Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant atsakovės atstovei N. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl kompensacijos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Ž. K. skunde (b. l. 1-2) prašo nustatyti piniginės kompensacijos dydį ir priteisti ją iš atsakovės vietoj neišduotų tarnybinės uniformos dalių.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2007-10-19 iki 2014-08-25 dirbo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apskrities skyriuje (dabar - Klaipėdos apygardos valdyba) tyrėju (nuo 2011-11-28 vyresniuoju tyrėju). 2014-11-11 raštišku prašymu kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (toliau – ir FNTT) dėl informacijos pateikimo apie uniforminių dalių išdavimą jo tarnybos FNTT metu, tarnybinių uniforminių dalių neišdavimo priežastis, taip pat tarnybinių uniforminių dalių dėvėjimo normas bei informaciją apie tarnybinių uniforminių dalių ekonominę vertę, prašė paskaičiuoti tarnybinių uniforminių dalių vertę ir išmokėti piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis, kadangi visu tarnybos FNTT laikotarpiu patyrė išlaidų dėl nuosavų drabužių dėvėjimo. FNTT 2014-12-05 raštu Nr. 25/17-8-24167 informavo, kad 2007-2014 metų laikotarpyje nebuvo įsigijusi tarnybinių uniformų, skirtų pirminės ir vidurinės grandies pareigūnų aprūpinimui ir atitinkamai nebuvo ir šiuo metu nėra nustatytos tarnybinės uniformos finansinės normos bei piniginių kompensacijų vietoj tarnybinės uniformos mokėjimo tvarka. Rašte nurodyta, kad tenkinti jo prašymo apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą neturi pagrindo. Vadovaujasi suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika nurodo, kad Statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas. Statuto 46 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti suprantama kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos. Mano, kad FNTT turi už savalaikiai neišduotas tarnybinės uniformos dalis atlyginti žalą, kurios piniginė išraiška yra nuostoliai. Pagal LVAT praktiką pripažįstama, jog už laiku neišduotas tarnybines uniformas pareigūnams atlygintinos žalos dydis teismuose neturi būti plačiau įrodinėjamas. Visu tarnybos laikotarpiu dėvėjo asmeninius rūbus ir avalynę, kurią atnaujindavo rūbams ir avalinei susidėvėjus ar suplyšus. Neabejoja, kad jo patirtos išlaidos buvo ne mažesnės negu tarnybinės uniformos vertė, be to į bylą pateikti tikslius duomenis yra sudėtinga dėl objektyvių priežasčių - praėjo didelis laiko tarpas, todėl rūbų ir avalynės įsigijimo dokumentų pateikti negali, nes tokių dokumentų nekaupė. Be to, jis, kaip statutinis pareigūnas, tarnybos metu turėjo teisėtų lūkesčių gauti įstatyme nustatytas garantijas, tad galėjo tokių įrodymų (rūbų ir avalynės įsigijimo dokumentų) ir nerinkti, nes įrodinėjimas dėl asmeninių rūbų ir avalynės kainų nepagrįstai užtęstų ir apsunkintų bylos procesą ir bet kokiu atveju jam galėtų būti atlyginamos tik išlaidos, neviršijančios neišduotos tarnybinės uniformos vertės.

Atsakovė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 11-15) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad FNTT pareigūnų veiklą reglamentuojančiame specialiame Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių FNTT pareigūnus tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas dėvėti tarnybinę uniformą. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdydamas tarnybines pareigas, Tarnybos pareigūnas privalo prisistatyti ir pateikti tarnybinį pažymėjimą, todėl FNTT nebuvo ir nėra įsigijusi tarnybinių uniformų, skirtų pirminės ir vidurinės grandies pareigūnų aprūpinimui, bei jos šių grandžių pareigūnams nebuvo ir nėra išduodamos, taip pat ir pareiškėjui nebuvo išduota. Nors FNTT direktorius 2004-12-30 įsakymu Nr. 94V „Dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių ir normų patvirtinimo“ patvirtino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisykles bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, tačiau atsižvelgiant į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo specialias nuostatas, nurodytas 12 straipsnio 3 dalyje, FNTT pareigūnams tarnybinės uniformos funkcijų vykdymui nebuvo išduodamos, atitinkamai nebuvo ir šiuo metu nėra nustatytos tarnybinės uniformos finansinės normos bei piniginių kompensacijų vietoj tarnybinės uniformos mokėjimo tvarka. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas su prašymu dėl tarnybinės uniformos išdavimo, kaip būtinybės priskirtoms funkcijos vykdyti, tarnybos laikotarpiu į FNTT nėra kreipęsis, o tai padarė tik išėjęs iš tarnybos FNTT. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, įrodančių, kad jam nustatytų funkcijų vykdymui FNTT buvo privaloma tarnybinė uniforma, bei nepateikė patirtą žalą (išlaidas) dėvint civilinius drabužius tarnybos laikotarpiu FNTT patvirtinančių įrodymų. Dėl pareiškėjo skunde nurodyto teiginio, kad tarnybinės uniformos dalių ekonominė vertė neturėtų būti mažesnė nei policijos pareigūnų tarnybinės uniformos dalių, mano, kad tai klaidinantis teismą teiginys, kadangi negalima tapatinti skirtingų vidaus reikalų įstaigų tarnybinių uniformų ir jų skiriamųjų ženklų finansinės vertės dėl jų sudedamųjų dalių ypatumų ir specifikos. Tarnybinės uniformos finansinė vertė, tai yra kaina, gali būti nustatoma tik atlikus tarnybinių uniformų viešąjį pirkimą Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir su juo susijusių kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Informuoja, kad pažymos apie 2007-10-19 - 2014-08-25 laikotarpiu pareiškėjui neišduotų tarnybinės uniformos dalių kiekį ir kainas pateikti negali, nes FNTT pirminės ir vidurinės grandies pareigūnams tarnybinių uniformų nebuvo ir nėra įsigijusi, todėl nėra žinomos tarnybinės uniformos dalių kainos.

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl žalos, patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimo.

Pažymėtina, jog administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, kt.). Pareiškėjas prašo atlyginti padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjo išlaidomis savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj neišduotų tarnybinės uniformos dalių.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad duomenų apie tai, kiek išlaidų yra patyręs, jis nekaupė, todėl patirtos žalos dydžio negalėjo pagrįsti objektyviais įrodymais.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju prašoma priteisti turtinės žalos atlyginimą, todėl turi būti vertinama, ar yra visos nurodytos sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas FNTT direktoriaus 2007-10-18 įsakymu Nr. 239-TE „Dėl Ž. K. skyrimo į pareigas“ buvo paskirtas į FNTT Klaipėdos apskrities skyriaus tyrėjo pareigas. FNTT direktoriaus 2011-02-24 įsakymu Nr. TE-79 „Dėl Ž. K. perkėlimo“ nuo 2011-03-01 buvo perkeltas į FNTT Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas. FNTT direktoriaus 2011-11-25 įsakymu Nr. TE-640 „Dėl Ž. K. perkėlimo į kitas pareigas“ nuo 2011-11-28 buvo perkeltas į tos pačios valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigas. FNTT direktoriaus 2014-08-21 įsakymu Nr. TE-185 „Dėl Ž. K. perkėlimo“ buvo perkeltas iš FNTT Klaipėdos apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo pareigų į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą nuo 2014-08-26.

FNTT 2014-11-12 buvo gautas pareiškėjo 2014-11-11 prašymas „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo buvo prašoma pateikti informaciją apie tarnybinės uniformos dalių išdavimą tarnybos FNTT metu, tarnybinės uniformos dalių neišdavimo priežastis, tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo normas, tarnybinės uniformos dalių ekonominę vertę, paskaičiuoti tarnybinės uniformos dalių vertę ir išmokėti piniginę kompensaciją už neišduotas tarnybinės uniformos dalis, kadangi visu tarnybos FNTT laikotarpiu patyrė išlaidų dėl nuosavų drabužių dėvėjimo.

