Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, trečiojo asmens valstybės įmonės Turto banko apeliacinius skundus ir atsakovo A. U. prisidėjimą prie apeliacinių skundų, paduotų dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų R. D., J. D. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, antstoliui M. D., A. U., UAB „Larija“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žvėryno seniūnijai, I. V. (kuri yra atsakovo A. V. procesinių teisių perėmėja), J. K. dėl susitarimo privatizuoti butą, pirkimo – pardavimo sutarties, dovanojimo sutarties, ir buto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiais bei termino privatizuoti butą atnaujinimo, tretieji asmenys valstybės įmonė Turto bankas, L. D., notarė I. D., notarė D. S., notarė R. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčai dėl ieškinio senaties termino taikymo, prejudicinių faktų nustatymo bei sandorių negaliojimo pagrindų egzistavimo, kuomet sandoriai buvo sudaryti suklastojus šalių prašymus, apgaulės įtakoje, dėl suklydimo bei negalinčio savo veiksmų suprasti fizinio asmens.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimu jau buvo išnagrinėta byla, kuria atmestas L. D. ieškinys dėl 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimo privatizuoti butą, 1993 m. sausio 14 d. tarp J. D. ir A. V. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, 1993 m. kovo 19 d. tarp A. V. ir J. K. sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir L. D. pripažinimo buto savininke;ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo 1993 m. spalio 29 d., kuomet R. D. kreipėsi į Vilniaus miesto vyriausiąjį prokurorą dėl ginčo buto privatizavimo pripažinimo negaliojančiu. Vadinasi, ieškinio senatis suėjo 1996 m. spalio 29 d. (1964 m. CK 84 str.). Šios aplinkybės nepaneigia 1996 m. spalio 22 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas, nes ieškovas R. D. 1996 m. gruodžio 11 d. pareiškime Vilniaus miesto prokuratūroje minėjo neteisėtą ginčo buto privatizavimą. Šiuo atveju pats ieškovas nepakankamai domėjosi savo teisėmis ir elgėsi nerūpestingai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senatį;teismas nenustatė, kokie teisiniai santykiai buvo susiklostę tarp ieškovų ir L. D. ginčijamo susitarimo dėl buto privatizavimo pasirašymo metu, nes šioje byloje nebuvo galima remtis nutrauktoje baudžiamojoje byloje pateiktais liudytojų samprotavimais, kurie nėra laikytini prejudiciniais įrodymais. Ieškovai ir L. D. buvo šeimos nariai, todėl jų susitarimas dėl buto privatizavimo nebūtinai turėjo būti patvirtintas notariškai (1991 m. liepos 29 d. LR įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo“);teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai pripažindamas negaliojančiu 1992 m. gruodžio 2 d. J. D. išduotą įgaliojimą A. V., nes ieškovas nepateikė įrodymų apie jo neblaivumą ir suklydimą. Tuo tarpu notarų pažymos, kol jos nėra nuginčytos, patvirtino ieškovo veiksnumą tiek išduodant minėtą įgaliojimą, tiek sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartį (Notariato įstatymo 26 str.);teismas nepagrįstai nusprendė taikyti restituciją, grąžinant ginčo butą valstybei, nes tokiu būdu buvo paneigtas įstatymo leidėjo ketinimas privatizuoti visą butų ūkį bei pažeistas privačios nuosavybės teisės prioritetas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. ir 46 str., Butų privatizavimo įstatymo 5 str., LAT 1999 m. gegužės 3 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-206/1999);teismas nepagrįstai leido privatizuoti butą, neatsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, vadovaujantis kuria nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, neleidžiama pradėti butų privatizavimo procedūros (LAT 2002 m. kovo 4 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-394/2002).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis - patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengiant CPK 320 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, išskyrus įstatymo numatytus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta. Iš byloje dalyvaujančių asmenų argumentų bei į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatytas apeliacinių skundų išnagrinėjimui svarbių faktinių aplinkybių eiliškumas: ieškovai J. D. bei R. D. kartu su trečiuoju asmeniu L. D. (kuri yra ieškovo R. D. motina ir ieškovo J. D. sesuo) 1992 m. lapkričio 11 d. sudarė susitarimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame jie gyveno nuo 1982 m., privatizavimo (b.l. 25, t. 1). Ieškovas J. D. 1992 m. gruodžio 2 d. įgaliojimu įgaliojo atsakovą A. V. privatizuoti ginčo butą (b.l. 26, t. 1). 1993 m. sausio 14 d. ieškovas J. D., atstovaujamas įgalioto asmens atsakovo A. V., privatizavo ginčo butą (b.l. 27, t. 1) ir tą pačią dieną sudaryta pirkimo – pardavimo sutartimi ieškovas J. D. ginčo butą pardavė atsakovui A. V. (b.l. 28, t. 1), o pastarasis 1993 m. kovo 19 d. ginčo butą padovanojo atsakovui UAB „Larija“ (b.l. 30, t. 1). 2003 m. gegužės 6 d. ginčo butas buvo parduotas iš varžytynių, kuriose jį įsigijo atsakovas A. U. (b.l. 54, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civ. bylos Nr. 2-1961-619/2006 t. 1).

