Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Visoda“ ir jos bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Bankroto valdymas“. UAB „Visoda“ administracijos vadovui pateikus atskirąjį skundą teismas 2010 m. birželio 11 d. nutartimi pasinaikino 2010 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria UAB „Visoda“ bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto valdymas“, ir jos bankroto administratoriumi paskyrė UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą.

Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 29 d. nutartimi atsisakė priimti nagrinėti kreditorių UAB „Ex professo“ ir UAB „Svydis“ pareiškimą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo. Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ nustatyta ikiteisminė bankroto administratoriaus nušalinimo tvarka (ĮBĮ 23 str. 13 p). Atskiriems kreditoriams ĮBĮ nesuteikia teisės tiesiogiai teismo reikalauti, kad teismas pakeistų administratorių. Kreditoriai savo interesus bankroto byloje gali ginti naudodamiesi ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis, todėl priimti nagrinėti UAB „Ex professo“ ir UAB „Svydis“ pareiškimą dėl administratoriaus pakeitimo nėra teisinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad byloje neturi duomenų, jog paskirtasis bankroto administratorius UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras nėra pakankamai aktyvus ar būtų netinkamas atlikti bankroto procedūras UAB „Visoda” bankroto byloje, dėl to nėra faktinio ir teisinio pagrindo svarstyti įmonės bankroto administratoriaus pakeitimo teismo iniciatyva klausimą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas pažeidė viešojo intereso užtikrinimo pagrindus, todėl skundžiama nutartimi buvo pažeistos procesinės teisės normos. Viešojo intereso užtikrinimo tikslais pavienis kreditorius ir/arba pavieniai kreditoriai turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl bankroto administratoriaus pakeitimo. Tokią teisę numato nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika (2007 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 2-108/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartis byloje Nr. 2-693/2007, 2009 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 2-314/2009, 2006 m. spalio 12 d. nutartis byloje Nr. 2-576/2006, 2002 m. sausio 10 d. nutartis byloje Nr. 2-24/2002). Teismas, esant tam tikrai faktų sudėčiai, privalo ex officio vadovaudamasis viešojo intereso apsaugos tikslais spręsti klausimą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo. Skundžiamoje nutartyje apskritai nėra pateiktas kreditoriaus nurodytų aplinkybių vertinimas viešojo intereso kontekste, joje nėra nei vieno motyvo, paneigiančio prašyme išdėstytas ir objektyviai egzistuojančias aplinkybes. Teismo nutarties nemotyvavimas susiformavusios teismų praktikos kontekste reiškia motyvų nebuvimą ir nutarties negaliojimą. Darytina išvada, jog nutartis yra be motyvų, o jų nebuvimas yra absoliutus skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindas.

4. Teismas nesilaikė įrodinėjimo taisyklių, o tai savarankiškas pagrindas, lemiantis teismo nutarties neteisėtumą. Teismas visiškai neanalizavo prašymo pagrįstumo teismų praktikos ir pateiktų faktinių aplinkybių bei įrodymų kontekste.

Byloje spręstinas klausimas, ar gali pavieniai kreditoriai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl paskirto bankroto administratoriaus atstatydinimo. Kauno apygardos teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Visoda“ (b. l. 32-33). Tuo metu galiojo 2008 m. liepos 1 d. - 2010 m. lapkričio 22 d. Įmonių bankroto įstatymo redakcija, kuri yra taikytina UAB „Visoda“ bankroto procedūroms. ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis numato, kad teismas administratorių iš pareigų gali atstatydinti šiais atvejais: 1) kai administratorius pateikia teismui prašymą dėl atsistatydinimo ar atstatydinimo; 2) kai bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimas (komitetas) kreipiasi dėl administratoriaus atstatydinimo; 3) kai teismas sužino, kad administratorius neteko teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir administratorius ir (arba) kreditoriai nesikreipė į teismą dėl šio administratoriaus atstatydinimo. Šiuo atveju teismas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sužinojimo dienos atstatydina šį administratorių iš visų jo administruojamų įmonių ir šio įstatymo nustatyta tvarka paskiria kitą (kitus) administratorių (administratorius). Nagrinėjamu atveju į teismą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo ir pakeitimo kitu kreipėsi pavieniai kreditoriai UAB „Ex professo“ ir UAB „Svydis“ (b. l. 47-62), o skundžiama nutartimi teismas atsisakė priimti nagrinėti tokį kreditorių pareiškimą (b. l. 87).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, o apeliantas netinkamai aiškina tiek ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatas, tiek teismų praktiką. Aptariamu klausimu vertinant teismų praktiką pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir taikomas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-186/2009; kt.).

Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. vasario 15 d. nutartyje, kuri priimta byloje Nr. 2-108/2007, nurodė, kad bet kurioje bankroto proceso stadijoje neribojama teismo teisė spręsti klausimą dėl bankroto administratoriaus tinkamumo vykdyti pavestas funkcijas. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalimi bankroto bylą nagrinėjantis teismas, turėdamas duomenų, leidžiančių pagrįstai abejoti administratoriaus pareigų tinkamu vykdymu, gali ratio legis (pagal įstatymą) svarstyti klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo. (...) Specialiame teismines bankroto procedūras reguliuoti skirtame įstatyme įtvirtinta tokia teisinė reglamentacija, kuri tiek atskiram bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriui, tiek akcininkui nesuteikia teisės tiesiogiai reikšti teismui prašymą pakeisti bankroto administratorių. Tokia praktika buvo formuojama ir kitose nutartyse (pvz. 2007 m. spalio 18 d. nutartis byloje Nr. 2-693/2007). Bet kurioje bankroto procedūros stadijoje neribojama teismo teisė kelti ir spręsti klausimą, ar bankroto administratorius tinkamas vykdyti pavestas funkcijas, o faktinis pagrindas tam gali būti ir atskiro kreditoriaus teismui pateikta informacija (2009 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 2-314/2009). Pagal ĮBĮ 23 straipsnio 13 punktą teisę reikalauti atstatydinti administratorių turi kreditorių susirinkimas (komitetas), o atskiri kreditoriai tokią teisę gali įgyvendinti per kreditorių susirinkimą (komitetą), jame inicijuodami šį klausimą, naudodamiesi kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimo apskundimo teise, jeigu atsisakoma kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo. Teismas, turėdamas objektyvių duomenų, kad įmonės administratorius nėra pakankamai aktyvus, ar iškilus pagrįstoms abejonėms dėl administratoriaus tinkamumo, turi teisę spręsti klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo (ĮBĮ 11 str. 8 d.). Bankroto proceso esmei bei paskirčiai prieštarautų tokia situacija, kai teismas, turėdamas rimtų duomenų apie administratoriaus netinkamumą, atsisakytų nagrinėti ir spręsti klausimą dėl šio asmens pakeitimo (2006 m. spalio 12 d. nutartis byloje Nr. 2-576/2006). ĮBĮ 21 straipsnio nuostatos numato kreditorių, kurių reikalavimus patvirtino teismas, teises. Šio straipsnio nuostatos tiesiogiai numato pavienių kreditorių teisę kreiptis į teismą tik dėl tyčinio bankroto nustatymo ir dėl kreditorių susirinkimo (komiteto) priimtų nutarimų, o kitais atvejais savo teises atskiras kreditorius gali realizuoti per kreditorių susirinkimą (komitetą).

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad ĮBĮ atskiriems kreditoriams nesuteikia teisės reikalauti, kad teismas pakeistų bankroto administratorių, yra teisinga ir atitinka ĮBĮ nuostatas. Remiantis nurodyta teismų praktika reikia atskirti bankroto administratoriaus atstatydinimo inicijavimo procedūrą, kurią gali pradėti tik ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodyti subjektai, ir informacijos teikimą teismui apie tai, kad paskirtas bankroto administratorius neteko teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Kaip nurodyta paminėtoje teismų praktikoje, teismas gali ratio legis (pagal įstatymą) svarstyti klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo, t. y. turi remtis įstatymo nuostatomis, o atskiri kreditoriai negali inicijuoti bankroto administratoriaus atstatydinimo procedūros, tačiau jie gali teikti informaciją, kuri leistų teismui spręsti, ar administratorius prarado teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas.

