Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „CARGO KAUNAS“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama: 1) Priteisti jai iš atsakovės UAB „NUOGA UOGA“ (toliau – ir atsakovė) 35 000 Eur skolą už atliktus rangos darbus, 159,48 Eur sutartinę baudą už vėlavimą atsiskaityti už atliktus rangos darbus, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; 2) Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas 35 000 Eur sumoje, esančias bankų sąskaitose, kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, tame tarpe pinigines lėšas ir turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis nurodytai sumai, uždraudžiant lėšas pervesti tretiesiems asmenims, naudoti atsiskaitymams, disponuoti turtu.

4. Atsakovė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. vasario 19 d. nutartį.

5. Ieškovė, atstovaujama vadovo A. S., nurodė, kad apie sandorį su UAB „CARGO KAUNAS“ nežinojo, kadangi nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. bendrovei atstovavo UAB „NUOGA UOGA“ darbuotojas K. M. Atsižvelgiant į tai, kad šis asmuo 2020 m. gruodžio 31 d. pradėjo vykdyti veiklą savo naujai įsteigtoje įmonėje, taip pat į tai, kad šis asmuo apgaulės būdu siekė užvaldyti UAB „NUOGA UOGA“, jam išduotas įgaliojimas atstovauti įmonei buvo panaikintas 2020 m. gruodžio 30 d. Pažymėjo, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, kadangi pateikta rangos darbų sutartis Nr. 20200901-1 neatitinka sutartims keliamų reikalavimų. Įmonėje UAB „NUOGA UOGA“ sutartis neregistruota, todėl kyla abejonių dėl sutarties turinio, jos pasirašymo datos (iš pateiktų dokumentų neaišku kada sutartis pasirašyta), sutarties objekto bei įkainių. Apie tai, kad galimai vyko bendradarbiavimas tarp UAB „NUOGA UOGA“ ir UAB „CARGO KAUNAS“ galima spręsti tik iš UAB „NUOGA UOGA“ banko išrašuose esančių pavedimų šiai įmonei. Akcentavo, kad kategoriškai nesutinka, jog nuo 2020 m. gruodžio 31 d. UAB „CARGO KAUNAS“ atliko kokius nors darbus ar suteikė paslaugas įmonei UAB „NUOGA UOGA“, kadangi, kiek jam žinoma, buvęs UAB „NUOGA UOGA“ darbuotojas K. M. atsidaręs naują įmonę ir toliau bendravo ir bendradarbiavo su UAB „CARGO KAUNAS“, kurie iki šiol teikia paslaugas K. M. ir jo įmonei, todėl visos UAB „NUOGA UOGA“ pateiktos sąskaitos faktūros Nr. CAR 008, CAR 009, CAR 010, CAR 011, CAR 012, CAR 013 laikytinos negaliojančiomis, o už suteiktas paslaugas turi būti išrašomos ne UAB „NUOGA UOGA“, bet K. M. įmonei, kadangi jokių paslaugų UAB „NUOGA UOGA“ nuo 2020 m. gruodžio 30 d. suteikta nebuvo, nepridėti jokie, paslaugų atlikimą patvirtinantys dokumentai. Pagrįstų abejonių kelia ir kiti faktai t. y., pretenzijoje pateiktų sąskaitų faktūrų datos, dažnais atvejais nesutampa su pavedimo datomis – ženkliai vėlesnės nei pavedimo diena; nesutampa sąskaitose nurodytos sumos su apmokėtomis sumomis t. y. sąskaitose nurodytos ženkliai mažesnės sumos nei atliktas pavedimas, ko pasėkoje susidarė 60 100 Eur permoka; sąskaitose nedetalizuota kokios paslaugos buvo suteiktos, kokia apimtimi, kokia paslaugos vieneto kaina (visuomet nurodomas vienas vieneto matas, tačiau skirtingos sąskaitų sumos), taip pat nepateikti jokie atliktus darbus patvirtinantys dokumentai. Pažymėjo, kad pretenzijoje pateiktas UAB „CARGO KAUNAS“ bei UAB „NUOGA UOGA“ atsiskaitymų suderinimo aktas turėtų būti laikomas negaliojančiu, kadangi šis dokumentas neatitinka tokio dokumento turiniui keliamų reikalavimų, t. y. šis aktas nepatvirtintas įmonių buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų parašais, kadangi UAB „NUOGA UOGA“ buhalterinę apskaitą vykdo samdoma įmonė, o ne vadovas ir tik išvedus balansą, t. y. sutikrinus išrašytų sąskaitų sumas su atliktų pavedimų sumomis galima daryti išvadą ar yra susidaręs įsiskolinimas/permoka. Šiuo atveju to padaryta nebuvo. Yra susidariusi permoka, o ne skola, todėl pagal turimus dokumentus darytina išvada, kad UAB „CARGO KAUNAS“ yra skolinga įmonei UAB „NUOGA UOGA“.

Šalies argumentai

7. Ieškovė nurodo, kad jos ir atsakovės vadovai yra pažįstami asmenys, kurie verslą pradėjo vystyti dar prieš pradedant bendradarbiavimą bylos šalims. A. S. (atsakovės atstovas) asmeniškai M. V. (ieškovės atstovas) pasiūlė dirbti kartu keliuose projektuose (duomenys neskelbtini). Dėl ko tarp šalių ir buvo pasirašyta rangos sutartis. Pažymėjo, kad atsakovės vienintelis akcininkas ir direktorius iki šios dienos yra A. S. Pastarasis dėl tokio savo statuso – įmonės direktorius – turi tam tikras teisines pareigas įtvirtintas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ). ABĮ 37 straipsnyje nurodoma, kad bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, kuris, be kita ko, organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Dar daugiau, ABĮ 73 straipsnio 12 dalies a punkte nurodoma, kad vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje įtvirtintos fiduciarinės (veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam, laikytis konfidencialumo vengti interesų konflikto) vadovo pareigos. Iš esmės pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo grįstos pareigos reikalauja, kad vadovas veiktų išimtinai bendrovės interesais – užtikrintų stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvio, veiklą. Iš viso to išplaukia, kad A. S., būdamas vienintelis atsakovės vadovas, kuris faktiškai nebuvo sustabdęs, perdavęs ar atsisakęs šių pareigų, negali pateisinti savo veikimo ar neveikimo įmonės atžvilgiu nežinojimo aplinkybe. K. M. ieškovės direktoriui buvo pristatytas, kaip asmuo, kuris priims sąskaitas už atliktus darbus, darbų atlikimo–priėmimo dokumentus, atliks atsiskaitymus už atliktus darbus, nurodys darbų atlikimo objektus ir kt. Direktorius įgaliojimu patvirtino tokias K. M. teises, kas neabejotinai ieškovei sudarė rimtą pagrindą asmenį laikyti kito asmens teisėtu atstovu. Akcentavo, kad atskirajame skunde nurodoma aplinkybė dėl bendrovės darbuotojų teisėtos ar neteisėtos veiklos yra ne šio ginčo dalykas. Ieškovės pateikta dokumentacija buvo grąžinta su įmonės antspaudu ir įgalioto asmens parašu, todėl laikoma turinčia juridinę galią. Darbų priėmimo–perdavimo aktuose nurodomi darbai buvo atlikti, ką taip pat gali patvirtinti ieškovės darbuotojai bei objektų, kuriuose buvo atliekami darbai, atstovai. Už darbus, ieškovės žiniomis, buvo atsikaityta atsakovei, todėl sutartiniai santykiai susiklostę tarp šalių iš ieškovės pusės buvo visiškai ir laiku įvykdyti, dėl ko atsakovei kyla pareiga atsikaityti. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš atsakovės atskirojo skundo nėra aišku, kokias CK pagrindais sutartis yra laikoma abejotina ir galimai negaliojančia. Pažymėjo, kad ieškovė neturi pareigos UAB „NUOGA UOGA“ sutarčių registre registruoti atsakovės pasirašytas sutartis. Pareigą tinkamai vesti bendrovės dokumentaciją turi įmonės vadovas. Taip pat pažymėjo, kad darbų atlikimo vietose dirbo ir atsakovės darbuotojai, darbus prižiūrėjo atsakovės atstovo įgaliotas asmuo, todėl visuomet fiziškai matydavo kokie darbai yra atlikti ir atitinkamai paskaičiuodavo darbų kainą. Direktoriaus teiginiai, kad jis nežinojo kas vyksta jo įmonėje kelia susirūpinimą dėl direktoriaus atsakomybės įmonės atžvilgiu. Pažymėjo, kad atsakovės atstovas neatskleidė fakto, kad atsakovė nebevykdo veiklos, t. y. nesiima naujų projektų. Atsakovės vienintelis akcininkas ir direktorius įkūrė naują bendrovę ir verčiasi ta pačia veikla. Mano, kad atsakovės atstovo kaltinimai yra siekis išsiginti iš vadovui kylančios atsakomybės dėl bendrovės valdymo. Pasisakydama dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodė, kad sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra susijęs su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovui. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovams nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Pažymėjo, kad teisinis procesas yra tik prasidėjęs, todėl būtina jo pradžioje užtikrinti ateities sprendimo vykdymą. Nurodė, kad esminės reikšmės, taikant laikinąsias apsaugos priemones turėjo dabartinė bendrovės padėtis ir tai, kad per paskutinius porą mėnesių darbuotojų skaičius bendrovėje sumažėjo nuo apytiksliai 20 iki 1 darbuotojo. Daugiau nei pusės šių darbuotojų teigimu, iš darbo jie buvo atleisti neatsiskaičius ir be jokio įspėjimo, ką neabejotinai patvirtintų ir atsakovės vidiniai dokumentai. Papildomai atkreipė dėmesį, kad šiai dienai atsakovės atstovas jau yra įsteigęs kitą bendrovę ir vykdo naują veiklą (duomenys neskelbtini). Dėl visų šių priežasčių kyla reali grėsmė, kad panaikinus procesinį sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.