Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2026-03-30 · Administracinė byla Nr. eI3-2963-983/2026

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2026-03-30
Bylos Nr.
eI3-2963-983/2026
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05139-2025-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Adamonytė-Šipkauskienė
Pareiškėjas
A. L.
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-2963-983/2026 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05139-2025-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.14.1.3; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 30 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo (atsakovas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. L. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 21RE-737(AG-582/01-2025) (toliau – ir Komisijos Sprendimas) ir įpareigoti Lietuvos administracinių ginčų komisiją priimti pareiškėjo A. L. 2025 m. liepos 4 d. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. RAA-2193 panaikinimo ir nagrinėti jį iš esmės.

Nurodo, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. spalio 25 d. priėmė teismo baudžiamąjį įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. e1-420-876/2022. Šiuo įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 2 dalyje, t. y. dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių bendra vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą. Teismas, be kitų sankcijų, nusprendė konfiskuoti ir sunaikinti nusikalstamos veikos dalyką – didelį kiekį cigarečių ir vyno. Ši aplinkybė yra esminė, kadangi ji patvirtina, jog prekės, dėl kurių vėliau buvo apskaičiuotas akcizo mokestis, niekada nepateko į teisėtą komercinę apyvartą, buvo valstybės institucijų paimtos ir pašalintos iš rinkos.

Remdamasi minėtu baudžiamuoju įsakymu, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2025 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą Nr. RAA-2193 „Dėl mokestinės prievolės apskaičiavimo mokesčių administratoriaus iniciatyva (FR1119)“ (toliau – ir VMI sprendimas). Šiuo sprendimu pareiškėjui buvo apskaičiuota 124 403 Eur dydžio akcizų mokestinė prievolė už konfiskuotas ir sunaikinti perduotas prekes. Pabrėžia, kad VMI sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 104¹ straipsniu. VMI sprendime buvo aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka: „Sprendimas apskaičiuoti mokestinę prievolę mokesčių administratoriaus iniciatyva FR1119 gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo arba Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka pasirinktinai: Lietuvos administracinių ginčų komisijai [...] arba Regionų administraciniam teismui [...]“.

Šalies argumentai

Vadovaudamasis VMI sprendime nurodyta teise ir procedūra, pareiškėjas 2025 m. liepos 4 d. pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai, prašydamas panaikinti VMI sprendimą kaip nepagrįstą iš esmės.

Komisija 2025 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 21RE-737(AG-582/01-2025), kuriuo bylą nutraukė, konstatavusi, kad ginčas yra „mokestinis ginčas“, todėl nepriskirtinas jos kompetencijai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad Komisija Sprendime padarė esminę teisės taikymo klaidą, kai ginčui pritaikė bendrąją mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką (MAĮ 145 str.), visiškai ignoruodama specialiąją normą, kuri reglamentuoja būtent tokio VMI sprendimo, koks buvo priimtas pareiškėjo atžvilgiu, apskundimą. Paaiškina, kad VMI sprendimas buvo priimtas vadovaujantis MAĮ 104¹ straipsniu, reglamentuojančiu mokestinės prievolės nustatymą mokesčių administratoriaus iniciatyva, kai mokesčių mokėtojas nepateikia deklaracijos. Šis straipsnis yra specifinis ir taikomas ne po mokestinio patikrinimo, o kitais įstatymo numatytais atvejais, pavyzdžiui, gavus duomenų iš trečiųjų asmenų (šiuo atveju – iš teismo). Pats įstatymų leidėjas, suprasdamas šio sprendimo specifiką, jo apskundimui numatė atskirą, išskirtinę tvarką. MAĮ 104¹ straipsnio 5 dalyje yra imperatyviai nurodyta: „Skundai dėl mokesčių administratoriaus sprendimo šio straipsnio nustatyta tvarka nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę nagrinėjami šio Įstatymo 146 straipsnyje nustatyta tvarka“. Savo ruožtu, MAĮ 146 straipsnio 1 dalis numato: „Skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio Įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka“. Šių normų sisteminė analizė leidžia daryti vienintelę logišką ir teisiškai pagrįstą išvadą: sprendimams, priimtiems pagal MAĮ 104¹ straipsnį, netaikoma privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra, numatyta MAĮ 145 straipsnyje. Vietoj to, įstatymas tiesiogiai nukreipia į bendrąją administracinių bylų teisenos tvarką, kuri suteikia asmeniui teisę kreiptis tiesiogiai į administracinį teismą arba, kaip numato IAGNTĮ, į ikiteisminę administracinių ginčų nagrinėjimo instituciją – Komisiją.