Iš byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų bei paaiškinimų teismo posėdžiuose nustatyta, kad ieškovai J. D. bei R. D. ir trečiasis asmuo L. D. sandorius, susijusius su ginčo buto privatizavimu ir perleidimu prašė pripažinti negaliojančiais, teigdami, kad buto privatizavimo sutartyje yra suklastoti ieškovo R. D. bei trečiojo asmens L. D. parašai, o ieškovas J. D. sudarė susitarimą dėl buto privatizavimo, išdavė įgaliojimą bei sudarė buto pardavimo sutartį dėl suklydimo bei apgaulės, būdamas silpnaregis ir apsvaigęs nuo alkoholio (b.l. 15-19, 167-168, 182-186, 205-207, t. 1; b.l. 14-17, 56-58, 108-110, 148-151, 204-212, t. 2). Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir A. U. bei trečiasis asmuo VĮ Turto bankas prašė taikyti ieškovų pateiktiems reikalavimams ieškinio senatį, o jos netaikius – atmesti ieškinį kaip neįrodytą (b.l. 93-99, 102-106, t. 1). Vilniaus apygardos teismui 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkinus visiškai, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir trečiasis asmuo VĮ Turto bankas apeliaciniais skundais, prie kurių prisidėjo atsakovas A. U., prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti (b.l. 233-240, 243-251, t. 2; b.l. 2-4, t. 3). Kaip matyti iš apeliacinių skundų materialinio ir teisinio pagrindo, apeliantai nurodo 3 esminius argumentus, kuriais įrodinėja pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Pirma, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepritaikė ieškovų reikalavimams ieškinio senaties. Antra, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendime (civ. bylos Nr. 2-1691-619/2006) nustatytomis aplinkybėmis. Trečia, ieškovai neįrodė sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų. Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija nagrinėja šią bylą, neperžengdama apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo bei netikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo toje dalyje, kuria buvo atmestas atsakovo A. U. prašymas priteisti iš ieškovų 60 000 Lt nuostolių atlyginimą (CPK 320 str. 1 d.).

Dėl teismo prerogatyvos nustatyti tinkamą ieškovą

Vadovaujantis CPK 5 straipsnyje įtvirtintu teisminės gynybos prieinamumo principu, kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad į teismą kreiptis su ieškiniu gali tik tas asmuo, kurio galimai pažeistoms materialioms teisėms ir pareigoms turės tiesioginę įtaką byloje pagal tokį ieškinį kilusio ginčo išsprendimas galutiniu teismo sprendimu. Dėl šios priežasties bylą nagrinėjantis teismas turi prerogatyvą ex officio išsiaiškinti ieškovo tinkamumo civiliniame procese klausimą, nustatant ar ieškovas iš tikrųjų yra ieškinio pagrinde nurodomo ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis bei atitinkamai nuspręsti, ar tokiam ieškovui priklauso teisė kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos. Pažymėtina, kad tik asmuo, kuris turi konkrečias materialines teises, atitinkamai turi ir procesinę teisę kreiptis į teismą dėl tokių materialinių teisių gynimo.