FNTT, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014-11-11 prašymą, 2014-12-05 priėmė sprendimą Nr. 25/17-8-24167, kad tenkinti pareiškėjo prašymo apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą nėra pagrindo (b. l. 5).

FNTT pareigūnų veiklą reglamentuojančiame specialiame Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatyme nėra imperatyvių nuostatų, įpareigojančių FNTT pareigūnus tarnybos metu vykdant tarnybines pareigas dėvėti tarnybinę uniformą.

Atsakovė teigia, kad pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalį vykdydamas tarnybines pareigas, tarnybos pareigūnas privalo prisistatyti ir pateikti tarnybinį pažymėjimą, todėl FNTT nebuvo ir nėra (taip pat ir 2007-2014 metų laikotarpiu) įsigijusi tarnybinių uniformų, skirtų pirminės ir vidurinės grandies pareigūnų aprūpinimui, bei jos šių grandžių pareigūnams nebuvo ir nėra išduodamos, taip pat ir pareiškėjui nebuvo išduota. Nors FNTT direktorius 2004-12-30 įsakymu Nr. 94V „Dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių ir normų patvirtinimo“ patvirtino Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo taisykles bei Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, tačiau atsižvelgiant į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos įstatymo specialias nuostatas, nurodytas 12 straipsnio 3 dalyje, FNTT pareigūnams tarnybinės uniformos funkcijų vykdymui nebuvo išduodamos, atitinkamai nebuvo ir šiuo metu nėra nustatytos tarnybinės uniformos finansinės normos bei piniginių kompensacijų vietoj tarnybinės uniformos mokėjimo tvarka.

Atsakovė nepateikė teismui pažymos apie 2007-10-19-2014-08-25 laikotarpiu pareiškėjui neišduotų tarnybinės uniformos dalių kiekį ir kainas, nes FNTT pirminės ir vidurinės grandies pareigūnams tarnybinių uniformų nebuvo ir nėra įsigijusi, todėl nėra žinomos tarnybinės uniformos dalių kainos. Atsakovė pagrįstai teigia, kad tarnybinės uniformos finansinė vertė, tai yra kaina, gali būti nustatoma tik atlikus tarnybinių uniformų viešąjį pirkimą Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo ir su juo susijusių kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovė teigia, kad pareiškėjas su prašymu dėl tarnybinės uniformos išdavimo, kaip būtinybės priskirtoms funkcijos vykdyti, tarnybos laikotarpiu į FNTT nėra kreipęsis, o tai padarė tik išėjęs iš tarnybos FNTT.

Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, įrodančių, kad jam nustatytų funkcijų vykdymui FNTT buvo privaloma tarnybinė uniforma, bei nepateikė jokių patirtą žalą (išlaidas) dėvint civilinius drabužius tarnybos laikotarpiu FNTT patvirtinančių įrodymų.

Atsižvelgiant į tai, kad FNTT pirminės ir vidurinės grandies pareigūnams tarnybinių uniformų nebuvo ir nėra įsigijusi, o pareiškėjas nepateikė jokių patirtą žalą patvirtinančių įrodymų, byloje nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą. Tam, kad atsirastų valstybės atsakomybė, būtina nustatyti trijų sąlygų visumą – neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytą žalą ir ryšį tarp šių veiksmų ar neveikimo ir patirtos žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, t. y. šiuo atveju nesant pagrindo konstatuoti pareiškėjui padarytos žalos faktą, darytina išvada, kad ir atsakovės civilinė atsakomybė negali kilti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui padarytos žalos faktas šioje byloje nenustatytas, daro išvadą, kad pareiškėjas neturi teisės į turtinės žalos atlyginimą.

Remdamasis ištirtų rašytinių įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo Ž. K. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.