- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-11
- Bylos Nr.
- eI3-1237-816/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03536-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jovita Einikienė (pirm.), Iveta Pelienė, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Violetos Petkevičienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. G. skunde prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021 m. rugsėjo 15 d. raštą Nr. R-4053 „Dėl apskaičiuotos prievolės mokesčių administratoriaus iniciatyva“ ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Taip pat prašo pareiškėjo naudai iš atsakovės priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas
Skunde nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-7900-964/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Lisco plius“ ieškinį atsakovui (šioje administracinėje byloje pareiškėjui) dėl žalos atlyginimo. 2019 m. kovo 12 d. buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas už akių, kuriuo nuspręsta ieškinį tenkinti visiškai. Iš pareiškėjo priteista tariama BUAB „Lisco plius“ skola dėl mokesčių nesumokėjimo VMI. Pareiškėjas buvo BUAB „Lisco plius“ direktorius, jam būnant direktoriumi, bankroto administratoriaus nuomone, susidarė įsiskolinimas VMI, todėl ši suma buvo priteista iš direktoriaus dėl neva egzistavusios jo kaltės. Siekdamas išsiaiškinti, iš kur susidarė įsiskolinimas VMI, pareiškėjas kreipėsi į VMI. Pareiškėjo įsitikinimu, įmonė ginčo laikotarpiu neturi jokių mokestinių įsiskolinimų.
Skundžiamas raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies (skunde minima VAĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija nuo 2020 m. lapkričio 1 d. nebegalioja) reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas raštas yra visiškai nemotyvuotas, jo prašymas visa apimtimi neišnagrinėtas. Skundžiamame rašte nėra nurodytas joks teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas ginčijamas raštas.
Pažymi, jog VMI skundžiamu raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą leisti patikslinti PVM deklaraciją, vadovaudamasi Mokesčio administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjo įsitikinimu, MAĮ 68 straipsnio 1 dalies normos redakcija, nurodyta skundžiamame rašte (mokestis apskaičiuotas 2017 m. vasario 22 d.), negaliojo. Ankstesnė įstatymo redakcija, galiojusi 2017 m. vasario 22 d., nenumatė senaties terminų neteisingai apskaičiuotų mokesčių perskaičiavimui, todėl skundžiamu raštu nepagrįstai vadovautasi negaliojančiu teisės aktu. Įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai terminas nelaikytinas praleistu. Be to, pareiškėjas iki 2020 m. gruodžio mėnesio nežinojo apie įsiskolinimus VMI. Tai sužinojo tik po to, kai gavo teismo Sprendimą už akių. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-965-653/2021 konstatavo, jog pareiškėjui bylos, kurioje buvo priimtas Sprendimas už akių, dokumentai buvo netinkamai įteikti. Pabrėžia, jog pareiškėjas visais būdais bandė išsiaiškinti, iš kur galėjo atsirasti skola, VMI pateikė net penkis prašymus, tačiau tikslaus atsakymo negavo, paaiškinimų telefonu taip pat negavo. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik gavęs skundžiamą raštą. Dėl to mano, kad nepraleido MAĮ nurodyto termino ir turėtų turėti teisę vienokiu ar kitokiu būdu patikslinti deklaracijas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad UAB „Lisco plius“ apie priskaičiuotas mokestines prievoles buvo tinkamai informuota. Pažymi, kad pareiškėjui nėra žinomas el. pašto adresas (duomenys neskelbtini)@gmail.com, VMI nenurodė, kodėl būtent šiuo elektroninio pašto adresu siuntė pranešimus, prie skundžiamo rašto yra pridėtos informacinio pobūdžio pačios VMI sistemos nuotraukos, kurios nepatvirtina elektroninio laiško išsiuntimo ar gavimo fakto. Nei pareiškėjas, nei įmonė niekada nėra gavę nei sprendimo, nei mokestinės prievolės apskaičiavimo. Pagal Mokestinės prievolės nustatymo mokesčių administratoriaus iniciatyva taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. VA-1 (Taisyklės) 16 punktą parengtas apskaičiavimas per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį turi būti įteiktas mokesčių mokėtojui MAĮ 164 straipsnyje nustatyta tvarka. Mano, jog nei UAB „Lisco plius“, nei pareiškėjui VMI sprendimas dėl mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo iki šios dienos nėra įteiktas įstatymo nustatyta tvarka, todėl tariamas mokestis reikalautas neteisėtai. Pagal Taisyklių 10 punktą apie nustatytą mokestinę prievolę mokesčių administratorius mokesčių mokėtoją informuoja, įteikdamas jam parengtą Mokestinės prievolės apskaičiavimą mokesčių administratoriaus iniciatyva (formą FR1119). Pabrėžia, jog minėtos formos nei pareiškėjui, nei UAB „Lisco plius“ iki šiol nėra pateikta ir apskaičiuotas mokestis nėra žinomas, ši forma pridėta prie skundžiamo rašto, tačiau išsiųsta įstatymo nustatyta tvarka nebuvo.