Nagrinėjamu atveju ieškinį pateikė 2 ieškovai R. D. ir J. D., neišskirdami kuriuos ieškinio reikalavimus bei kokiu ieškinio pagrindu remiantis reiškia kiekvienas iš ieškovų. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovai ieškinio reikalavimais ginčija sandorius skirtingais dvejopo pobūdžio pagrindais. Visų pirma, ieškovai ginčija 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą privatizuoti butą tuo pagrindu, kad buvo suklastoti ieškovo R. D. bei trečiojo asmens L. D. parašai. Iš šio ieškinio reikalavimo pobūdžio darytina išvada, kad jo tenkinimas reikštų, jog ieškovui J. D. nebuvo suteikta teisė privatizuoti ginčo butą, kas atitinkamai reikštų, jog visi likę ieškinyje išvardinti sandoriai, sudaryti nuginčyto sandorio pagrindu dėl šio buto privatizavimo J. D. vardu ir perleidimo kitiems asmenims taip pat pripažintini negaliojančiais. Tuo tarpu, jei ieškinio reikalavimas dėl sandorio, kuriuo buvo susitarta privatizuoti butą, pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, kad buvo suklastoti ieškovo R. D. ir trečiojo asmens L. D. parašai, būtų atmestas, tai reikštų, jog 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimu privatizuoti butą ieškovui J. D. buvo teisėtai suteikta teisė privatizuoti butą savo vardu, kas atitinkamai reikštų, jog tolimesni sandoriai, kuriais J. D. privatizavo butą bei perleido jį kitam asmeniui jokių ieškovo R. D. bei trečiojo asmens L. D. materialinių teisių nepažeidė. Vadinasi, tinkamas ieškovas ieškinio reikalavimui pareikšti dėl susitarimo privatizuoti butą pripažinimo negaliojančiu tuo pagrindu, kad jame buvo suklastotas ieškovo R. D. parašas, gali būti tik pats R. D., nes būtent jo materialinė teisė privatizuoti butą galimai buvo pažeista. Atitinkamai tik R. D. yra tinkamas ieškovas ir kitiems išvestiniams ieškinio reikalavimams pareikšti, kuriais ginčijami tolimesni buto privatizavimo ir perleidimo sandoriai, prašoma taikyti restituciją bei reikalaujama atnaujinti terminą buto privatizavimui tuo pagrindu, kad 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimas privatizuoti butą yra negaliojantis dėl suklastotų ieškovo R. D. bei trečiojo asmens L. D. parašų.

Visų antra, ieškovai ginčija minėtą susitarimą privatizuoti butą ieškovo J. D. vardu, taip pat ieškovo J. D. 1992 m. gruodžio 2 d. išduotą įgaliojimą atsakovui A. V. dėl buto privatizavimo bei 1993 m. sausio 14 d. tarp ieškovo J. D. ir atsakovo A. V. sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį tuo pagrindu, kad ieškovas J. D. buvo apgautas bei suklydo, sudarydamas šiuos sandorius, būdamas silpnaregiu bei apsvaigęs nuo alkoholio. Teisėjų kolegija, įvertinusi šį ieškinio pagrindą, daro išvadą, kad ieškovai ginčija minėtus sandorius, prašydami pripažinti juos negaliojančiais kaip sudarytus savo veiksmų negalėjusio suprasti fizinio asmens (1964 m. CK 54 str., 2000 m. CK 1.89 str.), dėl suklydimo (1964 m. CK 56 str., 2000 m. CK 1.90 str.) ir dėl apgaulės (1964 m. CK 57 str., 2000 m. CK 1.91 str.). Kaip matyti iš šiuos sandorių negaliojimo pagrindus apibrėžiančių teisinių nuostatų, ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl savo veiksmų negalėjusio suprasti fizinio asmens gali paduoti tik tas fizinis asmuo (1964 m. CK 54 str., 2000 m. CK 1.89 str. 1 d.); ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo gali paduoti tik suklydusi sandorio šalis (1964 m. CK 56 str., 2000 m. CK 1.90 str. 1 d.), o ieškinį pripažinti sandorį negaliojančiu dėl apgaulės gali paduoti tik dėl tokios apgaulės nukentėjęs asmuo (1964 m. CK 57 str., 2000 m. CK 1.91 str. 1 d.). Vadinasi, nagrinėjamu atveju ieškovams įrodinėjant, kad ginčijamus sandorius suklydimo bei apgaulės įtakoje bei negalėdamas suvokti savo veiksmų reikšmės sudarė tik ieškovas J. D., tik šis ieškovas kaip atitinkamų sandorių šalis bei dėl jo atžvilgiu panaudotos apgaulės nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl sandorių nuginčijimo 2000 m. CK 1.89-1.91 straipsniuose (1964 m. CK 54 str., 56-57 str.) nustatytais pagrindais.

