Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Donato Jatužio, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017-05-11 nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, uždraudžiant laisvės apribojimo laikotarpiu bendrauti su G. M., įpareigojant keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu. Priteista iš P. V. G. M. 250 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 300 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 11 d. apie 15.50 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Utenoje, iš pykčio sudavė vieną kartą kumščiu G. M. į veidą, taip dėl nosies sumušimo, nosies pertvaros kremzlės išnirimo padarė nukentėjusiajai G. M. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaip galima suprasti iš nuteistojo P. V. apeliacinio skundo, jis nesutinka su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu, nes yra nekaltas, jei būtų pakėlęs ranką prieš nukentėjusiąją, tai žala jai būtų padaryta didesnė. Nurodo, kad nesutinka su nukentėjusiosios parodymais. Neneigia, kad kaltinime nurodytą dieną lankėsi pas nukentėjusiąją namuose, tačiau pas ją atėjo 18.30 val. ir buvo iki 22.30 val., nes nuo pietų iki 18 val. kartu su J. B. buvo išvažiavę į kapines. Tai gali patvirtinti ir J. B.. Kai buvo atėjęs pas nukentėjusiąją, pas ją namuose liudytojos V. Š. nematė, nepastebėjo, kad nukentėjusiosios nosis būtų patinusi ar paraudusi. Prašo panaikinti apribojimus, nes teisiamas pirmą kartą, neturi jokių nuobaudų, nėra baustas. Be to, jis kilęs iš didelės šeimos, tebeturi keturias seseris, todėl tenka po kelias dienas pas jas pabūti kaimuose ar Vilniuje, pas jas nakvoti.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo P. V. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Utenos rajono apylinkės teismo 2017-05-11 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas apeliantui inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat P. V. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę. Skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Skundžiamo nuosprendžio turinys rodo, jog visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami tiek atskirai, tiek kaip visuma, taip pat ir juos lyginant bei gretinant tarpusavyje, nė vienai įrodymų grupei nesuteikiant pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, ir taip teisingai nustatant jų patikimumą bei įrodomąją vertę. Vertindamas įrodymus apylinkės teismas aiškiai ir motyvuotai nurodė, kuriais įrodymais remiasi grįsdamas savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kuriuos atmeta, paneigdamas juos kitais bylos duomenimis. Aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, kurios neprieštarauja faktiniams bylos duomenims, su jomis visiškai sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes, įrodymus vertino laikydamasis taisyklių, numatytų BPK 20 str., ir šių bei kitų baudžiamojo proceso nuostatų esminių pažeidimų nepadarė, todėl vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Taigi pagal faktines aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs bei įvertinęs bylos įrodymus, baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis kaltės klausimus, nusikalstamos veikos kvalifikaciją, pritaikytas tinkamai (BK 2 str. 3 d.).

Pagal BK 140 str. 1 d. atsakomybėn traukiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pripažįstant asmenį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, taigi inkriminuojant šią nusikalstamą veiką būtina nustatyti jos padarinius, t. y. kad žmogui buvo sukeltas fizinis skausmas ar jis buvo nežymiai sužalotas arba trumpam susargdintas ir nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių.

Apeliaciniame skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, nuteistasis P. V. laikosi versijos, kad jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė ir jos negalėjo padaryti, nes tuo laiku (įvykio laikas apie 15.50 val.) buvo kartu su J. B. išvažiavęs, ką patvirtina ir J. B. parodymai, tą dieną pas nukentėjusiąją atvyko tik 18.30 val., tačiau nepastebėjo, kad jos nosis būtų patinusi ar paraudusi, pas ją namuose liudytojos V. Š. nematė, pats jokių smūgių nukentėjusiajai nesudavė. Nors apeliantas savo kaltę neigia, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nustatė, jog P. V. 2017-02-11 apie 15.50 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Utenoje, sudavė G. M. smūgį kumščiu į veidą ir taip dėl nosies sumušimo, nosies pertvaros kremzlės išmirimo padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. G. M. atžvilgiu įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. Šios apeliantui inkriminuotos aplinkybės įrodytos nukentėjusiosios G. M., liudytojų V. Š., G. N. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, specialisto S. F. teisme duotais paaiškinimais ir kitais bylos įrodymais, kurių turinys skundžiamame nuosprendyje išsamiai atskleistas ir apeliantui žinomas, todėl teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, išdėstyti išsamūs, aiškūs ir logiški motyvai, kodėl teismas šiais įrodymais tiki, jais remiasi ir grindžia savo išvadas dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, su kuriais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad paminėtų įrodymų kontekste teismas vertino ir argumentuotai atmetė nuteistojo P. V. versiją, kad tuo laiku (apie 15.50 val.) jis pas nukentėjusiąją atėjęs nebuvo ir negalėjo sutrikdyti jai sveikatos, nes iki 18 val. kartu su J. B. buvo išvažiavęs, ir ją patvirtinusios liudytojos J. B. parodymus, nes juos paneigia kiti bylos įrodymai. Be to, J. B. yra apelianto draugė, todėl, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji G. M. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog P. V. pas ją į namus buvo atėjęs dienos metu ir, supykęs dėl jam reiškiamų priekaištų, vieną kartą kumščiu smogė jai į veidą, pataikė į nosį ir ją sužalojo. Netikėti šiais G. M. parodymais, nors apeliantas ir siekia juos paneigti, teigdamas, jog jų susitikimas vyko visai kitu laiku, nėra jokio objektyvaus pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad iš karto po šio įvykio nukentėjusioji kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą (pagalbos kvietimas gautas 15.45 val.) bei su pareiškimu kreipėsi į policiją (pareiškimas priimtas 16.42-16.51 val.), kur nurodė tokias pačias jos sužalojimo aplinkybes, o įvykio vietoje buvęs ir iš nukentėjusiosios pareiškimą priėmęs policijos pareigūnas G. N., teisme apklaustas kaip liudytojas, be to, kad G. M. jam nurodė tokias pačias jos sužalojimo aplinkybes, patvirtino dar ir jos sužalojimo faktą, t. y. kad jam nuvykus į įvykio vietą matė sumuštą nukentėjusiąją, jai kraujavo iš nosies. Tokį vaizdą, t. y. sumuštą ir ištinusią nukentėjusiosios nosį, bute prie durų pritaškyto kraujo, ant stalo padėtą kruviną rankšluostį, bute atvažiavusius policijos pareigūnus ir medikus, pamatė ir netrukus po įvykio pas nukentėjusiąją atvykusi liudytoja V. Š., kuriai G. M. taip pat nurodė, jog suduodamas smūgį ranka į veidą ją sužalojo P. V.. Minėta liudytoja iš nukentėjusiosios namų išvažiavo tik kitą dieną, tačiau 2017-02-11 vakare, apie 18.30 val., kaip nurodo P. V., jis pas nukentėjusiąją atėjęs nebuvo. Tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota jos nurodytomis aplinkybėmis ir laiku, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 37/2017 (08), kuria nukentėjusiajai dėl nosies sumušimo, nosies pertvaros kremzlės išnirimo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, bei specialisto S. F. teisme duoti paaiškinimai. Šie aptarti nukentėjusiosios, liudytojų G. N., V. Š. parodymai, eksperto paaiškinimai ir rašytiniai bylos įrodymai sutampa tarpusavyje ir vienas kitą patvirtina bei papildo. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, kad nukentėjusioji ar liudytojai G. N. ir V. Š. siekia ar yra suinteresuoti padėti nukentėjusiajai nepagrįstai apkaltinti P. V.. Todėl atsižvelgusi į tai kolegija, kaip ir apylinkės teismas, neturi jokio pagrindo šiais įrodymais nesiremti ir jais netikėti bei konstatuoja, jog jų visuma leido apylinkės teismui daryti neabejotiną išvadą, kad P. V. yra padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad paskyręs nuteistajam P. V. laisvės apribojimo devyniems mėnesiams bausmę, apylinkės teismas be kitų draudimų įpareigojo jį keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., su kuo nuteistasis nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydamas, jog šis įpareigojimas trukdys jam po kelias dienas lankytis pas savo seseris, gyvenančias kaimuose ar Vilniuje, pas jas nakvoti, todėl prašo šį įpareigojimą panaikinti. Šis prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, jog skiriant bausmę siekiama tiek nubaudimo, tiek ir prevencijos tikslų, be to, tai yra valstybės prievartos priemonė, kuri neišvengiamai susijusi su tam tikrais apribojimais bei nepatogumais. Tai natūrali neteisėto elgesio pasekmė, kuri patiriama bausmės vykdymo metu. Kadangi skiriami draudimai ir įpareigojimai yra neišvengiama laisvės apribojimo bausmės dalis, natūralu, jog jie taip pat kelia tam tikrų laikinų nepatogumų nuteistajam. Tačiau įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, draudimo trukmę, tokia priemonė šiuo atveju nelaikytina priemone, akivaizdžiai neproporcingai pažeidžiančia nuteistojo teises. Šiuo atveju laikinus nepatogumus pateisina bausmės tikslai, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Taigi apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d., o jam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 str., 41 str. nuostatų, todėl keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.