Nurodo, kad įmonė PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 30 d. pateikė VMI. Iš įmonės apskaitos dokumentų matyti, jog PVM deklaracijos buvo sudarytos ir pateiktos, taip pat įmonės pajamų deklaracijas bei apyvartos žiniaraščius. Šie dokumentai pareiškėjo įsitikinimu patvirtina, jog jokių mokestinių prievolių pagal įmonės apskaitos dokumentus nebuvo ir negalėjo būti. VMI nepateikia duomenų, kokias deklaracijas įmonė pateikė, mano, kad taip VMI siekia nulėpti padarytą klaidą. Pažymi, kad anksčiau minėtu laikotarpiu UAB „Lisco plius“ nevykdė jokios ekonominės veiklos, todėl mokestinės prievolės už minėtą laikotarpį jai negalėjo atsirasti.
Teigia, kad VMI pažeidė pareiškėjo teisėtą lūkestį, nes jis negalėjo numanyti, jog įmonė netinkamai apskaičiavo mokesčius.
Pareiškėjo įsitikinimu Taisyklėse nenustatytas reikalavimas, jog mokestinė prievolė skaičiuojama būtent pagal deklaraciją, kurioje deklaruotas PVM, sąvokos „nulinė“ deklaracija“ neegzistuoja. Taisyklės bendrai numato, jog imama paskutinė deklaracija nepaisant deklaruotos sumos. Įmonė nevykdė veiklos, apyvartos nebuvo, todėl normalu, jog nebuvo ką deklaruoti. Jeigu deklaruota suma yra „0“, tokia suma ir turi būti imama, kitų reikalavimų Taisyklės nenumato. Mokėtina mokesčio suma ir buvo „0“, kitoks aiškinimas prieštarautų elementariai logikai.
Mano, kad mokestis pareiškėjui turėjo būti apskaičiuotas pritaikius Taisyklių 8¹ punktą, nes forma FR1119 sudaryta pačios VMI ir mokestis apskaičiuotas 2017 m. vasario 22 d., tai yra jau galiojant Taisyklių 8¹ punktui.
