Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, 3K-3-383/2009

Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-09-30
Bylos Nr.: 3K-3-383/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dangutė Ambrasienė (pirm.), Egidijus Baranauskas (pran.), Egidijus Laužikas
Pareiškėjas: J. G., G. G., R. R., G. D., L. M., L. L., D. M.
Suinteresuotas asmuo: Vilniaus apskrities viršininko administracija, Lietuvos Respublikos

Kategorijos

30.40.1pavadinimo nepavyko patikrinti
114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
124.5pavadinimo nepavyko patikrinti
128.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 3K-3-383/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 30.40.1; 114.11; 124.5; 128.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Baranausko (pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. G., G. G., R. R., G. D. ir L. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. G., G. G., R. R., G. D., L. M., L. L. ir D. M. pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities viršininko administracija, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 1998 m. vasario 3 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų J. G., G. G., R. R. ir G. D. tėvas I. G. nuo 1930 metų iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,09 ha ploto žemės sklypą Vilniuje, Liepkalnio (buvusi Liepuvka) gatvėje. Šis teismas 2002 m. liepos 8 d. sprendimu taip pat nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų L. M., L. L., D. M. tėvas F. M. iš savo tėvo J. M. 1938 m. paveldėjo ir iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 2 ha ploto žemės sklypą Vilniuje, Liepkalnio (buvusi Liepuvka) gatvėje.

Vilniaus apskrities viršininko administracija, sugretinusi iki nacionalizacijos I. G. ir F. M. priklausiusių žemės sklypų, esančių Vilniuje, Liepkalnio g., ribų kartografijas, nustatė, kad abiem atvejais nurodytas tas pats žemės sklypas, kaip priklausęs dviem skirtingiems savininkams. Dėl šios priežasties Vilniaus apskrities viršininko administracija sustabdė nuosavybės teisių atkūrimą į I. G. ir F. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytus žemės sklypus ir apie šį faktą pranešė Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui. 2006 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas tenkino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu atnaujino procesą byloje dėl F. M. žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. 2008 m. balandžio 15 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas tenkino pareiškėjų D. M. ir L. M., kurie nurodė, kad jie nebuvo įtraukti į bylą suinteresuotais asmenimis, o byloje priimtas sprendimas pažeidžia jų teises, prašymą ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 ir 9 punktų pagrindais atnaujino procesą byloje dėl I. G. žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo. Atnaujindamas procesą, teismas nurodė, kad 1998 m. vasario 3 d. ir 2002 m. liepos 8 d. teismo sprendimuose nurodoma apie tą patį žemės sklypą (nors jo dydžiai ir skiriasi), tačiau teismo sprendimais nustatyti skirtingi juridinę reikšmę turintys faktai dėl skirtingų asmenų, konstatuoti skirtingi vienas kitą paneigiantys nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai, tuo tarpu nė vienos iš šių bylų pareiškėjai nebuvo įtraukti dalyvauti suinteresuotais asmenimis kitoje iš šių bylų.

2008 m. gegužės 20 d. šios civilinės bylos sujungtos į vieną.

Atnaujinus procesą, pareiškėjai L. M., L. L. ir D. M. prašė palikti galioti 2002 m. liepos 8 d. sprendimą, o pareiškėjai J. G., G. G., R. R. ir G. D. prašė palikti galioti 1998 m. vasario 3 d. sprendimą. Suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities viršininko administracija ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašė panaikinti abu teismo sprendimus ir atmesti pareiškėjų prašymus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo kaip neįrodytus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. spalio 28 d. sprendimu panaikino 2002 m. liepos 8 d. sprendimą ir atmetė pareiškėjų L. M., L. L. ir D. M. pareiškimą kaip neįrodytą. Teismas nustatė, kad J. M. mirė 1954 metais, todėl jo sūnus ir pareiškėjų L. M., L. L. ir D. M. tėvas F. M. negalėjo iki nacionalizacijos paveldėti savo tėvo žemės. Atnaujinus procesą, pareiškėjai keitė savo paaiškinimus ir nurodė, kad J. M. iki nacionalizacijos padovanojo F. M. žemės sklypą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių dovanojimo faktą.

