Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-09-19 · Civilinė byla Nr. 2S-1885-345/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2011-09-19Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2012-10-11Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-19
Bylos Nr.
2S-1885-345/2011
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-04493-2011-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jadvyga Mardosevič, Henrichas Jaglinskis (pran.), Loreta Lipnickienė
Atsakovas
O. J.
Ieškovas
UAB „Aistruolė“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1885-345/2011Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04493-2011-1Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.3.; 122.4.; 122.5. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Loretos Lipnickienės, Jadvygos Mardosevič,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Aistruolė“ prevencinį ieškinį atsakovui O. J. dėl uždraudimo atlikti veiksmus, keliančius žalos atsiradimo grėsmę.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Aistruolė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas uždrausti atsakovui O. J. atlikti veiksmus, keliančius žalos atsiradimo grėsmę. Prašė atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždrausti atsakovui asmeniškai ar per atstovus atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ieškovo iškeldinimu iš negyvenamosios patalpos – ūkinių prekių parduotuvės su rūsiu, esančios (duomenys neskelbtini), taip pat kitus veiksmus, kuriais būtų trukdoma ieškovo veikla minėtoje patalpoje, sudaromos bet kokios kliūtys tokiai veiklai (įskaitant, bet neapsiribojant – teikti įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms prašymus ar reikalauti nutraukti ir/ar riboti energijos išteklių tiekimą į šią patalpą); 2) leisti ieškovui, jo darbuotojams ar samdomiems asmenims be atskiro atsakovo sutikimo bet kuriuo paros metu patekti į negyvenamąją patalpą – ūkinių prekių parduotuvę su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti atsakovui ir jo atstovams be ieškovo rašytinio sutikimo lankytis negyvenamojoje patalpoje – ūkinių prekių parduotuvėje su rūsiu, esančioje (duomenys neskelbtini), išgabenti iš šios patalpos bet kokią joje esančią įrangą ar turtą, atlikti bet kokius pakeitimus ir/ar veiksmus, ribojančius ir/ar apsunkinančius ieškovo, jo darbuotojų ar samdomų asmenų patekimą, buvimą ar išėjimą iš šios patalpos; 4) leisti ieškovui be atskiro atsakovo sutikimo pratęsti su energijos išteklių tiekėjais sutartis dėl energijos išteklių tiekimo į negyvenamąją patalpą – ūkinių prekių parduotuvę su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

Šalies argumentai

Ieškovas pateikė atskirąjį skundą, prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas ieškinyje. Nurodė, kad nepaisydamas sutarčių su energijos išteklių (dujų, elektros ir vandens) tiekėjais nuostatų, atsakovas kreipėsi į tiekėjus su reikalavimais nutraukti šių išteklių tiekimą negyvenamajai patalpai – ūkinių prekių parduotuvei su rūsiu, esančiai (duomenys neskelbtini). Nutraukus energijos išteklių teikimą negyvenamajai patalpai – ūkinių prekių parduotuvei su rūsiu, esančiai (duomenys neskelbtini), kurioje yra įsikūrusi ieškovo parduotuvė, ieškovas negalės joje vykdyti veiklos, kas savo ruožtu neabejotinai sąlygos turtinės žalos atsiradimą – negalėdamas vykdyti įprastinės komercinės veiklos, ieškovas turės nutraukti veiklą parduotuvėje, todėl negaus planuotų pajamų iš prekių pardavimo, taip pat negalės užtikrinti pačios patalpos ir joje esančio turto apsaugos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. birželio 10 d. nutartimi nutarė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį, kuria buvo atmestas ieškovo UAB „Aistruolė“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Aistruolė“ prevencinį ieškinį atsakovui O. J. dėl uždraudimo atlikti veiksmus, keliančius žalos atsiradimo grėsmę. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių bei nutraukus energijos išteklių tiekimą į negyvenamąją patalpą – ūkinių prekių parduotuvę su rūsiu, esančią (duomenys neskelbtini), ieškovas šioje patalpoje negalės vykdyti komercinės veiklos, kas gali sukelti turtinės žalos atsiradimą – nutraukus komercinę veiklą parduotuvėje, ieškovas negaus planuotų pajamų iš prekių pardavimo, taip pat negalės užtikrinti pačios patalpos ir joje esančio turto apsaugos.