Šalies argumentai
Atsakovė VMI su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Elektroninio deklaravimo informacinė sistema (toliau – EDS) sistema yra skirta elektroniniu būdu teikti mokesčių deklaracijas ir kitus dokumentus bei jų priedus mokesčių administratoriui, o detalią tvarką nustato Dokumentų teikimo elektroniniu būdu taisyklės (toliau — EDS taisyklės). Paaiškina, jog įmonė buvo sudariusi sutartį su mokesčių administratoriumi dėl dokumentų teikimo elektroniniu būdu mokesčių administratoriui ir buvo įgaliojusi R. K. atstovauti įmonę EDS (nuo sutarties sudarymo neterminuotam laikotarpiui, suteiktos teisės nutrauktos 2017 m. spalio 10). Pagal 2012 m. gruodžio 17 d. sutartį Nr. 27.374-SE-97783 ir 2012 m. gruodžio 17 d. sutarties priedą R. K. EDS suteiktos šios teisės: elektroniniu parašu pasirašyti visus dokumentus, elektroniniu būdu pateikti visus dokumentus, peržiūrėti visus dokumentus, peržiūrėti ir užsakyti visas pažymas. Įmonės atstovė EDS R. K. buvo pasirinkusi EDS automatinį informavimą elektroniniu paštu. Atkreipia dėmesį, jog sutarties priedo duomenys dėl R. K. įgaliojimų atstovauti Įmonę EDS laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d. nebuvo keisti ar nutraukti. Įmonės atstovavimo laikotarpiu EDS šioje informacinėje sistemoje buvo nurodžiusi kontaktinį elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Atkreipia dėmesį, jog pagal Mokesčių mokėtojų registro (toliau — MMR) duomenis apie įmonę, dalyse „Atstovaujantys asmenys“ įmonė yra nurodžiusi jos apskaitą tvarkantį asmenį (laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. ir kitos mokesčių administratoriaus valdomos informacinės sistemos įmonės Mano VMI atstovą (laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2015 m. kovo 13 d.) R. K., kurios elektroninio pašto adresas taip pat sutampa su EDS nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Tuo remdamiesi daro išvadą, jog R. K. ėjo įmonės buhalterio pareigas ir įmonės valia atstovavo įmonę santykiuose su VMI. Be to, siekdami pagrįsti, jog VMI tinkamai vykdė pareigą informuoti įmonę, paaiškina, jog priminimai pateikti PVM deklaracijas įmonei papildomai buvo išsiųsti ir elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Šis elektroninio pašto adresas yra nurodytas MMR duomenų apie įmonę dalyje „Ryšio priemonės“, o jų šaltinis pačios įmonės pateiktas Juridinio asmens pranešimas apie jo duomenų pakeitimą Mokesčių mokėtojų registre forma FR0791. Todėl mano, kad VMI, siųsdama įmonei skirtus priminimus pateikti PVM deklaracijas ir mokestinės prievolės apskaičiavimo mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 formas elektroninio pašto adresu įmonės atstovei R. K. (duomenys neskelbtini)@gmail.com elgėsi tinkamai, nepažeisdama teisės aktų nuostatų ir pačios įmonės valios.
Pažymi, kad deklaracijų VMI pateikimo tvarka yra reglamentuota. Pareiškėjas skunde nurodo, jog „faktiškai“ pateikė deklaracijas mokesčių administratoriui, dėl ko daro išvadą, kad, jei pareiškėjo teiginiai būtų atitinkantys tikrovę, tai jis neabejotinai būtų pagrindęs PVM deklaracijų pateikimo VMI faktą tiek kreipdamasis raštais, tiek pateikdamas kartu su skundu deklaraciją (ar jos kopiją) su gavimo žyma ar pateikimo datą galėtų pagrįsti pagal paslaugų teikėjo antspaudą. Įmonė VMI PVM deklaracijų, kurių mokestinis laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir 2015 . gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 30 d., nepateikė. Dėl to, VMI ėmėsi veiksmų ir siuntė priminimus įmonei, į kuriuos įmonei nereaguojant buvo priverstas, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, apskaičiuoti mokestines prievoles savo iniciatyva.
Pažymi, kad vadovaujantis MAĮ 104¹ straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nepateikia atitinkamo mokesčio deklaracijos. Įmonei PVM mokestinė prievolė mokesčių administratoriaus iniciatyva buvo nustatyta pagal vėliausios PVM deklaracijos, kurioje įmonė deklaravo mokėtiną mokesčio sumą, duomenis. Tokia deklaracija yra įmonės pateikta mokestinio laikotarpio nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. PVM deklaracija. Vėlesnių mokestinių laikotarpių pradedant 2014 m. vasario 1 d. ir baigiant 2015 m. kovo 31 d. PVM deklaracijų 36 laukelyje „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto (-) PVM“ mokėtina suma nenurodyta arba šiame laukelyje nurodytas grąžintinas iš biudžeto PVM. deklaravimo terminas yra 2015 m., Prievolės nustatymo taisyklių 8¹ punkto nuostata šiuo atveju netaikytina.