Teismas netenkino prašymo panaikinti 1998 m. vasario 3 d. sprendimą ir paliko jį galioti. Teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą pareiškėjai L. M., L. L. ir D. M. nesirėmė prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytomis aplinkybėmis, kad I. G. ir F. M. priklausę žemės sklypai dengia vienas kitą ir F. M. galbūt priklausiusį žemės sklypą nurodė visai kitoje vietoje, taigi byloje tarp pareiškėjų, pretenduojančių į F. M. iki nacionalizacijos priklausiusį 2 ha ploto žemės sklypą, ir pareiškėjų, pretenduojančių į I. G. iki nacionalizacijos priklausiusį 1,09 ha ploto žemės sklypą Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, nebeliko ginčo. Nustatęs, kad pareiškėjų prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai ir priimti teismo sprendimai nėra susiję su tuo pačiu žemės sklypu, teismas padarė išvadą, kad dėl šios bylos dalies nepasitvirtino proceso atnaujinimo pagrindai.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 17 d. nutartimi pareiškėjų L. M. ir D. M. apeliacinį skundą patenkino iš dalies, o suinteresuoto asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą patenkino visiškai: panaikino Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų L. M. ir D. M. prašymas panaikinti Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 1998 m. vasario 3 d. sprendimą ir atmetė pareiškėjų J. G., G. G. ir G. D. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko, kad pareiškėjai L. M., D. M. ir L. L. neįrodė F. M. nuosavybės teisės į žemės sklypą atsiradimo pagrindo, taip pat kad nuo 1938 m. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos F. M. nuosavybės teise valdė minėtą žemės sklypą (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria panaikintas Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2002 m. liepos 8 d. sprendimas ir atmestas pareiškėjų L. M., L. L. bei D. M. prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei argumentais, kuriais atmestas pareiškėjų L. M., L. L. bei D. M. prašymas panaikinti teismo 1998 m. vasario 3 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą, nes pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevykdė CPK 265 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad I. G. 1930 m. įgijo nuosavybėn iš F. Z. 1,09 ha žemės sklypą Vilniuje, Liepyno (Liepuvkos) g., į bylą taip pat nepateikti įrodymai apie nurodyto žemės sklypo valdymą nuosavybės teise (mokesčių sumokėjimas ir pan.). Teismas pažymėjo, kad 1930 m. Vilniaus apskrityje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo normos, pagal kurias nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai privalėjo būti įforminti notarine tvarka. Remdamasi byloje esančiais Vilniaus miesto magistrato archyviniais dokumentais, teisėjų kolegija nustatė, kad F. Z. nuo 1930 m. iki 1938 m. žemę nuomojosi iš Vilniaus m. magistrato, tačiau duomenų apie F. Z. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą vietovėje, kurioje pareiškėjai ketino atkurti nuosavybės teise į I. G. žemę, nėra. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjai J. G., G. G. ir G. D. nesant teisinio pagrindo prašė nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, siekdami įgyti nuosavybę į žemę, kuri faktiškai priklauso valstybei (CPK 176 straipsnis).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai J. G., G. G., R. R. ir G. D. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl CPK 370 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Kasatorių manymu, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 370 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Proceso atnaujinimo ribos buvo apibrėžtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir D. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-515/2007, kurioje nurodyta, kad nagrinėjant bylą teismai turėjo nustatyti, ar žemės sklypas, kuris iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė I. G., ir žemės sklypas, kuris iki nacionalizacijos galimai nuosavybės teise priklausė F. M., yra tas pats sklypas, t. y. ar šių sklypų dislokacija sutampa; nagrinėdami bylą teismai turėjo nustatyti, ar I. G. ir F. M. įgijo ginčo žemės sklypus pagrindais, paneigiančiais vienas kitą. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo laikytis Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, taikymo teismų praktikoje“ nuostatomis, t. y. nustatyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. Kasatoriai nurodo, kad aplinkybę, jog F. Z. buvo įsigijusi ginčo žemės sklypą iš valstybės, patvirtina įrašas Vilniaus miesto savivaldybės 1939-1940 metų archyviniame fonde – miesto žemės ūkio plotų 1939 metu sąraše įrašytas Z. P. (F. Z. vyras), turėjęs 0,55 ha žemės Liepkalnio g. 41-16. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas netyrė, bet jos leidžia padaryti pagrįstą išvadą, kad F. Z. galėjo perleisti ginčo žemės sklypą 1939-1940 m. laikotarpiu I. G., kuris jį nuosavybės teisė valdė iki nacionalizacijos.

