos papildomos mokesčių sumos apskaičiavimas yra susijęs su pareiškėjo galimai padarytais mokesčių įstatymų pažeidimais, o VMI galėjo taikyti turto areštą būsimai mokestinei prievolei kaip jos užtikrinimo būdą (VAAT administracinėje byloje Nr. eI-830-643/2017, LITEKO).

Taigi teismui svarbu nustatyti, ar Finansų ministerija tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar nepažeidė teisės aktų reglamentuojančių Finansų ministerijos veiklą.

Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ), Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088 (toliau – ir Nuostatai).

VMI (centrinis mokesčių administratorius) yra biudžetinė įstaiga prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įsteigta institucija, jos teritorinės VMI taip pat yra biudžetinės įstaigos, turinčios savo sąskaitas banke, antspaudus, bendrą simboliką (MAĮ 17, 18 str.). VMI vadovauja viršininkas, kurį į pareigas priima ir iš pareigų atleidžia Finansų ministras Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka, o VMI pavaldi ir atskaitinga Finansų ministerijai. Teritorinės VMI viršininką į pareigas priima ir iš pareigų atleidžia VMI viršininkas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka, o teritorinė VMI pavaldi ir atskaitinga VMI. VMI valstybės tarnautojus Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka į pareigas priima ir iš jų atleidžia tos mokesčių inspekcijos, į kurią jie priimami, viršininkas (MAĮ 20, 21, 22 str.). Nuostatų 8.1.8 punkte nustatyta, kad Finansų ministerija kontroliuoja ir koordinuoja centrinių mokesčių administratorių veiklą.

Taigi įvertinus šias teisės aktų normas, darytina išvada, kad VMI ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcija yra atskiros institucijos, kurios yra susijusios pavaldumo santykiais, tačiau Finansų ministerija neturi jokių įgaliojimų atlikti kitos institucijos, t. y. VMI ar Kauno valstybinės mokesčių inspekcijos, valstybės tarnautojų ar darbuotojų tarnybinio nusižengimo tyrimą. Teismo vertinimu, Finansų ministerija kontroliuodama ir koordinuodama centrinių mokesčių administratorių veiklą sprendžia sistemines problemas kylančias centrinio mokesčių administratoriaus veikloje, neturi įgaliojimų spręsti individualius klausimus susijusius su centrinio mokesčių administratoriaus veikla vykdant konkrečių mokesčių mokėtojų vykdomų mokestinių prievolių administravimą ar centrinio mokesčių administratoriaus valstybės tarnautojų ar darbuotojų tarybiniais nusižengimais. Vadinasi Finansų ministerija kontroliuoja ir koordinuoja centrinių mokesčių administratorių veiklą, o Kauno apskrities VMI yra vietos mokesčių administratorius, kuris pavaldus VMI, o ne Finansų ministerijai, todėl Finansų ministerija neturi jokio teisinio pagrindo atlikti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojų ar darbuotojų tarnybinių nusižengimų tyrimus.

Pareiškėjos skunduose Finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos Prezidentės kanceliarijai, teismui teigiama apie neteisėtus veiksmus, kuriuos neva atlieka VMI ir Kauno apskrities VMI tarnautojai, susijusius su turto areštais, kurie buvo atlikti 2016 m. birželio 28 d. Turto arešto aktais Nr. (23.31 -08)-319-1387 ir Nr. (23.31 -08)-319-1391, taip pat su neva neteisėtais Finansų ministerijos veiksmais atliekant jos skundo tyrimą.

Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes Finansų ministerija informavo pareiškėją, kad su 2016 m. birželio 28 d. Turto arešto aktais Nr. (23.31 -08)-319-1387 ir Nr. (23.31 -08)-319-1391 pareiškėja buvo supažindinta, aktuose nurodyta teisė apskųsti priimtus turto arešto aktus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Be to VMI 2016 m. rugsėjo 29 d. rašte Nr. (14.5-20 E) R-6154 Finansų ministerijai paaiškino, kad pareiškėja pasinaudojo suteikta teise apskųsti mokesčių administratoriaus sprendimus dėl turto arešto aktų. Bylos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėja pasinaudojo savo teise apskųsti VMI 2016 m. birželio 28 d. Turto arešto aktus Nr. (23.31 -08)-319-1387 ir Nr. (23.31 -08)-319-1391, taip pat pareiškėja prašė teismo priteisti turtinę ir neturtinę žalą dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų pažeidžiant jos teisę į informaciją. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl turto arešto aktų, turtinės 127 743 Eur ir neturtinės 10 000 Eur dydžio žalos priteisimo, 2017 m. sausio 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismo vertinimu, tiek Finansų ministerija, tiek VMI, nagrinėdamos pareiškėjos prašymus nenustatė valstybės tarnautojų veiklos trūkumų ar piktnaudžiavimo. Atvirkščiai, išnagrinėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sprendimų priėmime dalyvavę valstybės tarnautojai siekė apsaugoti viešąjį interesą, akivaizdžių pareiškėjo teisių ir interesų pažeidimo nenustatyta, nebuvo pagrindo taikyti drausminės atsakomybės priemonių.

Pareiškėjos teigimu, Finansų ministerija, persiųsdama pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. prašymą nagrinėti VMI, pažeidė VAĮ 23 straipsnio 4 ir 5 dalyje nurodytus reikalavimus, nes persiuntė pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. prašymą tai pačiai institucijai, kurios veiksmai skundžiami.

Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjos teiginiais, nes pagal VAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatas, jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui. Teismas laiko, kad Finansų ministerija, nagrinėdama pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. prašymą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos prašyme nurodomos aplinkybės yra susijusios ir veiksmai atlikti Kauno apskrities VMI, kai pareiškėja 2016 m. liepos 15 d. prašymu kreipėsi į Kauno apskrities VMI dėl informacijos pateikimo, o Kauno apskrities VMI, reaguodama į pareiškėjos prašymą, 2016 m. liepos 28 d. raštu Nr. (13.2- 04.1.1)-K-6029 informavo pareiškėją apie prašomą informaciją. Taip pat pareiškėja kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių dėl Kauno apskrities VMI tarnautojų veiksmų (neveikimo), atliekant mokestinį patikrinimą bei teikiant atsakymą į pareiškėjos paklausimą, o Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2016 m. rugpjūčio 31 d. pažyma Nr. 4D-2016/1-1147 pareiškėjos skundą pripažino pagrįstu. Tuo tarpu Kauno apskrities VMI 2016 m. spalio 14 d. raštu Nr. (13.1E-04.1.1)-K-7623 informavo pareiškėją, kad pakartotinai pareiškėjai atsakymas nebus teikiamas. MAĮ nuostatos aiškiai nustato, kad Kauno apskrities VMI yra teritorinė VMI, t. y. vietos mokesčių administratorius. Todėl Kauno VMI (teritorinė inspekcija) yra pavaldi ir atskaitinga VMI (centriniam administratoriui). Teismo vertinimu Finansų ministerija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. pakartotiniame prašyme pateikiami duomenys apie Kauno apskrities VMI, kuri yra pavaldi ir atskaitinga VMI, ir jos pareigūnų veiksmus, 2016 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. ((14.18-02)-5K-1622040, pagrįstai pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. prašymą persiuntė VMI kartu prašydama persiųsti Finansų ministerijai atsakymo pareiškėjai kopiją. Tokia rašto kopija buvo pateikta pareiškėjai, todėl ji apie 2016 m. lapkričio 3 d. prašymo persiuntimą VMI buvo informuota. Taigi Finansų ministerija, gavusi pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. prašymą pagrįstai persiuntė jį VMI, tuo pačiu prašydama VMI pateikti informaciją apie priimtą sprendimą tam, kad turėtų galimybę įvertinti VMI veiksmus nagrinėjant pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. pakartotinį prašymą. Pažymėtina, kad pagal VAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostatas, kai institucija gavusi skundą pagal savo kompetenciją neturi įgaliojimų gauto skundo išnagrinėti, skundą privalo persiųsti tai institucijai, kuri turi atitinkamus įgaliojimus. Ši teisės norma nereglamentuoja draudimo nagrinėti skundą viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami. Todėl Finansų ministerija niekaip negalėjo pažeisti VAĮ 23 straipsnio 4 dalyje nurodytų reikalavimų, nes šio straipsnio 5 dalyje numatyta, kad draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami, tačiau vertinant pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. pakartotinį prašymą buvo nustatyta, kad visos jame nurodytos aplinkybės ir veiksmai yra susiję ir atlikti Kauno apskrities VMI. Teismas laiko, kad nurodytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad Finansų ministerija aktyviais veiksmais siekė užtikrinti tinkamą pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. pakartotiniame prašyme nurodytų aplinkybių išnagrinėjimą, todėl pareiškėjos teiginiai, jog Finansų ministerija persiųsdama pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. prašymą nagrinėti VMI, pažeidė VAĮ 23 straipsnio 4 ir 5 dalyje nurodytus reikalavimus, nes persiuntė pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. prašymą tai pačiai institucijai, kurios veiksmai skundžiami, netinkamai atliko pareiškėjos prašymo tyrimą, yra atmestini.

Atsižvelgus į bylos aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad ginčijamas VMI 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. (14.5-20) R-7781 yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytiems individualaus administracinio akto reikalavimams, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais, pareiškėjos skundas atmestinas.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančias teisės normas, teismas laiko, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Finansų ministeriją įstatymų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 7 d. skundą dėl VMI ir Kauno apskrities VMI veiksmų ir 2016 m. lapkričio 3 d. pakartotinį prašymą, negali būti tenkinamas, nes, teismo vertinimu, pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 7 d. prašymas buvo išnagrinėtas, Finansų ministerija 2016 m. spalio 5 d. sprendimu informavo pareiškėją, kad Finansų ministerija neturi įgaliojimų daryti poveikio VMI, jai administruojant mokesčius ir priimant šiuo atveju konkrečius sprendimus, pareiškėja šio sprendimo nustatyta tvarka neskundė, o pareiškėjos 2016 m. lapkričio 3 d. pakartotinis prašymas vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 4 dalies ir MAĮ 21 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pagrįstai ir teisėtai buvo persiųstas VMI. Teismas sutinka su Finansų ministerijos pozicija, kad Finansų ministerija neturi jokių įgaliojimų spręsti individualius klausimus, susijusius su centrinio mokesčių administratoriaus veikla vykdant konkrečių mokesčių mokėtojų vykdomų mokestinių prievolių administravimą ar centrinio mokesčių administratoriaus valstybės tarnautojų ar darbuotojų tarnybiniais nusižengimais.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Baziris“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.