Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Mindaugo Šimonio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių A. K. ir L. Z. apeliacinius skundus dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1175-753/2015 pagal ieškovės N. V. ir V. M. ieškinį atsakovams A. K., V. K. bei L. Z., trečiajam asmeniu G. S., dėl 2013 m. spalio 31 d. panaudos sutarties pripažinimo niekine.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Sprendime nepagrįstai teigiama, kad atsakovai yra sudarę visos bendrosios dalinės nuosavybės panaudos sutartį. Kaip matyti iš panaudos sutarties teksto, panaudai perduota tik atsakovams K. tenkanti bendrosios dalinės nuosavybės turto dalis. Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas V. M. pripažino, kad yra užėmęs ir naudojasi mažesniuoju gyvenamojo namo kambariu (6,21 m²), kuris iš esmės atitinka ieškovų turimą dalį bendrojoje nuosavybėje ir kuriame laikomi ieškovų daiktai (visiškai tiksliai statinio naudojimo dalių neįmanoma nustatyti, nes name yra du kambariai, kurių plotą pakeisti nėra galimybės), o panaudos gavėja L. Z. patvirtino, kad ji šiuo mažesniuoju kambariu nesinaudoja. Net ir nesant tarp namo bendraturčių patalpų pasidalinimo naudotis sutarties, tokia patalpų naudojimo tvarka faktiškai yra susiformavusi.Ieškovams neprižiūrint jiems priklausančios namo dalies, A. K., nereikalaudama iš ieškovų jokio atlygio, iš esmės organizavo viso statinio priežiūrą (remontą, apkūrenimą), nors panaudai buvo atiduota tik K. priklausanti namo dalis. L. Z. prižiūrėjo visą statinį, tačiau ieškovams tenkančia namo dalimi – mažesniuoju kambariu, nesinaudojo. Teismo teiginys, kad bendraturčių teises reikia įgyvendinti įstatymų nustatyta tvarka, be abejonės, teisingas, tačiau šalims konfliktuojant, bylinėjimasis dėl namo priežiūros organizavimo vyktų ilgai, o statinius prižiūrėti reikia nuolat. Be to, organizuodami namo priežiūrą be tą namą neprižiūrinčių bendraturčių sutikimo, K. ir veikė pagal įstatymą. CK 4.76 straipsnis nustato, kad jeigu bendraturtis nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą turtą, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo (prižiūrėdami turtą) atlyginimą. Tai yra, vienam iš bendraturčių nesirūpinant bendrąja nuosavybe, kiti bendraturčiai gali pasirūpinti visa bendrąja nuosavybe ir gauti už tai atlygį.Šalių konfliktas gilus, todėl jie niekada tarpusavio sutarimu nevaldys bendro turto. A. K. yra pateikusi ieškinį dėl turto dalies atidalinimo ir išpirkimo (civ. b. Nr.2-3-359/2015). Ieškovai siekia padaryti šį turtą beverčiu. Netgi pirmos instancijos teisimas ieškovų elgesyje įžvelgė galimą nesąžiningumą. Įstatymas neturėtų ginti nesąžiningos šalies. Apeliantai mano, kad teismo išvados dėl imperatyvių teisės normų pažeidimo nėra teisingos. CK 4.75 straipsnio 1 dalis iš tiesų nustato principą – bendrąją nuosavybę valdyti, naudoti ir disponuoti visų bendraturčių sutarimu, tačiau ši įstatymo nuostata nėra imperatyvi, t. y. nei šioje normoje, nei kituose teisės aktuose nėra įsakmiai pasisakyta, kad dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo negavus bendraturčio sutikimo, toks sandoris yra niekinis. Teismas neteisus ir dėl CK 6.477 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Kaip minėta, tarp šalių nusistovėjo bendrosios nuosavybės naudojimo ir valdymo tvarka, kurią teisme pripažino abi šalys, kuomet mažesniuoju namo kambariu naudojasi ieškovai. Atsakovė, panaudos gavėja L. Z. ūkiniais pastatais apskritai nesinaudoja, ji yra K. paprašyta tik pakūrenti gyvenamąjį namą, todėl ieškovų teisės dėl ūkio pastatų naudojimo taip pat nepažeistos. Tokiu būdu naikinti ginčo sandorį ieškinyje nurodytais motyvais teismas neturėjo pagrindo.Bylos ginčas dėl žemės panaudos išnagrinėtas neįtraukus į bylą valstybę atstovaujančios institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Ū. T. sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.Ginčijama 2013 m. spalio 31 d. panaudos sutartis buvo sudaryta dar iki nuosavybės teisių įregistravimo dabar jau mirusios bendraturtės I. J. vardu. Šios bendraturtės nekilnojamojo turto dalies paveldėtojai dar nėra nustatyti. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas civ. byloje Nr.2-336-359/2015 yra nustatęs, kad I. J. duktė G. S. nėra savo motinos nekilnojamojo turto Lietuvoje paveldėtoja. Pirmosios instancijos teismo sprendimas Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 3 d. nutartimi (c. b. Nr.2S-1206-259/2015) paliktas nepakeistas. Pastarojoje byloje suinteresuotais asmenimis dalyvavo ir šios bylos ieškovai V. M. bei N. V., todėl apie paminėtą teismo procesinį sprendimą jiems yra žinoma. Tačiau, piktnaudžiaudami teise, ieškovai šioje byloje trečiuoju asmeniu patraukė G. S., kuri neturi ir negali turėti jokio suinteresuotumo šia byla.Pažymi, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teisme A. K. yra iškėlusi civilinę bylą Nr. e2-1262-548/2015 dėl palikimo priėmimo faktiniu valdymu, kurioje siekia nustatyti juridinį faktą, kad po I. J. mirties jos palikimą – nekilnojamąjį turtą Lietuvoje priėmė A. K. motina (I. J. sesuo) J. M. (dabar jau mirusi). Todėl G. S. nelaikytina šioje civilinėje byloje trečiuoju asmeniu.Teismas visiškai nepagrįstai atmetė atsakovų prašymą sustabdyti šią bylą iki įsiteisės procesinis teismo sprendimas minėtoje Kaišiadorių rajono apylinkės teismo civ. byloje Nr.2-3-359/2015, kadangi toje byloje patenkinus ieškinį, šioje byloje ieškinio patenkinimas nebetektų prasmės. Taip pat sustabdžius šios civilinės bylos nagrinėjimą, galimai paaiškėtų visi byloje privalantys dalyvauti asmenys.