Dėl ieškinio senaties taikymo ieškovo R. D. reikalavimui pripažinti negaliojančiu 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą tarp L. D., R. D. ir J. D. pirkti privatizuojamą butą

Vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl ieškinio senaties taikymo ieškovo R. D. ieškinio reikalavimui pareikšti dėl 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimo, sudaryto tarp L. D., R. D. ir J. D., pirkti privatizuojamą butą pripažinimo negaliojančiu. Pagal šio sandorio sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnį, reikalavimui dėl sandorio nuginčijimo pareikšti įstatymo leidėjas buvo nustatęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Vadinasi, ieškovo R. D. reikalavimui dėl 1992 m. lapkričio 11 d. sudaryto susitarimo privatizuoti butą pareikšti yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Ieškinio senaties termino pradžią įstatymo leidėjas sieja ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytas išimtis (1964 m. CK 86 str., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančios medžiagos matyti, kad R. D. 1993 m. spalio 30 d. pateikė Vilniaus miesto vyriausiajam prokurorui 1993 m. spalio 29 pareiškimą, prašydamas pradėti baudžiamąją bylą, patraukti kaltininkus atsakomybėn ir imtis priemonių, kad 1992 m. lapkričio 11 d. suklastotas susitarimas ir jo pagrindu sudaryta 1993 m. sausio 14 d. buto pirkimo sutartis būtų pripažinti negaliojančiais (b.l. 6, baudžiamosios bylos Nr. 12-1-2041-93 t.). Iš šio pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo turinio matyti, kad jo rengimo metu (1993 m. spalio 29 d.) ieškovas R. D. žinojo apie šioje byloje ginčijamo 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimo privatizuoti butą egzistavimą bei atitinkamai apie šiuo sandoriu sukeliamą R. D. teisių pažeidimą dėl jo parašo suklastojimo. Atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė įrodymų, jog ieškovas R. D. apie minėto sandorio egzistavimą sužinojo ankščiau nei iki 1993 m. spalio 29 d., teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo R. D. atžvilgiu ieškinio senaties dėl 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimo privatizuoti butą terminas vėliausiai prasidėjo 1993 m. spalio 30 d. (1964 m. CK 78 str., 86 str., 2000 m. CK 1.118 str. 1 d., 1.127 str. 1 d.).

