Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės ir Andžejaus Maciejevskio,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. F., J. F. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovams A. F., J. F., J. S., A. F., E. S., A. A. dėl iškeldinimo iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, tretieji asmenys Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino. Iškeldino atsakovus A. F., J. F., A. A., A. F., J. S., E. S. iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys skelbtini), su visu ten esančiu jų turtu.

Teismas, įvertinęs nuomos sutarties sąlygas, numatančias, kad patalpos suteikiamos nuomininkui jo darbo laikotarpiui VRM sistemoje (1 p.); sutartis gali būti nutraukta nuomotojo reikalavimu, jeigu nuomininkas yra nutraukęs darbo santykius su įmone, įstaiga, organizacija; gyvenantys asmenys iškeldinami įstatymų nustatyta tvarka, taip pat 1964 m. CK 360 str., 362 str., 363 str. nuostatas, Butų kodekso 105 str. 6 d., šiuo metu galiojančio CK 6.616 str., 6.618 str. 1 d., 6.620 str., 6.621 str., formuojamą teismų praktiką padarė išvadą, kad 2006-12-22 pasibaigus atsakovo tarnybos Kalėjimų departamente teisiniams santykiams ir nuomotojui (Kalėjimų departamentui, o vėliau ieškovui) pareikalavus išsikelti iš patalpų, pasibaigė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai. Kadangi atsakovas A. F. nėra įgijęs garantijos būti iškeldintam suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, nes nepatenka į tokių asmenų ratą pagal Civilinio kodekso nuostatas, teismas konstatavo, kad jis privalo iš patalpų išsikelti. Kadangi atsakovas to nepadarė, teismas laikė, kad jis gyvena patalpose be teisėto pagrindo.

Apeliantai atkreipia dėmesį į tai, kad 2000-08-24 Vyriausybės nutarimu Nr. 963 pakeitus Pataisos reikalų departamento pavaldumą, šiam departamentui tapus Kalėjimų departamentu ir 2003-11-05 perėmus pagal panaudos sutartį ginčo butą, su atsakovu A. F. nuomos sutartis taip ir nebuvo sudaryta, nors tokia sąlyga buvo nustatyta panaudos sutartyje, jis toliau naudojosi tomis pačiomis sąlygomis gyvenamuoju būstu, todėl tarp šalių susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, juos patvirtina ir 2007-08-30 Kalėjimų departamento raštas Nr. 18-3006, kuriuo nurodoma į kokią sąskaitą ir kokią nuomos sumą reikia sumokėti už butą, bei žadama, kad sumokėjus nuomą atsakovas nebus iškeldinamas.

Be to, apeliantai nurodo, kad priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą bus pažeisti prioritetiniai nepilnamečių vaikų interesai, kadangi teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant ginčą dėl asmens, turinčio nepilnamečių vaikų, teisės į gyvenamosios patalpos nuomą įgyvendinimo, svarbu nustatyti ar šio asmens prašomas užtikrinti vaikų teisių į būstą apsaugą būdas yra vienintelis. Tuo tarpu butas yra vienintelė atsakovų gyvenamoji vieta, galimybės įsikelti kitur jie neturi, nei vienas atsakovų šiuo metu nedirba, šeima sunkioje padėtyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Atsakovų A. F., J. F. ir J. S. apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nustatant A. F. darbo stažas vidaus reikalų sistemoje, netinkamo aiškinimo ir taikymo materialinės teisės normų reglamentuojančių vaikų teises į būstą, procesinių bylų nutraukimą CPK 293 str. 4 d. (dėl tapačių reikalavimų). Su šiais apeliacinio skundo motyvais kolegija nesutinka.

Nustatyta, kad vidaus reikalų ministro 1998-02-06 įsakymu Nr. 38, vadovaujantis CK 360 straipsniu ir Vyriausybės 1991-11-29 nutarimu Nr. 495 „Dėl tarnybinių gyvenamųjų patalpų“ Pataisos reikalų departamento prie VRM Vilniaus tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Režimo ir apsaugos skyriaus operatyviniam įgaliotiniui A. F. skirtos gyvenamosios tarnybinės patalpos (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 19-20). 1998-02-26 VRM Materialinio aprūpinimo ir statybos departamentas su atsakovu sudarė tarnybinės gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (t. 1, b. l. 21-25), pagal kurią nuomotojas suteikė nuomininkui jo darbo laikotarpiui VRM sistemoje minėtą butą. Sutarties 7 punkte nurodyta, kad ji gali būti nutraukta nuomotojo reikalavimu, jeigu nuomininkas yra nutraukęs darbo santykius su įmone, įstaiga, organizacija. Vyriausybės 2000-08-24 nutarimu Nr. 963 buvo pakeistas Pataisos reikalų departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pavaldumas, jis tapo Kalėjimų departamentu prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Nuo 2000-09-01 atsakovo pareigos – Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektorius (t. 1, b. l. 178). Atsakovas 2006-11-13 įsakymu nuo 2006-12-22 atleistas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Apsaugos ir priežiūros skyriaus inspektoriaus pareigų (t. 1, b. l. 101). Pasibaigus atsakovo tarnybos santykiams, jis Kalėjimų departamento 2007-06-05 raštu (t. 1, b. l. 32), 2007-07-24 raštu (t. 1, b. l. 33) buvo raginamas išsikelti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų, tačiau to nepadarė. Ieškovas 2007-12-28 raštu (t. 1, b. l. 34), 2008-02-06 raštu (t. 1, b. l. 38-39) reikalavo, kad atsakovas atlaisvintų patalpas, tačiau atsakovas to nepadarė.