Pagal CK 1.80 straipsnyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis. Kasacinio teismo yra pastebėta, kad šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimo dalį, netinkamai taikė materialines teisės normas, įtvirtintas CK 1.80 straipsnyje, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, nes neanalizavo, ar CK 4.75 straipsnio norma yra imperatyvi, ar jos pažeidimas lemia 2013 m. spalio 31 d. panaudos sutarties negaliojimą. Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, darytina išvada, jog CK 4.75 straipsnyje įtvirtinta teisės norma negali būti laikoma imperatyvia, be to, jos pažeidimas nedaro panaudos sutarties negaliojančia. A. K. ir V. K., sudarydami panaudos sutartį su L. Z. dėl jiems priklausančio nekilnojamojo turto dalies, įgyvendino savo teisę disponuoti nuosavybe. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tokią A. K. ir V. K. teisę paneigė. Sutuoktiniai A. K. ir V. K., sudarydami 2013 m. spalio 31 d. panaudos sutartį, neprivalėjo gauti V. M. ir N. V. sutikimo. Priešingu atveju būtų pažeista ir neproporcingai apribota turto savininko teisė disponuoti savo turtu.Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo taikyti Civilinio kodekso 4.78 straipsnį, kuriame numatyta bendraturčio teisė disponuoti būtent jam priklausančia bendrosios dalinės nuosavybės dalimi daikte. Šiuo atveju bendrojoje dalinėje nuosavybėje ginčo laikotarpiu buvo nustatytos idealiosios turto dalys. Panaudos sutartimi buvo perduota teisė neatlygintinai naudotis ta dalimi nekilnojamojo turto, kuri nuosavybės teise priklausė būtent atsakovams A. K. ir V. K..Sutinktina su A. K. apeliacinio skundo argumentu, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismas nepagrįstai nesustabdė civilinės bylos Nr. 2-1175-753/2015 nagrinėjimo iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3-359/2015. Tokiu atveju sustabdžius bylą galima išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, sutaupyti proceso dalyvių ir teismo laiką bei lėšas, operatyviau išnagrinėti bylą.

Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas argumentais:

Viena iš esminių šios civilinės bylos aplinkybių yra tai, kad naudojimosi tvarka bendrosios dalinės nuosavybės turtu nėra nustatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai vienašališkai ir be jokio teisinio pagrindo skirstydami ginčo turto dalis neatsižvelgė į I. J. nuosavybę. Akivaizdu, jog atsakovai A. ir V. K. net neketino įvertinti tos aplinkybės, kad dalis turto priklauso mirusiai I. J., o jos turto dalies paveldėtoja yra G. S., kuri kreipėsi į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą su prašymu dėl termino priimti palikimui esančiam Lietuvos Respublikoje atnaujinimo (civilinė byla Nr. 2-25-810/2016).Pažymi, jog atsakovės L. Z. nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008 daromos išvados pagrindžia būtent ieškovų poziciją dėl sandorio pripažinimo niekiniu. Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008 nurodoma, jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 str.).Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi aplinkybėmis, jog nebuvo suformuotas panaudos objektu galintis būti daiktas, taip pat nebuvo aptarta gyvenamojo namo naudojimosi tvarka bei buvo naudojamasi ne tik atsakovams, bet ir kitiems bendraturčiams priklausiančia gyvenamojo namo dalimi, įskaitant I. J. nekilnojamojo turto dalį. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog šios aplinkybės bei CK 4.75 straipsnio pažeidimas lemia panaudos sutarties pripažinimą negaliojančia. Atkreipia dėmesį, kad tai, jog atsakovė A. K. panaudos sutarties pagrindu atsakovei L. Z. leido naudotis visu turtu, o ne 7/12 turto dalimis.Ieškovai nesutinka su atsakovės A. K. nuomone, kad į šią civilinę bylą turi būti įtraukta Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, ir papildomai pažymi, jog patys ieškovai pateikė prašymus dėl šios žemės sklypo dalies privatizavimo. Ieškovai siekia jiems proporcingai tenkančio minėto žemės sklypo dalį valdyti nuosavybės teise.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Vienas iš atsakovės A. K. apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad byloje kilo ginčas ir dėl žemės sklypo, kurios dalis priklauso Lietuvos Respublikai, panaudos. Tačiau byla išnagrinėta neįtraukus į bylą valstybę atstovaujančios institucijos – Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Apeliantės vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstama, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi būti nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra atskleistas įstatymo sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys, t. y. nusprendimas suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. L. v. E. L., bylos Nr. 3K-3-391/2009; kt.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. F. v. UAB ,,Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008; kt.). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad tai, jog teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015).

Nagrinėjamoje byloje ieškovai V. M. ir N. V. teismui pateiktame ieškinyje prašė pripažinti niekine 2013 m. spalio 31 d. panaudos sutartį. Minėta panaudos sutartimi atsakovai A. K. ir V. K. perdavė neatlygintinai naudotis panaudos gavėjai – atsakovei L. Z. 7/12 dalis pastatų – gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 13). Ši panaudos sutartis 2014 m. liepos 16 d. įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Ieškovai ginčija panaudos sutartį teigdami, kad būdami su atsakovais A. K. ir V. K. nekilnojamojo turto bendraturčiais, nedavė sutikimo sudaryti panaudos sutartį, o tai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms.

Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų nustatyta, jog atsakovams A. K. kartu su V. K. priklauso 7/12 ginčo namo ir kitų statinių dalys. Kitiems bendraturčiams bendrai priklauso 5/12 dalys statinių (I t., b. l. 14–17). 0,1002 ha bendro ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame stovi minėti statiniai, nuosavybės teise priklauso dviem bendraturčiams: 584/1002 dalys priklauso atsakovams V. K. ir A. K., o kitos 418/1002 dalys Lietuvos Respublikai (II t., b. l. 8–9). Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovai nėra minėto 0,1002 ha žemės sklypo dalies savininkai ar teisėti valdytojai. Todėl teismas ieškinio dėl panaudos sutarties pripažinimo niekine dalyje dėl 5,83 aro žemės sklypo perdavimo panaudai netenkino. Tokiu būdu, patenkinus ieškovų V. M. ir N. V. ieškinį iš dalies ir pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. spalio 31 d. panaudos sutarties, sudarytos atsakovų A. K. ir V. K. su atsakove L. Z., dalį, kuria A. K. ir V. K. (panaudos davėjai) iki 2016 m. spalio 30 d. L. Z. (panaudos gavėjui) perdavė neatlygintinai naudotis 7/12 pastatų: 48,59 m2 bendro ploto, 25,19 m2 gyvenamojo ploto gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) panaudos sutarties dalis dėl 5,83 arų žemės sklypo perdavimo neatlygintinai naudotis atsakovei L. Z. liko galioti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu skundžiamu teismo sprendimu pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), dalies bendraturčio – valstybės aterialiųjų teisių ir pareigų, kadangi naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp žemės sklypo bendraturčių – atsakovų ir valstybės nenustatyta.

Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Esant nustatytoms aplinkybėms ir vadovaujantis prieš tai minėtais kasacinio teismo išaiškinimais dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo, atsakovės A. K. apeliacinio skundo argumentas dėl poreikio konstatuoti absoliutų byloje priimto sprendimo negaliojimo pagrindą yra pagrįstas.

Atsižvelgus į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neįtraukdamas dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, žemės sklypo bendraturčio – Lietuvos Respublikos (CPK 47 str. 1 d.), kurią pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatus, atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir nuspręsdamas dėl neįtrauktų į bylą asmenų materialiųjų teisių bei pareigų, šiuo atveju pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, o tai yra pripažįstama absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimas reiškia, kad nebuvo tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja kitų apeliacinių skundų argumentų ir dėl jų nepasisako (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Tačiau kolegijos nuomone iš naujo bylą nagrinėsiantis pirmosios instancijos teismas turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-3-449/2011, kurioje, atsižvelgdama į CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų normų turinį, jų paskirtį ir sisteminį loginį ryšį su kitomis bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančiomis CK normomis, teisėjų kolegija konstatavo, kad CK 4.75 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendro pobūdžio principinė nuostata, reglamentuojanti bendraturčių tarpusavio, t. y. „vidinius“, santykius, kurie yra daiktinio–teisinio pobūdžio, susiję su bendraturčių daiktinėmis teisėmis. Šios CK 4.75 straipsnio 1 dalies normos nereguliuoja bendraturčių „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Pagal CK 4.78 straipsnį kiekvienas bendraturtis turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitu būdu perduoti naudotis, įkeisti ar kitaip suvaržyti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Ši teisės norma, skirtingai nuo CK 4.75 straipsnio 1 dalies, reguliuoja bendraturčių „išorinius“ santykius su trečiaisiais asmenimis ir šie santykiai pagal savo prigimtį yra prievolinio–teisinio pobūdžio (pirkimo–pardavimo, mainų, nuomos, panaudos ir kiti teisiniai santykiai). CK 4.78 straipsnyje nurodytos bendraturčio teisės, tarp jų ir teisė išnuomoti visą savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, kai naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarka buvo nustatyta, yra neribotos ir jų įgyvendinimas niekaip nesuvaržytas, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatos reglamentuoja bendraturčių tik „vidinius“ santykius ir nereguliuoja jų „išorinių“ santykių su trečiaisiais asmenimis. Dėl to CK 4.78 straipsnyje, reguliuojančiame bendraturčių „išorinius“ santykius, nurodyta išimtimi, kuri varžytų (ribotų) bendraturčio teisę laisvai išnuomoti savo dalį ar dalies, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teise, dalį, negali būti laikoma CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti bendraturčių sutarimą.

Apeliantės prašo priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau apeliacinės instancijos teismui nusprendus bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turės išspręsti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai iš esmės (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.