Nurodo, kad MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, pagal kurį mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Taip pat MAĮ 68 straipsnio 4, 5 bei 6 dalyse numatytos išimtys dėl ilgesnių mokesčio apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo senaties terminų, t. y. einamųjų ir 5 arba 10 praėjusių kalendorinių metų. Atsižvelgiant į nagrinėjamą situaciją, 2015 m. susidariusios mokestinės prievolės perskaičiavimo senaties terminas yra jau pasibaigęs, todėl, nesant kitų taikytinų senaties išimčių, įmonė pateikti 2015 m. mėnesių PVM deklaracijų bei perskaičiuoti susidariusios PVM prievolės nebegali.
Pažymi, kad VMI skundžiamame rašte pakartotinai pateikia informaciją apie įmonės PVM deklaracijų nepateikimą, informuoja apie teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujantis buvo apskaičiuota įmonės mokestinė prievolė; pateikiamas vertinimas, kaip konkrečiu nagrinėjamu atveju įmonės mokestinės prievolės buvo apskaičiuotos; kokiu būdu ir tvarka įmonė apie jas buvo informuota; kaip nagrinėjamoje situacijoje yra taikomas MAĮ įtvirtintas mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, dėl to mano, jog pareiškėjui aiškiai, išsamiai ir argumentuotai paaiškinta situacija ir jo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius veikė vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas
Nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 18 d. pateikė VMI prašymą, kuriuo prašė leisti ir nurodyti, kokiu būdu UAB „Lisco plius“ pareiškėjas gali patikslinti PVM deklaracijas už mokestinį laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 30 d, taip pat prašė panaikinti 2017 m. vasario 22 d. VMI sprendimą, kuriuo UAB „Lisco plius“ nustatyta PVM mokestinė prievolė už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 30 d., ir / arba perskaičiuoti UAB „Lisco plius“ nustatytą PVM mokestinę prievolę už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 30 d., pagal faktinius duomenis konstatuojant, jog UAB „Lisco plius“ neturi PVM mokestinių prievolių už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 30 d. Prašyme nurodė, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie VMI apskaičiuotą PVM prievolę, kad minėtų laikotarpių PVM deklaracijos yra pateiktos VMI, nesutiko, kad PVM prievolė apskaičiuota pagal paskutinėje PVM deklaracijoje, kurios mokestinis laikotarpis nuo 2014 m. sausio-1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. deklaruotą mokėtiną sumą bei teigė, kad mokesčių administratorius mokestinės prievolės dydį taip pat gali nustatyti pagal kitą šio mokesčių mokėtojo ir (arba) trečiųjų asmenų atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka pateiktą informaciją, bei prašo leisti patikslinti PVM deklaracijas.
VMI skundžiamu raštu išaiškinta, kad VMI nėra gavusi įmonės minėtų mokestinių laikotarpių PVM deklaracijų, o prievolė mokesčių administratoriaus iniciatyva buvo nustatyta remiantis Taisyklių nuostatomis. Atsakyme taip pat pateikta Mokestinės prievolės apskaičiavimo mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 formų kopijos bei informacija, patvirtinanti, kad šios formos 2017 m. vasario 23 d. buvo įteiktos įmonei elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Dėl galimybės patikslinti (pateikti nepateiktas) PVM deklaracijas, išaiškino, kad pagal MAĮ 68 straipsnio 1, 4, 5, 6 dalių nuostatas, pagal kurias 2015 m. mokestinės prievolės perskaičiavimo terminas yra jau pasibaigęs ir jei nėra taikytinų išimčių, mokesčių mokėtojas perskaičiuoti 2015 m. susidariusios PVM prievolės nebegali.
