- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-28
- Bylos Nr.
- A-1809-629/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04941-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Milda Vainienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. Z.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriui
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. Z. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja D. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (dabar – Lietuvos administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija)) 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 2R-365(4R-711), kuriuo buvo atsisakyta priimti D. Z. skundą nagrinėti kaip nežinybingą. Pareiškėja prašė įpareigoti Komisiją pareiškėjos skundą išnagrinėti iš esmės. Skundas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:
1.1. Paaiškino, kad kreipėsi į Komisiją dėl neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) pareigūnų veiksmų. Nurodė, kad NŽT Kauno skyrius be pareiškėjos žinios geriausioje jos žemės valdos vietoje (sode, po gyvenamojo namo langais) suformavo du valstybinės žemės sklypus. Apie žemės sklypų formavimą spaudoje buvo pranešta netinkamai, todėl pareiškėja neturėjo galimybės pateikti savo pastabų. Pareiškėja paaiškino, kad savo ūkyje su šeima gyvena nuolat, todėl jai buvo galima pranešti apie sklypų formavimą. Mano, kad slaptai buvo suformuoti du sklypai ir į juos atkurta nuosavybės teisė pretendentėms iš Klaipėdos. Pareiškėja nurodė, kad laisva valstybinė žemė jos namų valdoje atsirado, kai NŽT pareigūnai prarado jos tėvo P. T. pareiškimą dėl namų valdos suformavimo prie jam nuosavybės teise priklausančių pastatų, pametė jų specialistų parengtą ir VĮ Registrų centras įregistruotą žemės sklypo, kuriame suformuota namų valda, planą. Tokiu neteisėtu būdu buvo suformuoti du valstybinės žemės sklypai, nors į šią sklypo dalį nėra įvažiavimo.
1.2. Siekdama, kad pažeidimai nesitęstų, pateikė NŽT pasiūlymus: 1) naujai suprojektuotus du žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Kauno rajone (paskirtus pretendentėms iš Klaipėdos), projektiniai Nr. 910 ir Nr. 920, išmainyti į pareiškėjai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (duomenys neskelbtini), pasirinktinai; 2) naujai suformuotus valstybinės žemės sklypus, projektiniai Nr. 910 ir Nr. 920 leisti išsipirkti pareiškėjai ne aukciono būdu; 3) panaikinti sprendimus dėl naujai suformuotų valstybinės žemės sklypų, projektiniai Nr. 910 ir Nr. 920, įpareigoti NŽT juos suformuoti šiaurinėje pareiškėjos sklypo dalyje, kas sąlygotų jos gyvenimo kokybę.
1.3. Pareiškėjos nuomone, Komisija privalėjo išnagrinėti skundą, vadovautis protingumo ir sąžiningumo principais.
1.4. Nurodė, kad į NŽT ir į Komisiją ji kreipėsi ne siekdama įsigyti papildomus žemės sklypus, o prašydama išspręsti ginčą dėl jos teisių pažeidimo, ji mano, kad jos siūlomų sprendimo būdų NŽT nepagrįstai nepriima, vilkina sprendimo priėmimą. Mano, kad Komisija kaip pretekstu pasinaudojo tik vienu iš jos pasiūlymų – parduoti jai suformuotus žemės sklypus, nors ji siūlė ir kitų ginčo sprendimo variantų, kurie nesusiję su valstybinės žemės įsigijimu, tačiau juos taikant nebūtų pažeidžiamos pareiškėjos teisės.
Atsiliepimas
2. NŽT Kauno skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą NŽT vardu (b. l. 35–40), kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Atsakovas paaiškino, kad sutinka su Komisijos sprendimu. Pareiškėja Komisijai skundė NŽT sprendimą, kuriuo buvo atsakoma į pareiškėjos 2016 m. rugsėjo 13 d. prašymą NŽT, kuriame ir buvo pateikti pasiūlymai NŽT (juos pareiškėja nurodė savo skunde teismui). Skundžiamas NŽT 2016 m. spalio 17 d. įsakymas (raštas) patenka į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) reglamentuojamų santykių sritį, todėl toks skundas gali būti nagrinėjamas tik teisme. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Administracinių ginčų komisijų įstatymas) 7 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsniu, 20 straipsnio 2, 3, 4 dalimis, 21 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą sprendimai dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis skundžiami tik teismui. Todėl NŽT prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 4 d. sprendimu (b. l. 56–59) pareiškėjos skundą atmetė.
4. Teismas nustatė, kad byloje skundžiamas Komisijos 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 2R-3654R-711 (b. l. 4), kuriuo atsisakyta priimti pareiškėjos skundą nagrinėjimui kaip nežinybingą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.
5. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad:
Šalies argumentai
5.1. Pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu prašydama: 1) panaikinti NŽT 2016 m. spalio 17 d. Įsakymą (raštą) Nr. 1SS-3129-17.5); 2) įpareigoti NŽT (duomenys neskelbtini), Kauno rajone šalia pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo suprojektuotus žemės sklypus, projektiniai Nr. 910 ir Nr. 920, išmainyti į jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (duomenys neskelbtini), pasirinktinai. Arba įpareigoti atsakovą (NŽT) ginčą išspręsti bet kuriuo kitu skunde pasiūlytu būdu, t. y. suformuotus valstybinės žemės sklypus, projektiniai Nr. 910 ir Nr. 920, leisti išpirkti ne aukciono būdu, panaikinti sprendimus dėl valstybinės žemės sklypų, projektiniai Nr. 910 ir Nr. 920, suformavimo ir įpareigoti atsakovą juos suformuoti šiaurinėje pareiškėjos sklypo dalyje.
5.2. Komisijos atsisakymas nagrinėti skundą grindžiamas tuo, jog ginčas kilęs dėl valstybinės žemės įsigijimo, todėl priskirtinas tik teismo kompetencijai.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas, įvertinęs pareiškėjos skundą Komisijai ir skundą teismui, nustatė, kad bet kuris iš pareiškėjos teiktų pasiūlymų NŽT buvo susijęs su valstybinės žemės sklypų, suformuotų šalia pareiškėjos namų valdos, statuso panaikinimu. Kitaip pareiškėjos nurodomas jos teisių pažeidimas jokiu kitu būdu negalėtų būti pašalintas, nes ji nesutiko, kad NŽT suformavo du valstybinės žemės sklypus pietinėje pareiškėjai priklausančio žemės sklypo dalyje, šalia gyvenamojo namo ir vaismedžių sodo. Pareiškėja pageidavo bet kuriuo atveju šitą pažeidimą pašalinti, galimai ir tuos sklypus suformuojant šiaurinėje jos sklypo pusėje kur yra pieva (ganykla) ar mainyti į pareiškėjai priklausančius žemės sklypus (mainai taip pat yra pirkimas-pardavimas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.432 straipsnis). Iš skundžiamo NŽT 2016 m. spalio 17 d. rašto teismas nustatė, kad buvo nagrinėtas pareiškėjos prašymas dėl šalia jos nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Kauno rajone, suprojektuotų valstybinės žemės sklypų pardavimo arba jų suprojektavimo kitoje vietoje. Teismas nustatė, kad pareiškėja skundu Komisijai siekė tik įgyti teisę į valstybinės žemės sklypus, dėl kurių neteisėto užėmimo jai buvo surašytas Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 8ŽN-117-(14.8.73.).
7. Atkreipė dėmesį, jog Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija nesprendžia ABTĮ 18 straipsnyje, 20 straipsnio 2, 3, 4 dalyse bei 21 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytų ginčų (bylų), o 2 punkte nustatyta, kad nesprendžia administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai nustato kitokią tvarką. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundą atsisakoma nagrinėti, jeigu skundo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių ginčų komisijos kompetencijai.
8. Atsakydamas į pareiškėjos argumentus, kad ji kreipėsi į Komisiją su keliais alternatyviais prašymais, akcentavo, jog ABTĮ 19 straipsnyje yra nustatyta, kad jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme, o jeigu yra abejonė ar galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas teisme. Taigi, teismas konstatavo, kad bet kuriuo atveju, pareiškėjos keliamas ginčas galėjo būti nagrinėjamas tik administraciniame teisme.
9. Teismas sprendė, kad skundžiamas Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nenaikintinas, o dėl nurodytų priežasčių Komisija negali būti įpareigota pareiškėjos skundą išnagrinėti iš esmės.
III.
10. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 61–64) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.
11. Pareiškėja skunde dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir tuos pačius nesutikimo su NŽT veiksmais argumentus kaip ir pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, teismo motyvai, kuriais buvo atmestas pareiškėjos skundas, yra formalūs.
11.2. Viešojo administravimo subjektai administraciniuose aktuose netinkamai nurodo jų apskundimo tvarką, dėl ko pažeidžiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ). Iš karto kreiptis į teismą, kai teisės aktai numato ikiteisminę ginčų nagrinėjimo procedūrą, pareiškėja neskubėjo, nes tai sukelia teisines pasekmes vėliau ginant savo teises teisme ir dėl to gali būti praleisti terminai pateikti skundus dėl administracinių aktų, viešojo administravimo subjektų veikimo ar neveikimo. Pareiškėja su skundu visų pirma kreipėsi į Komisiją, siekdama kuo mažesnėmis sąnaudomis išspręsti situaciją, kurią neteisėtais veiksmais sukūrė NŽT pareigūnai.
11.3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad tiek į NŽT, tiek į Komisiją pareiškėja kreipėsi ne turėdama tikslą įsigyti papildomus žemės sklypus, bet siekdama išspręsti ginčą dėl jos teisių pažeidimo ikiteismine tvarka. Teismas tik formaliai citavo teisės normas, nurodydamas, kad pareiškėjos skundas, pateiktas Komisijai, nepriklauso jos (Komisijos) kompetencijai.
11.4. Teismas nevertino aplinkybės, kad didžioji dalis pareiškėjos skundo Komisijai reikalavimų buvo susiję su Komisijos kompetencija. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos skundo argumentą, kad pareiškėjos skundo turinys bei kiti siūlomi sprendimo variantai nesusiję su valstybinės žemės įsigijimu. Pareiškėja įsitikinusi, jog teismas, atsisakydamas panaikinti Komisijos sprendimą, kuriuo be pagrindo buvo atsisakyta išspręsti pareiškėjos ginčą jos siūlomais būdais, pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus.
11.5. Pareiškėjos nuomone, NŽT netinkamai užtikrino pareiškėjos procedūrinę garantiją realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, kadangi pareiškėjai nebuvo žinoma nei apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą, nei apie terminus iki kada ji gali pateikti prašymą dėl būdo atkurti nuosavybės teises pakeitimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas tik formaliai pasisakė dėl bylos aplinkybių, o išsamiai jų netyrė, buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, apsiribojantis tik teisės normų citavimu.
Šalies argumentai
11.6. Pareiškėjos teigimu, Komisija privalėjo išnagrinėti jos skundą.
Atsiliepimas
12. NŽT atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 70–72) nurodo, jog su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad įvertinus pareiškėjos skundą Komisijai ir skundą teismui, matyti, kad bet kuris iš pareiškėjos teiktų pasiūlymų NŽT buvo susijęs su valstybinės žemės sklypų, suformuotų šalia pareiškėjos namų valdos, statuso panaikinimu. Pareiškėja skundu Komisijai siekė tik įgyti teisę į valstybinės žemės sklypus, dėl kurių neteisėto užėmimo jau buvo surašytas aukščiau minėtas Žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. 8ŽN-117-(14.8.73.) aktas.
12.2. NŽT pažymėjo, kad pagal VAĮ 36 straipsnį asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą įstatymų nustatyta tvarka savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. spalio 17 d. įsakymą (raštą) Nr. 1 SS-3129-(7.5) apskundė Komisijai, nors pagal rašto pobūdį ir susidariusią situaciją ginčijamą NŽT raštą turėjo skųsti teismui vadovaujantis Žemės reformos įstatymo nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos atsisakymo nagrinėti pareiškėjos skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
16. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
17. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
18. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ginčo esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
19. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 7 straipsnis (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2400 redakcija) apibrėžia Komisijos kompetenciją. Pagal šio straipsnio 2 dalį Komisija nesprendžia ABTĮ 18 straipsnyje, 20 straipsnio 2, 3, 4 dalyse bei 21 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytų ginčų (bylų), o pagal šios dalies 2 punktą – ir administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai nustato kitokią tvarką. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundą atsisakoma nagrinėti, jeigu skundo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių ginčų komisijos kompetencijai.
20. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-914 redakcija), sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudoti asmenys gali apskųsti teismui. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 9 dalis įtvirtina išimtį, kada NŽT gali pakeisti savo sprendimus – tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs NŽT vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja kreipėsi į NŽT, tačiau NŽT Komisijai skundžiamu raštu atsisakė pakeisti ar panaikinti sprendimus dėl valstybinės žemės sklypų suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui, todėl būtina vadovautis 18 straipsnio 1 dalimi ir tokį sprendimą skųsti teismui, kas ir buvo nurodyta pareiškėjai skundžiamame Komisijos sprendime.
21. Administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą nagrinėti visus reikalavimus kartu, jei jie tarpusavyje yra susiję, nepriklausomai nuo to, kad daliai reikalavimų yra nustatyta išankstinė neteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu yra abejonė ar galiojančių įstatymų kolizija dėl konkretaus ginčo priskyrimo, ginčas nagrinėjamas teisme. Remiantis nurodytomis teisės normomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Komisija pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą kaip nepriskirtiną Komisijos kompetencijai.
22. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
23. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. Z. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.