Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės, Virginijos Nijolės Griškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo V. A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovams V. A. A., UAB „Logatera“ dėl skolos priteisimo ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. B.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Logatera“ ir V.A. A. 42 268,18 Lt pagal ieškovės 2003-08-01, 2003-08-13, 2003-08-22, 2003-09-02, 2003-09-04, 2004-02-02, 2004-03-16; 2004-04-02; 2004-04-15, 2004-04-22, 2004-04-26 suteiktas paskolas UAB „Logatera“; priteisti iš atsakovo V. A. A. 6 679 Lt ieškovės perimtą skolą pagal 2002-03-22 skolos sutartį; priteisti iš atsakovo V. A. A. 7 310 Lt įsiskolinimą; priteisti iš atsakovės UAB „Logatera“ 4 000 Lt žalos už negrąžintą turtą, perduotą pagal 2001-11-19 panaudos sutartį, atlyginimą; priteisti iš atsakovės UAB „Logatera“ 3 840 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (atskaičius mokesčius); priteisti iš atsakovo V. A. A. 7 993,81 Lt už komunalinius patarnavimus; priteisti iš atsakovo V. A. A. 24 700 Lt ir 1 550 Lt skolas; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Bylos duomenimis, ieškovė ir atsakovas buvo UAB „Logatera“ dalyviai (akcininkai), be to, atsakovas V. A. A. yra vienasmenis šios įmonės valdymo organas (administracijos vadovas (direktorius) (CK 2.45 str., 2.82 str. 2 d.). Ieškovė pagal neterminuotas paskolos sutartis paskolino UAB „Logatera“ 59 720 Lt, pinigai buvo įnešti į bendrovės kasą (CK 6.870 str. 1 d., 6.871 str. 3 d.). Paskolos gavėja UAB „Logetra“ grąžino ieškovei dalį – 17 451,82 Lt – paskolos sumos, likusi negrąžinta paskolos suma – 42 268,18 Lt. Atsakovė UAB „Logatera“ šią skolą pripažįsta. Byloje pateiktas 2002-11-05 UAB „Logatera“ vadovo V. A. A. skolos raštelis patvirtina, kad ieškovei 2002-09-27 orderiu Nr. 38 24 700 Lt suma nebuvo išmokėta ir įmonė liko skolinga ieškovei 24 700 Lt (CK 6.870 str. 1 d., 6.871 str. 3 d.). Įrodymų, kad atsakovė UAB „Logatera“ 42 268,18 Lt ir 24 700 Lt sumas būtų ieškovei grąžinusi, byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas priteisė iš atsakovės UAB „Logatera“. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas, kuris yra bendrovės akcininkas bei vadovas, yra subsidiariai atsakingas įmonės kreditorei. Pagal CK 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Taigi šioje normoje nustatyta, kad juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas tiek materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu aspektu. Vienas svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles. CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Pažymėtina, kad juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – aspektu. Jei nėra jų pačių ar įstatymo leidėjo valios, pastarieji taip pat neatsako pagal juridinio asmens prievoles. Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai (CK 2.50 str. 3 d.). Subsidiariosios civilinės atsakomybės prievolės esminis bruožas yra tas, kad subsidiarusis skolininkas atsako kreditoriui papildomai greta pagrindinio skolininko, t. y. tada ir tiek, kiek prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas.

Pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį juridinio asmens dalyvio subsidiarioji atsakomybė kreditoriams gali būti konstatuota nustačius šias atsakomybės sąlygas: nesąžiningus veiksmus, kreditoriams padarytą žalą ir priežastinį ryšį, t. y. aplinkybes, patvirtinančias, kad juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių tretiesiems asmenims ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl jo dalyvio nesąžiningų veiksmų; CK 2.50 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti juridinio asmens dalyvio nesąžiningumą ir to nulemtą juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008; 2009-04-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad ieškovė neįrodė, kad egzistuoja CK 2.50 str. 3 d. nustatytos sąlygos atsakovo atsakomybei taikyti. Pažymėtina, kad tam, jog būtų galima taikyti įmonės dalyvio civilinę atsakomybę, būtina nustatyti ne bet kokį nesąžiningumą, o būtent nesąžiningus juridinio asmens dalyvio veiksmus, dėl kurių juridinis asmuo prarado galimybę įvykdyti prievolę, t. y. tapo nebepajėgus pats patenkinti kreditoriaus reikalavimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visuma, t. y. kad atsakovas aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą ir už tai buvo nuteistas, kad atsakovas, būdamas UAB „Logatera“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2004-06-18 iki 2005-02-22 iš UAB „Logatera“ paėmė 68 128 Lt, neįrodo, kad dėl šių atsakovo veiksmų įmonė prarado galimybę atsiskaityti su kreditoriais. Be to, pažymėtina, kad paskolų grąžinimo terminai šalių nebuvo nustatyti, todėl paskolos gavėja – įmonė paskolos sumas privalėjo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti prievolę (CK 6.873 str. 2 d.). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji pareiškė reikalavimą įmonei grąžinti paskolas, o įmonė patvirtinusi, kad ji negali atsiskaityti su ieškove. Byloje taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad šiuo metu įmonė negali atsiskaityti su ieškove. VMI pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė UAB „Logatera“ savivaldybės biudžetui ir valstybės pinigų fondams neskolinga, duomenų, kad įmonė būtų nutraukusi veiklą, nėra. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus įrodymus, sprendžia, kad šioje byloje nenustatytas pagrindas subsidiariajai atsakovo atsakomybei, t. y. kad dėl pirmiau nurodytų atsakovo veiksmų juridinis asmuo tapo nemokus ir negali įvykdyti prievolės, todėl konstatuotina, kad ieškovė neturi pagrįstos reikalavimo teisės į atsakovą V. A. A. ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo subsidiariąją atsakomybę. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą bei nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino materialines teises normas, reglamentuojančias įmonės dalyvio (vadovo) atsakomybę, todėl nepagrįstai įmonės skolas, t. y. 42 268,18 Lt ir 24 700 Lt, subsidiariai priteisė iš atsakovo V. A. A..

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 3 610 Lt, nes tai nebuvo paskola, šiuos pinigus ieškovė buvo pervedusi atsakovui už tam tikrų paslaugų atlikimą – bilietų, daiktų pirkimą, kuriuos atsakovas buvo pirkęs ieškovei iš savo asmeninių lėšų, o ieškovė po to grąžino pinigus atsakovui, pervesdama lėšas į atsakovo sąskaitą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 str.). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-10-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Tais atvejais, kai nėra pakankamai rašytinių įrodymų, leidžiančių nustatyti aiškiai apibrėžtą, galiojančią ir vykdytiną reikalavimo teisę, teismas turi vertinti šalių sutartinius santykius, vadovaudamasis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat sąžiningumo principu. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2003-02-07 iki 2005-04-12 banko pavedimais pervedė atsakovui į jo sąskaitą 6 310 Lt. Atsakovas pripažįsta, kad pinigus iš ieškovės gavo, įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytas aplinkybes, kad ieškovės perduoti pinigai nelaikyti paskolos dalyku, o ieškovė pervedė pinigus už atsakovo jai suteiktas paslaugas, nepateikė. Įstatymas reikalauja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 str. 1 d.), nagrinėjamu atveju ieškovė skolindavo atsakovui pinigus nedidelėmis sumomis ir pasitikėdama atsakovu nereikalavo, kad kiekvieną kartą atsakovas, gavęs pinigus, pasirašytų skolos raštelį. Šalys turi elgtis sąžiningai tiek prisiimdamos prievoles, tiek jas ir vykdydamos. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, šalių tarpusavio susiklosčiusius santykius, priežastis, dėl kurių nebuvo sudaromos rašytinės paskolos sutartys, sprendžia, kad labiau tikėtina, kad ieškovė, pervesdama atsakovui dalimis pinigus, juos perdavė atsakovui būtent kaip paskolą, o ne atlygį už neva atsakovo ieškovei suteiktas paslaugas. Duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs ieškovei 6 310 Lt, byloje nėra, todėl teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei 6310 Lt negrąžintos paskolos (CK 6.871 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo grąžintinos paskolos, kurią ieškovė suteikė atsakovui JAV doleriais, dydį. CK 6.36 straipsnio, reglamentuojančio piniginių prievolių valiutą, 1 dalyje nustatyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos pinigų išleidimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad, išleidus nacionalinius pinigus, litai ir centai Lietuvos Respublikoje tampa vienintele teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemone. Užsienio valiuta gali būti naudojama tik šalių susitarimu mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras – ir grynaisiais pinigais (Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 str. 3 d.). Tais atvejais, kai ieškinys pareikštas Lietuvos Respublikoje dėl užsienio valiuta išreikštos pinigų sumos priteisimo, kreditorius savo pasirinkimu gali reikalauti jam priteisti šią sumą užsienio valiuta arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta pagal valiutų kursą, galiojantį mokėjimo dieną (CK 6.36 str. 3 d.). Taip pat CK 6.36 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu piniginė prievolė išreikšta valiuta, kuri negali būti teisėta atsiskaitymo priemone, tai skolininkas privalo apmokėti prievolę ta valiuta, kuri yra teisėta atsiskaitymo priemonė, pagal valiutų kursą, galiojantį mokėjimo metu prievolės įvykdymo vietoje. Bylos duomenimis, ieškovė 2002-12-05 neterminuota paskolos sutartimi suteikė atsakovui 1000 JAV dolerių paskolą (CK 6.870 str. 1 d.). Kadangi paskolos sumos grąžinimo terminas sutartyje nebuvo nustatytas, tai atsakovas paskolos sumą privalėjo grąžinti per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai paskolos davėjas pareiškė reikalavimą įvykdyti sutartį (CK 6.873 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, kad ieškovė pasinaudojo jai įstatymo suteikta teise pareikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę, dėl kurios įvykdymo termino šalys nebuvo susitarusios (CK 6.873 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog tokiu atveju mokėjimo momentu, kuris, vadovaujantis CK 6.36 str. 4 d., yra galiojančio valiutos kurso nustatymo pagrindas tuo atveju, kai piniginė prievolė išreikšta valiuta, kuri negali būti teisėta atsiskaitymo priemonė, laikytina sprendimo dėl paskolos priteisimo priėmimo diena. 2014-01-13 Lietuvos bankas buvo nustatęs 2,5365 lito už 1 JAV dolerį santykį. Lietuvos banko nustatyti lito ir užsienio valiutų santykiai nuo 1993-06-25 yra pateikiami banko interneto puslapyje adresu https://www.lb.lt/exchange/default.asp. Nustačiusi, jog atsakovas yra neįvykdęs savo prievolės grąžinti ieškovei paskolos sumą – 1000 JAV dolerių, ir atsižvelgdama į valiutų kursą, galiojusį sprendimo priėmimo dieną, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš atsakovo ieškovės naudai turėjo būti priteista 2 536,50 Lt negrąžintos paskolos suma, o ne pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta 4000 Lt suma (CK 6.36 str. 3, 4 d.). Atsižvelgiant į apžvelgtą teisinį reglamentavimą pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista 7310 Lt paskolos suma mažintina iki 5 846,50 Lt.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės UAB „Logatera“ ieškovei 3840 Lt darbo užmokesčio, nes ieškovei darbo užmokestis buvo mokamas. DK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, šio straipsnio 2 dalis nustato, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjimo aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Bylose dėl darbo užmokesčio priteisimo pareiga įrodyti, kad su darbuotoju tinkamai ir visiškai atsiskaityta, tenka būtent darbdaviui. Bylos duomenimis, nuo 2004-09-07 ieškovė buvo priimta į dirbą UAB „Logatera“, darbo sutartis nutraukta nuo 2006-01-04, už visą darbo laikotarpį ieškovei turėjo būti sumokėtas 5120 Lt atlyginimas, atsakovė UAB „Logatera“ ieškovei išmokėjo tik 1280 Lt darbo užmokesčio, likusio darbo užmokesčio suma – 3 840 Lt – liko nesumokėta. Įrodymų, kad atsakovė būtų visiškai atsiskaičiusi su atleistu darbuotuoju – ieškove, atsakovė nepateikė (CPK 178 str.), todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog su ieškove buvo visiškai atsiskaityta pagal darbo sutartį (DK 206 str.). Atmestinas apelianto argumentas, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą dėl darbo užmokesčio priteisimo. Ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmeniui garantuojamas jo pažeistos teisės gynimas, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą (CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems darbo santykiams yra treji metai (DK 27 str. 1, 2 d.). Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (DK 206 str.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškovė iš darbo atleista 2006-01-04, į teismą su ieškiniu dėl darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi 2008-04-28 (CK 1.130 str. 1 d.), taigi nepraleidusi įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys teisme pareikštas nesuėjus ieškinio senaties terminui.

Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir pažeidė materialines teisės normas, todėl sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.). Teisėjų kolegija nutaria: pakeisti teismo sprendimo dalis ir jas išdėstyti taip: priteisti ieškovei iš atsakovės UAB „Logatera“ 42 268,18 Lt pagal paskolos sutartis, kasos pajamų orderiais įneštų į UAB „Logatera“ sąskaitą; priteisti ieškovei 24 700 Lt iš atsakovės UAB „Logatera“ pagal 2002-11-05 UAB „Logatera“ paskolos raštelį; iš atsakovo V. A. A. priteista 7 310 Lt skola mažintina iki 5 846,50 Lt, kitos teismo sprendimo dalys paliktinos nepakeistos.

Iš dalies patenkinus atsakovo apeliacinį skundą paskirstytinos šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 3, 5 d.). Atsakovui priteistina iš ieškovės 103 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1815 Lt išlaidų (t. 5, b. l. 14–15). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės atstovės pateiktą atstovavimo išlaidų detalizaciją ir atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalus dydžius, į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, iš atsakovo ieškovei priteisia 900 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str., CK 1.5 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-01-13 sprendimą ir jį išdėstyti taip:

priteisti ieškovei T. S. iš atsakovės UAB „Logatera“ 42 268,18 Lt pagal paskolos sutartis, kasos pajamų orderiais įneštų į UAB „Logatera“ sąskaitą;

priteisti ieškovei T. S. 24 700 Lt iš atsakovės UAB „Logatera“ pagal 2002-11-05 UAB „Logatera“ paskolos raštelį;

sumažinti iš atsakovo V. A. A. priteistą skolą nuo 7310 Lt iki 5 846,50 Lt.

Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovės T. S. atsakovui 103 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Priteisti iš atsakovo V. A. A. ieškovei T. S. 900 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.