Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-04-28 · Administracinė byla Nr. I1-1653-505/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-28
Bylos Nr.
I1-1653-505/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02713-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Daina Kukalienė (pirm.)
Pareiškėjas
R. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1653-505/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02713-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 51.4; 55.1.1 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 28 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 12–18) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2018 m. birželio 24 d. atliko Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-iojo sektoriaus 8 būryje, kuriame gyveno apie 40 nuteistųjų, todėl buvo labai ankšta ir nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Teigė, kad patalpose buvo pelėsio, grindys ir langai supuvę, nesandarūs, taip pat buvo pilna parazitų. Akcentavo, jog gyvenamosios patalpos buvo virš gamybinės zonos cecho, todėl nuolat buvo girdimas triukšmas, juntama vibracija bei smalkių kvapas. Teigė, kad žiemą nebuvo tinkama temperatūra, o šildytuvo neišdavė, todėl teko šildytis savadarbiu šildytuvu. Pabrėžė, jog nei karto jam nebuvo pakeistas čiužinys. Atkreipė dėmesį, kad pastatas, kuriame jis atliko bausmę, buvo avarinės būklės, stogo danga asbestinė, valgykla buvo netvarkinga, tualetuose nuolat rūkoma, nebuvo išduodami valdiški drabužiai. Nurodė, jog nei su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, nei su kitais teisės aktais jis supažindintas nebuvo. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė nuolatinį stresą, psichologinį ir fizinį diskomfortą, sutriko miegas, apetitas, pablogėjo bendravimas su žmonėmis, tapo irzlus, depresuotas. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 37–45) nurodė, kad pareiškėjas 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 32,75 kv. m, bausmę atliko nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2018 m. birželio 4 d., kur buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,275 kv. m, minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pabrėžė, jog įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, sienos ir lubos tvarkingos, nebuvo vizualiai matomų įtrūkimų, atsilupusių dažų, tinko, pelėsių, pastato, kuriame gyveno 8 būrio nuteistieji, sienų ir stogo konstrukcijose asbesto nėra. Teigė, kad patalpų budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi bei medžiagomis, valymo priemones iš sandėlio paima būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems, todėl jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų atsirasti pelėsio. Pabrėžė, kad patalpos šildomos centralizuotai ir yra užtikrinama tinkama temperatūra nuteistųjų gyvenamose patalpose. Esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai, tačiau skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas dėl šildytuvo išdavimo nesikreipė. Teigė, jog gyvenamosios patalpos langai mediniai, sutvarkyti, nesupuvę, prieš šaltąjį sezoną sandarinami, o nuteistųjų sugadinti, išdaužti langai nedelsiant tvarkomi ar keičiami naujais. Patalpose nėra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, patalpos vėdinamos per langus, vėdinimą atlieka patys nuteistieji pagal savo poreikius. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistiesiems leidžiama rūkyti tik tam skirtose rūkymo vietose, t. y. 8 būrio nuteistiesiems rūkymo vietos buvo įrengtos kieme. Jeigu nuteistieji rūkė tualete, pareiškėjas pats apie tai privalėjo pranešti pareigūnams, tačiau to nepadarė. Nurodė, jog Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija yra sudariusi su UAB „Utenos deratizacija“ sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinsekciją ar deratizaciją. Paaiškino, kad informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, o patalpose pastebėjus kenkėjų, papildomai atliekamas jų naikinimas. Atsakovės atstovo įsitikinimu, valgyklos patalpos atitiko keliamus teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjas nei karto nesikreipė dėl blogai išplautų indų, be to, į valgyklos patalpas katės ir kiti gyvūnai patekti negali, kadangi pataisos įstaiga yra aptverta aklinai uždaromis sienomis, tvoromis. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl valdiškų drabužių išdavimo prašymo nerašė, kadangi jis dirbo, turėjo pakankamai pinigų sąskaitoje, buvo mokus, taip pat nesikreipė ir dėl netinkamo čiužinio pakeitimo. Akcentavo, jog buvo atlikti pareiškėjo asmens sveikatos profilaktiniai patikrinimai, jokių nusiskundimų pacientas gydytojams nenurodė, ligų, sveikatos sutrikimų nebuvo nustatyta. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2018 m. birželio 24 d., atlyginimą.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 38–39).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2018 m. birželio 24 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltus neigiamus padarinius, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, t. y. 2009 m. kovo 24 d., nes, patirdamas skunde nurodytų nepatogumų, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamos informacijos. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis jis supažindintas nebuvo, tačiau byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo nurodytus teiginius, kadangi iš į bylą pateiktos pareiškėjo individualaus darbo knygelės matyti, jog pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, nuteistojo teisėmis ir pareigomis (b. l. 60). Be to, atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad vidaus tvarkos taisyklės yra pateiktos kiekvieno būrio informaciniame stende, apie vidaus tvarkos taisykles, jų pakeitimus nuteistiesiems nuolat primena ir aiškina būrių viršininkai grupinių ir individualių resocializacijos priemonių ir kitų renginių metu (b. l. 43). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį nėra nei karo baustas už vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus (b. l. 48), todėl, teismo vertinimu, jis taisykles ne tik žinojo, bet ir pavyzdingai jų laikėsi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo dėl nepriimtinų sąlygų patyręs išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos sutrikimų. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokių išgyvenimų, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo pataisos įstaigoje metu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog, gavęs atsakovės atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2016 m. gruodžio 2 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. birželio 24 d. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios 2009 m. kovo 24 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. gruodžio 3 d. (b. l. 8).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Žemesnės instancijos teismas

Netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus 8 būryje.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Atsakovės atstovo pateikti duomenys, t. y. Pravieniškių PN-AK pažyma Nr. 63-244 (b. l. 49), patvirtina, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu – nuo 2016 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. birželio 4 d. bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 8 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 32,75 kv. m (b. l. 50), joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 3,275 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atsiliepimą bei priedus prie atsiliepimo, prieštaravimų nepareiškė, taip pat įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus į bylą duomenis, nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad vertinamuoju laikotarpiu – nuo 2016 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. birželio 4 d. gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui pažeista nebuvo, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 24 d. bausmę atliko 14 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje (b. l. 49). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas ginčo dėl netinkamų kalinimo sąlygų šiame būryje nekėlė, t. y. skundo pagrindą apibrėžė tik netinkamomis kalinimo sąlygomis 8 būryje, teismas dėl kalinimo sąlygų 14 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje atitikties teisės aktų reikalavimams nepasisako.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad pastatas avarinės būklės, gyvenamojoje patalpoje buvo pelėsio, grindys ir langai buvo supuvę, nesandarūs.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus (b. l. 42) atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Atsakovės atstovo Turto valdymo skyriaus 2020 m. sausio 29 d. pažyma (b. l. 50–52) patvirtina, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Nuo 2016 m. balandžio mėnesio įstaigos trečiajame sektoriuje pirmame, antrame ir trečiame bendrabučiuose buvo vykdomi pastatų renovacijos darbai, todėl gyvenamosios patalpos, kuriose vertinamuoju laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo tinkamos gyventi. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą, patalpų budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi bei medžiagomis. Valymo priemones iš sandėlio paima būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems. Taigi, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), joje negalėtų atsirasti pelėsio. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas tuo metu, kai jautė nepatogumų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (sienų, langų netinkamos būklės, pelėsio), į atsakovės atstovą su skundu nesikreipė. Atsakovės atstovo teigimu, visos patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir yra remontuojamos pagal poreikį. Šiuo metu nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jo nurodytos sąlygos (pelėsis, netinkamos būklės sienos ir langai), nėra galimybės, todėl tokios aplinkybės laikytinos deklaratyviomis ir atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3193-442/2019).

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo įvairių parazitų.

Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Prireikus laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (Higienos normos HN 134:2015 20 p.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 2016 m. lapkričio 23 d. yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 51). Darbų atlikimo aktai (b. l. 53–55), taip pat Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (b. l. 56–58) patvirtina, kad tokios paslaugos vertinamuoju laikotarpiu buvo teikiamos reguliariai ir pagal poreikį. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog, pastebėjęs gyvenamosiose patalpose parazitų, jis apie tai informavo Pravieniškių PN-AK administraciją ar kreipėsi į kitas institucijas, teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad parazitų naikinimas ir kontrolė Pravieniškių PN-AK patalpose nebuvo atliekama. Taigi, atsakovės atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), vykdant Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, nenustatyti.