Dėl pareiškėjo prašymo leisti jam patikslinti įmonės PVM deklaracijas už 2015 metus, pažymėtina, jog VMI ginčijamu raštu pareiškėjui išaiškino, jog vadovaujantis MAĮ 68 straipsniu pareiškėjas nebegali pateikti (patikslinti) PVM deklaracijų už 2015 metus.
Įmonės prievolės pateikti PVM deklaracijas (2015 metais) ir mokesčio apskaičiavimo VMI iniciatyva (2017 metais) metu galiojusi MAĮ 68 straipsnio 2015 m. birželio 25 d. redakcija Nr. Xll-1897 nustatė, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2018 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo Nr. Xlll-1329 4 straipsnis, kuriuo buvo pakeistas MAĮ 68 straipsnis. MAĮ 68 straipsnio pakeitimu, bendrasis mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas sutrumpintas nuo einamųjų metų ir 5 praėjusių kalendorinių metų iki einamųjų metų ir 3 praėjusių kalendorinių metų. Einamieji ir praėję 3 kalendoriniai metai yra bendrasis mokesčio apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo senaties terminas.
Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas pirmą kartą su prašymu leisti jam pateikti (kaip jis pats nurodo patikslinti) įmonės PVM deklaracijas už 2015 m. kreipėsi 2021 m. rugpjūčio 18 d. Pažymėtina, jog UAB „Lisco plius“ PVM deklaraciją už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. ir išregistruojamo iš PVM mokėtojų mokestinio laikotarpio nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 30 d. PVM deklaraciją turėjo pateikti iki kito mėnesio 25 d. Jas tikslinti galėjo vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio aktualia redakcija. Byloje nėra pateikta duomenų, kad UAB „Lisco plius“ už minėtą laikotarpį būtų pateikusi PVM deklaracijas. Nepaisant to, kad pareiškėjas skunde teigia, kad įmonė teikė minėtas deklaracijas, šių savo teiginių nepatvirtina objektyviais įrodymais. VMI teisingai aiškino MAĮ 68 straipsnio taikymą ginčo atveju, todėl teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjo skunde dėstomais argumentais, kad VMI netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą.
Susipažinus su viešai prieinamais Juridinių asmenų registro duomenimis ir pareiškėjo nurodomos civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Lisco plius“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų kaip pasibaigęs dėl bankroto juridinis asmuo, o civilinė byla e2-7900-964/2019 išnagrinėta priimant sprendimą už akių, kurį atsisakyta peržiūrėti (Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 29 d. nutartimi paliko nepakeistą apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartį, kasacinį skundą atsisakyta priimti 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi). 2019 m. kovo 12 d. priimtu sprendimu už akių tuometės ieškovės BUAB „Lisco plius“ ieškinys buvo patenkintas: iš atsakovo D. G. priteista 19 382,33 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 437,79 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Iš užbaigtos UAB „Lisco plius“ bankroto civilinės bylos Nr. eB2- 1210-614/2019 duomenų matyti, kad 2019 m. sausio 3 d. nutartimi buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, o būtent VMI reikalavimas dėl 19 382,33 Eur mokestinės prievolės. Pareiškėjui nurodytoje byloje buvo skirta teismo nuobauda (bauda) už už dokumentų ir turto bankroto administratoriui neperdavimą. Šioje byloje pareiškėjas dalyvavo kaip suinteresuotas asmuo.
Dėl kito pareiškėjo VMI pateikto prašymo pažymėtina, jog VMI rašte pareiškėjui išaiškino, jog mokestinė prievolė mokesčių administratoriaus iniciatyva UAB „Lisco plius“ yra apskaičiuota remiantis Mokestinės prievolės nustatymo mokesčių administratoriaus iniciatyva taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2013 m. sausio 7 d. įsakymu Nr. VA-1 (toliau — Taisyklės). Pagal Taisyklių 7, 8 punktus mokestinę prievolę mokesčių administratorius nustato pagal paskutinės prieš tai buvusio mokestinio laikotarpio mokesčių mokėtojo pateiktos to paties mokesčio deklaracijos, kurioje mokesčių mokėtojas deklaravo mokėtiną mokesčio sumą, duomenis, o jeigu prieš tai buvusio mokestinio laikotarpio pateiktoje to paties mokesčio deklaracijoje nebuvo nurodyta mokėtina mokesčio suma, mokestinė prievolės suma apskaičiuojama pagal kitą vėliausiai pateiktą to mokesčio deklaraciją, kurioje mokesčių mokėtojas deklaravo mokėtiną mokesčio sumą. Tokia deklaracija UAB Lisco plius yra mokestinio laikotarpio nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 31 d. ir joje deklaruota 9 386 Eur mokėtina PVM suma. Mokestinės prievolės apskaičiavimo mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 formos 2017 m. vasario 23 d. buvo įteiktos įmonei el. p. adresu (duomenys neskelbtini)@gmail.com.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą pateiktą VMI ir skundžiamą raštą, negali sutikti su pareiškėju, kad VMI nenagrinėjo jo pateikto prašymo ar jam netinkamai atsakė. Pažymėtina, jog pareiškėjo pasirinktas bylinėjimosi būdas, teikiant VMI prašymus, o ne ginčijant UAB „Lisco plius“ atžvilgiu priimtus VMI sprendimus, sukėlusius įmonei teisines pasekmes, nedaro ginčijamo rašto neteisėtu. Pareiškėjas savo teiginiais nepaneigia VMI rašytinės medžiagos apie priminimų pateikti PVM deklaracijas už 2015 metus, bei FR1119 formos įteikimą UAB „Lisco plius“. Be to, pareiškėjo skunde dėstomi teiginiai, kad įmonė minėtu laikotarpiu nevykdė ekonominės veiklos, todėl, jo nuomone, UAB „Lisco plius“ neturėjo teikti minėtų PVM deklaracijų, o FR1119 formoje apskaičiuotas nepagrįstas PVM mokestis, patvirtina apie pareiškėjo netinkamai pasirinktą gynybos būdą. Teisėjų kolegija pažymi, jog VMI ginčijamu raštu pareiškėjui pateikė išsamią informaciją jo prašyme pateiktais aspektais. Tai, kad pareiškėjui buvo netinkamai įteikti civilinėje byloje procesiniai teismo dokumentai, nedaro jokios įtakos apie mokesčių administratoriaus dokumentų įteikimą UAB „Lisco plius“ iki 2017 metų.
Skundžiamame rašte taip pat aiškiai pasisakyta dėl Taisyklių 8¹ punkto šiuo atveju taikymo. Tai, kad pareiškėjas mano kitaip, nedaro skundžiamo rašto neteisėtu ar nepagrįstu.
Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad atsakovas nepasisakė (nenagrinėjo) pareiškėjo prašymo dalies dėl 2017 m. vasario 22 d. VMI sprendimo panaikinimo pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatyme yra aiškiai įtvirtinta mokestinių ginčų procedūra ir sprendimų apskundimo tvarka (MAĮ IX skyrius). Būtent mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą (MAĮ 144 str.) laikydamasis nustatytos tvarkos. Mokesčių mokėtojas pagal MAĮ suprantamas kaip asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį. Mokesčių mokėtoju pagal MAĮ laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo, tai yra šio Įstatymo nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai numatytus specialius atvejus (MAĮ 2 str. 17 d.).
VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog VMI, priimdama ginčijamą raštą, veikė savo kompetencijos ribose, raštas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Rašte buvo pakartotinai aiškiai, išsamiai ir argumentuotai paaiškintos pareiškėjo teisės (galimybės) patikslinti PVM deklaracijas, galimybės pateikti PVM deklaracijas už 2015 metus, MAĮ 68 straipsnio nuostatų taikymas, pasisakyta dėl pareiškėjo įmonės informavimo apie apskaičiuotą PVM prievolę, taip ir kitais pareiškėjo prašyme nurodytais aspektais. Ginčijamas raštas atitinka VMI 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo prašymas panaikinti VMI raštą yra atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjo D. G. skundą.
Sprendimas 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.