- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-19
- Bylos Nr.
- 2A-307-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02756-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Virginijus Kairevičius, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Ieškovas
- R. V.
- Atsakovas
- UAB „Restalita“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovui UAB „Restalita“ dėl skolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
ieškovas R. V. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad 2011-05-27 su atsakovu UAB „Restalita“ sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu ieškovas suteikė atsakovui laikinai valdyti ir naudotis negyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomos bei teikiamų komunalinių paslaugų mokesčius. Ieškovas nurodo, kad atsakovas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė netinkamai, todėl susidarė įsiskolinimas, be to, 2012-01-23 atsakovas informavo ieškovą, jog nutraukia šalių sudarytą minėtą sutartį nuo 2012-02-01 dienos, tačiau ieškovas šį atsakovo pranešimą laikė negaliojančiu, kadangi jis neatitinka nuomos sutartyje numatytų sąlygų. Patikslintu ieškiniu ieškovas prašė teismo išieškoti iš atsakovo 12 461,24 Lt skolą, 3485,88 Lt delspinigių, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2012-02-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas (b.l. 2-5, 34-37, 76-79). Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pilnai palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus ir prašė teismo juos tenkinti visiškai (b.l. 92-94).
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Restalita“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškovo reikalavimais nesutinka. Pažymėjo, kad pagal susiklosčiusią praktiką nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius mokėdavo vėliau negu numatyta šalių sudarytoje sutartyje. Be to, 2012-01-23 atsakovas informavo ieškovą, jog nutraukia šalių sudarytą nuomos sutartį nuo 2012-02-01 dienos ir 2012-02-01 dieną grąžino ieškovui išnuomotas patalpas, todėl atsakovas šiuo metu yra skolingas ieškovui tik 2598,75 Lt sumą. Atsakovas nurodė, kad apie ieškovo priskaičiuotus delspinigius ir jų įskaitymą sužinojo tik gavęs iš teismo ieškinį, be to, minėtoje nuomos sutartyje nenumatyta įmokų paskirstymo tvarka, o atsakovas savo pavedimuose nurodydavo, kad moka nuomos mokesčius, todėl ieškovas negalėjo daryti įskaitymų iš gaunamų tikslinių įmokų. Taip pat, atsakovo teigimu, sutartyje numatyti 0,2 % delspinigiai yra neprotingai dideli, todėl jie turėtų būti mažintini iki 0,02 % dydžio. Atsakovas tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu prašė teismo patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei delspinigių atžvilgiu taikyti senatį (b.l. 34-37; 92-94).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors iš visos civilinės bylos medžiagos matyti, jog 2012-01-23 atsakovas išreiškė norą nutraukti šalių sudarytą nuomos sutartį, tačiau ieškovo kaltė buvo nenustatyta, tai vadovaujantis šalių sudarytos nuomos sutarties 4.4 p. nuostatomis, laikė, kad šalių sudaryta minėta nuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2012-04-15 dienos, t. y. po trijų mėnesių. Įvertinęs bylos rašytinių įrodymų turinį, teismas padarė išvadą, jog ieškovui iš atsakovo yra išieškotina tik 4908,75 Lt skola už nuomą, o likusioje dalyje ieškinį atmetė kaip nepagrįstą bei neįrodytą. Taip pat teismas nurodė, kad iš civilinės bylos medžiagos turinio matyti, jog atsakovas nuomos mokestį mokėjo pažeisdamas sutartyje numatytus nuomos mokesčio mokėjimo terminus, todėl nutarė, kad yra pagrindas iš atsakovo priteisti delspinigius. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo prašomais 0,2 % dydžio delspinigiais ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ieškovo prašomus priteisti 0,2 % dydžio delspinigius sumažino iki 0,02 %, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 287,47 Lt delspinigių, o likusioje dalyje ieškinį atmetė kaip nepagrįstą bei neįrodytą. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.38 str. 1 d., 3 d. prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Taigi vadovaudamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas nutarė priteisti iš atsakovo UAB „Restalita“ ieškovo R. V. naudai 4908,75 Lt skolos, 287,47 Lt delspinigių, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2012-02-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Ieškovas R. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nustatydamas sutarties nutraukimo momentą, nesirėmė sutarties 4.6 punktu ir nepateikė jokių motyvų, kodėl ieškovo nurodytą sutarties nutraukimo terminą laiko nepagrįstu ir kodėl sutarties 4.6 punktas nebuvo taikytas. Apeliantas pažymi, kad nei ieškovas, nei atsakovas šio sutarties punkto neginčijo, nepateikė reikalavimo šį sutarties punktą pripažinti negaliojančiu. Apelianto nuomone, teismas nagrinėjamu atveju peržengė pareikštų reikalavimų ribas. Taigi atsižvelgiant į tai, kad šalys sutarties 4.6 punkto neginčijo, į tai, kad pagal CK 6.189 str. tarp šalių sudaryta sutartis turi joms įstatymo galią, teismas nepagrįstai nesirėmė sutarties 4.6 punktu ir nustatė, kad laikytina, jog sutartis nutraukta 2012 m. balandžio 15 d. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad ir netaikant sutarties 4.6 punkto, sutarties nutraukimo data turėtų būti ne 2012 m. balandžio 15 d., o 2012 m. balandžio 23 d. Taip pat ieškovas pažymi, kad iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas netaikė CK 6.54 str. įtvirtintos įmokų paskirstymo tvarkos. Apeliantas nurodo, kad neteisingas sutarties pasibaigimo momento nustatymas lėmė ir neteisingą susidariusių delspinigių bei skolos skaičiavimą. Be to, ieškovas atkreipia dėmesį, kad teismas visiškai nevertino to fakto, kad patalpos ieškovui buvo perduotos tik 2012 m. birželio 14 d. Taip pat, apelianto nuomone, net nusprendus mažinti delspinigius, teismas neturėjo teisės mažinti delspinigių, kurie jau buvo įskaityti iki 2011 m. gruodžio 30 d. Apelianto teigimu, iš skundžiamo sprendimo visiškai neaišku, nuo kokių sumų buvo skaičiuojami delspinigiai. Remdamasis nurodytais motyvais, apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Restalita“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino tik iš dalies.
Motyvuojamoji dalis
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2011-05-27 ieškovas su atsakovu sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu ieškovas suteikė atsakovui teisę laikinai nuo 2011-06-15 dienos iki 2012-06-14 dienos (imtinai) valdyti ir naudotis negyvenamosiomis patalpomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui 2310 Lt dydžio nuomos mokestį, iš kurio 346,50 Lt sumą GPM atsakovas privalėjo savarankiškai pervesti į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Nuomos mokestis turėjo būti mokamas iki einamojo mėnesio 30 dienos bei už vėlavimą atsiskaityti atsakovui yra skaičiuojami 0,2 % dydžio delspinigiai (b.l. 9-15). Iš minėtos nuomos sutarties turinio nustatyta, jog šalys gali vienašališkai nutraukti nuomos sutartį prieš tris mėnesius įspėjusios kitą šalį, tačiau iki tokio pranešimo pateikimo dienos atsakovas privalo padengti visus iki to susidariusius įsiskolinimus (b.l. 9-15). Iš sutarties turinio taip pat nustatyta, kad šalių sutarimu kito asmens sumokėtas 3927 Lt avansas yra užskaitomas atsakovui kaip dalinis avanso mokėjimas pagal sutarties 3.1.1 p. nuostatas (b.l. 15). Rašytiniai įrodymai patvirtina, jog atsakovas 2011-07-21 dieną pervedė ieškovui 1963,50 Lt už nuomą; 2011-09-05 – 1963,50 Lt nuomos mokestį už liepos mėn. ; 2011-11-04 – 3927,00 Lt nuomos mokestį bei 2011-12-30 – 2945,25 Lt nuomos mokestį (b.l. 38-41), o 2012-01-23 pranešė ieškovui apie minėtos sutarties nutraukimą nuo 2012-02-01 dienos. Gavęs iš atsakovo tokį pranešimą, ieškovas pareiškė, jog atsakovo pranešimą dėl sutarties nutraukimo laiko negaliojančiu (b.l. 42,43). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas patalpas priėmė tik 2012-06-14 dieną (b.l. 80). Iš ieškovo pateiktos delspinigių paskaičiavimo lentelės turinio nustatyta, jog ieškovas paskaičiavo atsakovui 12 461,24 Lt skolą už nuomą bei 3 485,88 Lt delspinigius (t. y. 0,2 % dydžio delspinigius pagal Sutarties 3.1.1 p. – 3.1.2 p. nuostatas) (b.l. 81-82). Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad ieškovui yra sumokėjęs visą nuomos mokestį už naudojimąsi patalpomis už 7,5 mėnesio, o su ieškovo reikalaujamais delspinigiais nesutinka.
Iš esmės ieškovas savo apeliacinį skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija sutinka ir pažymi, kad teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, priimamų procesinių sprendimų turiniui keliami imperatyvūs reikalavimai. Šie reikalavimai leidžia užtikrinti, kad priimamas teisines pasekmes sukuriantis dokumentas būtų logiškas, aiškus bei pagrįstas nuosekliu bylos aplinkybių ir susiklosčiusį santykį reglamentuojančių teisės normų įvertinimu. Dėl to motyvų, pagrindžiančių teismo padarytą išvadą, nebuvimas teismo procesiniame dokumente vertintinas kaip esminis proceso normų pažeidimas, esantis absoliučiu tokio dokumento panaikinimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Pabrėžtina, kad 270 str. 4 d. vienareikšmiškai nurodyta, jog sprendime turi būti ne tik įvardinti įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi, bet ir išdėstyti motyvai, kuriais vadovaujantis buvo padarytos tam tikros išvados.
Pagal CPK 268 str. 4 d. teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti 270 str. nustatytus reikalavimus. 270 str. 4 d. 4 p. nustatyta pareiga teismui motyvuoti sprendimą (nutartį). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pažymėtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Nors teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61), tačiau teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, neatskleidė visų bylos aplinkybių bei tinkamai nemotyvavo savo priimto procesinio sprendimo. Atkreiptinas dėmesys, kad šalių sudarytos sutarties 4.6 punkte įtvirtina nuostata, kad sutartis gali būti nutraukta prieš terminą nuomininko pareiškimu, kuris turi būti pateikiamas prieš tris mėnesius iki sutarties nutraukimo, taip pat šalys sulygo, kad sutartį galima nutraukti tik tokiu atveju, jei nuomininkas iki pateikto pareiškimo yra padengęs visus įsiskolinimus. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas šios sutarties nuostatos visa jos apimtimi neanalizavo; nustatęs, kad 2012-01-23 atsakovas išreiškė norą nutraukti sudarytą nuomos sutartį, vadovaudamasis sutarties 4.4 p., kuriuo numatyta galimybė nutraukti sutartį nuomininko pareiškimu įspėjus nuomotoją prieš tris mėnesius, visiškai neaišku kodėl sprendė, kad sutartis laikytina nutraukta nuo 2012 m. balandžio 15 d.. Taip pat pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė ir neanalizavo CK 6.54 str. nuostatų, nors ieškovas būtent ta materialine teisės norma grindė dalį savo reikalavimų. Taip pat pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, nuo kokių sumų skaičiavo delspinigius, todėl neaišku, kuo remiantis buvo apskaičiuota 287,47 Lt delspinigių suma. Be to, teismas nekonkretizavo, ar sumažinus priteistinų delspinigių dydį, toks sumažintas delspinigių dydis buvo taikomas ir jau iki 2011 m. gruodžio 30 d. įskaitytiems delspinigiams. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo atstovė prašė taikyti senatį delspinigių atžvilgiu (b.l. 93), tačiau teismas, nors ir nurodė skundžiamame sprendime, kad sutrumpintas šešių mėnesių senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų išieškojimo, tačiau šiuo klausimu visiškai nepasisakė, tik nurodė, kad ieškovo naudai priteistina 287,47 Lt delspinigių suma. Iš tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio neaišku, ar buvo taikomos ieškinio senaties nuostatos šiuo konkrečiu atveju, ar nebuvo.
Taip pat pastebėtina, kad teismas visiškai niekaip nevertino ir nepasisakė dėl 2012 m. birželio 14 d. patalpų priėmimo–perdavimo akto (b.l. 80). Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nors teismo sprendimas nėra visiškai nemotyvuotas, tačiau pirmosios instancijos teismas neatskleidė visos bylos esmės, tinkamai nemotyvavo daugelio savo išvadų, kurios lėmė galutinį teismo sprendimą.
Tuo atveju, kai teismas pažeidžia 270 str. 4 d. 4 p. nustatytą pareigą, t. y. kai apeliacinės instancijos teismas nustato, kad sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), yra konstatuojamas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str.). Nors pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p.) laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 str. 2 d. 4 p. prasme, tačiau tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas taip pat esminiu pagal CPK 346 str. 2 d. 1 p., jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012 ir kt.). Taigi, tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisinga išspręsta byla, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, padarė daug nemotyvuotų išvadų, kurios galiausiai lėmė ir galutinį teismo sprendimą. Aukščiau paminėtus klausimus išspręsti iš esmės pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi byla iš esmės būtų nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais. Tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl pirmosios instancijos teismui neatskleidus ginčo esmės, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimas naikinamas ir byla perduotina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 301-302 straipsniais, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n utaria:
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.