- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-02
- Bylos Nr.
- A-1849-492/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05552-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- Ž. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 22 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas nustatyti piniginės kompensacijos dydį ir priteisti ją iš atsakovo vietoj neišduotų tarnybinės uniformos dalių.
Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 19 d. iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. dirbo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apskrities skyriuje (dabar – Klaipėdos apygardos valdyba) tyrėju (nuo 2011 m. lapkričio 28 d. – vyresniuoju tyrėju). Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 11 d. raštišku prašymu kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (toliau – ir FNTT) dėl informacijos pateikimo apie uniforminių dalių išdavimą jo tarnybos FNTT metu, tarnybinių uniforminių dalių neišdavimo priežastis, taip pat tarnybinių uniforminių dalių dėvėjimo normas bei informaciją apie tarnybinių uniforminių dalių ekonominę vertę, prašė paskaičiuoti tarnybinių uniforminių dalių vertę ir išmokėti piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis, kadangi visu tarnybos FNTT laikotarpiu patyrė išlaidų dėl nuosavų drabužių dėvėjimo. FNTT 2014 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. 25/17-8-24167 informavo, kad 2007-2014 metų laikotarpyje nebuvo įsigijusi tarnybinių uniformų, skirtų pirminės ir vidurinės grandies pareigūnų aprūpinimui ir atitinkamai nebuvo ir šiuo metu nėra nustatytos tarnybinės uniformos finansinės normos bei piniginių kompensacijų vietoj tarnybinės uniformos mokėjimo tvarka. Rašte nurodyta, kad tenkinti jo prašymo apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą neturi pagrindo. Pareiškėjas vadovavosi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika nurodė, kad Statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Mano, kad FNTT turi už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis atlyginti žalą, kurios piniginė išraiška yra nuostoliai. Pagal LVAT praktiką pripažįstama, jog už laiku neišduotas tarnybines uniformas pareigūnams atlygintinos žalos dydis teismuose neturi būti plačiau įrodinėjamas. Visu tarnybos laikotarpiu dėvėjo asmeninius rūbus ir avalynę, kurią atnaujindavo rūbams ir avalinei susidėvėjus ar suplyšus. Pareiškėjas tvirtino, kad jo patirtos išlaidos buvo ne mažesnės negu tarnybinės uniformos vertė, be to į bylą pateikti tikslius duomenis yra sudėtinga dėl objektyvių priežasčių - praėjo didelis laiko tarpas, todėl rūbų ir avalynės įsigijimo dokumentų pateikti negali, nes tokių dokumentų nekaupė. Be to, jis, kaip statutinis pareigūnas, tarnybos metu turėjo teisėtų lūkesčių gauti įstatyme nustatytas garantijas, tad galėjo tokių įrodymų (rūbų ir avalynės įsigijimo dokumentų) ir nerinkti, nes įrodinėjimas dėl asmeninių rūbų ir avalynės kainų nepagrįstai užtęstų ir apsunkintų bylos procesą ir bet kokiu atveju jam galėtų būti atlyginamos tik išlaidos, neviršijančios neišduotos tarnybinės uniformos vertės.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad FNTT pareigūnų veiklą reglamentuojančiame specialiame Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių FNTT pareigūnus tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas dėvėti tarnybinę uniformą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdydamas tarnybines pareigas, Tarnybos pareigūnas privalo prisistatyti ir pateikti tarnybinį pažymėjimą, todėl FNTT nebuvo ir nėra įsigijusi tarnybinių uniformų, skirtų pirminės ir vidurinės grandies pareigūnų aprūpinimui, bei jos šių grandžių pareigūnams nebuvo ir nėra išduodamos, taip pat ir pareiškėjui nebuvo išduota. Nors FNTT direktorius 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 94V „Dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių ir normų patvirtinimo“ patvirtino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisykles bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, tačiau atsižvelgiant į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo specialias nuostatas, nurodytas 12 straipsnio 3 dalyje, FNTT pareigūnams tarnybinės uniformos funkcijų vykdymui nebuvo išduodamos, atitinkamai nebuvo ir šiuo metu nėra nustatytos tarnybinės uniformos finansinės normos bei piniginių kompensacijų vietoj tarnybinės uniformos mokėjimo tvarka. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su prašymu dėl tarnybinės uniformos išdavimo, kaip būtinybės priskirtoms funkcijos vykdyti, tarnybos laikotarpiu į FNTT nėra kreipęsis, o tai padarė tik išėjęs iš tarnybos FNTT. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, įrodančių, kad jam nustatytų funkcijų vykdymui FNTT buvo privaloma tarnybinė uniforma, bei nepateikė patirtą žalą (išlaidas) dėvint civilinius drabužius tarnybos laikotarpiu FNTT patvirtinančių įrodymų. Dėl pareiškėjo skunde nurodyto teiginio, kad tarnybinės uniformos dalių ekonominė vertė neturėtų būti mažesnė nei policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dalių, mano, kad tai klaidinantis teismą teiginys, kadangi negalima tapatinti skirtingų vidaus reikalų įstaigų tarnybinių uniformų ir jų skiriamųjų ženklų finansinės vertės dėl jų sudedamųjų dalių ypatumų ir specifikos. Tarnybinės uniformos finansinė vertė, tai yra kaina, gali būti nustatoma tik atlikus tarnybinių uniformų viešąjį pirkimą Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir su juo susijusių kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Informavo, kad pažymos apie 2007 m. spalio 19 d. – 2014 m. rugpjūčio 25 d. laikotarpiu pareiškėjui neišduotų tarnybinės uniformos dalių kiekį ir kainas pateikti negali, nes FNTT pirminės ir vidurinės grandies pareigūnams tarnybinių uniformų nebuvo ir nėra įsigijusi, todėl nėra žinomos tarnybinės uniformos dalių kainos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad FNTT pareigūnų veiklą reglamentuojančiame specialiame Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių FNTT pareigūnus tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas dėvėti tarnybinę uniformą. Atsakovas teigė, kad pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalį vykdydamas tarnybines pareigas, tarnybos pareigūnas privalo prisistatyti ir pateikti tarnybinį pažymėjimą, todėl FNTT nebuvo ir nėra (taip pat ir 2007-2014 metų laikotarpiu) įsigijusi tarnybinių uniformų, skirtų pirminės ir vidurinės grandies pareigūnų aprūpinimui, bei jos šių grandžių pareigūnams nebuvo ir nėra išduodamos, taip pat ir pareiškėjui nebuvo išduota. Nors FNTT direktorius 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 94V „Dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių ir normų patvirtinimo“ patvirtino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisykles bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, tačiau atsižvelgiant į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo specialias nuostatas, nurodytas 12 straipsnio 3 dalyje, FNTT pareigūnams tarnybinės uniformos funkcijų vykdymui nebuvo išduodamos, atitinkamai nebuvo ir šiuo metu nėra nustatytos tarnybinės uniformos finansinės normos bei piniginių kompensacijų vietoj tarnybinės uniformos mokėjimo tvarka. Atsakovas nepateikė teismui pažymos apie 2007 m. spalio 19 d. – 2014 m. rugpjūčio 25 d. laikotarpiu pareiškėjui neišduotų tarnybinės uniformos dalių kiekį ir kainas, nes FNTT pirminės ir vidurinės grandies pareigūnams tarnybinių uniformų nebuvo ir nėra įsigijusi, todėl nėra žinomos tarnybinės uniformos dalių kainos. Teismas laikė pagrįstais atsakovo argumentus, kad tarnybinės uniformos finansinė vertė, tai yra kaina, gali būti nustatoma tik atlikus tarnybinių uniformų viešąjį pirkimą Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir su juo susijusių kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas su prašymu dėl tarnybinės uniformos išdavimo, kaip būtinybės priskirtoms funkcijos vykdyti, tarnybos laikotarpiu į FNTT nėra kreipęsis, o tai padarė tik išėjęs iš tarnybos FNTT. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, įrodančių, kad jam nustatytų funkcijų vykdymui FNTT buvo privaloma tarnybinė uniforma, bei nepateikė jokių patirtą žalą (išlaidas) dėvint civilinius drabužius tarnybos laikotarpiu FNTT patvirtinančių įrodymų. Teismas vertino, kad atsižvelgiant į tai, jog FNTT pirminės ir vidurinės grandies pareigūnams tarnybinių uniformų nebuvo ir nėra įsigijusi, o pareiškėjas nepateikė jokių patirtą žalą patvirtinančių įrodymų, byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui padarytos žalos faktas šioje byloje nenustatytas, darė išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės į turtinės žalos atlyginimą.
III.
Pareiškėjas Ž. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjas remiasi Vidaus tarnybos statuto 46 straipsniu, reglamentuojančiu pareigūnų materialinį aprūpinimą, socialines garantijas ir LVAT praktika, kurioje suformuotos šios teisės normos taikymo taisyklės. Mano, kad aplinkybė, jog atsakovas nesilaikė minėtos įstatymo nuostatos sudarė prielaidas žalai atsirasti. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio taikymo ir iš esmės rėmėsi tik poįstatyminių teisės aktų nuostatomis ir atsakovo argumentais, kad FNTT pareigūnai nusprendė, jog jiems nereikia tarnybinių uniformų. Tai įvertinęs pareiškėjas tvirtina, kad teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad FNTT direktoriaus 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 94V „Dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių ir normų patvirtinimo“ patvirtintos normos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies, FNTT tarnautojų tarnybinės etikos kodekso 7.17 punkto nuostatos, įpareigojančio pareigūnus tarnybos metu, vykdant tarnybos pareigas dėvėti tarnybinę uniformą yra imperatyvios.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikia nei vieno motyvuoto argumento, pagrindžiančio jo apeliacinį skundą. Be argumentų nurodytų atsiliepime į skundą atsakovas papildomai pažymi, kad FNTT įstatymo 21 straipsnio 1 dalies norma įpareigojo pareigūnus dėvėti policijos pareigūnų uniformas tik tol, kol Vyriausybė ar jos įgaliota institucija patvirtins FNTT pareigūnų tarnybinę uniformą bei skiriamuosius ženklus, tačiau neįpareigoja FNTT pareigūnų dėvėti patvirtintą šios tarnybos uniformą. Pažymi, kad pareiškėjo nurodytos LVAT nutartys yra priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos. Tvirtina, kad apeliantas nurodo argumentus, kurių nebuvo jo skunde pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs darbe nešiodamas savo drabužius, kadangi Tarnyba nevykdė įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti tarnybine uniforma.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą konstatavęs, kad FNTT pareigūnų veiklą reglamentuojančiame specialiame Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių FNTT pareigūnus tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas dėvėti tarnybinę uniformą, FNTT pareigūnams tarnybinės uniformos funkcijų vykdymui nebuvo išduodamos. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, įrodančių, kad jam nustatytų funkcijų vykdymui FNTT buvo privaloma tarnybinė uniforma, bei nepateikė jokių patirtą žalą (išlaidas) dėvint civilinius drabužius tarnybos laikotarpiu FNTT patvirtinančių įrodymų.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos šios civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Taigi viešoji atsakomybė dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant trim civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui <...>. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų <...> (LVAT A-391-492/2015).