Apeliantas nurodo, kad teismas klaidingai nustatė jo tarnybos vidaus reikalų sistemoje stažo trukmę, todėl netinkamai taikė Butų kodekso 105 str. 1 d. 6 p. nuostatas.

Pagal Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 6 punktą (1990 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. I-840 redakcija) neleidžiama iškeldinti iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų asmenis, ne mažiau kaip dešimt metų išdirbusius įmonėje, kurios suteikė jiems tarnybinę gyvenamąją patalpą. nesuteikiant kito gyvenamojo būsto. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai paprastai negalioja atgaline tvarka, t. y. jie negalioja tiems teisiniams santykiams, kurie atsirado iki naujų teisės aktų įsigaliojimo. Tačiau civilinės teisės ir pareigos, atsiradusios galiojant ankstesniam aktui, savaime neišnyksta, jos gali būti įgyvendinamos net ir tuo atveju, kai šis aktas panaikinamas vėlesniu teisės aktu, jeigu pastarajame nėra specialiai nurodyta, kad minėtos teisės ir pareigos išnyko nuo naujojo teisės akto įsigaliojimo. Atsakovas A. F. 1990 m. gruodžio 3 d. buvo priimtas į tarnybą VRM sistemoje, kur tarnavo iki 1992-06-25 ir nuo 1993-02-21 (t 1, b.l. 187) iki 2006-12-22 (t 1, b.l. 188). 1998-02-06 jam ir jo šeimai buvo suteiktas butas (t 1, b.l.19-20). Tuo metu galiojo Butų kodekso 105 straipsnio 1 dalies 6 punktas (1990 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. I-840 redakcija). Tačiau Butų kodeksas neteko galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. VIII-796 nuo 1998 m. liepos 1 d. Iš darbo atsakovas atleistas 2006-11-13 įsakymu nuo 2006-12-22. Taigi atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje išdirbo nuo jo priėmimo į darbą iki atleidimo iš darbo dienos kiek daugiau nei septynerius metus, todėl ši norma buvo pritaikyta pirmos instancijos teismo pritaikyta tinkamai interpretuojant, o taip pat tinkamai skaičiuotas tarnybos stažas, išdirbtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje (t 1, b.l. 182-192). Apeliantas nurodo, kad tarnybos lapo 12 punkto pateiktoje informacijoje pažymėta, jog 1993-10-01 nustatytas ir patvirtintas darbo stažas sudarė 9 metus, 10 mėn. ir 28 d., tačiau apelianto bendras stažas nurodytas tarnybos lape (t 1, b.l. 178) nėra kriterijus taikant Butų kodekso 105 str. 1 d. 6 p., nes šiame įstatyme sąlyga yra darbo trukmė įmonėje suteikusioje asmeniui tarnybinį butą. Apeliantas aiškindamas atsakovo teisę į galimybę būti neiškeldintam iš tarnybinių patalpų netinkamai skunde interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad 2000-08-24 Vyriausybės nutarimu Nr. 963 pakeitus Pataisos reikalų departamento pavaldumą, šiam departamentui tapus Kalėjimų departamentu ir 2003-11-05 perėmus pagal panaudos sutartį ginčo butą, su atsakovu A. F. nuomos sutartis taip ir nebuvo sudaryta, nors tokia sąlyga buvo nustatyta panaudos sutartyje, jis toliau naudojosi tomis pačiomis sąlygomis gyvenamuoju būstu, nekeičia apelianto teisės nustatytos teismo, jog jis turi atlaisvinti tarnybinį butą aukščiau nurodytu pagrindu. Nors apeliantai teigia, kad tarp šalių susiklostė faktiniai gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, tačiau ieškovo 2003-11-19 raštas Nr. 8D-607 (t 1, b.l. 30), 2007-06-05 raštas Nr. 1S-1941, bei kiti raštai (t 1, b.l. 32-35, 38-39) leidžia daryti priešingą išvadą, jog ieškovas nesutiko su nuomos santykiais tarp ginčo šalių. Vien tai, kad 2007-08-30 Kalėjimų departamento raštu Nr. 18-3006, nurodoma, į kokią sąskaitą ir kokią nuomos sumą reikia sumokėti už butą, bei žadama, kad sumokėjus nuomą atsakovas nebus iškeldinamas, taip pat nevertintina kaip nuomos santykių buvimas, nes atsakovai gyvendami bute bei naudodamiesi šiam butui teikiamomis komunalinėmis paslaugomis, už jas privalo sumokėti, o taip pat sumokėti nuomos mokestį ir eksploatavimo išlaidas.