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas L. M. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta palikti nepakeistą Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimo dalį; panaikinti Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teisino 2002 m. liepos 8 d. sprendimą, ir atmesti pareiškėjų L. M., L. L. ir D. M. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisyklių taikymą (CPK 159 straipsnio l dalis, 160 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 177 straipsnio 2 dalis, 185, 189, 260 straipsniai, 263 straipsnio 2 dalis), pažeidimo ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis) netinkamo aiškinimo ir taikymo, nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorių nuomone, bylą nagrinėję teismai nenustatė materialiosios tiesos byloje ir nesiėmė įstatyme nurodytų galimų procesinių priemonių jai nustatyti. Teismai apsiribojo pareiškėjų pateikta medžiaga ir nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Paaiškėjus, kad žemės sklypas F. M. buvo padovanotas, o ne paveldėtas, teismai pareiškėjams nesuteikė galimybių surinkti žemės sklypo dovanojimo faktą patvirtinančius papildomus įrodymus, kad sudarant žemės sklypo dovanojimo sutartį buvo laikomasi dovanojimo sutarties sudarymo notarinės formos; nebuvo paskirtas laikas pakartotinai užklausti archyvą dėl žemės sklypo dovanojimo sutarties, kuri turėjo būti įregistruota 1938 metais Vilniaus notaro S. B. Teismai taip pat pažeidė ir CPK 179 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu šalių pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismai ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamoje byloje nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis): nepatikrino visų aplinkybių, neapsiribodami proceso dalyvių pateikta medžiaga, taip pat nenurodė, kokius konkrečiai papildomus įrodymus būtina pateikti. Teismai, pripažindami būtinu pateikti civilinėje byloje rašytinius notarinės formos įrodymus, patvirtinančius žemės sklypo dovanojimo faktą, vadovaujantis Notarinių nuostatų taisyklėmis, kaip to reikalavo Rusijos imperijos įstatymų sąvado X-ojo tomo 987 straipsnis, neatsižvelgė į tai, kad juridinę reikšmę turintį faktą leidžiama įrodinėti visomis CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, tarp jų ir liudytojų parodymais. Kasatorių nuomone, reikalavimas pateikti teismui rašytinius įrodymus, kad 1938 metais sudarant žemės sklypo dovanojimo sutartį buvo laikomasi sandorio sudarymo notarinės formos, paneigia CPK 445 straipsnio esmę, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų. Teismai nepagrįstai visa apimtimi nepanaudojo CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytų įrodinėjimo priemonių: nepagrįstai kritiškai vertino pareiškėjų paaiškinimus ir liudytojų parodymus, vieningai patvirtinančius, kad ginčijamo žemės sklypo savininkas iki 1940 metų nacionalizacijos buvo vienintelis F. M.; nevertino paaiškinimų ir parodymų visumos; nustatę, kad liudytojų parodymai yra nepakankami, nepareikalavo, kad pareiškėjai patvirtintų prašomus nustatyti faktus naujų liudytojų parodymais; nenurodė, kodėl to paties pareiškėjo vienais iš paaiškinimų remiasi, o kitus atmeta. Teismai patys ex officio nepatikrino visų reikšmingų bylai aplinkybių ir faktų, nepasiūlė pareiškėjams pateikti papildomus įrodymus ar patys neišreikalavo tokių įrodymų, nebuvo pareikalauta iš Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pateikti visų pretendentų į šį žemės sklypą bylų, taip pat iš archyvų duomenų, kas buvo ginčijamo žemės sklypo savininkas anksčiau. Padarę nurodytų procesinės teisės normų pažeidimų, kasatorių nuomone, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje pagal Z. M., J. J. ir N. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-164/2007; 2007 m. balandžio 18 d. nutartyje civilinėje byloje M. M. v. J. O., J. B., V. B., A. V., bylos Nr. 3K-3-67/2007; 2000 m. gegužės 29 d. nutartyje civilinėje byloje R. J. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-622/2000; 2000 m. spalio 18 d. nutartyje civilinėje byloje V. K. v. Molėtų rajono valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-1032/2000; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir D. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-515/2007, suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo pareiškėja D. M. palaiko skundo argumentus ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjų J. G., G. G., R. R. ir G. D. kasacinį skundą pareiškėjai L. M. ir D. M. prašo šį kasacinį skundą atmesti, nurodydami, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, priimdamas nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjų J. G., G. G., R. R. ir G. D. prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Atsiliepimu į pareiškėjo L. M. kasacinį skundą pareiškėjai J. G., G. G., R. R. ir G. D. prašo šį kasacinį skundą atmesti, pakartodami savo kasacinio skundo argumentus ir atkreipdami dėmesį į tai, kad pareiškėjai L. M., L. L. ir D. M. ne vieną kartą keitė savo poziciją dėl būdo, kuriuo F. M. iki nacionalizacijos įsigijo žemės sklypą, patys pateikė teismui žemės sklypo Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, valdymą nuosavybės teise paneigiantį faktą – Vilniaus apskrities archyvo pažymą, kurioje yra duomenų apie J. M. galbūt turėtą žemės sklypą Rukainių apylinkėje.