Taigi, Komisija priimdama Sprendimą, rėmėsi bendrąja taisykle (lex generalis), neatsižvelgdama į įstatymų leidėjo aiškiai įtvirtintą išimtį (lex specialis). Pagal visuotinai pripažintą teisės principą lex specialis derogat legi generali, specialioji norma turi pirmenybę prieš bendrąją. Komisija, pažeisdama šį principą, neteisingai nustatė ginčo nagrinėjimo procedūrą ir nepagrįstai atsisakė vykdyti savo kompetenciją. Tokia praktika yra suformuota ir LVAT 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-719-1047/2025.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pateiktame atsiliepime sutinka su pareiškėjo skundu ir prašo panaikinti Komisijos Sprendimą.

Nurodo, kad pareiškėjui nedeklaravus ir nesumokėjus akcizų, VMI, vadovaudamasi MAĮ 104¹ str., akcizus apskaičiavo savo iniciatyva. MAĮ 104¹ str. 1 d. nustatyta, kad mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti, kad būtų įvykdyta nedeklaruota mokestinė prievolė, centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi teisę savo sprendimu nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nepateikia atitinkamo mokesčio deklaracijos. Mokestinės prievolės dydis nustatomas pagal ankstesnių mokesčių mokėtojo pateiktų to mokesčio deklaracijų duomenis ir (arba) kitą mokesčių administratoriui šio ir kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka šio mokesčių mokėtojo ir trečiųjų asmenų pateiktą informaciją. MAĮ 104¹ str. 3 d. nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos nepanaikina mokesčių mokėtojo pareigos mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti mokestį ir pateikti mokesčio deklaraciją. Jeigu, pasibaigus mokesčio deklaracijos pateikimo terminui, mokesčių mokėtojas pateikia mokesčio deklaraciją, mokesčių administratoriaus nustatyta mokestinė prievolė patikslinama pagal tos pateiktos mokesčio deklaracijos duomenis. Taigi, nors komentuojamas straipsnis mokesčių administratoriui suteikia teisę pačiam nustatyti mokestinę prievolę, tačiau tai nepanaikina mokesčių mokėtojo pareigos mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoti mokestį ir pateikti jo deklaraciją. Mokesčių mokėtojui pateikus mokesčio deklaraciją, mokesčių administratoriaus nustatyta prievolė patikslinama pagal pateiktos deklaracijos duomenis.

Taigi pagal MAĮ 104¹ str. nėra sukuriama nauja mokestinė prievolė, o tik siekiama užtikrinti, kad būtų sumokėti atitinkami mokesčiai, jeigu kyla pareiga juos sumokėti. Atsižvelgiant į tai, kad MAĮ 104¹ str. buvo įtvirtintas mokestinės prievolės užtikrinimo būdas, šio straipsnio 5 d. nustatyta, jog skundai dėl mokesčių administratoriaus sprendimo nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę nagrinėjami ne mokestiniams ginčams nagrinėti nustatyta tvarka, o kitiems mokesčių mokėtojų skundams nagrinėti MAĮ 146 str. nustatyta tvarka (MAĮ 104¹ str. yra blanketinė nuoroda į MAĮ 146 str.).

