- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-26
- Bylos Nr.
- I-4706-1063/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02605-17-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) priteisti 3 000 Eur žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog žalą dėl netinkamų suėmimo sąlygų jis patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio mėn. iki 2015 m. gegužės mėn. Pažymėjo, jog visą kalėjimo laikotarpį buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktus, nes buvo kalinamas nesilaikant ploto vienam asmeniui reikalavimų. Kamerose buvo pelėsio, buvo drėgna, nebuvo tinkamos ventiliacijos, nebuvo išduodamos valymo priemonės. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą.
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimo (b. l. 7–18) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Pateikdamas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką nurodė, jog neneigia aplinkybių, kad ploto kameroje reikalavimas galimai galėjo būti pažeistas. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, todėl pasitaiko, kad, kai kurios kameros galėjo būti perpildytos. Pažymėjo, kad esant tokiai situacijai, stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmuo būtų laikomas kuo trumpesnį laiką.
Nurodė, kad už švarą kamerose atsakingi patys nuteistieji, o švarai palaikyti yra išduodamas atitinkamas inventorius ir priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal turimus finansinius ir darbo resursus, kameros pagal galimybes yra aprūpintos reikiamais baldais. Ventiliacijos reikalavimai atitinka teisės aktų reikalavimus. Higienos priemonės išduodamos teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl dalies reikalavimo prašė taikyti ieškinio senatį.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad pareiškėjas savo argumentus grindžia abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pabrėžė, jog būtina įrodyti, kad gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K tiesiogiai pareiškėją įtakojo ir tokia įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2015 m. gegužės 20 d.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jos nurodomus nepatogumus, apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui ir jis yra kalinamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-343/2013; 2013-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013 ir kt.). Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, nepateikė įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2017 m. liepos 26 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 26 d. iki 2014 m. liepos 26 d. (trejų metų laikotarpis). Pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 5 d. iki 2014 m. liepos 25 d.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis), priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Taigi kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui vertinti skirti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, taip pat buvo nepaisoma kitų higienos reikalavimų.
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtas įsakymas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, plėtojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017; 2017 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017).
Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas viso Lukiškių TI-K buvo patalpintas 173 paras. Nustatyta, jog per šį laikotarpį 144 paras pareiškėjas buvo patalpintas pažeidžiant įstatymu nustatytą minimalų (3,6 kv. m.) vienam asmeniui tenkantį kameros ploto reikalavimą. Iš 144 parų 6 paras ploto reikalavimas buvo pažeistas nežymiai (tik atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m.). Taigi, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, aptartą teismų praktiką, išdėstytas faktines aplinkybes, atsakovę atstovaujančios institucijos argumentus (atsiliepime nurodytas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas), be kita ko iš dalies patvirtinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, būtent perpildytose kamerose, darytina išvada, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu (dalyje laikotarpio) pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija, ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai vertintini kaip pagrįsti. Minėta, jog, nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tačiau į šią aplinkybę bus atsižvelgtina vertinant pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį.
Pareiškėjo teigimu, kameros neatitiko higienos reikalavimų, nes kamerose buvo pelėsis, drėgmė, trūko oro. Iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 29–101) nustatyta, kad atsakovės atstovas pateikė duomenis tik apie kameros Nr. 318 būklę, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas 2014 m. gruodžio 16 d. Iš ginčui aktualaus 2014 m. gruodžio 18 d. Patikrinimo akto (b. l. 66) matyti, kad oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, vėdinimas šioje kameroje atitiko teisės aktų reikalavimus. Daugiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (kiti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina apie kamerų, kurios pareiškėjo atžvilgiu nėra aktualios, būklę), jog kameros, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus, atsakovės atstovas nepateikė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-246-624/2015). Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalėjimo sąlygų ištyrimo. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas nuostatas, įrodymų naštos paskirstymo prasme, bylose dėl teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų, pareiškėjui taip pat tenka pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę ir tik bendrai nurodė, kad kamerose buvo pelėsis, drėgmė, trūko oro, tačiau šių argumentų visiškai nedetalizavo (kokiose konkrečiai kamerose, kokiu laikotarpiu ir pan.) ir neindividualizavo (kaip konkrečiai netinkamos sąlygos kamerose pasireiškė pareiškėjo atžvilgiu, kokių priemonių dėl to ėmėsi pats pareiškėjas ir pan.), todėl vien tik bendro pobūdžio teiginys negali būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti. Analogiškai pasisakytina ir dėl valymo priemonių neišdavimo. Šią aplinkybę pareiškėjas pagrindė taip pat tik bendrais teiginiais, nedetalizuodamas.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuojančios Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojanti iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi patalpų vėdinimas per langus teisės aktų nuostatoms neprieštarauja. Atkreiptina, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte yra nustatyta, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi/buvo taikomi tik tie šių higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susijęs su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu (pareiškėjo teigimu, nebuvo tinkamos ventiliacijos) nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, iš dalies yra pagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas dalį laiko kalėjo kamerose, kurios galimai neatitiko ploto vienam asmeniui reikalavimų, kas, be kita ko, taip pat galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala, o atsakovo veiksmų neteisėtumas yra konstatuojamas atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (atsakovės atstovas šių aplinkybių nepaneigė).
Pareiškėjas skundo argumentais prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad: byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, į tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei remiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 350 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Lukiškių TI-K taip pat prašė priteisti 4,98 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad patyrė dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas.
Lukiškių TI-K teigė, kad turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 83 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Lukiškių TI-K patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 83 x 0,06, t. y. 4,98 Eur.
Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. liepos 31 d. nutartį, kaip tai yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 67 straipsnio 3 dalyje. Kaip šiuo aspektu yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016 m, sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsniu, teisėjas,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. J. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti D. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 1 350 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.