Atsiliepimu į pareiškėjo L. M. kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo šį kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Generalinis prokuroras nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad teismai nepatikrino visų aplinkybių, apsiribojo proceso dalyvių pateikta medžiaga bei nenurodė, kokius papildomai konkrečiai įrodymus būtina pateikti, nesuteikė jam galimybių surinkti pakankamai archyvinių duomenų, kurie patvirtintų faktą dėl ginčo sklypo priklausymo jo tėvui F. M., nes bylos nagrinėjimas truko ilgą laiką, jis buvo atidedamas ir paties pareiškėjo prašymu, todėl pastarasis turėjo visas galimybes surinkti reikiamus dokumentus ar bent užklausti atitinkamas institucijas dėl reikiamų dokumentų, tačiau tokių veiksmų neatliko. Generalinio prokuroro nuomone, teismai pagal proceso įstatymą apskritai negali atlikti tokių funkcijų, kurias nurodo kasatorius, nes tokiu būdu būtų pažeistas teismo nešališkumo principas, įtvirtintas CPK 21 straipsnyje ir įpareigojantis teismą būti nešališku nagrinėjamo ginčo arbitru, t. y. nesuteikti nė vienai iš šalių daugiau teisių nei kitai, nepatarinėti nė vienai iš šalių, taigi teismas negali nė vienam iš bylos dalyvių nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus reikia pateikti byloje, kad ji būtų vienaip ar kitaip išspręsta. Generalinis prokuroras taip pat pažymėjo, kad didžiąją kasacinio skundo dalį pareiškėjas skiria faktinių bylos aplinkybių aiškinimui, įrodymų vertinimui ir pan., o remiantis CPK 346 straipsniu kasacinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti išimtinai teisės taikymo klausimai. Tai, kad proceso dalyviai ir teismas skirtingai vertina įrodymus, negali būti pagrindas keisti teismo sprendimą, kadangi šiuo konkrečiu atveju teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus įrodymus bei kodėl liudytojų parodymų nelaikė pakankamais įrodymais, galinčiais patvirtinti prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Atsiliepimu į pareiškėjų J. G., G. G., R. R. ir G. D. kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, prašo šį kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Generalinis prokuroras nesutinka su kasatorių argumentais, kad L. M. ir D. M. pozicijos dėl sklypo įsigijimo būdo keitimas įrodo, jog ginčo sklypą buvo įgijęs ne F. M., o I. G., nes juridinis faktas, kad sklypą valdė I. G., buvo nustatytas nesilaikant susiformavusios teismų praktikos juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose, t. y. nenurodžius nuosavybės teisių įgijimo pagrindo, kuris šioje byloje kaip tik ir yra lemiamas faktas, leidžiantis spręsti apie priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Generalinis prokuroras pažymėjo, kad pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį pakartotinio bylos nagrinėjimo apimtį lemia proceso atnaujinimo pagrindo ribos. Kita vertus, atnaujinus procesą bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas teisme turi būti analizuojamas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes. Tik taip galima atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Generalinis prokuroras sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad pareiškėjų L. M., L. L., D. M. prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestas pagrįstai.

Atsiliepimu į pareiškėjo L. M., J. G., G. G., R. R. ir G. D. kasacinius skundus suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinius skundus atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Vilniaus apskrities viršininko administracija nesutinka su kasatorių J. G., G. G., R. R. ir G. D. kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė ribas, kurios buvo apibrėžtos proceso atnaujinimo pagrindais (CPK 370 str. 4 d.). Kasatoriai siaurinamai aiškina, kad proceso atnaujinimo pagrindas buvo tik sklypų, galimai nuosavybės teise valdytų I. G. ir F. M., persidengimas ir galbūt vienas kitą paneigiantys nuosavybės teisės atsiradimo į pirmiau nurodytus sklypus pagrindai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007 akcentuota, kad, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti, laikantis įrodinėjimo taisyklių, renkami ir įvertinami ne tik prašomą nustatyti faktą patvirtinantys įrodymai, bet ir duomenys, tą faktą paneigiantys arba patvirtinantys kitokius faktus, kurie leistų daryti išvadą, kad prašomas nustatyti faktas neegzistavo, nes kiti faktai pašalina tokio fakto egzistavimo galimybę. Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis buvo priimta laikantis šio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija taip pat nesutiko su kasatorių paaiškinimu, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjime nurodyti duomenys apie Z. P., nuosavybės teise valdžiusį 0,55 ha žemės Liepkalnio g. 41-16, leidžia daryti prielaidą, kad ginčo žemės sklypą F. Z. galėjo įsigyti iš valstybės ir perleisti I. G. 1939-1940 metais. Vilniaus apskrities viršininko administracija nesutinka su kasatoriaus L. M. kasacinio skundo argumentais, nes byla pakartotinai išnagrinėta praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo proceso atnaujinimo, bylos buvo sujungtos, taip užtikrinant visų suinteresuotų asmenų dalyvavimą byloje, teismas aktyviai rinko turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti įrodymus, kreipdamasis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą bei Vilniaus apskrities archyvą, bet tai neatleido kasatoriaus nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Vilniaus apskrities viršininko administracija pažymėjo, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai kritiškai vertino liudytojų parodymus, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą – kad prašomas nustatyti faktas neegzistavo. Abejonių kelia ir tai, kad kasatoriui nepalankūs rašytiniai įrodymai archyvuose išliko, o palankūs – neišliko. Vilniaus apskrities viršininko administracija taip pat pažymi, kad priešingi kasatorių reikalavimai paneigia Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytą išvadą, kad tarp pareiškėjų nebeliko ginčo dėl galbūt turėtos žemės vietos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 370 straipsnio 4 dalies taikymo

CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, atnaujinus bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias šio Kodekso taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Jeigu teismo posėdžio, kuriame procesas buvo atnaujintas, metu paaiškėja, kad papildomas pasirengimas bylą nagrinėti teisme nereikalingas, dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu teismas pradeda bylą nagrinėti iš esmės.