Dėl nepilnamečio vaiko interesų

Pirmos instancijos teismas nepažeidė apeliantų nepilnamečių vaikų A. A., A. F. bei apeliantės J. S. nepilnametės dukros E. S. interesų ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punkto nuostatos, jog nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, nes, iškeldinus A. F. ir jo šeimą iš ginčo buto, jis savo nepilnamečiams vaikams gali suteikti kitą gyvenamąją patalpą. Tą patvirtina byloje surinkti įrodymai apie turtinę padėtį, buvusią ieškovo reikalavimo išsikelti iš tarnybinio buto pateikimo metu A. F., kuris gauna darbo pajamas ir pensiją kaip VRM sistemoje išdirbęs reikalingą darbo stažą, J. F. gavo pašalpą iš SODROS (t 1, b.l. 86). J. S., kuri turi nepilnametę dukrą Emilija, yra sudariusi santuoką, duomenų apie savo vyrą ir jo turimą gyvenamąjį plotą nepateikta. Nepilnamečių vaikų teisėmis ir interesais pirmiausia privalo rūpintis jų tėvai. Taip pat nepilnamečio vaiko teisė į būstą priskiriama visuomenės viešiesiems interesams, todėl savivaldybė, vykdydama Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje numatytą pareigą, privalo padėti tėvams įgyvendinti vaiko teisę į būstą bei dėti maksimalias pastangas ir imtis visų įmanomų priemonių, kad nepilnamečiai vaikai neliktų be būsto. Ieškovui tokia pareiga minėtame įstatyme nenumatyta, be to, ginčo patalpa nėra specialios paskirties - socialinis būstas. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmos instancijos teismas nevertino apeliantų nepilnamečių vaikų interesų. Šiuo atveju nepažeistas prioritetinės vaiko teisių apsaugos principas ir nėra pagrindo byloje konstatuoti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje nustatytų bendrųjų vaiko teisių apsaugos nuostatų.

Dėl ieškinių tapatumo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atmeta apeliantų argumentus dėl nagrinėjamos ir nutrauktos bylų tapatumo, nes juos formuluodami apeliantai neteisingai ir pernelyg formaliai aiškina ieškinių tapatumo nustatymo kriterijus. Kasacinio teismo nutartyse ne kartą yra nurodyta ir nagrinėjamu atveju teismas teisingai aiškino, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą. Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis teisinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. M. D., bylos Nr. 3K-3-326/2009; 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. A. P. v. J. E. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-290/2010; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. T. v. A. R. T., bylos Nr. 3K-3-362/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-476/2010; kt.). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus.

Nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti atsakovus iš tarnybinių patalpų tuo pagrindu, kad yra pasibaigę tarnybinių patalpų nuomos santykiai. Šis ieškovo reikalavimas yra pagrindinis. Tuo tarpu civilinėje byloje Nr. 2-1609-803/2009 buvo pareikštas reikalavimas dėl nuomos santykių nutraukimo ir tuo pagrindu iškeldinimas atsakovų iš tarnybinių patalpų, t.y. antras reikalavimas išvestinis iš pirmo pagrindinio reikalavimo dėl nuomos santykių nutraukimo. Nors abejais ieškiniais ieškovas siekė to paties tikslo, tačiau ieškinio dalykas ir pagrindas skiriasi.

Sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tiek vienoje, tiek kitoje byloje. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad civilinėje byloje Nr. Nr. 2-1609-803/2009 ir šioje byloje dalyvauja ne tos pačios šalys, nes papildomai į bylą įtraukta atsakove A. A., gim. 1996-07-28, kuri sulaukusi 14 metų amžiaus, turi būti įtraukta į bylą dalyvaujančiu asmeniu, ką ieškovas ir padarė. Todėl kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad lyginamų bylų šalys nesutapo. Nors negalima sutikti dėl savarankiškai nurodytų atsakovais kitų nepilnamečių vaikų, kaip bylos šalių dėl jų amžiaus, tačiau iš esmės teismo padarytos išvados dėl šalių nesutapimo tai nekeičia. Dėl nurodyto teismui nebuvo pagrindo nutraukti bylą pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, iš esmės sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo turėtos pašto išlaidos (3,00 Lt) neviršija 10 Lt, todėl nepriteistinos vadovaujantis Teisingumo ir Finansų ministrų 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo (CPK 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.