Pareiškėjas skunde akcentavo, jog gyvenamosios patalpos buvo virš gamybinės zonos cecho, todėl nuolat buvo girdimas triukšmas, juntama vibracija bei iš kaminų sklindantis smalkių kvapas.

Byloje esantys įrodymai (b. l. 59) patvirtina, kad dalį pastato pirmojo aukšto užėmė gamybinės patalpos, kurias, kaip nurodė atsakovės atstovas, naudojo valstybės įmonė „Mūsų amatai“ pagal jos vykdomos veiklos poreikius ir patalpose buvo siuvami, pakuojami ir sandėliuojami maišai, tačiau nelaikomos jokios cheminės medžiagos, nevykdomi darbai ir jokie procesai, dėl kurių gali išsiskirti nuodingi ir sveikatai pavojingi garai, dujos. Patalpose nebuvo staklių, agregatų ir kitų mechanizmų, skleidžiančių didelį triukšmą ir sukeliančių vibraciją. Darbas buvo organizuojamas dviem pamainomis, nuo 22.00 val. iki 7.00 val. darbai nebuvo vykdomi (b. l. 42). Iš Statinių išdėstymo schemos matyti, kad pastate, kuriame įrengta 8 būrio 2 gyvenamoji patalpa, nėra šildymo krosnių ir kaminų. Kaip nurodė atsakovės atstovas, iš pastato pirmojo aukšto patalpų yra išvestas ventiliacijos vamzdis, kurio galas yra žymiai aukščiau pastato stogo, todėl iš vamzdžio išeinantis oras negali patekti pro gyvenamųjų patalpų langus. Gyvenamųjų patalpų langai yra pietinėje pastato pusėje. Į priešingą pusę, į šiaurę nuo gyvenamųjų patalpų apie 70 m atstumu yra šildymo krosnis, kurios kaminas įrengtas pagal statybą reglamentuojančius teisės aktus – pakankamu atstumu nuo gyvenamųjų patalpų, jo aukštis žymiai viršija šalia esančių pastatų aukštį (b. l. 59). Taigi, akivaizdu, kad iš kamino išeinantys dūmai negali patekti pro patalpų langus. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu būtų reiškęs pretenzijas gamybinėje zonoje veikiančiai įmonei „Mūsų amatai“ ar pataisos namų administracijai dėl girdimo triukšmo, juntamos vibracijos bei iš kaminų sklindančio smalkių kvapo, o įmonė ar pataisos įstaigos administracija nebūtų į tokias pretenzijas (prašymus) reagavusi, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas laiko abstrakčiais, nedetalizuotais ir neįrodytais.

Pareiškėjas nurodė, kad pastato stogo danga asbestinė, o tai seniai yra draudžiama dėl kenksmingumo sveikatai.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Pagal LVAT praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, ir nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017).

Atsakovės atstovas 2020 m. sausio 29 d. pažymoje Nr. 77-195 paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir nurodė, jog pastate, kuriame įrengtas 8 būrys, asbesto nėra (b. l. 51), todėl šie pareiškėjo deklaratyvūs argumentai atmestini.

Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl netinkamos temperatūros gyvenamojoje patalpoje.

Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, kad įstaiga užtikrina temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, pagal jų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai (b. l. 51). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl netinkamos patalpų temperatūros ar dėl elektrinio šildytuvo išdavimo, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota netinkama kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūra. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, išskyrus abstrakčius teiginius dėl netinkamos temperatūros, o atsakovės atstovas šiuos pareiškėjo teiginius paneigė nurodydamas, kad tinkama temperatūra patalpose yra užtikrinama, prireikus nuteistiesiems išduodami oro šildytuvai ar ventiliatoriai, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas šioje skundo dalyje neįrodė kaltų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skundėsi dėl to, kad nebuvo pakeistas purvinas čiužinys per visą jo kalinimo laikotarpį, tačiau nenurodė, kad jam nebuvo suteikta teisė nustatyta tvarka pasinaudoti skalbimo ar dezinfekavimo paslaugomis, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas dėl šių nusiskundimų nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas pakeisti čiužinį, jį išskalbti ar dezinfekuoti, t. y. išspręsti kilusią problemą.

Pareiškėjas akcentavo, jog Pravieniškių PN-AK 8-ame būryje nuteistieji rūkė tualeto patalpose.