Šalies argumentai

Atsakovas O. J. pateikė atskirąjį skundą, prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį panaikinti ir už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis paskirti ieškovui UAB „Aistruolė“ 20 000 Lt baudą. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalgoje, kad teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma turi patikrinti, ar iš tiesų teisėtai iškėlė civilinę bylą, ir, tik įsitikinęs savo procesinio sprendimo teisingumu, spręsti kitą – su bylos esme nesusijusį – procesinį klausimą. Ieškovas neteisėtai naudojasi ginčo patalpomis, nes nuomos sutartis pasibaigė 2010 m. liepos 1 d. Šiai dienai vienintelė galiojanti ir vykdytina nuomos sutartis dėl patalpų nuomos, tai 2010 m. liepos 1 d. nuomos sutartis, sudaryta tarp atsakovo ir UAB „Saulės kosmetika“. Ši sutartis yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Iš minėto aišku, jog ieškovas patalpomis naudojasi neteisėtai. Aplinkybę, kad ieškovas neteisėtai naudojasi patalpomis ir neturi jokių teisių į jas, patvirtina ir 2011 m. birželio 2 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl nuomininko teisių į patalpas pagal atsakovo ir UAB „Saulės kosmetika“ sudarytą naują sutartį perkėlimo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą taikyti analogiškas, prašomoms šioje byloje, laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu. Skundžiama teismo nutartis, kuria buvo patenkintas iš esmės tapatus ieškovo reikalavimas, taip pat yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo nutartį pagal Teismų įstatymo 33 str. privalėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartyje pateiktu teisės aiškinimu. Ieškovas neįrodė realios grėsmės, jog galimai palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Iš byloje pateiktų AB „LESTO“ ir AB „Lietuvos dujos“ raštų aišku, jog atsakovo kreipimaisi į nurodytas įmones nesąlygoja elektros išteklių tiekimo į patalpas nutraukimo. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iškraipo interesų pusiausvyrą, kadangi suteikia pernelyg didelį pranašumą ieškovui, kadangi UAB „Saulės kosmetika“ iki šiol negali naudotis patalpomis ir jose vykdyti teisėtą veiklą, o atsakovas negauna nuomos mokesčio ir šiai dienai yra patyręs 44 880,44 Lt nuostolių. Taipogi dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali nutrukti atsakovo ir UAB „Saulės kosmetika“ verslo santykiai, o tai sąlygotų atsakovo pajamų praradimą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai riboja atsakovo kaip patalpų savininko teises imtis priemonių prieš neteisėtai patalpomis besinaudojantį ieškovą. Atsisakydamas atlaisvinti patalpas bei inicijuodamas nepagrįstus bei brangiai kainuojančius teismo procesus, kuriais visais įmanomais būdais siekiama apriboti atsakovo turimą ir Konstitucijos garantuojamą nuosavybės neliečiamumo teisę, o taip pat nepagrįstai reikalaujama atsakovo teises suvaržyti laikinųjų apsaugos priemonių instituto pagalba, ieškovas akivaizdžiai piktnaudžiauja teise, todėl tokias ieškovo teises teismas turėtų atsisakyti ginti. Akivaizdų ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis patvirtinta tai, jog ieškovas, pateikęs ieškinį ir juo pareikalavęs atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iškart po to, kai teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, 2011 m. gegužės 25 d. pateikė identišką ieškinį su tapačiais reikalavimais Jurbarko rajono apylinkės teismui. Be to, ieškovas savo ieškinį, pateiktą Jurbarko apylinkės teismui 2011 m. gegužės 25 d., atsiėmė tik tada, kai Jurbarko rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Aistruolė“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškinio pagrįstumo faktą teismas gali įvertinti tik priėmęs galutinį sprendimą. 2011 m. birželio 2 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, kadangi yra apskųstas apeliacine tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartyje nepadarė jokios išvados apie tai, kad ieškovo reikalavimai minėtoje byloje yra nepagrįsti, teismas sprendė tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumą būtent toje byloje. Tiek šios, tiek tos bylos, kurioje priimta minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis, pobūdis ir jose keliami reikalavimai, taip pat prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra skirtingi. Atsakovo su atskiruoju skundu pateikti AB „LESTO“ ir AB „Lietuvos dujos“ raštai buvo pasirašyti ir pateikti ginčo šalims tik po to, kai teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Tokiu būdu akivaizdu, jog nutarties priėmimo dieną ieškovas nežinojo apie tai, jog energijos tiekėjai sustabdė tiekimo nutraukimo veiksmus, t.y. vis dar egzistavo reali grėsmė, kad atsakovo atlikti veiksmai neabejotinai sukels žalą ieškovui. Vis dėlto egzistuoja reali grėsmė, jog panaikinus teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas ir vėl imsis analogiškų veiksmų, siekdamas sukliudyti ieškovo veiklą ginčo patalpose. Taipogi ieškovas gali bandyti įvariais būdais be teismo priversti ieškovą išsikelti iš ginčo patalpos. Esant tokiai situacijai, įsiteisėjus ieškovui palankiam teismo sprendimui, ieškovas neturės galimybės sprendimo įvykdyti. Ieškovas per visą ginčo laikotarpį kas mėnesį moka nuomos mokestį, t.y. atsakovui yra viso sumokėta 36 389,52 Lt. Negalima teigti, jog ieškovas piktnaudžiauja savo teise, kadangi ieškovas tik siekia apginti savo pažeistas teises ir stengiasi apsisaugoti nuo žalos atsiradimo. Ieškovas kreipėsi į Jurbarko apylinkės teismą tik dėl to, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas išreiškė abejones dėl ieškinio teismingumo, o ieškovas, nenorėdamas patirti žalos, papildomai padavė ieškinį pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Gavęs duomenis apie tai, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas vis tik priėmė nagrinėjimui ieškovo prevencinį ieškinį, ieškovas skubiai atsiėmė ieškinį paduotą Jurbarko rajono apylinkės teismui.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo nagrinėjimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Laikinosios apsaugos priemonės yra preliminari priemonė, kuria siekiama užtikrinti realų teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju, jeigu esama prielaidų manyti, kad tokių priemonių nesiėmus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps iš viso nebegalimas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas - atsakovui nepalankaus sprendimo įgyvendinimo užtikrinimas apribojant atsakovo veiksmų laisvę ginčo objekto ar ieškovui priklausančio turto ar turtinių teisių, į kuriuos gali būti nukreipiamas sprendimo vykdymas, atžvilgiu.

Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas UAB „Aistruolė“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovas O. J. sudarydamas su atsakovu UAB „Saulės kosmetika“ 2010-07-01 nuomos sutartį dėl negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), su rūsiu, pažeidė ieškovo teises ir interesus, bei perduoti ieškovui visas nuomininko teises ir pareigas pagal atsakovų O. J. ir UAB „Saulės kosmetika“ 2010-07-01 sudarytą nuomos sutartį (b.l. 24-29). 2005-07-01 tarp ieškovo UAB „Aistruolė“ ir atsakovo O. J. buvo sudaryta negyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Pasibaigus nuomos sutarties terminui, 2010-07-01 atsakovas O. J. sudarė naują nuomos sutartį su atsakovu UAB „Saulės kosmetika“.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčas tarp šalių nesprendžiamas, o tik atsižvelgiama, ar prašomos taikyti priemonės susijusios su ieškinyje pareikštais reikalavimais, ar jos iš tiesų gali užtikrinti ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymą, ar egzistuoja reali grėsmė, kad netaikius šių priemonių būtų nebeįmanoma arba labai sudėtinga įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą (CPK 144 str. 1 d.). Konkrečios rūšies ir masto (apimties) laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų (ketinamų pareikšti) reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti vykdymą teismo sprendimo, priimtino būtent pagal pareikštus (numatomus pareikšti) ieškinio reikalavimus, todėl laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo saugojimu negali būti taikoma kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Taigi, atsakovo skundo argumentai, jog teismas neturėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi ieškovas pateikė aiškiai nepagrįstą ieškinį, yra nepagrįsti ir atmestini, nes dėl ieškovo pateiktų reikalavimų pagrįstumo teismas aiškinsis išsprendęs bylą iš esmės ir priėmęs joje sprendimą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentu, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės 2011-06-02 sprendimas patvirtina aplinkybę, kad ieškovas neginčija aplinkybės, jog su juo sudaryta patalpų nuomos sutartis yra pasibaigusi, dėl ko ieškovas be jokio teisinio pagrindo yra patalpose, kadangi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-06-02 sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka ir nėra įsigaliojęs.

Apeliantas nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės naikintinos, nes teismas turėjo vadovautis Vilniaus apygardos teismas 2011-02-14 nutartyje padarytomis išvadomis, kad teismas nepagrįstai tiek atsakovo, tiek UAB „Saulės kosmetika“ taikė laikinąsias apsaugos priemones ir jos neatitinka ieškinio esmės bei nėra susijusios su būsimo sprendimo įvykdymu. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi iš Vilniaus apygardos teismo 2011-02-14 nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-20-516/2011 ir ieškovo pateikto prevencinio ieškinio matyti, jog pareikšti reikalavimai nėra tapatūs, dėl ko pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2011-02-14 nutartyje padarytomis išvadomis kaip teismo suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis.

Atsakovo atskirojo skundo argumentas, kad ieškovas neįrodė grėsmės galimai palankiam teismo sprendimo įvykdymui, atmestinas kaip nepagrįstas. Ieškovas, paduodamas prevencinį ieškinį, kartu pateikė duomenis, kurie patvirtina, jog tarp šalių kilęs ginčas dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo, t.y. ieškovas tvirtina, jog atsakovas nepagrįstai sudarė ginčo patalpų nuomos sutartis su UAB „Saulės kosmetika“. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas motyvavo tuo, kad ieškovas nuomojamose patalpose vykdo komercinę veiklą, yra suformavęs lojalių klientų srautus, yra investavęs į nuomojamas patalpas, todėl negalėjimas vykdyti tolimesnę veiklą padarys didelės turtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes atsižvelgė ir jas tinkamai įvertino. Be to, kaip matyti iš atsakovo atskirajame skunde nurodytų motyvų, atsakovas šių aplinkybių ir neneigia, kas tik sustiprina tikimybę, jog ieškovui galimai palankų sprendimą būtų pakankamai sudėtinga įvykdyti. Taigi, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių konkrečiu atveju, galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas akivaizdžiai gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas.

Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodo, kad ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Šis apelianto argumentas taip pat atmestinas, kadangi, teismas taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Kaip minėta, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima arba kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią realią grėsmę įžvelgė ir konstatavo. Pažymėtina, jog apeliantas nepagrįstai nurodo, jog patiria nuostolius, dėl to, jog nėra mokamas nuomos mokestis, kadangi ieškovas pateikė duomenis apie tai, kad iki šiol kiekvieną mėnesį moka sutartyje nurodytą nuomos mokestį atsakovui (b.l. 51). Tokiu būdu pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų, ekonomiškumo principo ir nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių kitų nei nurodyta prašyme, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos.

Apeliantas savo atskirajame skunde prašo ieškovui skirti 20000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nurodydamas, jog ieškovas atsisakydamas atlaisvinti patalpas bei inicijuodamas teismo procesus, visai būdais siekia suvaržyti atsakovo teises laikinųjų apsaugos priemonių pagalba. Piktnaudžiaujančia procesinėmis teisėmis šalimi yra pripažįstama tokia šalis, kuri nesąžiningai pareiškia nepagrįstą reikalavimą. Nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis), pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme. Piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis pripažįstama ir tokia faktinė situacija, kai galima konstatuoti, kad šalis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra teisinių pagrindų konstatuoti ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, kadangi jo reikalavimai grindžiami iš įstatymo taikymo nuomos teisiniams santykiams. Faktas, kad ieškovas kitame teisme ar nagrinėjamojo byloje pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu savaime negali būti piktnaudžiavimo teise patvirtinimas, nes tokią teisę ieškovui nustato CPK 42 straipsnio 1 dalis bei garantuoja procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis), todėl apelianto nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti ieškovui baudą už procesinių teisių pražeidimą šioje proceso stadijoje ir apelianto prašymas dėl 20 000 Lt baudos skyrimo atmestinas.

Dėl kitų atsakovo O. J. atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu netaikyti CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas nenurodė ir kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti.

Atmetus atskirąjį skundą, iš atsakovo valstybei priteistinos 7,15 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atmesti atsakovo O. J. prašymą dėl 20000 Lt baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo ieškovui UAB „Aistruolė“.

Priteisti iš atsakovo O. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 7 (septynis) litus 15 centų pašto išlaidų.

Teisėjai Henrichas JaglinskisLoreta LipnickienėJadvyga Mardosevič