Vidaus sistemos pareigūnų socialines garantijas, be kita ko, ir susijusias su tarnybinių uniformų išdavimu, reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas. Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžius tvirtina Vyriausybė; pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Tarnybos pareigūnai nuo šio Įstatymo įsigaliojimo dėvi policijos pareigūnų uniformas su skiriamaisiais ženklais tol, kol Vyriausybė ar jos įgaliota institucija patvirtina Tarnybos pareigūnų tarnybinę uniformą bei skiriamuosius ženklus. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų aprašymas yra patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 748. FNTT direktorius 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 94 v patvirtino FNTT pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas nei įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Šios nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-580/2009). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, priimtomis nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo dėl policijos pareigūnams laiku nesuteiktų tarnybinių uniformų (pvz. administracinė byla Nr. A492-3379/2011, Administracinė byla Nr. A662-1244/2010 ). Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
Aptariama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika buvo suformuota administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnams atlygintinos žalos, kurią jie patyrė negaudami tarnybinių uniformų, kurias turėjo dėvėti tarnybos metu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo ir minėtose bylose susiklosčiusi faktinė situacija ir teisinis reglamentavimas nėra identiški, todėl bylos, nustačius reikšmingus pareigūnų padėties skirtumus, gali būti sprendžiamos nevienodai. Pareiškėjo nurodomose bylose tarnybinės uniformos policijos pareigūnams buvo išduotos, tačiau nebuvo pakeistos naujomis teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais, taip pat nebuvo išmokėta teisės aktuose nustatyto dydžio piniginė kompensacija. Nuostolių dydžio klausimas minėtose bylose buvo sprendžiamas atsižvelgiant į tarnybinės uniformos vertę ir neišmokėtos piniginės kompensacijos už neišduotas tarnybinės uniformos dalis dydį.
Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 17 straipsnio „Policijos statuso įgijimas“ 2 dalis įvirtina, kad policijos pareigūno statusą įrodo tarnybinis pažymėjimas, speciali apranga (uniforma) arba specialus tarnybinis ženklas, taigi teisinis reglamentavimas pareigūno statuso patvirtinimą, be kitų aplinkybių, siedamas ir su specialios aprangos dėvėjimu, nulemia uniformos suteikimo privalomą pobūdį.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis, nustatanti, kad vykdydamas tarnybines pareigas, FNTT pareigūnas privalo prisistatyti ir pareikti pažymėjimą, pareigūnų statuso patvirtinimo nesieja su uniformos dėvėjimu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad FNTT pirminės ir vidurinės grandies pareigūnams tarnybinės uniformos funkcijų vykdymui nebuvo būtinos, niekada nebuvo išduodamos, atitinkamai nebuvo ir šiuo metu nėra nustatytos tarnybinės uniformos finansinės normos bei piniginių kompensacijų vietoj tarnybinės uniformos mokėjimo tvarka.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, todėl būtent jis turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų (2007 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-180/2007, 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3063/2011).
Kaip jau buvo minėta, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, t. y. įrodyti aplinkybes, patvirtinančias realios žalos atsiradimo faktą, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo įrodyti patirtų nuostolių dydį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas neprivalėjo dėvėti tarnybos metu specialios aprangos, jos nedėvėjo visi FNTT pirminės ir vidurinės grandies pareigūnai, uniformos niekada nebuvo išduodamos, todėl laikytina, kad nagrinėjamo ginčo atveju neįrodytas realiai patirtos žalos faktas. Nenustačius pastarosios aplinkybės, kaip vienos iš būtinųjų žalos atlyginimo sąlygų sudedamųjų elementų, nėra pagrindo priteisti reikalaujamą žalos atlyginimą.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas, turėdamas pareigą įrodyti patirtos žalos faktą, nuostolių dydį, nepateikė jokių žalos atsiradimo faktą patvirtinančių duomenų, paskaičiavimų, nenurodė jokių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nustatyti nuostolių dydį, todėl padaryta pagrįsta išvada, kad žala, kaip viena iš privalomų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, nėra įrodyta. Neįrodžius vienos iš privalomųjų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų pareiškėjo skundas negalėjo būti patenkintas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmesdamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.