Taigi, įstatymų leidėjas išreiškė valią, jog ginčai dėl mokesčių administratoriaus sprendimo nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę priskiriami kitų ginčų kategorijai ir nagrinėjami MAĮ 146 str. nustatyta tvarka. Todėl VMI nuomone, Komisija netinkamai aiškino ir taikė MAĮ 104¹bei 146 str. įtvirtintas taisykles.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. 21RE-737(AG-582/01-2025) teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VMI 2025 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą Nr. RAA-2193 „Dėl mokestinės prievolės apskaičiavimo mokesčių administratoriaus iniciatyva (FR1119)“, kuriuo pareiškėjui, vadovaujantis MAĮ 104¹ straipsniu, buvo apskaičiuota 124 403 Eur dydžio akcizų mokestinė prievolė už konfiskuotas ir sunaikinti perduotas prekes pagal Kauno apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. baudžiamąjį įsakymą baudžiamojoje byloje Nr. e1-420-876/2022.

Pareiškėjas 2025 m. liepos 4 d. pateikė skundą Komisijai, prašydamas panaikinti VMI sprendimą.

Komisija 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 21RE-737(AG-582/01-2025) bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą nutraukė, konstatavusi, kad ginčas yra mokestinis, todėl nepriskirtinas Komisijos kompetencijai.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos Sprendimą.

MAĮ 104¹ straipsnis nustato mokestinės prievolės nustatymą mokesčių mokėtojui nepateikus deklaracijos. Mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti, kad būtų įvykdyta nedeklaruota mokestinė prievolė, centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi teisę savo sprendimu nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę, jeigu mokesčių mokėtojas atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka laiku nepateikia atitinkamo mokesčio deklaracijos. Mokestinės prievolės dydis nustatomas pagal ankstesnių mokesčių mokėtojo pateiktų to mokesčio deklaracijų duomenis ir (arba) kitą mokesčių administratoriui šio ir kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka šio mokesčių mokėtojo ir trečiųjų asmenų pateiktą informaciją (1 p.). Skundai dėl mokesčių administratoriaus sprendimo šio straipsnio nustatyta tvarka nustatyti mokesčių mokėtojui mokestinę prievolę nagrinėjami šio Įstatymo 146 straipsnyje nustatyta tvarka (5 p.).

MAĮ 145 straipsnio (Mokestinių ginčų procedūra) 1 dalis nustato, kad mokestiniams ginčams šiame Įstatyme nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Ši nuostata neriboja mokesčių mokėtojo teisės po atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl mokestinio ginčo tiesiogiai kreiptis į teismą.

MAĮ 146 straipsnio (Kitų mokesčių administratoriaus sprendimų apskundimo tvarka) 1 dalyje nurodyta, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų šio Įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės, nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Aiškinant aptartą teisinį reguliavimą sistemiškai, teismas sprendžia, kad mokesčio administravimo subjekto sprendimai priimti pagal MAĮ 104¹ straipsnį nagrinėjami MAĮ 146 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. ABTĮ nustatyta tvarka pateikiant skundą Komisijai arba administraciniam teismui, todėl teismo vertinimu, pareiškėjas pagrįstai dėl VMI sprendimo pateikė skundą Komisijai.

Tokia praktika yra suformuota ir LVAT 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-719-1047/2025.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Komisijos 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas Nr. 21RE-737(AG-582/01-2025), kuriuo byla pagal pareiškėjo A. L. skundą nutraukta, konstatavus, kad ginčas yra mokestinis, todėl nepriskirtinas Komisijos kompetencijai, yra naikintinas kaip neteisėtas (ABTĮ 88 str. 2 p.).

Lietuvos administracinių ginčų komisija įpareigotina priimti pareiškėjo A. L. 2025 m. liepos 4 d. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. RAA-2193 panaikinimo ir nagrinėti jį iš esmės.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Šioje byloje yra ginčijamas ne VMI, o Komisijos sprendimas, atsakovas sutiko su pareiškėjo skundu, todėl pareiškėjas neįgyja teisės į jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132-133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti.

Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2025 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 21RE-737(AG-582/01-2025) panaikinti.

Įpareigoti Lietuvos administracinių ginčų komisiją priimti pareiškėjo A. L. 2025 m. liepos 4 d. skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2025 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. RAA-2193 panaikinimo ir nagrinėti jį iš esmės.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė