- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-08-11
- Bylos Nr.
- 2A-737-611/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski (pran.), Virginija Volskienė, Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- UADB „Ergo Lietuva“
- Ieškovas
- UAB „Sedonita“
- Trečiasis asmuo
- V. N.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andžej Maciejevski,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sedonita“ ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretysis asmuo V. N..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Sedonita“ prašė priteisti iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 55 696,00 Lt draudimo išmokos. Nurodė, jog 2007-02-13 su atsakovu sudarė draudimo sutartį bendrai 69 620 Lt sumai, o draudimo išskaita dėl vagystės sudaro 20 procentų. 2007-09-04 ieškovas išnuomavo priekabos tipo alkūninį keltuvą V. J.. Keltuvas 2007-09-21 buvo pavogtas iš statybų teritorijos. Kauno r. policijos komisariate dėl minėto įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, remiantis LR BK 178 str. 2 d.. 2008-01-25 atsakovas atsisakė išmokėti draudiminę išmoką, motyvuodamas tuo, jog vagystė nelaikoma draudžiamuoju įvykiu. Ieškovas nurodo, jog draudimo sutarties draudimo varianto M 3 punkto „g“ papunktis apima vagystę su įsilaužimu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad vadovaujantis Mobiliųjų mašinų ir aparatų kasko draudimo taisyklių Nr.16 5.1 p. „i“ papunkčiu, vagystė nelaikoma draudžiamuoju įvykiu, išskyrus atvejus, kai vagystė įvykdoma įsilaužus į saugomo pastato užrakintą patalpą arba pilnai aptvertą ir saugomą teritoriją. Atsakovas, tirdamas įvykį, nenustatė, kad vagystė buvo įvykdyta įsilaužus (fiziškai pažeidus) į užrakintą patalpą ar aptvertą teritoriją. Patalpa, iš kurios buvo pavogtas ieškovo keltuvas, yra be durų, t.y. nerakinama. Todėl pripažino, kad ieškovo turto vagystė nėra draudiminis įvykis. Atsakovas nurodo, jog yra įsitikinęs, kad draudimo taisyklių 5.1 p. „i“ papunkčio redakcija yra aiški, nedviprasmiška ir jos aiškinti ieškovo nurodytu būdu negalima.
Tretysis asmuo V. N. paaiškino, kad jis dirbo sargu ir nakvodavo statybų teritorijoje darbo dienomis. 2007-09-21 buvo pavogtas keltuvas, paliktas statybvietėje. Statybų teritorija buvo aptverta metaline tvora, o įvažiavime į teritoriją nakčiai būdavo pastatomas traktorius. Ryte buvo pastebėta, kad traktorius nustumtas į šalį ir pavogtas alkūninis keltuvas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisti ieškovui iš atsakovo 55 696 Lt draudimo išmoką ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad 2007-09-21 iš metaline tvora užtvertos statybų teritorijos buvo pavogtas priekabos tipo alkūninis keltuvas, kurį ieškovas buvo išnuomavęs V. J.. Mobiliųjų mašinų kasko draudimo sutartis buvo pasirašyta 2007-02-13, draudimo suma 69 620 Lt. Draudimo rūšis ir kitos sąlygos nurodytos sutartyje, draudimo taisyklėse (b.l.8-9). Pasirinktas draudimo variantas „M“, su vagyste, išskaita dėl vagystės – 20 procentų. Draudimo sutarties sąlygos apėmė vagystę su įsilaužimu (neteisėtas apdrausto turto ar jo dalių pasisavinimas įsilaužiant į saugomo pastato užrakintą patalpą arba pilnai aptvertą ir saugomą teritoriją). Liudytojai nurodė, kad statybų teritorija buvo visiškai aptverta metaline tvora, tačiau ties įvažiavimu į teritoriją buvo įrengta kilnojama tvora. Statybų teritorijos viduje ties įvažiavimu nakčiai būdavo užstatomas traktorius, kad nebūtų galima patekti į saugomą statybos teritoriją. 2007-09-21 ryte buvo pastebėta, kad traktorius nustumtas į šalį, o keltuvas pavogtas. Esant minėtoms aplinkybėms teismas pripažino, kad 2007-09-21 buvo įsibrauta į saugomą užtvertą statybos teritoriją ir iš ten pavogtas ieškovui priklausantis priekabos tipo alkūninis keltuvas. Remdamasis Draudimo sutartimi, Mobiliųjų mašinų kasko draudimo taisyklėmis (ERGO, MMDT 2002 Nr.16) bei LR CK 6.987, 6.992 str. nuostatomis, teismas įvykį pripažino draudiminiu (vagystė).
Šalies argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą ir priteisti ieškovui 47 200 Lt dydžio draudimo išmoką. Nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą netinkamai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias nuostolio dydžio nustatymą bei draudimo išmokos apskaičiavimą. Apelianto nuomone, taip apskaičiuodamas priteistinos draudimo išmokos dydį ieškovo, esančio PVM mokėtoju, nuostoliais pripažinęs daikto įsigijimo vertę su PVM, teismas pažeidė LR Draudimo įstatymo 88 str., LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 str. bei LR Civilinio kodekso 1.5 str. ir taip sudarė sąlygas nepagrįstam ieškovo praturtėjimui. Pagal Draudimo įstatymo 88 straipsnį, reglamentuojantį draudimo išmoką turto draudimo atveju, draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Sprendžiant dėl realių draudėjo patirtų nuostolių, reikia įvertinti tai, jog ieškovas yra juridinis asmuo, PVM mokėtojas, t. y. asmuo, kuris turi teisę prekių ir (ar) paslaugų pirkimo PVM susigrąžinti iš biudžeto, todėl PVM suma negali būti laikoma draudėjo nuostoliais. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra suformavęs praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, konstatuodamas, kad „kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Priešingu atveju, kaip pagristai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks asmuo susigrąžintų PVM iš biudžeto ir gautų kaip draudimo išmoką iš draudiko, tai reikštu nepagrįstą praturtėjimą. Taigi, priklausomai nuo to. kas teiks paslaugas ir prekes (PVM mokėtojas ar ne), kas pirks prekes ir paslaugas (PVM mokėtojas ar ne), nuostolių dydis skirsis.“ Šioje byloje buvo konstatuota, jog draudėjo, kuris yra PVM mokėtojas, nuostolis yra prekių įsigijimo vertė be PVM. Pavogto keltuvo įsigijimo kaina be PVM yra 59 000 Lt, atskaičius 20 procentų besąlyginę išskaitą priteistina draudimo išmoka sudaro 47 200 Lt.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą paliki nepakeistą. Nurodo, jog pagal LR CK 6.997 str. 1 d. turtinių interesų draudimo suma yra nustatoma šalių susitarimu. Šiuo atveju, ieškovo ir atsakovo susitarimu buvo nustatyta draudimo suma ir draudimo išmokų suma, mokėtina apdrausto turto vagystės atveju, kuri sudaro draudimo sumą mažinant 20 procentų. LR CK 6.998 str. numato, kad draudimo sutartyje nurodyta draudimo suma po sutarties sudarymo negali būti ginčijama, išskyrus atvejus, kai draudikas, nepasinaudojęs savo teise įvertinti draudimo riziką, buvo apgautas dėl to, kad buvo nurodyta žinomai melaginga draudimo vertė. Tokių aplinkybių nebuvo nustatyta nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neginčijo draudimo sumos, todėl sutinkamai su LR CPK 306 str. 2 d. apeliacinio skundo negali grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Draudikui, prieš sudarant draudimo sutartį, buvo pateikta 2006-11-29 PVM sąskaita-faktūra Nr. 002019, todėl draudikas turėjo įvertinti draudimo riziką nustatant draudimo sumą. Taip pat nesutinka su skundo teiginiais, kad buvo sudarytos sąlygos nepagrįstam ieškovo praturtėjimui. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, ieškovui buvo priteista 55 696 Lt draudiminė išmoka, todėl net ir įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pridėtinės vertės mokesčio, ieškovas gavo mažesnę draudiminę išmoką, negu buvojo apdrausto turto vertė be PVM. Atsakovas nepagrįstai remiasi 2006-06-07. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr.3K-3-381/2006, kadangi faktinės aplinkybės, nustatytos cituojamoje byloje ir šioje byloje, nesutampa.