Kadangi šiuo atveju atskiri kreditoriai siekė atstatydinti bankroto administratorių, tačiau jiems įstatymu nėra suteikta tokio reikalavimo teisė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo teiginiais, kad apelianto nurodyta teismų praktika sudaro pagrindą ir atskiram kreditoriui teikti teismui prašymą dėl bankroto administratoriaus pakeitimo vadovaujantis viešo intereso apsaugos užtikrinimo tikslais. Teismų praktika aiškinama taip, kad pavieniai kreditoriai negali teikti pareiškimo dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, tačiau gali teikti informaciją dėl paskirto bankroto administratoriaus atstatydinimo, t.y. informuoti teismą, jog administratorius neteko teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir tik tokiu pagrindu inicijuoti klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Gavęs tokią informaciją pirmosios instancijos teismas sprendžia, ar jos pagrindu galima daryti išvadą, jog administratorius neteko teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas. Nusprendęs, kad ši informacija nesuteikia objektyvių sąlygų atstatydinti bankroto administratorių minimu pagrindu, ją gali perduoti bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimui (komitetui), jog šis apsvarstytų ir įvertintų administratoriaus veiklą ir tuo klausimu priimtų atitinkamą sprendimą. Taigi, tiek pagal ĮBĮ 23 straipsnio 13 punktą, tiek pagal ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalį, atskiri kreditoriai teisę atstatydinti bankroto administratorių gali įgyvendinti per kreditorių susirinkimą (komitetą), jame inicijuodami šį klausimą, realizuodami kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimo apskundimo teismui teisę, jeigu atsisakoma kreiptis į teismą dėl administratoriaus atstatydinimo. Tokiu reguliavimu siekiama apriboti galimą atskirų kreditorių piktnaudžiavimą inicijuojant klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, išvengti bankroto procedūrų vilkinimo.

Teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad jis neturi objektyvių duomenų, jog paskirtasis bankroto administratorius būtų netinkamas atlikti bankroto procedūras UAB „Visoda“ bankroto byloje (b. l. 187). Nagrinėjamu atveju pavieniai kreditoriai jų išdėstytų aplinkybių pagrindu (kad UAB „Visoda“ ir UAB „Autolagūna“ yra susijusios įmonės; kad UAB Įmonių bankroto administravimo teisinių paslaugų biuro direktorius administratorius A. V., administruojantis UAB „Visoda“, ir Kauno rajono 4-ojo notarų biuro notarė J. V., atlikusi notarinius veiksmus UAB „Visoda“ ir UAB „Autolagūna“, susiję santuokiniais ryšiais ir pan.) gali kreditorių susirinkime (komitete) kelti klausimą ar tokios aplinkybės nesudaro pagrindo priimti nutarimą kreiptis į teismą dėl paskirto bankroto administratoriaus atstatydinimo, tokiu būdu inicijuojant bankroto administratoriaus atstatydinimo procedūrą pagal ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Teismas esant tam tikrai faktų sudėčiai turi ex officio spręsti klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, tačiau nagrinėjamu atveju apelianto išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvados, kad paskirtas bankroto administratorius neteko teisės teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas (ĮBĮ 11 str. 8 d. 3 p.). Teisėjų kolegija, vertindama apelianto išdėstytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, negali sutikti su apelianto motyvais, kad teismas pažeidė viešojo intereso užtikrinimo pagrindus, nesilaikė įrodinėjimo taisyklių, kad skundžiama nutartimi buvo pažeistos procesinės teisės normos.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su skundo argumentais, kad skundžiama nutartis yra be motyvų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. spalio 13 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-251/2010). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką (pvz., 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-603/2008), teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas (nutartis) yra visiškai be motyvų. Šiuo atveju skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl sutikti su skundo teiginiais, kad nutartis be motyvų - negalima.

Teisėjų kolegija išdėstytų aplinkybių pagrindu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis yra teisėta, jos motyvai atitinka įstatymų leidėjo valią, o pagal šios bylos faktines aplinkybes apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro objektyvaus pagrindo panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.