- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- I1-1693-422/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03042-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. N. su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN nuo 2019 m. birželio 14 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. bausmę atliko 17-oje kamerų tipo patalpoje, kurioje pataisos namai neužtikrino vienam asmeniui tenkančio ploto normos, nes joje buvo laikomi 4 nuteistieji, be to, didelę ploto dalį užėmė inventorius. Skunde pabrėžė, kad nuo 6.00 val. iki 21.30 val. buvo atimamas čiužinys, antklodė, pagalvė, todėl tekdavo sėdėti ant surūdijusių lovų. Tvirtino, kad 17-oje kameroje buvo labai prastas apšvietimas, veikė tik viena lempa, taip pat trūko dienos šviesos, nes ant langų buvo įrengtos grotos ir smulkus tinklas. Už lango buvo betoninė siena, kuri taip pat ribojo dienos šviesos patekimą į kamerą. Dėl prasto apšvietimo pašlijo sveikata ir regėjimas. Skunde nurodė, kad kameroje nebuvo jokios ventiliacijos, buvo labai drėgna ir veisėsi pelėsis; nebuvo šilto vandens. Tvirtino, kad 17-oje kameroje sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų. Nebuvo veidrodžio, buvo įtaisyta tik viena lentynėlė, nors kameroje laikomi 4 asmenys. Klozetas buvo tupimas ir surūdijęs, todėl gamtinius reikalus reikėdavo atlikti per kančias. Į dušą buvo vedami tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Teigė, kad turėjo būti užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu. Nurodė, kad 1 valandai per dieną buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį. Pasivaikščiojimo kiemelyje buvo per mažai ploto, todėl 4 asmenims trūko vietos. Kiemelyje nebuvo įrengta kanalizacijos, todėl po lietaus būdavo pilna vandens. Skunde pažymėjo, kad kiemelyje nebuvo sumontuota sporto inventoriaus, dėl to jis neturėjo galimybės sportuoti. Teigė, kad 17-oje kameroje buvo daug tarakonų, dėl kurių pareiškėjas negalėjo normaliai valgyti. Taip pat nurodė, kad nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti biblioteka. Kartą per dvi savaites ateidavo bibliotekininkas, kuris atnešdavo senų suplėšytų knygų, sovietmečio laikų, agitacinio turinio. Netinkamos kalinimo sąlygos pareiškėjui pasireiškė sveikatos sutrikimu, labai pablogino psichinę būseną, bendravimą, žeidė jo orumą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–14). Nurodė, kad pareiškėjas bausmę atliko 17-oje kameroje, kurios plotas 16,13 kv. m, laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d. ir nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 19 d. Minėtais laikotarpiais kameroje buvo iki 4 asmenų, taigi pareiškėjui kameroje teisės aktais nustatytas plotas buvo užtikrintas. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad sanitarinis mazgas įrengtas taip, kaip numato teisės aktai. Nurodė, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, nuteistieji gali naudoti savo patalynę, išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę, jeigu to pageidauja. Nurodė, kad kamerų tipo patalpų apšvieta ir ventiliacija atitinka higienos normas, įrengta ventiliacija. Patalpas prižiūri paskirti specialistai, nėra duomenų apie pastebėtą pelėsį. Visuomenės sveikatos centras atlieka patikrinimus kas 2 metus. 17-oje kameroje yra naujai sutvarkyta elektros instaliacija. Atsiliepime atsakovės atstovas tvirtino, kad Marijampolės PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Patalpas nuolat tikrina Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus darbuotojai, kurie, pastebėję parazitų, nedelsdami praneša Marijampolės PN direktoriui ir UAB „Dezinfa“ atsakingiems darbuotojams. Kamerų tipo patalpų kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, juose įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema. Teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigos kiemeliuose įrengti sporto įrangos, nereglamentuoja ploto. Atsiliepime tvirtino, kad nuteistiesiems suteikiama galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Nuteistiesiems, esantiems kamerų tipo patalpose, grafike nustatytu laiku bibliotekos darbuotojas lankosi kamerose ir keičia bei išduoda knygas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 14 d. iki 2020 m. lapkričio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 17-oje kamerų tipo patalpoje, kurioje jis atliko bausmę, jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai. Didelę dalį ploto užėmė patalpoje esantys baldai ir inventorius.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d.) buvo nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiška ploto norma reglamentuota ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl minimalaus ploto) 2.2 punkte. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018 ir kt.).
Atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis, pareiškėjas 17-oje kameroje bausmę atliko laikotarpiais nuo 2019 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d. ir nuo 2020 m. balandžio 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 8). Kameros plotas 16,13 kv. m (b. l. 40) ir joje ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 4 asmenų, todėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 4,03 kv. m ploto. Teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte ir Įsakymo dėl minimalaus ploto 2.2 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista.
Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose patalynė buvo paimama 6 val. ryte ir grąžinama tik 21.30 val. vakare, todėl tekdavo sėdėti ant surūdijusių lovų.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 21 d.) XXXVI skyriuje buvo nustatyti nuobaudos, perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, vykdymo ypatumai. Šio skyriaus 220 punkte buvo nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas, neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis); patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui; pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 22 d.) 323 punkte nurodoma, kad nuteistiesiems, atliekantiems Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą, <...> patalynė, čiužinys, pagalvė ir antklodė šiame punkte nurodytiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.
Pareiškėjo teigimu, jis turėjo visą dieną sėdėti ant surūdijusių lovų. Pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reglamentavimas apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Nenurodė, ar kreipėsi į įkalinimo įstaigos administraciją dėl to, kad iš jo buvo paimtas skunde nurodytas inventorius. Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu nesikreipė į Marijampolės PN dėl netinkamų gyvenimo sąlygų ar jų nulemtų sveikatos sutrikimų (b. l. 62). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas šiuo aspektu grindžiamas tik abstrakčiais argumentais, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Vien aplinkybė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nustato teisinį reglamentavimą, pagal kurį ribojama asmenų teisė naudotis minkštuoju inventoriumi dienos metu, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmens laisvių suvaržymas yra neišvengiamas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinis apšvietimas, ant langų esančios grotos ir siena už lango dar labiau ribojo apšvietimą, patalpos nebuvo vėdinamos, veisėsi pelėsis.
Reikalavimus gyvenamųjų patalpų temperatūrai, drėgmei, apšvietimui reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 punktas).
Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui Higienos normoje HN 134:2015 nėra nustatyti. Atsakovės atstovas teigė, kad Marijampolės PN kamerų tipo patalpos vėdinamos per langus, kamerų tipo patalpų sanitariniai mazgai vėdinami per oro ištraukimo sistemą, t. y. įrengta ventiliacija. Aplinkybę, kad kamerų tipo patalpose veikia mechaninė vėdinimo sistema, patvirtina pateiktas į bylą techninis projektas „Šildymas ir vėdinimas Marijampolės GR PDK baudos izoliatoriaus remontas ir 80 vietų areštinės įrengimas“ (b. l. 50–61). Taigi, konstatuojama, kad Marijampolės PN užtikrino pareiškėjui sąlygas kalėti vėdinamose patalpose.
Dėl pelėsių teismas pažymi, kad už patalpų švarą atsakingi patys nuteistieji, todėl pareiškėjo teiginiai, kad veisėsi pelėsis, patvirtina aplinkybę, jog už patalpų tvarkymą atsakingas nuteistasis netinkamai atliko savo pareigas (Higienos normos HN 134:2015 73.6 punktas).
Pažymėtina, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie 17-os kamerų tipo patalpos, kurioje bausmę atliko pareiškėjas ginčo laikotarpiu, apšvietimą. Nors Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad kamerų tipo patalpos atitinka higienos normas, ir avarinių gedimų šalinimo aktas patvirtina, kad 17-oje kameroje sutvarkyta elektros instaliacija, tačiau teismas vertina, jog atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, konstatuojama, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, tačiau sprendžiant žalos atlyginimo klausimą įvertintina tai, jog pareiškėjas dėl to nesikreipė į pataisos namų administraciją.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (galiojo iki 2020 m. gruodžio 21 d.) (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 16.9 punktą, iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl ant langų esančių grotų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerų tipo patalpoje veisėsi tarakonai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas atsiliepime tvirtino, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo, o byloje esantis 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo aktas Nr. (4-21 15.4.8)PA-7992 patvirtina, kad ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimų nenustatyta. Atsakovės atstovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, jog Marijampolės PN yra sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“, o byloje esantis patikrinimo aktas nepatenka į ginčo laikotarpį, todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog kalinimo sąlygos 17-oje kameroje neatitiko Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš nesuteikiamos galimybės dažniau nei vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Taip pat tvirtino, kad kameroje buvo tiekiamas tik šaltas vanduo.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad pasinaudoti dušu jis galėjo ne rečiau nei kartą per savaitę, todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl minėtų aplinkybių nenustatyta.
