Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, pridedant neatliktos bausmės dalį, ir A. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 1 (vienam) mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš A. R. nukentėjusiajai A. B. priteista 3971,18 Lt turtinei žalai atlyginti ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo mėn. naktį iš 13 į 14 d. apie 00.00 valandą, būdamas nepilnametis, apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš pykčio, kad R. B. išvakarėse sumušė jo motiną S. R., rankoje turėta beisbolo lazda tyčia sudavė 5 smūgius į galvos sritį ir 6 smūgius į pilvą, juosmenį ir kojas lovoje gulinčiam nukentėjusiajam R. B.. Tokiu būdu kaltinamasis nukentėjusiajam padarė šiuos sužalojimus: poodinę kraujosruvą krūtinės dešinėje pusėje, poodines ir odines kraujosruvas kairės pusės pilvo ir klubo srityje, poodines kraujosruvas su odos nubrozdinimais kairėje blauzdoje, muštines žaizdas viršutinėje lūpoje ir kairiojo momens srityje, kraujosruvas veide, kairės pusės momens ir smilkinio srityje, odos nubrozdinimus veide, daugybinius veidinės dalies kaulų lūžius, įspaustinį lūžį kairiojo smilkinkaulio srityje su nusitęsiančiomis lūžio linijomis į kaukolės skliautą ir pamatą, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo kairėje momeninėje–smilkininėje srityje, smegenų sumušimo židinį kairėje smilkininėje srityje. Tai komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, koma, ir R. B. mirė. Tokiu būdu A. R. tyčia nužudė R. B..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. A. R. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių, t. y. nukentėjusiojo mirties, yra priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs byloje esančius įrodymus, įvertinęs jų visetą, pagrįstai konstatavo, kad A. R. beisbolo lazda suduodamas nukentėjusiajam penkis smūgius į galvą, šešis smūgius į pilvą, juosmenį ir kojas, padarė sužalojimus, nuo kurių R. B. mirė, t. y. tarp A. R. nusikalstamų veiksmų ir atsiradusių pasekmių – nukentėjusiojo mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nesutikdamas su jam paskirta bausme, nuteistasis teigia, kad neturėjo tikslo nužudyti R. B.. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia. Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu ir po jo bei kitas aplinkybes. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Suduodant smūgį į galvą, daroma veika, kelianti pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (2K–381/2011, 2K-302/2010, 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Įvertinusi visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai pripažino, jog A. R. nužudė R. B. veikdamas tiesiogine tyčia. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu R. R. parodė, jog nukentėjusysis sumušė jo motiną, todėl jis norėjo R. B. „pamokyti“. Liudytojas L. Ž. parodė, kad A. R. skundėsi jam, kad R. B. muša jo motiną, pasiskolino beisbolo lazdą, nes norėjo pagąsdinti motinos sugyventinį. Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galima spręsti, kad A. R. valingai siekė pasekmių – R. B. mirties. Nuteistasis, suduodamas nukentėjusiajam beisbolo lazda 5 smūgius į galvos sritį, suprato, kad kėsinasi į pastarojo gyvybę, numatė galimą mirtinų padarinių atsiradimą, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t. y. buvo abejingas pasekmėms. Apie tyčios formą galima spręsti ir įvertinus A. R. elgesį po to, kai sudavė smūgius beisbolo lazda nukentėjusiajam R. B.. Nuteistasis A. R. pastebėjo, kad R. B. yra rimtai sužalotas, todėl savo iniciatyva skambino ir iškvietė greitąją medicininę pagalbą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad A. R. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Šis netikslumas yra ištaisomas apeliacinės instancijos teisme, nekeičiant nuosprendžio rezoliucinės dalies.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. R. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas, motyvuodamas nuteistajam bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. R. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, dėl jo nusikalstamų veiksmų atsirado neatstatomos pasekmės – R. B. atimta gyvybė. Tai, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia mažina nusikalstamą veiką padariusio asmens pavojingumą, tačiau, įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino A. R. asmenybę ir atsižvelgė į tai, kad jis ankščiau neteistas, tačiau praeityje buvo padaręs baudžiamąjį nusižengimą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis neoficialiai dirbo plovykloje. Byloje nėra duomenų apie tai, jog A. R. dirbo. Šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nuteistasis nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. R. nusikaltimo padarymo metu buvo nedirbantis.

Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į tai, jog jis nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis, todėl paskyrė jam per griežtą bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi BK 90 straipsnio ir 91 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą nepilnamečiams. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynių iki penkiolikos metų. Vadovaujantis BK 91 straipsnio 3 dalimi ir 90 straipsnio 5 dalimi nepilnamečiams už šį nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis šešeri metai ir devyni mėnesiai. Atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas motyvuotai A. R. paskyrė mažesnę nei nepilnamečiams už šį nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis – šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad A. R. nusikaltimą padarė neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės, todėl, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunkčiu, paskirtą bausmę subendrino su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. sausio 12 d. nuosprendžiu paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, pridedant neatliktos bausmės dalį, ir A. R. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą šešeriems metams vienam mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose. A. R. už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 str. nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas. Paskirti apeliantui švelnesnę bausmę, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo palikti jį Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Šio klausimo teismas nesprendžia, kadangi tai yra laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos kompetencija. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 71 straipsnį pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai nuteistieji, kuriems teismas nustatė atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose. Pagal BVK 68 straipsnį nuteistieji, kuriems laisvės atėmimo bausmę atlikti nustatyta pataisos namuose, gali būti palikti kalėjime atlikti ūkio darbus. Atlikti šiuos darbus nuteistasis paliekamas kalėjimo direktoriaus įsakymu, jeigu yra rašytinis nuteistojo sutikimas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.