Sprendžiant klausimą dėl prasidėjusio ieškinio senaties termino sustabdymo ar nutraukimo, svarbu pažymėti, kad įstatymo leidėjas 1964 m. CK bei 2000 m. CK normose yra išvardinęs baigtinį sąrašą atvejų, kurių pagrindu galima sustabdyti ieškinio senaties termino skaičiavimą arba jį nutraukti (1964 m. CK 88–89 str., 2000 m. CK 1.128-1.129 str.). Nei tarp minėtose CK normose įtvirtintų atvejų, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusiuose kituose teisės aktuose, nei dabar galiojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintos galimybės sustabdyti ar nutraukti ieškinio senatį vien tuo pagrindu, kad ieškovas savo pažeistas teises gina kitu (nei kreipiantis į teismą su konkrečiu ieškinio reikalavimu) būdu, pavyzdžiui, kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo arba teikdamas teismui kitus ieškinio reikalavimus civilinio proceso tvarka. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija laiko nepagrįsta ir prieštaraujančia įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms ieškinio senaties termino skaičiavimą, pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovo R. D. ieškinio reikalavimo nuginčyti 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą privatizuoti būtą senaties terminas nutrūko dėl to, kad ieškovas R. D. buvo ėmęsis veiksmų, išvardintų jo 1996 m. gruodžio 11 d. prašyme (b.l. 45, baudžiamosios bylos Nr. 12-1-2041-93 t.), tarp kurių buvo ir kreipimasis į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo, bei ieškovo kreipimasis į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su 1994 m. balandžio 5 d. ieškiniu, reikalaujant nuginčyti sandorius, tarp kurių nepaminėtas reikalavimas nuginčyti ir 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą privatizuoti butą (1964 m. CK 86 str., 88–89 str., 2000 m. CK 1.127 str. 1 d., 1.128-1.129 str.).

Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo R. D. ieškinio reikalavimo nuginčyti 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą privatizuoti butą senaties terminas, prasidėjęs 1993 m. spalio 30 d., baigėsi po 3 metų 1996 m. spalio 30 d. (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., 1964 m. CK 78-79 str., 84 str., 86 str., 2000 m. CK 1.118 str. 1 d., 1.119 str. 1 d., 1.127 str. 1 d.). Vadinasi, ieškovas R. D., kreipdamasis į teismą su ieškinio reikalavimu nuginčyti 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą privatizuoti butą tik 2007 m. gegužės 17 d. (b.l. 15, t. 1), daugiau nei 10 metų praleido šiam ieškinio reikalavimui pareikšti nustatytą ieškinio senaties terminą.

Sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino šiam reikalavimui pareikšti atnaujinimo, pažymėtina, kad įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs teismo prerogatyvą ex officio spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo tuo atveju, jei jis praleistas dėl svarbios priežasties (1964 m. CK 90 str., 2000 m. CK 1.131 str. 2 d.). Įstatymo leidėjas neįtvirtino svarbios priežasties apibrėžimo ar pavyzdinio sąrašo atvejų, kurie galėtų būti laikomi svarbia priežastimi. Kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuoti atitinkami priežasčių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas įstatyme įtvirtintas kreipimosi į teismą terminas, vertinimo kriterijai. Vadovaujantis šiais kriterijais, praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-170/2010). Kasacinis teismas yra konstatavęs, jog: „teismas svarbia priežastimi, pakankama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali pripažinti tik nepriklausiusias nuo asmens valios aplinkybes, objektyviai užkirtusias kelią jam laiku pradėti ginti savo pažeistas teises“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-55/2010). Nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, kad ieškovas 1993-1994 m. buvo kreipęsis dėl ikiteisminių tyrimų pradėjimo; taip pat aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas tęsėsi iki 1997 m.; aplinkybė, kad ieškovas R. D. 1994 m. buvo kreipęsis į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu dėl kitų sandorių nuginčijimo; aplinkybė, kad ieškovas laikotarpyje nuo 1996 m. gruodžio 20 d. iki 2000 m. sausio 7 d. buvo suimtas; taip pat aplinkybė, kad su eile ieškinių dėl ieškinio reikalavimuose minimų sandorių, įskaitant ir 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą privatizuoti butą nuginčijimo bei nuosavybės teisės į ginčo butą pripažinimo kreipėsi ieškovo R. D. motina trečiasis asmuo L. D., niekaip neapribojo ieškovo R. D. galimybės ginti savo pažeistų teisių pateikiant ieškinį dėl 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimo privatizuoti butą nuginčijimo arba įsitraukiant bendraieškiu į pagal jo motinos ieškiniais iškeltas civilines bylas. Tokią išvadą teisėjų kolegija padarė atsižvelgdama į tai, kad ieškovas R. D. turėjo elgtis apdairiai ir protingai kaip bet kuris kitas asmuo analogiškoje situacijoje (bonus pater familias) (CK 1.5 str.), tai yra per tokį ilgą jo ir jo motinos bylinėjimosi teismuose terminą, kuris prasidėjo dar 1994 m., ieškovas galėjo netrukdomai pats ar per savo atstovą (advokatą) susipažinti su įstatymo nuostatomis dėl ieškinio senaties taikymo bei galėjo netrukdomai pasirinkti tinkamiausią savo pažeistų teisių gynimo būdą, suformuluodamas ieškinio reikalavimus ir pagrindą tokiu būdu, kad pagal eilę ieškovo ir jo motinos iniciatyva pradėtų teismų procesų taip pat būtų buvęs išnagrinėtas ir paties ieškovo R. D. pareikštas reikalavimas dėl 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimo privatizuoti butą nuginčijimo (CPK 5 str. 1 d., CK 1.137 str. 1 d., 1.138 str.).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad paties ieškovo R. D. nurodytos kaip svarbios ieškinio senaties atnaujinimui aplinkybės, kurios prasidėjo dar nepasibaigus ieškinio senaties terminui, nustojo egzistuoti vėliausiai 2000 m., nes 1994 m. paduotas ieškinys Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1995 m. balandžio 6 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovo neatvykimo į teismo posėdį (b.l. 41, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civ. bylos Nr. 2-1691-619/2006 t. 1); ieškovo iniciatyva pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 1997 m. (b.l. 31, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civ. bylos Nr. 2-1691-619/2006 t. 1); o paties ieškovo teigimu, iš suėmimo jis buvo paleistas 2000 m. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias aplinkybes bei nepateisinamai ilgą 7 metų tarpą tarp paskutinės aplinkybės, trukdžiusios ieškovui tinkamai įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, ir ieškinio teismui pateikimo, taip pat įvertinusi tai, kad iš esmės su analogišku ieškiniu jau 2004 m. buvo kreipusis ieškovo R. D. motina L. D., daro išvadą, kad ieškovas neįrodė egzistuojant svarbių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios jam nuo 2000 m. savarankiškai ar kartu su motina pareikšti ieškinį dėl 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimo privatizuoti butą pripažinimo negaliojančiu (1964 m. CK 90 str., 2000 m. CK 1.131 str. 2 d.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija laiko nepagrįsta ir kasacinio teismo suformuotai praktikai prieštaraujančia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą ieškovui R. D. ieškinio reikalavimui dėl 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimo privatizuoti butą nuginčijimo pareikšti.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens VĮ Turto bankas apeliacinių skundų argumentus, kuriais apeliantai prašo taikyti ieškinio senatį ir tokiu būdu ieškovo R. D. ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą, sudarytą tarp L. D., R. D. ir J. D. pirkti privatizuojamą butą, atmeta, pritaikius ieškinio senatį (1964 m. CK 90 str., 2000 m. CK 1.131 str.).

Dėl kitų ieškovo R. D. pareikštų ieškinio reikalavimų

Kaip aukščiau teismo nutartyje teisėjų kolegija konstatavo, visi likę ieškovo R. D. pareikšti ieškinio reikalavimai, kuriais ginčijami tolimesni buto privatizavimo ir perleidimo sandoriai, prašoma taikyti restituciją bei reikalaujama atnaujinti terminą buto privatizavimui, yra išvestiniai iš pagrindinio ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą privatizuoti butą dėl suklastotų ieškovo R. D. bei trečiojo asmens L. D. parašų. Dėl šios priežasties atmetus pagrindinį ieškovo R. D. reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą pirkti privatizuojamą butą, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti ir likusių išvestinių ieškinio reikalavimų.