Higienos normos HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, todėl pareiškėjo argumentai, kad 17-oje kameroje nebuvo tiekiamas karštas vanduo, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 17 kameros sanitariniame mazge nebuvo veidrodžio bei spintelės, klozetas tupimas, surūdijęs, todėl jam kilo sunkumų atliekant gamtinius reikalus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.) (toliau – ir Aprūpinimo normos) 10.4 punkte numatyta, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo sanitariniame mazge turi būti klozetas, kuris gali būti ir tupimas, praustuvė; sieninė lentyna tualeto reikmėms (10.6 punktas). Teisės aktai nenumato, kad kamerų tipo patalpose turėtų būti įrengtas veidrodis bei spintelės. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad sanitarinio mazgo patalpoje yra tupimas klozetas, praustuvė, lentynėlės higienos reikmėms susidėti (b. l. 16–23). Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl kameros sanitarinio mazgo neatitikties teisės aktų reikalavimams atmetami kaip nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo gyvenamosios patalpos (b. l. 19–21), todėl konstatuoja, kad pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas skunde teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelis per mažas, jame neįrengta lietaus surinkimo sistema ir sporto įranga.
Pagal Eksploatavimo taisyklių 19 punktą, pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų viršuje įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (20 punktas). Teismas pažymi, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, o Eksploatavimo taisyklių 20 punktas imperatyviai nenumato, kad kiemeliuose turi būti sumontuota sporto įranga. Byloje pateiktos pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukos (b. l. 32–39) ir teismas neabejoja, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema, kiemeliai įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų. Teismui nustačius, kad Marijampolės PN, įrengdami pasivaikščiojimo kiemelius, laikėsi teisės aktų reikalavimų, pripažintina, kad nenustatyta neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl civilinė atsakomybė šiuo aspektu negalima.
Taip pat pažymėtina, kad teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo netikėti atsakovės atstovo į bylą pateiktomis fotonuotraukomis, todėl pareiškėjo atsikirtimo teiginius dėl fotonuotraukų atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN neužtikrina jo teisės naudotis biblioteka, į kamerą atnešamos knygos yra pasenusios, suplyšusios.
Pagal Marijampolės PN patvirtintą bibliotekos ir skaityklos darbo grafiką (b. l. 44–50), atliekant bausmę baudos izoliatoriuje arba kamerų tipo patalpose nuteistiesiems šeštadieniais atnešama knygų, kurias skaityti gali pasirinkti patys. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokios konkrečiai literatūros jam trūko, neteikė dėl to prašymų Marijampolės PN administracijai. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo galimybę skaityti Marijampolės PN bibliotekoje esančius leidinius, o tai, kad jo netenkina Marijampolės PN bibliotekoje esančių leidinių turinys ir išvaizda, nesudaro pagrindo konstatuoti Marijampolės PN veiksmų neteisėtumo.
Įvertinus pirmiau sprendime išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad ginčo laikotarpiu Marijampolės PN neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 14 ir 20 punktų reikalavimus.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 71–73) nurodė naują aplinkybę, jog keturiems nuteistiesiems buvo skirtas vienas suoliukas ir tai sudarydavo problemą pavalgyti visiems vienu metu. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nurodė naujas aplinkybes, praleidęs ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje numatytą terminą, teismas bylą nagrinėja pagal 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi priimtą skundą ir pareiškėjo nurodytų naujų aplinkybių nevertina. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1353-662/2018).
Pareiškėjas prašė priteisti 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, skausmą, reputacijos pablogėjimą. Pažymėtina, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie nustatytų pažeidimų galimai pareiškėjui sukeltus fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Vis dėlto teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, byloje esančią 2020 m. gruodžio 18 d. Pirmojo resocializacijos skyriaus psichologės pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 62), nesant kitų duomenų apie šių pažeidimų pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitiktis teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. N. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista V. N. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.