Kasatorių J. G., G. G., R. R. ir G. D. nuomone, proceso atnaujinimo ribos buvo apibrėžtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje, kuria Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 11 d. nutartis bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 29 d. nutartis buvo panaikintos ir pareiškėjų L. M. ir D. M. prašymai dėl praleisto proceso įstatymų nustatyto termino atnaujinimo ir bylos atnaujinimo perduoti nagrinėti iš naujo Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia kasatorių nuomone. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kaip kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pagrindai peržiūrėti bylą kasacine tvarka nustatyti CPK 346 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartyje buvo nagrinėtas CPK 368 straipsnio 2 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas, konstatuojant žemesniųjų instancijų teismų teisę CPK 370 straipsnio nustatyta tvarka spręsti CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino atnaujinimo klausimą ir dėl to priimti atitinkamą procesinį sprendimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesprendė prašymo atnaujinti procesą priėmimo ir proceso atnaujinimo klausimų (CPK 370 straipsnio 1-3 dalys), todėl ir negalėjo nustatyti atnaujintos bylos nagrinėjimo ribų. Prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą sprendė ir procesą civilinėje byloje Nr. 2¹⁰-572/98 atnaujino Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 15 d. nutartimi. Teismas procesą byloje atnaujino CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu (sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų), taip pat CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu (jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka). Argumentų, kad teismai, nagrinėdami atnaujintą bylą, būtų peržengę šiais pagrindais nustatytas ribas, kasaciniame skunde nepateikiama.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 370 straipsnio 4 dalies, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Kiti kasatorių J. G., G. G., R. R. ir G. D. kasaciniame skunde išdėstyti motyvai susiję su faktinių aplinkybių vertinimu ir nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisyklių taikymą, pažeidimo ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad valdymo nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau šių priemonių reikšmę įrodinėjimo procese suponuoja įrodinėjamo fakto specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. L. (teisių perėmėja – E. L.) pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-340/2009). Įrodymų pakankamumo prasme liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų duomenų subjektyvus pobūdis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusių teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-232/2008). Teismai nustatė, kad J. M. mirė 1954 metais, todėl jo sūnus ir pareiškėjų tėvas F. M. niekaip negalėjo iki nacionalizacijos paveldėti savo tėvo žemės. Atnaujinus procesą pareiškėjai paaiškinimus pakeitė ir nurodė, kad J. M. iki nacionalizacijos padovanojo F. M. žemės sklypą. Teismai motyvavo, kodėl liudytojų parodymai yra nepakankami: liudytoja V. S. pas Malinovskius apsigyveno tik 1955 m., o liudytoja R. H. buvo Malinovskių kaimynė tik nuo 1949 metų, todėl jų paaiškinimai objektyviai negali patvirtinti fakto, kad F. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2 ha žemės; liudytojai M. L. ir F. S., nors ir patvirtino, kad F. M. turėjo žemės, tačiau negalėjo paaiškinti kiek, kada ir kokiais pagrindais įsigijo bei valdė žemės sklypą. Teismai taip pat konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė jokių rašytinių įrodymų, bent iš dalies patvirtinančių jų prašomą nustatyti juridinį faktą. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant tokiai situacijai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų L. M. ir D. M. prašymo, nes žemės valdymo nuosavybės teise faktas iki nacionalizavimo buvo įrodinėjamas tik liudytojų parodymais, kurie, nesant kitų rašytinių įrodymų, negali būti laikomi pakankamais. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl nėra pagrindo naikinti byloje priimtus procesinius sprendimus.

CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad nagrinėjantis bylą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasatoriaus argumentai dėl šios normos pažeidimo iš esmės susiję su įrodymų neišreikalavimu, papildomo termino įrodymams pateikti nenustatymu. Dėl to, kasatoriaus teigimu, buvo pažeista ir CPK 179 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šių klausimų, susijusių su kasatoriaus įrodinėjamo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymu, apeliaciniame skunde kasatorius nekėlė, o bylos nagrinėjimo apeliacine instancija ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas inter alia ir kasatoriaus prašymą, 2008 m. liepos 4 d. pareikalavo iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vilniaus apskrities archyvo pateikti išsamius duomenis apie bylai reikšmingas aplinkybes. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas procesinių teisės normų nepažeidė.

Kitais L. M. kasacinio skundo argumentais nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų buvimas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl nutarties rezoliucinės dalies patikslinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodyta, kad atmestas ir pareiškėjos R. R. prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nors iš nutarties motyvuojamosios dalies akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė visų pareiškėjų prašymą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atitinkamai patikslina apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinę dalį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. pažymą šioje byloje kasaciniame teisme patirta 166,95 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus abu kasacinius skundus, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos lygiomis dalimis iš visų kasatorių į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant nutarties rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstant taip:

„Panaikinti Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų L. M. ir D. M. prašymas panaikinti Vilniaus m. 3-iojo apylinkės teismo 1998 m. vasario 3 d. sprendimą, ir pareiškėjų J. G., G. G., R. R. ir G. D. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti“.

Priteisti lygiomis dalimis iš kasatorių J. G. (duomenys neskelbtini) G. G. (duomenys neskelbtini) R. R. (duomenys neskelbtini) G. D. (duomenys neskelbtini) ir L. M. (duomenys neskelbtini) 166,95 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt šešis litus 95 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė AmbrasienėEgidijus BaranauskasEgidijus Laužikas