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje nustatyta, kad ieškovas pagal 2007-02-13 sudarytą draudimo sutartį atsakovo bendrovėje apdraudė priekabos tipo alkūninį keltuvą Niffy 120HE, kurį įsigijo 2006-11-29 už 69620 Lt (b.l.8). Šalys susitarė, kad apdrausto objekto draudimo suma sudaro 69620 Lt, draudė nauja turto verte, nuo šios sumos atsakovas ieškovui paskaičiavo draudimo įmokos dydį. Taip pat nustatyta, kad 2007-09-21 minėtas keltuvas buvo pavogtas iš statybų teritorijos, esančios Kumpių k., Domeikavos sen., Kauno r.. Atsakovas atsisakė šią vagystę pripažinti draudiminiu įvykiu, tačiau pagal ieškovo ieškinį pirmosios instancijos teismas pripažino, kad minėta vagystė yra draudiminis įvykis ir atsakovas privalo išmokėti ieškovui draudimo išmoką, lygią draudimo sumai, atskaičius 20 procentų dydžio išskaitą. Atsakovas apeliaciniu skundu neginčija teismo sprendimo dalyje dėl vagystės fakto pripažinimo draudiminiu įvykiu, tačiau nesutinka su teismo sprendimu priteista suma, motyvuodamas, kad atsakovas ieškovui privalo išmokėti draudimo išmoką, lygią realiems ieškovo nuostoliams, tuo tarpu teismas priteisė didesnę sumą nei ieškovo realūs nuostoliai, nes priteisė keltuvo kainą su PVM.
Pagal LR draudimo įstatymo 88 str. draudimo išmokos dydis yra lygus dėl draudžiamojo įvykio patirtų draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo nuostolių ir (ar) kitų išlaidų (draudimo intereso) dydžiui, jei šalių susitarimu nenustatyta, kad draudikas privalo atlyginti tik dalį nuostolių (kitų išlaidų). Kaip minėta, draudimo sutartimi šalys sutarė, kad draudimo suma sudaro 69620 Lt. Draudimo suma – tai suma, kurios dydžio draudimo išmoką draudikas įsipareigoja išmokėti draudėjui (LR CK 6.997 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šalių sutarta draudimo suma viršytų tikrąją drausto ir pavogto turto tikrąją vertę (LR CK 6.997 str. 2 d.). Atsakovas draudimo sumos neginčijo. Todėl teisėjų kolegija iš minėtų normų ir šalių sudarytos sutarties analizės daro išvadą, kad atsakovas privalo išmokėti ieškovui draudimo sutartyje nurodytą draudimo sumą, nes keltuvas buvo pavogtas ir turi būti atlyginta jo visa vertė. Toks sutarties aiškinimas atitinka LR CK 1.5 str. 4 d. įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, nes draudimo įmoka ieškovui buvo paskaičiuota nuo visos draudimo sumos, jo teisėtas lūkestis ir interesas buvo draudiminio įvykio atveju gauti draudimo išmoką, lygią draudimo sumai, atsižvelgiant į sutartyje numatytą išskaitą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad šiuo atveju nebuvo sudarytos ieškovui sąlygos praturtėti, kadangi jam buvo priteista draudimo išmoka, minusavus 20 procentų išskaitą (frančizę), t.y. jis neatgaus sumos didesnės nei draudimo objekto vertė.
Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 nutartis Nr.3K-3-381/2006 šioje byloje negali būti taikoma, kadangi joje suformuoti precedentai savo aplinkybėmis – ratio decidendi – skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes visiškai skirtingi draudimo objektai, rizika bei faktinės bylos aplinkybės.
Antra vertus, atsakovas pirmos instancijos teisme ginčijo tik vagystės pripažinimo draudiminiu įvykiu faktą, tačiau neginčijo ieškovo prašomos priteisti draudimo išmokos sumos. Šias aplinkybes atsakovas iškėlė tik apeliaciniame skunde. Tuo tarpu LR CPK 306 str. 2 d. draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsakovas neginčijo prašomos priteisti draudimo išmokos dydžio pirmosios instancijos teisme, o argumentus dėl draudimo išmokos dydžio ir ieškovo realių nuostolių iškėlė tik apeliacinės instancijos teisme, t.y. apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teisme. Todėl tokie atsakovo argumentai ir dėl šios priežasties negali būti pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.