Dėl ieškovo J. D. ieškinio reikalavimų nagrinėjimo

Kaip aukščiau nutartyje konstatavo apeliacinės instancijos teismas tik ieškovas J. D. yra tinkamas ieškovas dėl ieškinio reikalavimų nuginčyti 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą privatizuoti butą, ieškovo J. D. 1992 m. gruodžio 2 d. išduotą įgaliojimą atsakovui A. V. dėl buto privatizavimo bei 1993 m. sausio 14 d. tarp ieškovo J. D. ir atsakovo A. V. sudarytą buto pirkimo-pardavimo sutartį tuo pagrindu, kad juos pastarasis ieškovas sudarė negalėdamas suprasti savo veiksmų (1964 m. CK 57 str., 2000 m. CK 1.89 str.), dėl suklydimo (1964 m. CK 56 str., 2000 m. CK 1.90 str.) ir dėl apgaulės (1964 m. CK 57 str., 2000 m. CK 1.91 str.). Atitinkamai tik ieškovas J. D. yra tinkamas ieškovas išvestiniame ieškinio reikalavime dėl 1993 m. sausio 14 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp Žvėryno seniūnijos ir ginčijamo įgaliojimo pagrindu ieškovo vardu veikusio A. V.. Nuo šių ieškinio reikalavimų tenkinimo tiesiogiai priklauso ir likusių ieškinio reikalavimų tenkinimas, kuriais prašoma pripažinti negaliojančiais likusius buto perleidimo sandorius bei taikyti restituciją.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi ieškovas J. D. buvo pašalintas iš byloje dalyvaujančių asmenų sąrašo, paaiškėjus, kad nesant J. D. turto bei įpėdinių, jo procesinių teisių perėmimas šioje civilinėje byloje negalimas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija naikina Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą ir nutraukia civilinės bylos pagal ieškovo J. D. ieškinio reikalavimus aukščiau nurodytu ieškinio pagrindu nagrinėjimą, nesant galimo ieškovo teisių perėmėjo (CPK 48 str., 293 str. 7 p., 326 str. 1 d. 5 p. ).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ankstesne Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi atsakovė I. V. taip pat buvo pašalinta iš byloje dalyvaujančių asmenų sąrašo, paaiškėjus, kad I. V. mirus bei nesant jos turto bei įpėdinių, jos procesinių teisėjų perėmimas šioje civilinėje byloje negalimas. Dėl šios priežasties yra atskiras dar vienas pagrindas nutraukti civilinės bylos nagrinėjimą dalyje dėl ieškinio reikalavimo taikyti restituciją, iš ieškovo J. D. priteisiant atsakovei I. V. 2 900 Lt (CPK 48 str., 293 str. 7 p.).

Nutraukus civilinę bylą dėl ieškovo J. D. ieškinio reikalavimų pagal ieškovo J. D. nurodytus ieškinio pagrindus, netenka teisinės prasmės apeliantų apeliacinių skundų argumentų nagrinėjimas, kuriais apeliantai prašo taikyti ieškovo J. D. ieškinio reikalavimams ieškinio senatį arba atmesti šiuos ieškinio reikalavimus kaip neįrodytus. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl minėtų apeliacinių skundų argumentų pagrįstumo/nepagrįstumo kaip neįtakojančių civilinės bylos nutraukimo pagal ieškovo J. D. ieškinio reikalavimus pagrindo.

Nepaisant to, kad civilinė byla dėl aukščiau minėtų ieškovo J. D. ieškinio reikalavimų yra nutraukta, teisėjų kolegija atkreipia byloje dalyvaujančių asmenų dėmesį, kad vieno iš minėtų ieškinio reikalavimų pagrįstumui nustatyti svarbios aplinkybės buvo nagrinėjamos Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje, iškeltoje pagal L. D. ieškinį atsakovams A. U., J. D. ir R. D.. Minėtoje civilinėje byloje be kitų ieškinio reikalavimų ieškovė prašė pripažinti negaliojančia ir 1993 m. sausio 14 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp J. D. ir A. V. ir tuo pagrindu, kad ieškovas J. D., sudarydamas minėtą sutartį, buvo neblaivus, negalėjo pilnai suprasti savo veiksmų ir jų įvertinti, butas buvo įgytas apgaulės būdu (1964 m. CK 54, 55 ir 57 str.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimu (civ. byloje Nr. 2-1691-619/06) nustatė, kad ieškovė L. D. neįrodė minėtų sutarties negaliojimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kad minėtoje civilinėje byloje ir šioje civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys, o reikalavimas pripažinti 1993 m. sausio 14 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia kaip sudarytą dėl J. D. suklydimo, savo veiksmų nesuvokimo bei apgaulės įtakoje buvo minėtos bylos įrodinėjimo dalyko dalis, darytina išvada, kad minėtoje byloje nustatyti faktai, patvirtinantys šio ieškinio reikalavimo nepagrįstumą, yra prejudiciniai, kurių vadovaujantis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu nebereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-88/2013, 2009 m. kovo 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-73/2009 ir kt.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 1993 m. sausio 14 d. buto pirkimo-pardavimo nuginčijimo 2000 m. CK 1.89-1.91 straipsniuose (1964 m. CK 54 str., 56-57 str.) nustatytais pagrindais turėjo vadovautis prejudiciniais faktais, nustatytais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. sprendimu (civ. byloje Nr. 2-1691-619/06).

Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimas naikintinas toje dalyje, kuria buvo tenkinti ieškovo J. D. ieškinio reikalavimai, grindžiami 2000 m. CK 1.89-1.91 straipsniuose (1964 m. CK 54 str., 56-57 str.) įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais ir civilinė byla šioje dalyje nutrauktina dėl ieškovo J. D. mirties, nesant galimam jo teisių perėmimui (CPK 48 str., 293 str. 7 p., 326 str. 1 d. 5 p.).

Apeliacine tvarka išnagrinėjus atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir trečiojo asmens VĮ Turto bankas apeliacinius skundus, prie kurių prisidėjo atsakovas A. U., teisėjų kolegija nusprendžia skundus tenkinti iš dalies bei naikinti ir likusioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą, teisėjų kolegijai nustačius, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas ir priimti naują sprendimą – ieškovo R. D. pagrindinį bei visus kitus išvestinius ieškinio reikalavimus atmesti, pritaikius ieškinio senatį pagrindiniam ieškinio reikalavimui pripažinti negaliojančiu 1992 m. lapkričio 11 d. susitarimą tarp L. D., R. D. ir J. D. pirkti privatizuojamą butą (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir kitų procesinių klausimų išsprendimo

Nors apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškinys pagal ieškovo R. D. reikalavimus, kuriuos palaikė ieškovo pusėje įtrauktas trečiasis asmuo L. D., yra atmestas, iš pastarųjų asmenų nepriteisiamas į valstybės biudžetą žyminis mokestis, ekspertizės išlaidos bei teismų patirtos pašto išlaidos, nes šie byloje dalyvaujantys asmenys Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų (b.l. 39, 211-212, t. 2) (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 1 p. ir 3 p., 96 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškinį atmetus, grąžinami atsakovui A. U. 2008 m. lapkričio 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 358 per AB SEB banką į Vilniaus apygardos teismo specialiąją banko sąskaitą įmokėti 400 Lt, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį dėl rašysenos ekspertizės skyrimo ir apmokėjimo (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismo sprendimu ieškinį atmetus, naikinamos Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartimi šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, areštas bei vykdomųjų veiksmų pagal vykdomosios bylos Nr. 0028/05/00224 dėl L. D. ir R. D. iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vykdymo sustabdymas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti.

Nutraukti civilinę bylą pagal ieškovo J. D. ieškinio reikalavimus, grindžiamus 2000 m. CK 1.89-1.91 straipsniuose (1964 m. CK 54 str., 56-57 str.) įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais.

Atmesti ieškovo R. D. ieškinio reikalavimus.

Grąžinti atsakovui A. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilnius) 2008 m. lapkričio 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 358 per akcinę bendrovę SEB banką į Vilniaus apygardos teismo specialiąją banko sąskaitą įmokėtus 400 Lt.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones - buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, areštą bei vykdomųjų veiksmų pagal vykdomosios bylos Nr. 0028/05/00224 dėl L. D. ir R. D. iškeldinimo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vykdymo sustabdymą.

Sprendimo kopiją nedelsiant išsiųsti viešo registro tvarkytojui.