1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Higienos normos HN 134:2015 7 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad rūkymo vietos yra įrengtos lauke (b. l. 51). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistiesiems leidžiama rūkyti tik tam skirtose rūkymo vietose. Jeigu nuteistieji rūkė tualete, budintys pareigūnai tai būtų užfiksavę ir pažeidėjus nubaudę (b. l. 42). Teismas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų vertinamuoju laikotarpiu būtų skundęsis kalinimo įstaigos pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, ir šios būtų nereagavusios. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl nuteistųjų rūkymo tualete atmestini kaip neįrodyti.

Nors pareiškėjas teigė, kad valgykla buvo netvarkinga, indai nepakankamai plaunami, salėje lakstė katės, tačiau savo nurodomų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Atsakovės atstovas nurodė, kad pagal 2016 m. sausio 26 d. Nuteistųjų maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 738/76-12, pasirašytą tarp VšĮ „Kretingos maistas“ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, įstaigos nuteistiesiems maitinimą teikia VšĮ „Kretingos maistas“. Pagal sutarties 6.1.1 punkto nuostatas paslaugos teikėjas įsipareigojo teikti paslaugą pagal geriausius visuotinai pripažįstamus profesinius, techninius standartus ir praktiką, panaudodamas visus reikiamus įgūdžius, žinias. Pagal sutarties 6.1.2 punktą paslaugos teikėjas įsipareigojo teikti paslaugą, kurios kokybė ir kiti kriterijai visiškai atitinka sutarties 1 priede „Maitinimo paslaugos techninė specifikacija“ nurodytus reikalavimus. Sutarties priedo Nr. 1 „Nuteistųjų maitinimo paslaugos techninė specifikacija“ aptartos visos maisto gaminimo, pristatymo ir pateikimo nuteistiesiems sąlygos bei nurodytas teisinis norminis šios paslaugos reglamentavimas. Pabrėžė, kad valgyklos patalpos atitiko keliamus teisės aktų reikalavimus. Įstaigos indus plovė VšĮ „Kretingos maistas“ valgyklos darbuotojai, taip pat pažymėjo, jog pataisos įstaiga yra aptverta aklinai uždaromis sienomis, tvoromis, pro kurias katės ir kiti gyvūnai negali patekti (b. l. 42–43).

Teismas pažymi, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tačiau tokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl netvarkingos valgyklos, netinkamai išplautų indų, buvusių valgykloje gyvūnų ir pan., byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad valgykla neatitiko reikalavimų, ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovės atstovą, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo išduodami valdiški drabužiai.

Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 ,,Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 ,,Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprūpinimo norma), 2 punktą, suimtuosius (nuteistuosius), neturinčius nuosavų drabužių ir (ar) avalynės pagal sezoną bei higienos reikmenų, jais pagal aprašo 1 priede nustatytą periodiškumą nemokamai aprūpina tardymo izoliatoriaus arba pataisos įstaigos administracija. Arešto bausmę atliekantys nuteistieji drabužiais ir avalyne neaprūpinami. Drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui (Aprūpinimo normos 5 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodo, kokių drabužių jam trūko, taip pat nenurodo, ar dėl jų išdavimo kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl drabužių išdavimo (b. l. 51). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dirbo, turėjo pakankamai pinigų sąskaitoje, buvo mokus (b. l. 61–66). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas yra pateikęs į bylą fotonuotraukas, jo teigimu, įrodančias netinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK, teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jos iš tiesų yra pastato ar patalpų, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo ir tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 1R-22 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 18 priede pateiktas nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtame 18 priede leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše fotoaparatas nenurodytas, todėl nuteistiesiems fotoaparatus turėti yra draudžiama. Taigi, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant teisės akto nustatytą tvarką, negali būti pripažintos įrodymais šioje byloje.

Pareiškėjas skunde užsimena, kad Pravieniškių PN-AK negavo gydymo.

Pravieniškių PN-AK teisingai pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog reikalavimai dėl žalos, padarytos pacientui netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo yra teismingi bendrosios kompetencijos teismams. Kadangi klausimas dėl žalos, galimai padarytos Sveikatos priežiūros tarnyboje teikiant / neteikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo nenagrinėtinas šioje administracinėje byloje, todėl pareiškėjui išaiškintina teisė dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo / neteikimo kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka į bendrosios kompetencijos teismą (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovės atstovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė